Perduotuose diplomatiniuose archyvuose yra prieškario ir pokario laikotarpio laiškai, dokumentai, susiję su Lietuvos diplomatijos veikla egzilyje.

 

Jurgis Baltrušaitis (1873 m. Jurbarko r. – 1944 m. Paryžiuje) – poetas simbolistas, eseistas, vertėjas, diplomatas, po 1917 m. trumpai vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai.

 

1920–1922 m. buvo Lietuvos specialiosios misijos vadovas, 1922–1939 m. – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras buvusioje TSRS, nuo 1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas.

 

J. Baltrušaitis vyresnysis mirė 1944 m. Paryžiuje, palaidotas Monružo kapinėse.

 

J. Baltrušaitis rašė eilėraščius rusų ir lietuvių kalbomis, į rusų kalbą išvertė, redagavo daugelį dramų, prozos, filosofijos veikalų.

 

Savo žmonos, Maskvos pirklių palikuonės, namuose J. Baltrušaitis įkūrė Lietuvos Respublikos atstovybę. Pastatas iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai, čia veikia Jurgio Baltrušaičio namai, stiprinantys ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos intelektualų, čia vyksta mokslinės konferencijos, parodos, koncertai ir kiti renginiai.

 

J. Baltrušaitis vyresnysis buvo vienas iš pirmųjų diplomatinio korpuso atstovų sovietų Maskvoje. Išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus sovietų persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams, sudarė galimybę jiems pasitraukti į Vakarus, prisidengiant lietuvių pabėgėlių grįžimu į Tėvynę. Tai pelnė baltosios rusų emigracijos pagarbą jaunai Lietuvos valstybei.

 

Lietuvis turėjo didelį autoritetą Maskvoje reziduojančiame diplomatiniame korpuse, tarpukaryje ilgą laiką buvo renkamas šio korpuso seniūnu.

 

J. Baltrušaičio sūnus Jurgis Baltrušaitis (1903–1988) – vienas iš žymiausių dailės istorikų, viduramžių kultūros tyrinėtojų, taip pat buvo diplomatas, dirbo Lietuvos atstovybėje Prancūzijoje kultūros patarėju ir konsulu iki 1954 metų.