Mažosios Lietuvos teritoriją sudarė Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Gumbinės, Pilkalnio, Ragainės, Įsruties, Stalupėnų, Geldapės, Labguvos ir kt. apskritys. Žinome, kad lietuvininkai gyveno Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose, pagal 1422 m. Melno taikos sutartį atskirtuose nuo Didžiosios Lietuvos. Tas „rubẽžius“ (siena) nesikeitė net penkis amžius. Per šimtmečius susiklostė gyvenimo pasienyje savitos tradicijos, aktyvus bendravimas, klestėjo kontrabanda, būdingi tik pasieniui įvairūs verslai. Palei visą sieną Lietuvos pusėje nuo Kretingos ligi Kalvarijos Užnemunėje gyveno ir tebegyvena daug evangelikų liuteronų tikėjimo lietuvininkų. Kad jų tame ruože seniai gyventa, liudija tai, jog iš seno ten veikė evangelikų liuteronų parapijos. Daugelis tebeveikia ir ligi šiol. Tai daugiausiai XIX a. statytos Kretingos, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Tauragės (pati seniausia parapija – 1567 m.), Jurbarko, Žvyrių (Skirsnemunės) ir kt. bažnyčios.

 

Lietuvininkų germanizacija vyko nuo kryžiuočių laikų, o nutautinimas ypač sustiprėjo 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai. Atviras lietuvininkų persekiojimas ir jų kultūros naikinimas prasidėjo 1933 m., atėjus į valdžią hitlerininkams, tęsėsi II pasaulinio karo ir pokario metais. II pasaulinio karo metu buvo išvežti, pabėgo ar kitaip buvo išblaškyti vietiniai gyventojai. Negausius senuosius lietuvininkus ir jų palikuonis dabar jungia lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Dauguma lietuvininkų dabar gyvena išeivijoje – Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje ir kt. Šilutės rajone daugiausiai gyvena buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje bei Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Vainuto seniūnijose (anksčiau valsčiai). Lietuvininkai daugiausiai – evangelikų liuteronų tikėjimo. Žemaitiškoje Šilutės rajono dalyje nuo seno veikė Švėkšnos (Kretingos filija) ir [Žemaičių] Naumiesčio (Tauragės filija) evangelikų liuteronų parapijos. Mūrinės katalikų bažnyčios šiame areale yra Švėkšnoje, Gardame, Žemaičių Naumiestyje (medinė), Degučiuose (medinė, trikampio plano) ir Vainute.

 

Dėl skirtingų politinių, socialinių ekonominių (baudžiava Prūsijoje panaikinta 1807 m.), kultūrinių sąlygų, kitos tikybos susiformavo kitokie nei kitų lietuvių papročiai, kai kurie materialinės kultūros bruožai, buitis, antkapiniai paminklai – krikštai ir kt. Savitos Mažosios Lietuvos gyvenimo sąlygos, jos gamta išugdė skirtingą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvio tipą. Tai – lietuvių giminė, turinti daug senųjų prūsų palikuonių bruožų. Labiau įsigilinę į lietuvininkų papročius, būdą, padavimus, patarles, mįsles nesunkiai pastebėsime tuos senovės prūsų bruožus.

 

 

 

 

 

Kol Vokietijoje (Prūsijoje) neišvystė pramonė, joje buvo daug laisvų darbo rankų. Nors Mažojoje Lietuvoje dar nebuvo plentų, geležinkelio, bet ekonomiškai ir kultūriškai kraštas – labiau išsivystęs nei Žemaitija. Išlikę prisiminimai, kad tuo metu dabartinių lietuvininkų protėviai iš už Nemuno, daugiausiai nuo Tilžės ir Ragainės, su dalgiais ar spragilais ant pečių traukdavę uždarbiauti į Žemaitiją vasarą ar žiemą. 4–6 vyrai su spragilais per savaitę iškuldavę visą kūlę. Jiems atsilygindavo ne pinigais, bet grūdais. Ilgainiui dalis iš jų čia ir pasilikdavusi. Taip XIX a. pradžioje lietuvininkai iš Pakalnės, Tilžės, Ragainės ar Klaipėdos apskričių apsigyveno Švėkšnos, Vainuto ar [Žemaičių] Naumiesčio apylinkėse, nes Švėkšnoje ir Naumiestyje jau veikė evangelikų liuteronų bažnyčios. Tas vyko iki Vokietijos pergalingai baigto karo su prancūzais 1871 m. Gavusi 5 mlrd. frankų kontribuciją šalis ėmė sparčiai ekonomiškai vystytis (suklestėjo pramonė, buvo tiesiami plentai ir geležinkeliai, statomi nauji namai), dabar lietuvininkai vykdavo uždarbiauti į vakarinius Vokietijos pramoninius regionus, o žemaičiai – į Mažąją Lietuvą. Taip ligi pat II pasaulinio karo mažažemiai ir bežemiai iš Žemaitijos traukdavo į Rytprūsius uždarbiauti.

 

Paprūsės lietuvininkai laikėsi savo tikybos (mišrios santuokos su katalikais buvo retos, nes draudžiamos, šiuo metu vis dažnesnės), papročių, gyvenimo būdo ir gimtosios kalbos. Katalikų kunigai drausdavo savo parapijiečiams net peržengti evangelikų bažnyčios slenkstį (nebent vytųsi pasiutęs šuo). Po 1990 m. atsikūrė evangelikų liuteronų parapijos ir Suvalkijoje – Marijampolėje, Šakiuose, Virbalyje, Vištytyje (po II pasaulinio karo buvo likusi tik vienintelė Sudargo parapija) bei kitur Lietuvoje. [Žemaičių] Naumiestyje nuo seno (manoma, kad jau XVI a., bet iš tikrųjų nuo XVIII a. pr.) gyveno dar ir žydai (daugiausiai prekybininkai), išnaikinti II pasaulinio karo pradžioje, tačiau uždara jų bendruomenė didesnės kultūrinės įtakos kaimynams neturėjo. Iki šiol dar yra likę stačiatikių rusų kolonistų, atkeltų XX amžiaus pradžioje, palikuonių, kurie giminiavosi labiau su lietuvininkais nei su žemaičiais katalikais.

 

 

Iki XVIII a. pabaigos, kol Rusija nebuvo okupavusi Lietuvos (1795 m.), nebuvo griežtos valstybinės sienos apsaugos, klostėsi glaudūs ryšiai tarp gretimose valstybėse gyvenančių giminaičių ir kitų žmonių. Didžiojoje Lietuvoje carų laikais buvo žymiai daugiau kontrabandininkų nei Mažojoje. Tad stipriau Rusijos (Lietuvos) ir Prūsijos siena buvo saugoma rusų pasieniečių nei vokiečių (šie neoficialiai rėmė ir nelegalų prekių išvežimą). Komercinei ir politinei kontrabandai („šmugeliui“) įgavus platesnį mastą, pasienio apsauga buvo sustiprinta. Vykstant Krymo karui labai pagyvėjo kontrabanda su Prūsija, tad generalgubernatoriaus reikalavimu 1854 m. vasarą sustiprintos pasienio sargybos Sartininkų – Naumiesčio – Švėkšnos ruože. Dar labiau apsauga sugriežtinta knygnešystės gadynėje. Valstybinę sieną buvo galima pereiti tik specialiuose punktuose, vežtas prekes tikrindavo ir apmokestindavo muitinėse.

 

Nuo XIX a. septintojo dešimtmečio Rusijos pusėje pasienyje veikė 3 sargybos linijos.

 

Pirmoji linija – arčiausiai sienos buvo geriausiai saugoma. Joje kas 3 km išdėstyti kordonai. Čia jodinėjo ginkluoti pasieniečiai, o tarp kordonų stovėjo ginkluoti kareiviai tokiu atstumu, kad geru oru galėtų vienas kitą matyti, o blogu – girdėti.

 

Antroji sargybos linija buvo 2 km nuo sienos – joje kareiviai buvo sustatyti rečiau.

 

Trečioji sargybos linija buvo 5–7 km nuo sienos. Šiame pasienio ruože „valkiodavosi“ slapti policijos agentai, vadinami akcizininkais bei „šmekeriais“ (nuo vokiško žodžio „schmecken“ – ragauti, nes ieškodami kontrabandos, ragaudavo žmonių nešamus induose skysčius, ypač „rūpindamiesi“ alkoholiniais gėrimais). Tiek kareiviai sargybiniai, tiek „šmekeriai“ (akcizininkai) buvo suinteresuoti gaudyti kontrabandininkus, nes gaudavo didelį mokestį nuo sulaikytų prekių kainos.

 

 

„Švėkšna – miestelis Šilutės raj. š., gyvena 2 371 gyventojas, 864 ūkiai (1997 m.), 21 km į š. r. nuo Šilutės. V. miestelio pakraščiu teka Švėkšnalė (Ašvos deš. intakas), per miestelį – Šalna (Švėkšnalės intakas). Švėkšnos dvaras minimas nuo XV a., miestelis – nuo 1509 m. Iš pradžių dvaras priklausė Žemaičių seniūnui Kęsgailai. Vėliau – įvairiems didikams, kol 1766 m. jį įsigijo sulenkėjęs Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1940 m. Miestelio vardas – nuo Švėkšnalės upelės. Pro Švėkšną eina keliai į Veiviržėnus, Kvėdarną, Ž. Naumiestį, Saugas. Miestelyje yra psichiatrijos ligoninė (nuo 1956), vaistinė (nuo 1881), „Saulės“ vidurinė mokykla (nuo 1928), kultūros namai (nuo 1945), biblioteka (nuo 1938). Švėkšnos miestelio architektūrinė dominantė – neogotikinė Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Ji baigta statyti 1905 m. Jos bokštai kyla net į 75 m aukštį. Originalus arkinis tiltas jungia bažnyčią su keliu į dvarą. Aikštėje prie jos yra stogastulpis su miestelio istorijos datomis.

 

1990 07 29 – atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas prie senųjų „Saulės“ gimnazijos rūmų. Restauruotame Vilkėno malūne yra įrengta jauki užeiga.

 

Švėkšnoje gimė socialinių m. habil. daktarė Danutė Ona Klumbytė, technikos m. daktaras Adolfas Paulauskas, archeologas, visuomenininkas Adomas Pliateris, teisininkas Aleksandras Pliateris, dvarininkas Jurgis II Pliateris, pedagogas Jonas Antanas Račkauskas, inžinierius Jonas Rūgys, pedagogė, istorikė Alicija Rūgytė, sportininkė Zita Ūselytė–Urmulevičienė.“ (Šilutės kraštas, 2000, p. 423–424).

 

Švėkšnoje nuo seno veikia ir evangelikų liuteronų parapija, buvusi Kretingos parapijos filija.

 

 

„Švėkšnos parapija pradėjo rastis XVII a. pab., ypač XVIII a. pr., kai Švėkšnoje apsigyveno iš Prūsijos atsikėlę lietuvių ir vokiečių amatininkai. Prieš I pasaulinį karą pamaldos buvo laikomos ir lietuvių kalba. Visi evangelikai liuteronai rinkdavosi melstis ir giedoti privačiame bute. 1819 m. J. Pliaterio lėšomis prie Švėkšnos tvenkinio pastatyta bažnyčia. Jai sudegus, Adomas Pliateris 1867 m. pastatydino vidutinio didumo gražią akmens mūro bažnyčią. Iki I pasaulinio karo ir Nepriklausomybės metais bažnyčią aptarnaudavo Kretingos kunigas, o po II pasaulinio karo – Ž. Naumiesčio. 1960 m. Švėkšnos liuteronus aptarnavo kunigas Knispelis iš Lauksargių.“ (Šilutės kraštas, 2000, p. 238).

 
1912 m. Švėkšnos filijos kantorium dirbo Frydrichas Kanningas.
 

1913 m. Švėkšnos filijoje mirė 15 vyrų ir berniukų. 1914 VI 24 d. kun. Karlas F. W. Josephi iš Kretingos įžegnojo pirmkarčius, kurių buvo 18, iš jų 8 vokiečių vaikeliai ir 5 mergelės bei 5 lietuvininkų vaikeliai.

 

2005 m. sausio 9 d. per Lietuvą praūžęs uraganas „Ervinas“ šalies vakarinėje dalyje padarė nemažai nuostolių. Stiprus vėjas nudraskė skardinį bažnyčios stogą, lietus apliejo ir taip perdrėkusią vakarinę altoriaus sieną. Teko skubiai perdengti stogą.

 

2009 m. parapiją aptarnauja kun. Mindaugas Žilinskis. Jos kapinės yra Nikėlų kaime.

 

Kapinėse šalia tėvo palaikų palaidotas lietuvininkas iš Suvalkijos – kalbotyrininkas, vertėjas Zigfrydas Kalvaitis (1921 X 7 Marijampolėje – 1997 IX 27 Kunglave, Švedija). Mokėsi Švėkšnos Saulės gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje, studijavo technologiją Karaliaučiuje. Besibaigiant karui pasitraukė į Švediją, dirbo fabrike, vėliau įsigijo savo fabriką, tačiau savo mintis, laisvalaikį, o vėliau, pardavęs fabriką, ir lėšas Z. Kalvaitis paskyrė lietuvių kalbos kilmės tyrinėjimams, runų akmenų rašto šifruotėms.

 

 

„Žemaičių Naumiestis – miesto tipo gyvenvietė (nuo 1959) Šilutės raj., 14 km į r. nuo Šilutės, seniūnijos centras. Vakariniu pakraščiu teka Šustis, per gyvenvietę – jos intakas Vanagis. Šios gyvenvietės centre į Vanagį įteka Lendros upelis. Teritorija 190 ha. Planas radialinis, centre yra aikštė, ryšių skyrius, vaistinė, nuo 1949 m. veikia vidurinė mokykla (1921–29, 1939–49 progimnazija), politechnikos mokykla (nuo 1957), kultūros namai (nuo 1954), biblioteka (nuo 1937), kultūros paminklai: „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“, memorialas Tėvynės kančioms atminti, 9 dailės (5 bažnyčioje, 4 koplyčioje). Ž. Naumiesčio miestelis ir valsčius minimas 1650.. Valdė F. Vulfas. 1750 gavo prekybos privilegijas, 1792 – Magdeburgo teises. 1779 Stanislovas Augustas atidavė miestelį 50–ečiai metų nuomai Mykolui Ronikeriui. 1782 pastatyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. XIX a. II pusėje būdavo keli metiniai prekymečiai ir 2 savaitiniai turgūs. Buvo pasienio muitinė (prie Rusijos–Vokietijos sienos), prekių sandėlis, ~30 parduotuvių ir smuklių, 2 vandens ir 1 vėjo malūnas, 3 odų dirbtuvės, ligoninė, pradinė mokykla. XIX a. ir XX a. I pusėje buvo valsčiaus centras. XX a. 4 deš. miestelį imta vadinti Žemaičių Naumiesčiu. 1985–2500, 1997–1795 gyventojai.“ (Šilutės kraštas, 2000, p. 274).

 

Miestelis rusų valdžios 1881 m. caro garbei buvo pavadintas „Aleksandrovskoje“, bet neoficialiai liko Naumiesčiu. 1860 m. jame – 165 sodybos ir 1 600 (nemaža dalis – žydai), 1897 m. – 2 445 (1 438 žydai), 1923 m. – 237 sodybos ir 1 771, 1959 m. – 1 483, 1970 m. – 1 809, 1979 m. – 2 000 gyventojų.

 

Žemaičių Naumiesčio kapinės yra kairėje plento pusėje (Dariaus ir Girėno g. gale)  į Degučius ir Vainutą. Jas sudaro 5 dalys: evangelikų, katalikų, stačiatikių, vėl katalikų ir naujosios katalikų kapinės.

Evangelikų kapinės kaip ir katalikų įkurtos XVIII a. pabaigoje. 1911–1912 m. buvo sumūryta jų fasadinė tvora iš skaldytų akmenų su geležiniais kalvio darbo vartais bei varteliais. Vartų stulpai – raudonų plytų. Kapinės praplėstos pripirkus dar gabalą žemės (toliau nuo kelio). Dabar jose yra 147 paminklai. Seniausi paminklai kartu su tvorele pagaminti iš geležies, ant jų vokiški užrašai. Beveik ant kiekvieno paminklo, kaip įprasta lietuvininkams, be biografinių duomenų iškalti ir žodžiai, paimti iš Biblijos. Šiose kapinėse būdingas laidojimas šeimomis ir giminėmis. Yra nemažai šeimyninių kapaviečių, kurias sudaro 4–5 ar net 8 kapai. Jose palaidotas laikraščio „Svečias“ leidėjas, kunigas Frydrichas Megnis, gardamiškis teisininkas, poetas, tautosakos rinkėjas, bibliofilas Jonas Gocentas, knygnešys Martynas Bicka (pats jas ir prižiūrėjęs).

 

Šiuo metu yra dar veikiančios evangelikų kapinės Degučiuose, Midveriuose, Vainute, Ramoniškiuose. O Šyliuose yra gal daugiau kaip šimtą metų neveikiančios, bet puikiai prižiūrimos mažos kapinaitės – 2008 ir 2009 m. jose kaip įprasta lietuvininkams vasarą buvo surengtos kapinių šventės. 2008 V 28 d. Kultūros paveldo objektų sąraše Gardamo seniūnijoje įrašytos (be kitų) Birbalų, Brokorių, Juškaičių, Laukstėnų (II kapinės), Pašusčių, Pypliškės (Laukstėnų) (II kapinės), Ramoniškių (veikiančios) ir Užlaukės kaimų evangelikų kapinės, kurios seniai nenaudojamos ir mažai kam žinomos.

 

Pagal kalbininkus Antaną Salį ir akademiką Zigmą Zinkevičių, Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio apylinkėse galėjo gimti pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ (1547 m.) parengėjas Martynas Mažvydas, kurio atminimui Šilutės H. Zudermano klubo iniciatyva minėtose vietovėse pastatyti net trys iš medžio drožti koplytstulpiai ir paminklinis akmuo Laukstėnų kaime (2001 V 7).

 

 

 

 

Kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1919–1920 m. žuvo devyni naumiestiškiai, trys iš jų apylinkės lietuvininkai: Dovas Bitinas ir Andrius Gudaitis iš Sugintų bei Gustavas Brūžaitis iš Šiaudviečių.

 
Tarp lietuvininkų nerasi tokių katalikiškų vardų, kaip Agota, Agnieška, Albinas, Alfonsas, Antanas, Barbora, Bronius, Česlovas, Domicėlė, Izidorius, Janina, Juozas, Kazimieras, Kostas, Pranas, Stasys, Tadas, Vincas, Vladas, Zigmas ir kt.

Dažniausi lietuvininkų vardai – Adomas, Albertas, Alma, Andrius (Endrius), Anė, Artūras, Augustas, Dovas (Dovydas), Ema, Elzė, Frida, Frydrichas, Ieva (Eva), Jokūbas, Jonas, Jurgis (Juras), Katrė, Kristupas, Lėna (Elena), Lidija, Liudvikas, Marė, Marta, Martynas, Mikas, Mikelis, Olga, Paulius, Petras, Rūta, Vilius  ir pan.

 

Apie Žemaičių Naumiestį kol kas išleista tik viena knygelė (Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai / Janina Janavičienė Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų l–kla, 1992 126, [2] p. : iliustr.). Leidinyje nagrinėjama Paprūsės – Žemaičių Naumiesčio ir jo apylinkių – kalba. Aprašoma Žemaičių Naumiesčio lietuvininkų atsiradimo priežastys, jų gyvenimas ir papročiai. Knygelė nepretenduoja į gilią studiją apie lietuvininkus. Tai atskiri vaizdeliai bei epizodai iš jų gyvenimo.

 

J. Janavičienė (Vaičiulytė), gimusi šioje apylinkėje, 1985 XII 17 d. VU apsigynusi daktaratą „Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos sociolingvistiniai aspektai“, smulkiai ištyrė vietos gyventojų kalbą.

 

Autorė pažymi, kad ir vietinė žemaičių tarmė, ir lietuvininkų kalba jau kelis šimtmečius tarpusavyje sąveikauja. Žemaičių Naumiestyje gyvenančių evangelikų liuteronų tikėjimo lietuvininkai tebekalba senąja Rytų Prūsijos lietuvių kalba. Kitaip tariant, ji yra iki šių dienų išlikusi Rytų Prūsijos lietuvių kalbos gyvoji tąsa, kurią palaikė ir religinių raštų, spausdintų Mažojoje Lietuvoje, gotišku šriftu naudojimas. Tačiau mirštant senajai kartai vis mažiau lieka tą kalbą mokančių. Senieji lietuvininkai nelabai noriai pradeda naudoti naujuosius giesmynus, – nors juose yra atrinktos pačios geriausios, deja, šiuolaikine kalba suredaguotos giesmės – išspausdintus jau lietuvišku raidynu. Ir man gaila, kad baigiasi šimtmečius nuo M. Mažvydo laikų naudotų knygų gotišku šriftu epocha.

 

 

Vilniuje įsikūrusi leidykla „Versmė“, leidžianti knygų seriją „Lietuvos valsčiai“, dabar rengia knygą „Žemaičių Naumiesčio valsčius“ (vyr. redaktorius ir sudarytojas dr. Zigmas Malinauskas, gimęs Rimženčių k.).

 

 

XVIII a. pirmoje pusėje prasidėjo Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčiosparapijos užuomazga. „XVIII a. pab. pamaldas pradėta laikyti vokiečių kalba. Evangelikai turėjo nuosavus medinius maldos namus, kurie sudegė. 1825 maldos namai vėl sudegė. 1842 nauja mūrinė bažnyčia pašventinta (statyba truko 17 metų). 1848 Δ įsigijo varpą.“ (Šilutės kraštas, 2000, p. 272).

 

Beje, naujos dabartinės bažnyčios statyba tetruko nepilnus dvejus metus – pradėta 1841 m. ir baigta 1842 metais.

 

Apie 1800 m. Naumiesčio „ewangėlišks surinkims“ buvo prijungtas prie Tauragės evangelikų parapijos. Ligi tol evangelikai turėjo savo kapines ir mokyklėlę, vadinamą „šiūle“, į kurią rinkdavosi ir pamaldoms. Pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis. Kunigas iš Tauragės (apie 42 km) atvykdavo kelis kartus per metus, o kasdienį dvasinį bei administracinį darbą vykdė kantoriai, bet jie neturėjo teisės tuokti ir dalinti Šv. Vakarienę. XIX a. viduryje Naumiesčio bažnyčioje pamaldas laikydavo ir Vydūno tėvas mokytojas Anskis Storosta iš Jonaičių. Kaip rašo Albertas Juška LELB internetinėje svetainėje: „Naumiesčio bendruomenė spėriai augo. Išlikusieji apie 1824 m. sudarytieji jos narių sąrašai liudija, jog parapijai tuo laiku priklausė 1 225 asmenys. Jie buvo pasiskirstę 23–se kaimuose bei pačiame Naumiestyje. Nurodytais metais pastarajame buvo įsikūrę 327 ev. liuteronai (jie sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų; šiaipjau absoliučią jų daugumą sudarė judėjai, likusieji buvo katalikai bei kiek stačiatikių), Budrikų kaime gyveno 2, Buikiškės – 52, Ciparių – 42, Degučių – 60, Galnių – 8, Gardamo – 6, Juodžių – 8, Laukstėnų – 15, Lazdūnėnų – 86, Meškinės – 5, Midverių – 61, Palendrių – 12, Patokšlių – 32, Raugelių – 50, Sartininkų – 20, Skiržemės – 165, Snukulių – 5, Šiaudėnų – 20, Trumpininkų – 107, Vainuto – 29, Vanagių – 21, Žalpių – 24 ir Žiogaičių kaime – 58 liuteronų tikėjimo asmenys. Betgi akivaizdu, kad bendruomenės narių sąrašas nėra pilnas: trūksta mažiausiai dar penkių kaimų – Ramoniškės, Sloniškės, Šiaudviečių, Sugintų, Rimženčių – liuteronų. Vėliau sudarytuose sąrašuose, 1835 bei 1848 m., šie kaimai jau nurodyti. Antai Ramoniškėje liuteronų gyveno 16, Sloniškės kaime – 11, Sugintų – 25, Rimženčių – 14. Neužfiksuotas tik Šiaudviečiuose gyvenusiųjų skaičiaus. Taigi bendruomenė 1824 m. jungė apie 1 290 asmenų, jos dydis vėlesniais metais dar kiek išaugo. Manytume, kad XX a. pradžioje jai priklausė jau apie 1 400 liuteronų. <…> 1941 m. kovo 15 d. virtinės naumiestiškių vežimų nusidriekė keliu, vedančiu į Kulėšus – tuo pačiu, kuriuo prieš daugel dešimčių metų jų protėviai čion atvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Kodėl apsispręsta palikti gimtuosius namus, žemę, sunkiai užgyventą turtą? Nemaža dalis vokiečių repatrijavo, suklaidinti Gebelso propagandos, žadėjusios rojų Vokietijoje. Plačiai kalbėta, kad visi bus apgyvendinti buvusiame „lenkų koridoriuje“, atvykusieji gaus stambius čia gyvenusių lenkų ūkius. Kiti važiavo, bijodami rusų valdžios represijų – naktiniai žmonių areštai jau buvo prasidėję, be to, vietos gyventojai puikiai prisiminė rusų kazokų, rusų administracijos elgesį Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar daugiau baimintasi jų naujos, nuožmios bedievių komunistų valdžios. Iškeliavo ir kunigas H. Jėkelis, o iš visos iš Žem. Naumiesčio bendruomenės išvyko maždaug 500 vokiečių bei kita tiek lietuvių. Tada ir sumenko bei jau niekad nebeatgavo pirmykščios įtakos ši gyvybinga liuteronų bendruomenė. Išvykus vokiečiams bei tokiais save laikiusiems lietuviams, Žem. Naumiesčio liuteronų bendruomenė sumažėjo iki ~500 narių. 1944 m. <…> papildomai į Vakarus pasitraukė dar nemažas naumiestiškių būrys.

 

Įsitvirtinus sovietinei valdžiai, be kunigo likusi liuteronų bendruomenė tiesėsi iš lėto. Laimei – į Naumiestį sugrįžo kantorius F. Mėgnis. Jam 1950 m. spalio 9 d. mirus, darbą tęsė Tauragės kunigo J. Kalvano pastoraciniam darbui parengtas jurbarkiškis Jonas Armonaitis. Šis jaunosios kartos atstovas (gimęs 1929 m. rugpjūčio 26 d. Rupėkių kaime) kunigavo net 40 m. Jo daliai teko sunkiausias sovietinės okupacijos laikotarpis. Didelėmis jo pastangomis bendruomenė nesunyko: išsaugoti maldos namai, toliau laikytos pamaldos, vykdyta įmanoma pastoracinė veikla. Net realizuotas senasis siekis – bendruomenė tapo savarankiška parapija. 1958–1959 m. parapija dar kartą (trečią!) neteko dalies savo narių. Mat 1958 m. balandžio 8 d. VFR ir SSRS vyriausybėms Maskvoje pasirašius tarpusavio prekybos ir bendradarbiavimo sutartį, leista išvykti likusiems vokiečių kilmės asmenims. Gal tai jau paskutinė netektis?

 

1990 m. vasario 24 d. mirus J. Armonaičiui, bendruomenės dvasiniu vadovu tapo Plikiuose (Klaipėdos raj.) gyvenantis kunigas Liudvikas Fetingis. Bendruomenėje apie 300 narių. Kaip ir kitose parapijose reguliariai laikomos pamaldos, konfirmuojami jaunuoliai, tuokiamos poros. Bendruomenė gyva! Šiuo metu ją aptarnauja kun. Liudas Miliauskas.“ 2009 m. – kun. Mindaugas Žilinskis. Plačiau apie parapiją žr. www.liuteronai.lt.

 

1912 V 20 (sen. st., „per šw. Traicę“) kun. Augustas Vymeris (Wiemer) iš Tauragės „įžegnojo“ (konfirmavo) bažnyčioje 22 lietuvininkų vaikus (7 vaikelius ir 15 mergeles), „iš kurių 10 davė pasižadėjimą užlaikyti blaivystę.“ Liepos 29 d. (sen. st.) vokiškai konfirmavo 8 vaikelius ir 13 mergelių, iš viso 21 vokietuką.

 

1912 m. perėjo iš katalikų į evangelikų tikybą 23 m. jaunuolis (3 seserys jau anksčiau perėjo), o taip pat stačiatikis Vasilijus Samko[v] su šeima (5 mažamečiai sūnūs). Vienas kitas evangelikas taip pat  tapdavo kataliku.

 

1912 m. Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje gimė 47 berniukai ir 40 mergaičių, mirė 26 vyrai ir 18 moterų. Užsakyta 12 jaunavedžių porų, 8 sutuoktos čia, 2 – Prūsuose, dar 2 nesutuoktos. Šv. Vakarienę priėmė 2 000 (843 vyrai ir 1 157 moterys) parapijiečių.

1900 ir 1901 m. būta nesutarimų tarp katalikų ir evangelikų, kad turėjo įsikišti rusų valdžia.

 

Po II pasaulinio karo Žemaičių Naumiesčio ev. liuteronų parapijoje buvo dar apie 600 lietuvininkų. Pamaldos laikomos jau tik lietuviškai. Taip pat nuo uragano kaip ir Švėkšnoje nukentėjo bažnyčios stogas.

 

Vienas iš žymiausių šio krašto kultūros darbininkų – Naumiesčio mokytojas (kantorius) ir vargonininkas Frydrichas Megnis (1873 XII 24 Prialgavoje, Skuodo par.–1950 X 9 Žem. Naumiestyje), latvis, čia dirbęs 1899 I 1 (sen. st.)–1914, 1934–1936 m. ir po karo. Jis 1911–1914 m. leido savaitraštį „Svečias“, skirtą „ewangēliško tikējimo lietuwininkams“, kuris žadino lietuvininkų tautinį susipratimą, propagavo blaivybę. Nors laikraštis buvo skirtas Didžiosios Lietuvos skaitytojams, tačiau neaplenkdavo ir Mažosios Lietuvos, pasiekdavo net Ameriką. Iš pradžių buvo spausdintas pas E. Jagomastą Tilžėje, o nuo 1911 m. vidurio savo rankinėje spaustuvėlėje Naumiestyje. 1913 m. Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje, išspausdino savo puikiai parengtą, metodiškai vertingą, plačios apimties, 72 psl. iliustruotą elementorių „Raktelis“, lietuvininkų vaikų ilgai naudotą vietinėse (gal ir kitų parapijų) evangelikų mokyklose. 1912 m. parapijos ribose veikė 5 rusiškos liaudies mokyklos (2 Naumiestyje, Degučiuose, Vainute ir Gardame), kuriose evangelikų tikybą lietuviškai mokė F. Megnis, bet lietuvininkų jose buvo labai mažai. 1913 m. prisidėjo dar viena (mergaičių Naumiestyje).

 

Dar keli žymūs lietuvininkai, gimę Naumiesčio valsčiuje. Pačiame miestelyje yra gimęs dr. Kristupas Gudaitis (1898–1972), Lietuvos kariuomenės savanoris, gydytojas, visuomenininkas, buvęs Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas.

Rimženčių kaime 1931 m. gimė KU doc. dr. Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčios ir mokyklų tyrinėtojas bei jo sesuo Marta Juškaitė (gim. 1936 m.), bibliotekininkė Kaune, kraštotyrininkė.

 
Sugintų kaime gimė Marija Irena Siliūtė–Malakūnienė (1911–2000 Viktorijoje, Australija), mokytoja, poetė. 1949 m. atvyko į Australiją ir apsigyveno Melburne. Jos eilėraščių yra išspausdinta rinkiniuose „Terra Australis“ ir „Po Pietų Kryžiumi“, Australijos laikraštyje „Tėviškės pastogė“.

Užlaukės kaime gimė knygnešio sūnus Jonas Bicka (1900–1977), mokytojas, kraštotyrininkas. 1937 m. išleido tikybos vadovėlį vaikams, kartu su mokytoju Frydrichu Tumosu parengė ir 1938 m. išleido knygą „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“.  

Knygnešių laikais religines knygas per sieną nešė ir jas platino Tauragės parapijoje ir jos šešiose filijose (ir kitur) užlaukiškis, vėliau Dievo Žodžio sakytojas Martynas Bicka (1876 –1959). Beje, lietuvininkai, gyvendami Prūsijos pasienyje, padėjo Lietuvos knygnešiams gabenti ir katalikišką spaudą.

 

Visiems yra žinomi Mažosios Lietuvos lietuvininkų nuopelnai lietuvių kultūrai (M. Mažvydo, J. Bretkūno, D. Kleino, K. Donelaičio, L. Rėzos, Vydūno, I. Simonaitytės ir kt.). Saujelė Didžiosios Lietuvos lietuvininkų tuo negali pasigirti. Jie naudojosi Prūsijoje spausdintomis knygomis. Tačiau stebina jų užsispyrimas ir ryžtas per šimtmečius išsaugoti savo liuteronų tikėjimą, išlaikyti kalbą bei išlikti lietuviais.

 

4. Savaitraštis „Svečias“

Voruta. – 2010, saus. 9, nr. 1 (691), p. 2.
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 2.

Taip pat skaitykite