Trys Šaulių karaliaus sidabro grandinės, juosta ir Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurė nuo šiol saugomos I. Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros skaityklos specialiose lentynose už stiklo

Vilija BUTKUVIENĖ, www.gargzdai.lt

Unikalių regalijų grąžinimo ceremonijoje U. Jurkštys (kairėje) priminė istoriją, kaip Šaulių karaliaus regalijos buvo išvežtos iš Mėmelio Antrojo pasaulinio karo metais. Jų grąžinimu džiaugėsi visi ceremonijos dalyviai.

Atkakli klaipėdiškė Antrojo pasaulinio karo metais besitraukdama į Vokietiją išsaugojo Šaulių karaliaus regalijas, kuriomis dabar gali pasidžiaugti ir šiuolaikinė Klaipėdos krašto karta. Apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros skaitykloje saugomam AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvui pirmadienį perduotos trys Šaulių karaliaus sidabro grandinės, juosta ir Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurė.

Tik šilkinėmis pirštinėmis

Istorinių regalijų, kurioms net 179 metai, likimu ir jų grąžinimu Klaipėdai rūpinosi Vokietijoje gyvenantis visuomenininkas, Klaipėdos kraštiečių draugijos pirmininkas, Manheimo ir Klaipėdos draugystės bei bendradarbiavimo tarybos narys, Klaipėdos miesto garbės pilietis Uvė Jurkštys, taip pat ir kiti draugijos nariai.

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius J. Šikšnelis (dešinėje) ir Klaipėdos miesto garbės pilietis U. Jurkštys pasirašė regalijų dovanojimo aktą

Unikalių regalijų grąžinimo ceremonijoje U. Jurkštys priminė istoriją, kaip Šaulių karaliaus regalijos buvo išvežtos iš Mėmelio. 1944 m. paskelbus evakuaciją, paskutinio Šaulių karaliaus, „karūnuoto“ dar 1939 m., mėsininko Erich Kopp žmona tvirtai nusprendė nepalikti savo vyro didžiausio turto. Būtent regalijas ji pasiėmė vietoje kitų reikalingų daiktų. Kelionėje ponia Kopp susidūrė su dideliais sunkumais, plaukiant jūra laive iš jos buvo reikalaujama išmesti bagažą, tačiau atkakli moteris nepasidavė ir visgi regalijas išsaugojo. Pats E. Kopp dingo II pasaulinio karo metu.

Vėliau gyvendama Vakarų Vokietijoje Kopp šeima regalijas perdavė auksakaliui, dar vėliau jos pateko į Liunebergo muziejų. 1997 m. regalijos buvo perduotos AdM draugijai, kaip išeiviams iš Klaipėdos krašto.

„AdM draugija 2011 m. nusprendė, kad archyviniai dokumentai, susiję su Klaipėdos kraštu, turi būti perduoti Ievos Simonaitytės bibliotekai. Taigi ir relikvijas siekėme perduoti būtent bibliotekai. Žinoma, buvo ir priešingų nuomonių: keletas mūsų draugijos senjorų su tokia nuostata nesutiko, žinoma, neapsidžiaugė ir Liunebergo muziejus“, – unikalių daiktų dovanojimo ceremonijoje kalbėjo mecenatas U. Jurkštys. Jis atkreipė dėmesį, jog Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurę (1853 m.) taip pat norėjo grąžinti būtent į šį miestą, „tačiau pačioje parapijoje iškilo tam tikrų nesklandumų ir su kunigu šiek tiek, ir dėl to buvo nuspręsta, kad ši Šventosios vakarienės taurė taip pat atiduodama saugoti bibliotekai.“

Kai „Banga“ antradienį susisiekė su Priekulės evangelikų liuteronų parapijos pirmininke Juta Galkiene, ji sakė, kad parapija visgi turi vilties, jog unikalioji taurė atsiradus palankesnėms aplinkybėms po kurio laiko sugrįš į Priekulę.

Sugrįžusios į uostamiestį trys Šaulių karaliaus sidabro grandinės, juosta ir Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurė nuo šiol puikuosis I. Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros skaityklos specia­liose lentynose už stiklo. „Šias regalijas galima imti tik su šilko pirštinėmis“, – pasirašydamas unikalių vertybių priėmimo aktą pagarbiai kalbėjo Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

Šaulių gildijos pėdsakai

„Viduramžiais Europos miestuose amatininkai, norėdami apginti miesto ir savo interesus, atsispirti kunigaikščiams, ginklavosi. Vėliau tokios sukarintos šaulių organizacijos, praradusios gynybines funkcijas, virto kultūrinėmis ir sportinėmis. Šaulių karaliumi tapdavo tas gildijos narys, kuris daug ir taikliai šaudydavo. Žinoma, šaudydavo ne į gyvus gyvūnus, o į jų maketus“, – į ceremoniją susirinkusiems svečiams paaiškino U. Jurkštys.

XX a. pradžioje Mėmelio šaulių gildija buvo didžiausia tokia šaulių sąjunga visoje Vokietijoje. Skirtinguose šaltiniuose minimas narių skaičius skiriasi, kai kurie jų priskaičiuoja iki 5 tūkst., tačiau dėl šio teiginio, kaip ir dėl to, jog 1944 m. gildija vis dar turėjo apie 300 narių, greičiausiai galima abejoti. Taip pat kai kurie šaltiniai teigia, jog Mėmelio šaulių gildiją galima vadinti seniausia sporto organizacija dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Mėmelio šaulių gildija, aktyviai gyvavusi šimtmetį, išnyko sovietmečiu po II pasaulinio karo, bet uostamiestyje paliko savo ženklų – Šaulių gatvės pavadinimas, kilęs nuo šalia pastatytų Šaulių namų ir įrengtos šaudyklos, patys Šaulių gildijos namai (šiuo metu – Koncertų salė) ir šalia esantis parkas. Dar 1912 m. pradžioje buvo nuspręsta rekonstruoti Šaulių namus – tai turėjo kainuoti 50 tūkst. markių. Iki pat 1914 m. šaudykla buvo šalia Šaulių sodo, o kėgelbanas, kuris išardytas po I pasaulinio karo, veikė prie buvusios Geležinkelio gatvės (dab. S. Nėries gatvė). Jį panaikinus, kurį laiką žemės sklypas buvo tuščias, vėliau jame buvo pastatytos Vytauto Didžiojo gimnazija ir Raudonojo kryžiaus ligoninė. Kaip kompensacija 1923 m. Šaulių gildijai buvo išnuomotas sklypas šalia Karališkosios giraitės, kur po metų Karališkojo šaudymo metu buvo išbandyta naujoji šaudykla. Joje buvo įrengta 12 šaudymo stendų.

Tam tikrais laikotarpiais Šaulių namai ir sodas sėkmingai konkuravo su miesto teatru, čia buvo rengiami koncertai, puotos ir vaidinimai, vykdavo įvairių organizacijų susirinkimai, iškilmingi minėjimai ir posėdžiai. Išsamiai Šaulių namus ir juose vykdavusius renginius aprašo B. le Coutre knygoje „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai“, beje, ir pats vėliau tapęs gildijos nariu. Jis mini į sodą vedusius plačius ir aukštus iš geležies nukaltus vartus, viduje buvusį šaulių kambarį, kuriame kabėjo stendas su šaulių karalių pavardėmis, didelį barą bei atskirą vyninę.