Pasirodžius daugiatomei „Lietuvių kalbos istorijai“ ir dar kelioms su ja susijusioms knygoms teko susikoncentruoti į lietuvių tautos kilmės problemą. 2005 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido šio darbo rezultatą – knygą „Lietuvių tautos kilmė“. Joje lietuvių tautos kilmę susiejau su lietuvių kalbos kilme.
Abiejų ryšys nekėlė jokių abejonių, nes lietuviai niekada nebuvo pakeitę savo kalbos, kaip yra darę, pavyzdžiui, tolimi prancūzų protėviai, amžių glūdumoje kalbėję gališkai (viena iš keltų kalbų), bet pirmaisiais amžiais po Kristaus perėję prie liaudinės lotynų kalbos, iš kurios ir kilo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai yra buvę ir ispanams, portugalams, rumunams, taip pat kitoms vadinamosioms romaniškoms tautoms. Lietuviai, priešingai, iki šiol tebevartoja tą pačią kalbą, kuria kalbėjo jų tolimiausi protėviai. Yra pergyvenę tik tam tikrų dvikalbystės laikotarpių, bet ir šie buvo trumpi, be to, vyko nesenais laikais. Taigi lietuvių tautos ir lietuvių kalbos ryšys visą laiką buvo labai glaudus. Dėl to kalbos kilmė ir raida padeda nušviesti tautos kilmę, jos ištakas.
Baltų kalbų lyginimas rodo, kad lietuvių kalba, taigi ir tauta, kilo iš rytinių baltų pietinės dalies, nuo kurios pirmojo tūkstantmečio po Kristaus viduryje nutolo šiaurinė dalis, matyt, daugiausia dėl finų substrato. Toje šiaurinėje rytų baltų dalyje ilgainiui susiformavo istorijos šaltiniuose minimos gentys kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, davusios pradžią dabartinei latvių kalbai ir tautai. Pietinės dalies kalba ir toliau liko kokia buvusi. Jos tęsinys – dabartinė lietuvių kalba. Schematiškai šis vyksmas atrodo taip:
I a. V a. X a.
Taigi I tūkstantmečio viduryje, nuo kada, kaip paprastai sakoma, išsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos, lietuvių kalba nepatyrė kokių nors ypatingų pokyčių: liko kokia buvusi prieš tai. Atsiskyrimą sudarė šiaurinės dalies – būsimosios latvių kalbos – nutolimas.
Kada atsirado pokyčiai, suformavę kalbinę struktūrą, kuriai galima duoti lietuvių kalbos vardą, kitaip sakant, kada radosi kalbinis darinys, turintis būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes? Tai sudėtingas ir sunkiai sprendžiamas klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ribotą kalbos reiškinių chronologizavimo galimybę.
Kadangi konstatuojame buvus glaudų ryšį tarp lietuvių kalbos ir tautos, tai pravartu atsižvelgti į archeologijos mokslo, tiriančio materialinės kultūros palaikus, duomenis, ypač turint omenyje tai, kad archeologija disponuoja tiksliais chronologizavimo metodais. Archeologai lietuviams būdingų materialinės kultūros elementų aptinka jau II–III amžių materialinėje kultūroje. Greičiausiai tada formavosi tam tikra būsimosios lietuvių tautos sankloda. Taigi turėjo formuotis ir lietuvių kalbai būdinga struktūra. Tuo būdu tokios struktūros atsiradimą reikia nukelti į pirmuosius amžius po Kristaus, kitaip sakant, ji bus susidariusi rytų baltų epochos gelmėse. Šiai nuomonei pritaria Lietuvos vardo slaviškos formos Litva istorinė analizė. Šaknis Lit- vietoje Liet- < Leit- rodo, kad šis vardas turėjo į slavų kalbas patekti dar tuomet, kai slavai tebevartojo sveikus dvibalsius arba tai atsitiko dvibalsių vienbalsinimo epochoje, greičiausiai ne vėliau kaip IV amžiuje.
Besiformuojanti lietuvių kalbos struktūra, savo ruožtu, yra ankstesnės kalbinės struktūros tęsinys. Tai to paties kalbėjimo nenutrūkstama tąsa (priešingai negu galų kalbos pakeitimo prancūzų kalba atvejis), pasiekusi mūsų dienas. Dėl to tam tikrą dalį tiesos turi ir tie savamoksliai „kalbos istorikai“, kurie lietuvių kalbos amžių skaičiuoja 4-iais, 5-iais ar net daugiau tūkstantmečiais. Jie daro metodologinę klaidą: ignoruoja baltų ir net indoeuropiečių epochas, viską priskiria lietuvių kalbai. Taigi, kur reikia daryti ribą, t. y. nuo kada laikyti lietuvių kalbos pradžią, priklauso nuo „požiūrio“ į kalbos istoriją. Tikroji riba, skirianti „dar ne lietuvių“ kalbą nuo „jau lietuvių“ kalbos nėra paaiškėjusi.
Tautos kilmę tiria ne tik kalbos istorikai (baltistai), bet ir archeologai, taip pat antropologai. Labai svarbu šių trijų mokslo šakų rezultatus susieti ir rasti kompromisinį sprendimą. To ir buvo siekiama. Jau pirmieji pokalbiai su žymiuoju archeologu Aleksiejumi Luchtanu ir antropologu Gintautu Česniu davė gerų rezultatų. Radome, kaip sakoma, bendrą kalbą.
Anksčiau tarp kalbininkų ir archeologų pažiūrų lietuvių etnogenezės klausimais vyravo priešprieša. Pasirodžius archeologų šios srities darbui kalbininkai stengdavosi tuoj jį sukritikuoti, ir atvirkščiai, tą patį darydavo archeologai su atitinkamais kalbininkų darbais. Nesutarimus daugiausia kėlė skirtingas atskirų reiškinių chronologizavimas. Bet tai buvo tušti ginčai, nes kalbininkai ir archeologai chronologizuoja skirtingus dalykus: kalbininkai – kalbos reiškinius (betarpiškai susijusius su tauta), o archeologai – materialinės kultūros pakitimus, kurie tik netiesiogiai būna susiję su tam tikrais kalbos reiškiniais. Tai galėtų paryškinti šis pavyzdys. Iš istorijos žinome, kad artimos Vilniaus apylinkės sulenkėjo paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje. Tačiau to krašto žmonių materialinė kultūra dėl to nepakito, liko kokia buvusi. Čia kalbininkai konstatuoja įvykus labai svarbų kalbinį pakitimą (kalbos kaitą!), bet materialinės kultūros tyrėjai nieko nepastebi. Ir ko čia ginčytis?
Panašiai yra ir su antropologų studijomis bei tų studijų rezultato panaudojimu etnogenezės problemoms spręsti. Lietuvoje rasta tolimos šalies gyventojams būdinga kaukolė anaiptol nerodo buvus masinio žmonių persikėlimo, nes tos kaukolės atsiradimas Lietuvoje gali rodyti tik pavienius atvejus, kurie nepaveikė gyventojų kalbos ir dėl to kalbininkų nefiksuojami. Tačiau tokių radinių, ypač ne pavienių, konstatavimas vis dėlto gali turėti tam tikros reikšmės sprendžiant etnogenezės problemas, ypač jeigu antropologų duomenis paremia archeologija ir tiems duomenims neprieštarauja kalbos mokslas. Juk būna fiksuojamas kitos šalies žmonių gausesnis ar mažesnis įsiliejimas į būsimąją tautą, o tai svarbu aiškinantis jos kilmę.
Suderinus minėtų mokslo šakų nuomones, atsirado bendra nurodytų trijų tyrėjų knyga, kurią pavadinome „Iš kur atsirado lietuviai?“. Ją ėmėsi leisti Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2005 m. pasirodė šios knygos angliškas ir vokiškas variantai, 2006 m. – rusiškas, 2007 m. – itališkas. Tuo būdu šis leidinys prisidės prie Lietuvos ir jos mokslo populiarinimo plačiajame pasaulyje. Lietuviškas originalas, pavadintas „Tautos kilmė“, pasirodė 2006 m., vėliau negu vertimai, išskyrus itališkąjį. Lietuviškas variantas išleistas knygų serijoje „Lietuva“, skirtoje jaunimui šviesti. Beje, šioje serijoje 2007 m. pasirodė dar kita mano knyga – „Rašto kilmė“, kurioje aptartas rašto ir viso to, kas su juo susiję (knyga, spausdinimo technika ir t. t.), atsiradimas ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai pasaulyje.
Kaip savotiškas istorinės tematikos papildymas minėtina knyga „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2008 m.), atsiradusi rengiant spaudai „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (teko būti jos vyriausiuoju redaktoriumi), kurios paskutinis, ketvirtasis, tomas neseniai atiduotas spausdinti.
Lietuvių kalbos rašytiniai paminklai nėra seni – siekia tik XVI amžiaus pradžią (rankraštiniai teksteliai). Jų trūkumą kompensuoja labai turtingos mūsų tarmės. Dėl to tarmių tyrimui nuo pat savo mokslinės veiklos pradžios skyriau didelį dėmesį. Orientavausi į istorinę dialektologiją. Man rūpėjo lietuvių tarmių kilmė, jų ištakos. 2006 m. Lietuvių kalbos institutas išleido knygą „Lietuvių tarmių kilmė“. Joje išryškinamas mūsų tarmių tolimasis paveldas (indoeuropietiškas ir baltiškas klodai), po to svarbiausias dėmesys skiriamas dabartinių lietuvių tarmių ištakoms. Išaiškinamos seniausios izofonos, t. y. fonetiniai skirtumai, raižantys lietuvių kalbos plotą. Nustatoma tų izofonų kilmė ir atsiradimo laikas.
Tarmių duomenų istorinė analizė leido padaryti išvadą, kad pati seniausia lietuvių dabartines tarmes išskirianti izofona yra nosinių balsių ą ir ę patamsėjimas, virtimas nosiniais o ir ė balsiais, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo ų ir į. Tai perėjimas, pavyzdžiui, nuo žąsis, tęsti prie žųsis, tįsti (raidėmis ą, ę, ų, į čia žymimi tikrieji nosiniai balsiai). Šios izofonos atsiradimas siekia net IX–X amžius. Ne ką vėlesnė yra ir an tipo junginių patamsėjimo (ranka virtimas ronka, pagaliau runka) izofona, siekianti XI–XII amžius. Kitos seniausios izofonos: priebalsių palatalizacija (minkštinimas), kurios pradžia nukeltina į XI amžių, ir jos pasekmė – t, d afrikacija, galutinai išryškėjusi tik XIV–XV amžiais; senesnius laikus, net X amžių siekianti l veliarizacija.
Taigi ryškesnė lietuvių tarmių diferenciacija bus prasidėjusi IX–X amžiais, kada atsirado du archidialektai (dvi pirmykštės tarmės): rytinis su išlaikytais sveikais nosiniais balsiais ą, ę ir vakarinis – su patamsėjusiais. Rytinį pirmykštį dialektą sudarė dabartinės rytų ir pietų aukštaičių tarmės, kurias išskyrė an tipo junginių pakitimo izofona. Vakarinį pirmykštį dialektą sudarė dabartinės vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmės. Pastaroji (žemaičių) tarmė atsiskyrė nuo vakarų aukštaičių tuomet, kai buvusioje kuršių žemėje senieji kuršiai sulietuvėjo ir labai paveikė vietos lietuvių kalbą, įnešė daug savosios kalbos ypatybių. Taigi žemaičių tarmės atsiradimą bus nulėmęs kuršių substratas. Buvo ištirtas ir kitų išnykusių baltų genčių galimas poveikis lietuvių tarmėms: prūsų archajizuojama įtaka pietiniams vakarų aukštaičiams, jotvingių substratas pietų aukštaičiams, žiemgalių – Mūšos upyno šnektoms, sėlių – anykštėnų ir kupiškėnų tarmėms.
Knygoje išryškinta ir smulkesnių patarmių bei šnektų kilmė, chronologizuotos skiriamosios izofonos.
Be tarmių, turime dar bendrinę kalbą. Jos kilmės ir raidos problemoms išaiškinti skirta knyga „Lietuvių bendrinė kalba: jos kilmė ir raida“. Šioje knygoje nagrinėjamas lietuvių kalbos, daugiausia rašomosios, norminimas nuo pačių seniausių (rankraštinių) tekstų iki šių dienų. Apžvelgiama sudėtinga mūsų rašomosios kalbos istorija. Išryškinami praeityje besiformuojantys skirtingi rašomosios kalbos variantai, ištirta jų kilmė ir likimas. Daug dėmesio skirta Mažosios Lietuvos rašomajai kalbai, dabartinės mūsų bendrinės kalbos susidarymui ir jos tolesniam likimui. Tai didelė knyga, kurios išleidimas dėl sunkmečio gerokai užtruko (baigta rašyti 2006 m.). Leidžia Lietuvių kalbos institutas.
Kalbos istorijai labai svarbūs tikriniai žodžiai, taigi vardynas: asmenvardžiai ir vietovardžiai. Jie yra kilę iš bendrinių žodžių. Atitinkamiems bendriniams žodžiams išnykus tikriniai žodžiai tampa savotiški kalbos archeologiniai reliktai, padedantys nušviesti ne vieną kalbos praeities paslaptį. Dėl to mokslininkai vardynu labai domisi, stengiasi išaiškinti jo kilmę. Lietuvos vietovardžių, ypač vandenvardžių, kilmę daugiausia ištyrė Aleksandras Vanagas. Man labiausiai rūpėjo asmenvardžiai. 2009 m. pabaigoje (antraštiniame puslapyje pažymėti 2008 metai) pasirodė didelė, 840 puslapių knyga „Lietuvių asmenvardžiai“. Ją išleido Lietuvių kalbos institutas.
Šiai knygai duomenys buvo kaupiami beveik visą gyvenimą: daromi šaltinių išrašai, sudarinėjamos kartotekos, analizuojami vardai ir t. t. Dar 1977 m. pasirodė knyga „Lietuvių antroponimika“ – apie Vilniaus miesto gyventojų asmenvardžius XVII amžiaus pradžioje. Ta proga gerokai papildytos kartotekos. Vėliau ilgą laiką dirbta priešokiais, su didelėmis, net po kelerius metus, pertraukomis, kada rašytos ir leistos kitos knygos ar užsiiminėta kitokia veikla. Sistemingai šio darbo imtasi tik prieš maždaug 4–5 metus.
Knygoje lietuvių vardynas traktuojamas kalbos istoriko (baltisto) požiūriu. Nedaroma griežto skirtumo tarp vardo ir pavardės, nes vardai ilgainiui yra išvirtę pavardėmis ir ne visuomet lengva nustatyti, kur šaltinyje pavartotas asmens įvardijimas dar buvo vardas, o kur jau – pavardė. Dėl to stengtasi vartoti bendrą įvardijimo pavardinimą – asmenvardis, žinoma, išskyrus atvejus, kai kalbama apie vardų pavardėjimo procesą.
Lietuvių asmenvardžių istorinė analizė rodo, kad kilmės požiūriu išsiskiria trys tų asmenvardžių klodai:
1. Senieji dvikamieniai asmenvardžiai (pvz., kunigaikščių vardai Mindaugas, Gediminas, Vytautas…), vartoti dar iki krikščionybės laikų, daugeliu atvejų paveldėti iš baltų, net indoeuropiečių epochų. Tokie asmenvardžiai buvo pasidaryti iš tam tikrų dėmenų, kurių priregistruota daug, net apie 800, tačiau didelę jų dalį sudaro įvairūs nauji variantai, senųjų dėmenų perdirbiniai. Nuo labai senų laikų šalia ilgų dvikamienių asmenvardžių buvo vartojami (ypač šeimos ir artimųjų aplinkoje) jų trumpiniai, padaryti iš atskirų dėmenų (plg. Tautys ir Tautginas) arba pirmojo dėmens ir antrojo pradžios (plg. Algis ir Algirdas).
2. Krikščioniškas vardynas, atneštas į Lietuvą kartu su krikščionybe. Stengtasi ištirti jo ištakas (kalbose, iš kurių jis kilo) ir kelius, kuriais tie vardai pasiekė Lietuvą (kokios kalbos paliko pėdsakus varduose).
3. Pravardinės kilmės asmenvardžiai, arba pravardynas. Jį sudaro didelė vardų įvairovė. Kai kurie gali būti paveldėti iš labai senų laikų, pvz., Vilkas, Lokys, Erelis, Balandis… Stengtasi sudaryti pravardyno kilminę klasifikaciją.
Rašant šią knygą sušlubavo sveikata: ištiko vienas po kito du insultai. Teko dirbti ligoninės, vėliau sanatorijos sąlygomis. Kartais atrodydavo, kad knygos iš viso nebebaigsiu (o kas tada ją baigs?). Ėmiau skubėti, trumpinti darbą. Susidūręs su neaiškiais asmenvardžiais, kurių kilmės išryškinimas būtų pareikalavęs papildomo tyrimo, nebegaišau ir juos tiesiog praleisdavau. Tą patį dariau su sunkiai sprendžiamomis asmenvardžių raidos problemomis. Iš tokių svarbiausios buvo dvi.
Pirmoji – visų krikštavardžių kelių, kuriais jie pasiekė Lietuvą, nustatymas. Stengiausi aptarti tik akivaizdžius dalykus, o kur reikėjo specialios analizės – atidėjau vėlesniam laikui. Tai ir padariau vėliau, kai knyga jau buvo parengta spaudai. Tada parašiau tam tikrą jos papildymą – knygelę „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“, kurioje panaudojau specialiai tam reikalui atliktos analizės rezultatus. Šią knygelę leidžia Lietuvių kalbos institutas. Ji turėtų pasirodyti dar šių metų vasario ar kovo mėnesiais (turbūt iki knygų mugės).
Antrąją, be specialaus tyrimo neišsprendžiamą problemą sudarė lietuvių (baltų) kilmės asmenvardžių, esančių už Lietuvos ribų, senosiose baltų žemėse, išaiškinimas. Knygoje buvo išdėstyti tik žvalgomojo pobūdžio dabartinėje gudų (baltarusių) teritorijoje tokių asmenvardžių paieškos rezultatai, pasiekti naudojantis Nikolajaus Birilos darbais. Man labai rūpėjo šiaurės rytų Lenkija, bet šios teritorijos asmenvardžių tyrimo negalėjau imtis, nes buvo neprieinami šaltiniai. Tik vėliau, atidavus knygą leidyklai, kolega Kazimieras Garšva dėmesį atkreipė į telefono abonentų knygas, kuriose esama labai daug asmenvardžių. Jis man parūpino Suvalkų ir Augustavo krašto telefonų knygą, kurioje užfiksuoti asmenvardžiai sudarė pagrindą lingvistinei analizei, parodžiusiai, kad šiame krašte dar palyginti neseniai buvo kalbama lietuviškai. Tos analizės rezultatai išdėstyti knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“, kurią dabar leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Tuo vardyno studijos dar nesibaigė. Rūpėjo Lietuvos vardo kilmė, ypač aktuali ryšium su pirmojo to vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmečiu. Parašiau knygelę „Lietuvos vardas: jo kilmė ir formų daryba“, kuri šiandien man buvo įteikta – pats ją tik dabar pirmą kartą pamačiau. Knygelėje pateikiama Lietuvos vardo fiksacija istorijos šaltiniuose (su šaknimis Liet-, Lit-, leit- – pirmosios dvi vartojamos ne tik žmonėms, bet ir kraštui pavadinti, trečioji – tik žmonėms, be to, dažnai neturi etnoniminės reikšmės), išryškinamas šaknų Liet- ir leit- santykis, aptariama tų šaknų kilmė iš ide. *lei-, sąsaja su vandenvardžiais – senovės lietuviams gamtmeldžiams būdingu nominacijos būdu.
Yra pradėti dar keli tyrimai, bet apie juos netenka kalbėti, nes neaišku, kokie bus rezultatai.
P. S. Ištrauka iš kalbos, pasakytos tą pačią dieną atidarant parodą Mokslų akademijos bibliotekoje:
Mokslo darbui labai svarbu tinkama aplinka. Jeigu kasdien barsies su žmona, apie mokslinį darbą gali ir nesvajoti. Man pasisekė. Šeimoje – darna. Visi skatina dirbti, man padeda, sudarė tiesiog šiltnamio sąlygas. Esu labai dėkingas žmonai Reginai – pasiaukojusiam mano globai angelui; taip pat vaikams: sūnui Vytautui, labai paslaugiam, puikios nuotaikos skleidėjui ir mano darbo padėjėjui, perrašiusiam kompiuteriu ne vieną tekstą; dukrai Laimai esu dėkingas už ne vienos knygos labai painaus teksto perrašymą, tarp jų ir „Lietuvių asmenvardžius“, už sudėtingų rodyklių sudarymą. Dėkoju vaikaičiams, ypač stropiajam Mindaugui, tęsiančiam mano darbus, tuo suteikiančiam man daug džiaugsmo. Jeigu nebūčiau turėjęs puikių sąlygų, būčiau bent dvigubai mažiau darbų atlikęs.
Straipsnio pagrindą sudaro paskaita 85-ojo gimtadienio minėjime Lietuvos mokslų akademijoje 2010 m. sausio 7 d.
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 1, 10.
