Jadvyga LEKAVIČIENĖ

Visi mes, pakrikštytieji, save įvardijantys Katalikų Bažnyčios nariais, kai norime paaiškinti, kas yra kunigas, visada turime konkretų pavyzdį kunigo, kuris mus pakėlė, kai buvome sugniuždyti negandų ar laimino ypatinguose gyvenimo momentuose…

Žodis kunigas etimologiškai lyginamas su kunigaikščiu, garbingu šventu ponu. Gi katalikų Bažnyčios Katekizmas įvardija kaip patarnautoją, turintį šventas galias tarnauti broliškai vienybei, kad visi priklausantieji Dievo tautai pasiektų išganymą. Kiekvienas kunigas, atliekantis sakramentinę tarnystę Bažnyčioje, yra pašauktas ir asmeniškai: “Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22), kad Jėzaus vardu tarnautų Dievo tautos labui.

Adventiniame laukime kalbiname Airijos lietuvių katalikų misijos kunigą Egidijų Arnašių.

Iš 17-kos kunigystės metų jau devyneri tarnystės misijose Airijoje, o dar treji Australijoje – taigi, didžioji Jūsų kunigiškos tarnystės dalis – išeivijoje. Augote gausioje šeimoje mažiausiuoju vaiku. Kaip Jumyse brendo pašaukimas kunigiškai tarnystei?

Nors augau gausioje ir religingoje šeimoje, tačiau mano pašaukimas kunigystei buvo man pačiam didelis netikėtumas ir staigmena. Buvau daugiabučio būrio vaikų kiemo eilinis, todėl prisipažinti, kad esu „davatka“ būtų buvę ne iš maloniausių dalykų… Mano vaikystės religinis gyvenimas buvo veikiau tik formalumas ir aklas paklusnumas tėvų valiai. Tėvas dažnai siūlydavo mane „įtaisyti“ Tauragės bažnyčioje klapčiuku, bet aš griežtai priešindavausi suvokdamas, kad būtų juokiamasi iš manęs kiemo vaikų žaidimų aikštelėje. Juolab nei maldai, nei kokiai kitai vaiko žaidybinei religinei praktikai nejaučiau jokio patraukimo. Teko girdėti, kad kiti kunigai nuo mažų dienų žaisdavę kunigus. Jokių panašių žaidimų nesu žaidęs. Vieną šaltą ir speiguotą 1980 metų sausio popietę einant Tauragės gatve staiga ir netikėtai penkeriais metais vyresnis už mane ministrantas (patarnaujantis), o dabar Detroito (JAV) lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kunigas Gintaras Jonikas pasisveikino ir pakvietė mane prisijungti prie bažnyčios ministrantų. Dar tą patį vakarą vienas pats pravėriau Tauragės bažnyčios zakristijos duris ir iškart supratau radęs savo gyvenimo vietą. Galiu drąsiai teigti, kad būdamas 12 metų aiškiai suvokiau savo būsimą pašaukimą. Nežinojau nei kaip tai įvyks, nei kada, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad vieną gražią dieną tapsiu kunigu.

Mokykloje reikėjo nemažai valios pastangų apginti savo įsitikinimus prieš mokytojus ir prieš kai kuriuos bendramokslius. Pamenu, mūsų pradinukų klasėje iš bemaž 40 vaikų į klausimą: „Kas tiki Dievą?“, pakildavo tik kelios rankos. Už tai, kad viešai išdrįsdavome išpažinti savo tikėjimą, mums buvo žadama pilka ir paniekinta ateitis.

Buvote gabus muzikai… Tai Jums trukdė ar padėjo pasirinktame kelyje?

Ir padėjo, ir trukdė. Muzikinis ar kitoks meninis išsilavinimas visuomet praturtina žmogaus asmenybės sklaidą ir praturtina dvasinį pasaulį. Tačiau, kai po tarnybos sovietinėje kariuomenėje stojau akistaton su pašaukimu kunigystei, kartu buvo tokia gyva viltis ir troškimas muzikuoti. Atėjo metas rinktis. Tuo metu mąsčiau kaip ir daugelis mąsto šiandien: į kunigystę nereikėtų veržtis per daug jaunam, reikėtų pabaigti kokias nors universitetines studijas, su metais įgauti gyvenimiškos patirties ir tik išgryninus ir pilnai suvokus savo pašaukimą pasukti kunigystės vedamu keliu. Tačiau viską gerai apsvarstęs su dvasios tėvu supratau, jei pašaukimas yra prie mano gyvenimo slenksčio, gal nebereikėtų nieko laukti ir atidėlioti. Taip šiek tiek su skaudančia širdimi padėjau į šoną lyrą ir žengiau kunigystės pašaukimo keliu.

Prisiminkite pirmuosius kunigystės metus ir pirmąjį paskyrimą į misijas Australijoje.

Pačioje pradžioje manęs draugai dažnai klausdavo, koks vyno skonis Mišių taurėje? Atsakydavau, kad vyno nejaučiu. Jausdavau ir iki šiol jaučiu nepaprastą dangiškos palaimos ir dieviško šaltinio skonį, nieko bendro neturintį su jokiu vynu. Tada mano pasaulietiniai bičiuliai atsakydavo: „Reiškia jauti „draivą“ – vidinį impulsą, dvasinį pakylėjimą“. Nusišypsodavau, bet nesiginčydavau dėl apibūdinamų, kunigystės kelio potyrių ir dvasinių išgyvenimų.

Po ketverių metų, praleistų Mažeikių parapijos sielovadoje, netikėtai gavau Telšių vyskupo pasiūlymą vykti į Australijos lietuvių sielovados barus. Mažeikių klebono įpareigotas perduoti parapijos korespondenciją vyskupui ne kartą lankiausi kurijoje. Kartą nuvykęs jau su kitais reikalais tiesiog koridoriuje buvau netikėtai sustabdytas kurijos tarnautojo ir pakviestas tiesiai pas vyskupą. Visai netikėtai sulaukiau iš Vyskupo Antano Vaičiaus pasiūlymo vykti į Australiją. Galvojau, kad vyskupas tik šiaip pajuokavo, todėl lengvai sutikau ir pažadėjau, manydamas, kad vyskupas turbūt pats užmirš ką kalbėjęs vakar. Jau kitą rytą pats Mažeikių klebonas skambina man ir sako: „Arnašiau, kodėl slėpei, kad turi giminių Australijoje?“ Nustebau, nes jokių giminių neturėjau ir neturiu iki šiol. O jis paragino kuo skubiau ruoštis priimti svečius, nes Australijos lietuviai jau pakeliui. Taip dar tą pačią dieną sutikau Melburno lietuvių misijos pirmininką Henriką Antanaitį ir jo žmoną, garsią lietuvių menininkę – Dalią. Tą pačią dieną priremtas prie sienos pažadėjau, kad sutinku vykti pas lietuvius į Australiją, Melburną…

Buvote dar jaunas. Kalbos barjeras, tėviškės ilgesys. Kaip tai pavyko įveikti?

Ne toks jau ir jaunas bei žalias – buvau jau 32-ejų. Kalbos barjeras buvo didžiulis, bet jei yra noras, bet kokia kalba išmokstama. Galima sakyti, kad metų bėgyje pradėjau kalbėti angliškai. Tėviškės ilgesio problemą jau buvau įveikęs sovietinės kariuomenės dvejų metų atskirtimi nuo tėviškės ir brangių žmonių. Didele dalimi visus sunkumus įveikiau vietos lietuvių nuoširdaus rūpesčio manimi ir visokeriopos pagalbos dėka. Nors pirmais metais būdavo akimirkų, kai gailėdavausi išvykęs. Dažniausiai beprasmybė apimdavo važiuojant miesto autobusu. Jausdavausi lyg aklas kačiukas, nieko nesuvokiantis ir nemokantis paklausti. Bet tai būdavo trumpos ir retos gyvenimo Melburne akimirkos.

Po Australijos nedidelis atokvėpis Tėviškėje ir vėl misijos. Ar galite palyginti išeivius Australijoje ir Airijoje?

Reikia pripažinti, kad ne viskas šiame pasaulyje palyginama tokiu paprastu būdu. Pirmiausia turime pripažinti vien tik per paskutinius dvidešimt metų pasaulyje įvykusius didžiulius pokyčius, kurie nepalyginami nei kiekybe, nei kokybe. Skirtumas akivaizdus. Australijos ir viso plačiojo pasaulio išeivija išplėšta iš Lietuvos karo ir tremčių, bei mirties pavojų. Australijos išeivija – tai sovietmečio išvarytoji karta ir jų vaikai. Dabartinė lietuvių išeivija Airijoje, tai ekonominiai emigrantai. Senoji karta stokodama visko sugebėjo pirmiausia pasistatyti didžiules bažnyčias, kultūros ir meno centrus. To šiandien negalima pasakyti apie dabartinę išeivių iš Lietuvos bangą. Pokario išeivių karta, atrodo, turėjo daugiau vienybės ir sutarimo. Reikia pripažinti, kad senoji išeivija savo duoklę Lietuvai atidavė su kaupu, ilgus dešimtmečius nuolat primindami plačiajam pasauliui Lietuvos pavergimo ir išlaisvinimo klausimą. Ką nuveiks naudingo Lietuvai naujos išeivijos bangos, tai parodys tik ateitis…

Antrojoje misijoje jau greit dešimtmetis. Ryškėja tradicijos, galite įvertinti ir dvasinę išeivių raidą. Kas Jus džiugina ir skaudina. Kokios lietuvybės tendencijos išeivijoje?

Airijos lietuviai yra dar tik kelyje į savo tapatybės susiformavimą ir suvokimą. Šiandien Vakarų Europoje gyvenantys lietuviai dažnai pyksta, kai yra pavadinami emigrantais, nes šių laikų susisiekimo priemonės kartais Lietuvą leidžia pasiekti greičiau, negu traukiniu ar autobusu iš Žemaitijos mūsų sostinę – Vilnių. Airijoje lietuviai kurtis pradėjo tik prieš gerą dešimtį metų. Dauguma atvykę prieš trejetą-penketą metų. Yra veikli Airijos lietuvių bendruomenė su savaitgalio lietuviškų mokyklų tinklu, tačiau esama ir nemažai lietuvybės reikalams abejingų žmonių. Kai sutikęs žmogų klausiu, ar jis ką nors bendro turi su savo gyvenamos vietos lietuvių bendruomene, dažnai išgirstu išdidų atsakymą: „Ne!“. Bet kai žmogus yra prispaudžiamas kokios nors gyvenimo negandos, tada spėriai ieško vietos lietuvių pagalbos ir paramos. Tokie va mes, lietuviai, vienodai panašūs turbūt Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje…

Čia, Lietuvoje, kur Jūsų dirbta ir gyventa kas savaitę vietinėje spaudoje randame Jūsų pamąstymus sekmadienio Evangelijos tema. Ar tai noras palaikyti ryšius su Tėviške, troškimas pasidalinti… Ar jaučiate iš tos bendrystės kokį atgalinį ryšį?

Noras rašyti yra turbūt vidinio dvasinio gyvenimo troškimo pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais padarinys. Taip, tai troškimas pasidalinti, išlaikyti gyvas gijas su Tėvyne. Esu iš tų, kurie mano, kad nėra didesnės laimės, kaip dirbti tautos labui. O tam nearti dirvonai yra platūs kiekvienam. Dabar sunku spręsti apie atgalinį ryšį. Gal kai nustosiu rašyti ir spausdintis žemaičių spaudoje tas atgalinis ryšys labiau ir paaiškės? Pats gerai jaučiu savo rašymo stiliaus trūkumus ir netobulumus, todėl nuoširdžiai padėkočiau bei tikrai įvertinčiau ir tokią mintį išreikštą kieno nors mano adresu: „Arnašiau, ar gali neberašyti?“

Jūs domitės savo šeimos ir Lietuvos istorija. Inicijuojate ir remiate leidinius, istorinių įvykių įamžinimus. Šie metai reikšmingi istoriniais įvykiais: Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus, 1863 m. sukilimo minėjimai. Šių įvykių paminėjimai sutapo su Jūsų atostogomis tėviškėje. Teisingiau pasakius, su Jūsų aktyvia misionieriška veikla Tėviškėje. Gal pasidalintute trumpai mintimis apie pastarąją misiją.

Kiekvienas, atvertęs savo šeimos, giminės praeities metraštį, atvers ir Lietuvos praeitį. Iš praeities didybės semiamės jėgų dabarties darbams ir žvelgiame su viltimi į rytojų. Šiais metais mano rūpesčiu buvo palikta keletas atminties ženklų ir Žemaičių krikšto jubiliejui ir 1863m. sukilimui.

Kiek anksčiau pasirūpinau 1863 m. sukilimui skirtas atminties lentas prasmingai įamžinti pražuvusiems sukilime kunigams – sukilėliams. Mes visi gerai žinome apie kunigą sukilėlį Antaną Mackevičių ir jo sudėtą auką ant Laisvės aukuro. O kiti sukilime dalyvavę kunigai ir paguldę savo gyvybes yra kažkaip mažiau žinomi ir vis labiau užmirštami. Taigi, nutariau pažadinti tik keleto kunigų – didvyrių, dvasios milžinų seną garbės aidą. Paparčių bažnyčioje (Kaišiadorių r.) per Snieginės atlaidus buvo pakabinta atminties lenta nuo XVII amž. vidurio stovėjusiam dominikonų vienuolynui, o vėliau po nenusisekusio 1863 m. sukilimo nugriautam caro satrapų, Paparčiuose atminti. Atminties lentoje yra paminėtas ir žemaičių dominikonas, sukilėlių kapelionas Teofilis Račkauskas sušaudytas Kaune. Palaidojimo vieta nežinoma.

Gargždų bažnyčioje per Žolinės atlaidus kartu su klebonu kanauninku Jonu Paulausku pakabinome 1863 m. sukilimo atminties lentą kitam sukilėlių kapelionui, išėjusiam į sukilimą iš Gargždų parapijos, kunigui Izidoriui Noreikai vėliau sušaudytam Telšiuose ir perlaidotam (suradus ir identifikavus palaikus) Telšių katedros šventoriaus kalnelyje. Šių abiejų atminimo lentų autorius yra menininkas Rimantas Laima iš Alsėdžių, Plungės r.

Kitas menininkas, skulptorius Airijos lietuvis Darius Miliauskas mano įkvėpimu ir rūpesčiu stilizavo iš keraminio molio 1863 m. sukilimo herbą. Šis herbas – tai Airijos Lietuvių Sielovados dovana Kražių Kolegijos muziejui. O šiuo metu šis herbas pelnytai puikuojasi Lietuvos Atstovybėje Minske, Baltarusijoje. Ten vyko puikus herbo pristatymas ir praūžusio sukilimo tema skaitymai baltarusių kalba. Pats skulptorius, stilizuoto sukilimo herbo autorius, buvo pakviestas į renginį ir jame dalyvavo. 1863 m. sukilimo herbu ir garbinga Didžiosios Lietuvos praeitimi, kurios viena iš dalių buvo ir dabartinė Baltarusija, sulaukta gyvo dalyvavusių renginyje susidomėjimo.

Su Sibiro tremčių metraštininku, operatoriumi Gintautu Alekna esame parengę ir keletą vaizdo klipų pagal mano muziką. Šiuo metu jau nufilmuota ir yra ruošiamas klipas kun. A. Vienažindžio gimtinei įamžinti bei tuo pačiu prisiminti 1863 m. sukilimo skaudžius padarinius. Šiuos vaizdus skaitytojas gali rasti adresu:  www.youtube.com

Kai susimąstai, kaip mūsų protėviai mylėjo savo Tėvynę, kaip galvas guldė tvirtai tikėdami Lietuvos ateitimi, tada paklausi savęs: „O ką tokio naudingo savo kraštui būsi nuveikęs pats?“

Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų galėtume ir privalėtume padaryti kažką daugiau Lietuvos labui vietoj pastovių dejonių ir mykimo teisinantis vien tik ekonominiu sunkmečiu.

Pastarieji metai ir Jūsų asmeninės skaudžios netekties metai – Palydėjote į Amžinybę Mamytę. Koks Jos pėdsakas Jūsų gyvenime?

Pirmiausia man mama, Elena, menasi jos dainose, išskirtinis buvo Jos darbštumas, žemaitiškas užsispyrimas ir begalinis tikėjimas Lietuva. Jai labai rūpėjo, kad namuose skambėtų muzika, kad mes, vaikai, augtume muzikos ir meno apsuptyje. Per šeimos šventes kiekvienas vaikas turėdavo pamuzikuoti namų svečiams. Gyvai prisimenu kiekvieną Mamos palaiminimą išvykstant į bet kokią kelionę. Gavau visko tiek daug, tikiuos niekada Jos nenuvilti… Įsimintina ir paskutinė gyvenimo pamoka, kurią gavau iš Mamos, kai Ji gulėjo mirties ir kančių patale Klaipėdos Universitetinės ligoninės intensyvios terapijos skyriuje. Artėjo rinkimų į Seimą diena. Ji nors ir kentėdama didžius kūno skausmus iki paskutinės gyvenimo akimirkos išlaikė blaivų protą. Pasirūpinome, kad Jai būtų atvežti į ligoninę rinkimų ir referendumo dėl atominės Lietuvos ateities biuleteniai. Jos balsas buvo už Tėvynės Sąjungą ir už atominę. Tada mes, vaikai, susimąstėme, kad prarandame ne tik Motiną, bet ir Žmogų, kuris kentėdamas didžius kūno skausmus taip nepaprastai ir su tokia meile tiki nepalaužiama Lietuvos ateitimi. Kai šiandien daugelis tyčiojasi iš Lietuvos tiesiogine ir perkeltine prasme, valosi į ją savo purvinus batus, mes juk vos ne kasdien prarandame tuos iš anos, senosios, Lietuvos atėjusius ir kasdieną išeinančius jos Vaikus. Kas prikels užmigusių milžinų dvasią tikėti ir nepalūžti, kai Lietuvą ištiks pavojus?

Todėl artėjant pirmosioms Mamos mirties metinėms visa šeima galvojome, kaip reikėtų atsidėkoti Tauragės bažnyčiai, kartu įamžinant kuklų Mamos atminimą. Yra įprasta, kad tokiais atvejais mirusio arba jo artimųjų yra paliekama tam tikra auka bažnyčiai ir parapijai kaip dėkingumas Dievui už praleistas gyvenime maldos valandas bei metus. Ir tam kaip tik atsirado tinkama proga. Šie metai tai Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus. Žemaitijos bažnyčiose jau kai kur kabo tam skirti jubiliejiniai Krikšto bareljefai. Pasitarę ir sudėję bendrą auką visa Arnašių šeima padovanojome jubiliejinį bareljefą Tauragės bažnyčiai. Toks pat bareljefas Mamos ir Jos brolio Vlado Grabausko, bei kitų mūsų mirusių giminaičių bei buvusių Pajūrio parapijos maršalkų atminimui bendra Arnašių ir Grabauskų dovana kabo ir gimtojoje Mamos Pajūrio Šilalės r. parapijoje.

Paskutinis Jūsų užsakymas tautodailininkui Rimantui Laimai – atminimo lenta prelatui Jonui Petrošiui, kilusiam iš Žvingių parapijos, Šilalės r.  Jūs tik įpusėjęs savo gyvenimo penktąją dešimtį. Ar nekyla pagunda gyventi giedant ditirambus šiai akimirkai, kam Jums tas gilinimasis į praeitį, žmogaus ir istorijos šaknis?..

Nebe tas amžius, kad gyvenčiau šia akimirka. Dažnai susimąstau, kas liks po manęs? Gal paaiškės, kad gyvenau tik dėl savęs, kaip tada liūdna ir nyku… Gal todėl save drįstu vadinti istorijos mėgėju, pirmiausia bandančiu prakalbinti savo šeimos ir giminės šaknis ir taip geriau pažinti žemę, iš kurios esu atėjęs ir į kurią sugrįšiu išmušus lemties valandai.

Apie a. a. prel. Joną Petrošių galvojau ne vienerius metus. Mano tėvai kilę iš beveik tos pačios parapijos. Tėvelis lankė pradžios mokslus kartu su didžiu Prancūzijos lietuvių sielovados kapelionu. Galvojau, kad reikėtų jo atminimą įamžinti gimtoje jo parapijos bažnyčioje. Suvokiau, o kas daugiau tai padarys, jei ne tokio paties likimo brolis, besidarbuojantis Airijos lietuvių sielovadoje?

Tiesa, žadu savo planą pristatyti Europoje besidarbuojantiems lietuvių sielovadininkams. Būtų dar prasmingiau, kad prie šios atminimo lentos prisidėtume visi kartu taip liudijant sielovados išeivijoje svarbą ir rūpestį Lietuvos vaikais, tiek čia, protėvių žemėje, suleidusius giliai šaknis, tiek vietos čia neberadusių, amžių eigoje ištremtų, išvarytų,  įskaudintų  ir ieškančių savo laimės toli nuo gimtųjų namų.

Vienaip, ar kitaip, kitų metų Šv. Roko atlaidų metu jau kabės a. a. prel. J. Petrošiui atminti Žvingių parapijoje memorialinė lenta. O tuo pačiu rugsėjo pradžioje ši parapija paminės ir penktąsias prelato mirties metines.

Esame Kalėdų išvakarėse, ko palinkėtute savo skaitytojui?

Šiandien, kai tiek daug susipriešinimo, melo ir apgaulės tiek aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, tiek neretai ir artimiausiame šeimos rate pešantis dėl turtų, palikimų, atsigręžkime į Kūdikėlį Jėzų, gulintį Betliejaus prakartėlėje. Sustokime ir susimąstykime, koks trumpas laikas – ne turtuose žmogaus laimė, o žmogaus ir Dievo nuolatinėje draugystėje klausantis sąžinės, širdies bei artimo balso.

Linksmų Kalėdų ir Laimingų Naujųjų 2014 Metų!

Dėkoju už pokalbį.

Tado Kubiliaus nuotr.

Nutraukoje: Herbo išlydėtuvės Lietuvos Atstovybėje Dubline