Irena PETRAITIENĖ

Sukako 140 metų, kai 1872 m. rugpjūčio 20 d. Zanavykų krašte, Šilgaliuose, gimė Pranciškus Būčys, Rytų apeigų vyskupas, marijonų generolas, profesorius, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bendražygis ir artimiausias draugas.

Susitikimai dvasinėje akademijoje

Į Lietuvoje vadintą Petrapilio-Sankt Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją 1895 metais pirmą kartą įsiliejo toks gausus, net 25 lietuvių būrys. Seinų kunigų seminarija teologines žinias gilinti 1895 m. atsiuntė Pranciškų Būčį ir Vincentą Dvaranauską (marijonas, profesorius), iš Žemaičių vyskupijos atvyko Kazimieras Steponas Šaulys (Vasario 16-osios akto signataras, profesorius), iš Vilniaus vyskupijos – Juozapas Kukta (Kaišiadorių pirmasis vyskupas), iš lenkiškos Kielcų vyskupijos buvo atsiųstas Jurgis Matulaitis-Matulevičius (arkivyskupas palaimintasis). Akademijos alumnai lietuviai buvo susibūrę į 30 narių patriotinę kuopelę, kurios nariai turėdavo rašyti straipsnius į 1896 m. kun. J. Tumo-Vaižganto leidžiamą ir redaguojamą „Tėvynės sargą“. Tarp aktyviausių kuopelės narių, aišku, buvo ir Pranciškus Būčys, panašią veiklos patirtį atsinešęs iš Seinų kunigų seminarijos, kur buvo lietuvių klierikų patriotinio būrelio vienas pagrindinių lyderių, redagavęs į lietuvių kalbą verstus pamokslus, rašęs straipsnius-referatus į „Šaltinį“, „Ūkininką“, „Viltį“.

Todėl ir Petrapilio dvasinėje akademijoje, aktyviai dalyvaudamas lietuvių kuopelėje, buvo atsakingas už tai, kad kiekvienas jos narys per metus parašytų nors po vieną straipsnį, bet prieš siunčiant jis turėjo būti perskaitytas būrelio posėdyje ir pripažintas kaip tinkamas. Tarp uolesniųjų ir sąžiningesniųjų buvo Jurgis Matulaitis-Matulevičius, Kielcų vyskupijos stipendininkas, baigęs Varšuvos seminariją. „Man esant antrame kurse, – rašyta Pr. Būčio atsiminimuose, – vieną dieną akademijos kiemas prigužėjo pilnas policininkų ir žandarų – atėjo daryti kratos studento Jurgio Matulevičiaus bute…“ Pasirodo, tuo metu Marijampolėje į žandarmerijos užvestą „Sietyno“ draugijos bylos akiratį buvo pakliuvęs ir J. Matulatis, tačiau kratos metu tarp lotyniškų užrašų rastas lietuviškai rašytas straipsnis „Tėvynės sargui“ liko nepastebėtas.

Tarp įsimintinų dvasinės akademijos įvykių P. Būčys pažymi ir 1897 m. rudenį, kai į konsekravimo ir priesaikų davimo iškilmes suvažiavo vyskupai: „Tikybų departamento valdininkas būsimam Seinų vyskupui Antanui Baranauskui pateikė abiejų priesaikų tekstus: rusiškąjį padėjęs viršuj, kad vyskupas pirmiau ją perskaitytų. Baranauskas paėmė abu dokumentus, rusiškąjį pabruko po lotyniškuoju ir ištikimybę popiežiui prisiekė pirma, negu imperatoriui. Valdininkas protestavo. Aš buvau visai arti tos vietos, kur stovėjo Baranauskas ir šalia jo valdininkas, tad esu gyvas to fakto liudininkas.“

Su visais trimis akademijoje dirbusiais lietuviais profesoriais P. Būčį visą gyvenimą siejo glaudūs bičiuliški ryšiai. Prefektą, moralinę teologiją dėsčiusį kan. J. Maciulevičių-Maironį neretai lankydavo jo namuose. Graikų kalbos profesorių, kalbotyrininką kun. K. Jaunių, jo mylimo mokytojo kun. P. Kriaučiūno Marijampolės gimnazijoje bendramokslį, kuris Pranciškų patraukė į akademijoje veikusį neofilologų būrelį, globojo iki pat mirties, tapo K. Jauniaus palikimo paveldėtoju. Su kun. prof. J. Pranaičiu susirašinėjo ir vėliau parašė išsamią jo gyvenimo biografiją.

Akademijoje P. Būčys pats savarankiškai mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, gilinosi į teodicėją, ypač daug dėmesio skyrė Šv. Rašto specialioms studijoms.

Ketvirtam kursui baigti ir teologijos magistro laipsniui gauti Pranciškus pasirinko temą apie kankinį šv. Stanislovą (Krokuvos vyskupą). Sėkmingai apgynęs mokslinį darbą ir įšvęstas kunigu 1899 m. kovo 25 d. magistras buvo formaliai jau baigęs Sankt Peterburgo imperatoriškąją dvasinę akademiją. Nors jau buvo pasirinkęs apologetiką, kaip savo specialybę, bet, jausdamas šios srities savo žinių spragų, ketino važiuoti į užsienį pasitobulinti. Akademiją kartu baigęs kun. Jurgis savo bičiuliui kun. Pranciškui draugui patarė, kaip elgtis toliau: „Mūsų kurso akademijoje gabumais pirmąją vietą užėmė kun. Jurgis Matulevičius. Jam išvažiuojant iš akademijos su aukščiausiu magistro laipsniu, rektorius vysk. Niedzialkovskis patarė važiuoti į užsienius lavintis apologetikoje pas Albertą Marią Veissą. Vyskupas žadėjo iš vyriausybės gauti Matulevičiui užsienio pasą, ir Matulevičius man tą pasakė. Tada aš nuėjau pas akademijos inspektorių prelatą Retke ir prašiau, kad ir man išrūpintų užsienio pasą.“

Bičiulystė Friburge

Friburgas, nedidelis Šveicarijos Vakaruose esantis mietas XI–XX a. sandūroje buvo antras po Romos lietuvių katalikų pasaulėžiūros formavimo centras. 1899 m. rudenį lietuvių gretas papildė ir 27 metų kun. Pranciškus. „Aš buvau įsirašęs slapyvardžiu Bernys, kad rusų policija nežinotų, nes visi buvo išleisti tik gydytis, ne mokytis. Vėliau atvyko kun. Jurgis Matulevičius, kuris pasirinko slapyvardį Mantvydas.“ Friburge studijuojantys lietuviai kunigai susiburia į „Rūtos“ draugiją, rašo straipsnius, leidžia laikraštėlį „Voras“, tvarko „Friburgo lietuvių kroniką“. Lietuvių „Rūta“ polemizuoja su analogiška lenkų studentų „Unijos“ draugija“, kartais sulaukdama vyskupo A. Baranausko tėviško perspėjimo, kad įsikarščiavę neperlenktų lazdos… Ir, žinoma, visa širdimi, pasineria į teologijos studijas: „Mudu kalėme dieną ir naktį“, – atsiminimuose rašė Pr. Būčys, pasakodamas apie tai, kaip jie abu su kun. Jurgiu Matulaičiu-Matulevičiumi lotyniškai aiškino prof. Weissui, kad apologetikos studijuoti atvyko į Friburgą vien dėl to, kad čia yra jis, vokiečių teologų tėvas, dominikonas Albertas Maria Weissas „didžiausias tos mokslo šakos autoritetas.“ „Ar jis suabejojo mudviejų pareiškimu ar kitais sumetimais, faktas, kad jis mudviem uždavė iki ateinančio seminaro išmokti iš Tomo Akviniečio neįmanomai didelį kiekį – jei neklystu,150 puslapių…“

Nelauktai į bičiulių akademiniu, dvasiniu ir visuomeniniu atžvilgiu turtingas dienas įsimeta rūpestis – kun. Jurgiui 1900 m. vasarą ypač smarkiai ėmė skaudėti ranką ir koją. Atostogos, universiteto gydytojai išvykę. Pagaliau kun. Pranciškus surado vieną, studentams pagelbstintį: „Vieną dieną apyvakariais mudu su Matulevičium nuėjom pas tą gydytoją.“ Paaiškėjo priežastis – kaulų džiova. Ir vėl ištikimasis kun. Būčys draugą lydi į Šv. Onos kliniką: „Nuėjome abudu su Matulevičium. Į operacijos kambarį manęs neįleido. Pustrečios valandos laukiau Matulevičiui skirtame kambaryje, kol vienuolė slaugė jį atgabeno…“ Liga metamas atidėjo kun. J. Matulevičiaus disertacijos gynimą. O kun. Būčys savo „petrapilinę“ magistro temą praplėtė ir iš jos padarė istoriškai apologetinę lotynišką tezę: apie šv. Stanislovą, Krokuvos vyskupą (išspausdino lenkiškai Krokuvoje 1902 m.). Viešame dispute apgynus savo disertaciją, magistrui P. Būčiui 1901 m. liepos 27 d. buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.

Iš Friburgo sugrįžęs pirmiausia aplanko Seinų vyskupijos kuriją: „Vyskupas Baranauskas mane labai greitai ir maloniai priėmė, meilingai kalbėjo. Aš jam priminiau, kad į užsienį buvau išvažiavęs apologetikos mokytis, kad galėčiau apsigyventi Tilžėje ir imtis redaguot katalikišką lietuvišką laikraštį.“ Bet ganytojas perspektyvaus kunigo Būčio, kuris, pasak amžininkų, „buvo mokytesnis už mokytus“, matė kitokią ateitį. Pabuvęs vikaru gimtųjų Slavikų parapijoje, kiek dėstytoju dirbęs Seinų kunigų seminarijoje,1902 m. jis gavo oficialų paskyrimą užimti fundamentinės teologijos profesoriaus vietą toje pačioje Petrapilio-Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur jo paskaitų klausėsi: kun. Juozas Vailokaitis, vysk. Mečislovas Reinys, prof. Pranciškus Kuraitis, kun. Mykolas Krupavičius, kun. Pranas Penkauskas, prel. prof. Blažiejus Čėsnys, kuris, beje, yra rašęs: „Iš entuziastiškų draugų nupasakojimų mano gautieji geri įspūdžiai apie prof. Būčį ne tik neišdilo, bet dar dikčiai sustiprėjo, man pačiam pradėjus lankyti jo prolekcijas.“

Profesorius marijonas

1907 m., kai iš Varšuvos į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją sociologijos dėstyti atvyksta kun. Jurgis Matulaitis-Matulevičius, draugai vėl koja kojon eina Didžiojo pašaukimo keliu. „Mudu su Matulevičium nuolat kalbėdavom apie būsimą marijonų atnaujinimą. Vasaros atostogų metu abu gyvenom Marijampolėje lyg tėvo Vincento Senkaus svečiai, su juo nuolat kalbėdami apie slaptą marijonų atnaujinimą.“ 1909 m. rugpjūčio 29 d. Varšuvos Šv. Kryžiaus parapijos klebonijoje, vysk. K. Ruškevičiaus koplyčioje, marijonų generolas tėvas Senkus priėmė pirmuosius kun. Matulaičio-Matulevičiaus vienuolinius įžadus, o kun. Būčys buvo priimtas į noviciatą. Marijonų vienuolijos tąsa buvo užtikrinta, bet reikėjo naujų įstatų, kuriuos kun. Jurgis, viską aptardamas su kun. Pranciškumi, pats parengė. Tada kun. Pranciškus juos nuvežė tėvui Senkui į Marijampolę. Po to abu sugrįžo į Petrapilį tęsti akademinio darbo.

1911 m. balandžio 10 d. mirus tėvui V. Senkui, per vasaros atostogas abu profesoriai Matulevičius ir Būčys, taip pat noviciatą baigęs kun. Jonas Totoraitis nuvažiavo į Gelgaudiškį, kur klebonavo kun. Pranciškaus dėdė Pr. Būčys. Tenykštės bažnyčios zakristijoje įvyko Marijonų generalinė kapitula: „… Išrinkome mirusiojo generolo Senkaus įpėdiniu kun. Jurgį Matulevičių. Jį išrinkę, mudu su Totoraičiu atlikome „obedienciją“ (pareiškėme paklusnumą, pabučiuodami jam ranką) ir sukalbėjome „Te Deum laudamus“.

Iš profesoriaus pareigų naujai išrinktas Marijonų generolas kun. Jurgis Matulaitis-Matulevičius jau buvo pasitraukęs ir atsidėjęs atnaujintos vienuolijos reikalams. Dvasinėje akademijoje jo buvusios inspektoriaus pareigos atiteko marijonui prof. Būčiui, kuris 1913–1914 m. ėjo rektoriaus pareigas. Akademijos rektoriui lenkui dėl karo nebegalint į savo pareigas sugrįžti, jis antrą kartą nuo 1914 m. lapkričio iki1915 m. kovo mėnesio ėjo rektoriaus pareigas. Bet formaliu rektoriumi, kaip ne lenkas, nebuvo paskirtas. Marijonų generolas kun. J. Matulaitis 1915 m. kvietė jį atvykti į Marijampolę, bet, dėl vokiečių okupacijos negalėdamas grįžti į Lietuvą, klebonavo Maskvos priemiesčių lietuvių kolonijose ir mokė jaunimą.

„Mielas Brolau, pas mus vis tebesitęsia karo stovis. Iš Marijampolės labai retai gaunu žinių… Pats, Mielas Brolau, likęs Amerikoje, darbuokis, kol matysi reikalą. Tik būk ramus, nesirūpink ir nesisielok, saugok savo sveikatą. Nepamirškite manęs maldoje. Vysk. Jurgis“, – rašyta laiškuose į Ameriką, kur 1916 m. išvyko kun. P. Būčys: „Būdamas Amerikoje, dalyvaudavau Lietuvių Kunigų vienybės seimuose kasmet. Buvau išrinktas į Amerikos Lietuvių tautinę tarybą, kuri įteikė prezidentui Hardingui prašymą su milijonu parašų, kad pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe.“

Amerikoje kun. P. Būčys klebonavo, redagavo marijonams perduotą „Draugą“, įsteigė savaitraštį „Kristaus Karaliaus laivas“, Čikagoje kapelionavo Šv. Kazimiero seserų vienuolyne ir jų laikomos mergaičių Akademijos vyresnėse klasėse (1918–1921). Iš ten lietuviškai dėstytų apologetikos pamokų paskui susidarė pirmasis leidimas „Trumpoji apologetika“ (1922 m.).

Kaune: kuriant ir vadovaujant universitetui

„Mielasai Praniuk, visame kame reikia atsižvelgti į Dievo garbę ir Bažnyčios naudą, taip pat ir savo vienuoliją… Matau, kad kiekvieną mano žodį, nurodymą ar pageidavimą laikai įsakymu… Patys tvarkykitės ir spręskite savo galva, kas ir kaip naudingiau Dievo garbei“, – 1920 m. pabaigoje laiške savo bičiuliui rašė marijonų generolas, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, užsimindamas, jog atsakingas darbų laukas laukia Nepriklausomoje Lietuvoje.

„1921 m. liepos mėnesį parvažiavau iš Amerikos. Švietimo ministeris Kazys Bizauskas, pasikvietęs mane, kalbėjo apie būsimą Lietuvos universitetą ir sakė, kad turėčiau prisidėti prie darbo jį kuriant. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius mane paskyrė Teologijos fakulteto ir bažnytinio mokslo reikalų sekretorium. Pritariant Seinų vyskupui Antanui Karosui, sustačiau teologijos fakulteto statuto projektą ir būsimų profesorių sąrašą.“

Abiejų Lietuvos vyskupų Karevičiaus ir Karoso įgaliotas, kun. prof. Būčys nuvykęs į Romą Teologijos fakulteto statuto projektą pateikė Studijų Kongregacijos prefektui kardinolui Bisletti ir Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Gasparri. Privačioje audiencijoje gavęs popiežiaus Benedikto XV palaiminimą, į Lietuvą parvežė principinį Šv. Sosto pritarimą, ir įsitraukė į universiteto statutą rengiančios Seimo komisijos darbą. Čia jis, daugeliu atžvilgių būdamas bendramintis su Šveicarijoje aukštuosius mokslus išėjusiu Seimo nariu Vincentu Čepinskiu, stebėjo, bet nedalyvavo Seime kilusiame ginče dėl dvilypio Teologijos-filosofijos fakulteto sudarymo. Roma buvo pritarusi, kad Teologijos fakulteto kancleris būtų vietos vyskupas, kuris turėjo teisę tvirtinti ir atleisti profesorius. Atsiminimuose pažymėta: „Ta kanclerio jurisdikcija faktinai buvo išplėsta ant neteologinių to fakulteto katedrų. Liko nemažai juridiniu požiūriu neaiškių klausimų, kuriais paskui, 1926 m. susirūpino apaštališkais vizitatorius Jurgis Matulevičius. Dalykas buvo nelengvas ir jo pasiūlymai Romoje ilgai užtruko.“

1922 m. vasario 16 d. Kaune įsteigus Lietuvos universitetą, kun. prof. Būčys buvo paskirtas Teologijos-filosofijos fakulteto Fundamentinės teologijos katedros vedėju, o rudenį jis tapo to fakulteto dekanu. 1923–1924 m. buvo universiteto prorektoriumi, o 1924 m. lapkričio 1 dieną išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi. (Vienintelis teologas rektorius per visą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą!). 1925–1926 m. jis vėl buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, universitete profesoriavo iki 1928 metų.

Tik Kaune kun. prof. P. Būčiui pirmą kartą teko lietuviškai dėstyti fundamentinės teologijos paskaitas. Jo skaitomąjį kursą keliais storais sąsiuviniais studentai teologai rūpestingai litografiniu būdu atsišviesdavo. Prof. Būčys taip pat skaitė teologijos enciklopedijos kursą. Neretai apgailestaudamas, kad dėl didelio užimtumo Katalikų veikimo centre neturi galimybės taip gilintis į apologetines problemas, kaip to šis mokslas reikalauja. „Aš pats buvau pasišovęs būti Kristaus Bažnyčios apologetu Lietuvoje. Toje srityje esu šį tą paskelbęs lietuvių kalba. „Švč. Panelės apsireiškimai Lurde“ padarė šiek tiek naudos populiarioje apologetikoje. Aukštesnius mokslus išėjusiems arba einantiems buvo skirta mano „Trumpoji apologetika“.

Kun. prof. Būčys 1922–1929 m. išspausdino daug straipsnių „Ryte“, „Lietuvoje“, „Šaltinyje“ „Tiesos kelyje“, „Kosmose“. „Vadove“ ir „Šaltinyje“ nuolat aiškindavo tikėjimo klausimus. Tik maža dalelė jų buvo išspausdinta atskiru veikalu „Tikėjimo dalykai“. Iš jo straipsnių „Tiesos kelyje“ pasirodė „Gyvenimo pagrindai“ – apmąstymai inteligentams. Istoriko Z. Ivinskio nuomone, „pats žymiausias tačiau vysk. Būčio veikalas yra „Katalikų tikyba pagal Apaštalų Sudėjimą“, 3 tomai.“

Apaštalinio vizitatoriaus talkininkas

„Girdžiu, kad dėl konkordato pas jus jau ūžia…, – laiške bičiuliui kun. Pranciškui iš Romos rašo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pranešdamas: – Romoje pasitikima, kad Reiniui apėmus užsienio reikalų vedimą, būsią atitaisyti ir suderinti santykiai su Vatikanu. Tikrai skaudu, kad krikščionims demokratams valdant Lietuvą, o ypač kunigams ministeriaujant, Lietuva liktųsi karo stovyje su Apaštališkuoju Sostu. Pasveikink nuo manęs kan. Reinį.“ Tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministerija, rūpindamasi konkordato sudarymu, buvo sudariusi komisiją, kurioje dalyvavo prel. prof. Kazimieras Šaulys ir kun. prof. Pranciškus Būčys.

Apaštalų Sostas, 1925 m. gruodžio mėn. atsiuntė Jurgį Matulaitį-Matulevičių, pakeltą Adelijos arkivyskupu, apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Jis apsigyvenęs Kaune, Marijonų vienuolyne, atsidėjo Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo projektui. Kad ir būdamas labai užimtas universitete, kun. Pranciškus nuoširdžiai atliko kiekvieną, anot jo, „mažmožį“, vizitatoriaus, arkivyskupo Jurgio pavedimą. Jį lydėdavo į svarbius susitikimus, reikalui esant būdavo „dešiniąja ranka“. Po 1926 m. balandžio 3 d. Apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum gente“ paskelbimo ir naujų vyskupų konsekracijos Kauno katedroje bazilikoje, arkivyskupas J. Matulaitis rengėsi vykti į Tarptautinį eucharistinį kongresą Čikagoje, aišku, kartu su savo sekretoriumi marijonu kun. Pranciškumi. Amerikoje netoli Čikagos esančiame Cicero mieste arkiv. Matulaitis pašventino pastatytą Šv. Antano bažnyčią, dalyvavo Mundeleino mieste vykusiame Eucharistiniame kongrese: „Buvau ir aš drauge su juo. Procesijoje lyg sekretoriai lydėjome Matulevičių mudu su kun. Kazimieru Urbanavičium.“ Atsiminimuose paminėta, jog grįžtant į Lietuvą, aplankyta Londono Šv. Kazimiero parapija, kur klebonavo marijonas kun. Kazimieras Matulaitis, jų abiejų bendramokslis Friburgo universitete.

Rugsėjo mėnesį parvažiavus į Kauną ir vizitatoriui arkivyskupui J. Matulaičiui pasinėrus į katalikų vidaus gyvenimą, artimas bičiulis kun. Būčys vėl šalia. Abu kartu aptarinėja rinkimus laimėjusių kairiųjų priiminėjamus katalikybei kenksmingus įstatymus, kun. Pranciškus arkivyskupą Jurgį lydi į įvairias Lietuvos vietas, kur jis sakė pamokslus, skaitė paskaitas. „Vieną kartą jis išsitarė eisiąs į liaudį ir klausiąs jos, ar ji dar tebeklauso katalikiško tiesos ir doros žodžio. Neabejosiąs sudaryti visuomenės sąjūdžio.“

1926 m. gruodžio 17 d. įvykus perversmui, A. Smetona ir A. Voldemaras pareiškė norą su Šv. Sostu sudaryti konkordatą. 1927 m. sausio 22 d. kun. Pranciškus atlieka paskutinį vizitatoriaus arkivyskupo Jurgio pavedimą: „Tą storą siuntinį, kuriame buvo konkordato projektas ir pranešimas, Matulevičius padavė man nunešti į paštą, ir aš apdraustu siuntiniu pasiunčiau į Romą.“

Atlikęs užduotį kun. Pranciškus kartu su kitais marijonais suprato, kad arkivyskupo Jurgio sveikata eina vis blogyn: „Vidurnaktyje patelefonavau gydytojui Vladui Kairiūkščiui, kuris greitai atėjo ir pripažino trūkusį apendecitą.“ Po operacijos ligoniui lyg ir pagerėjo, bet gydytojai nedavė vilties. Ir štai įrašas atsiminimuose: „Ketvirtadienio rytą Švč. Sakramentą į Hagentorno kliniką nunešiau aš pats. Matulevičius paprašė Paskutinio patepimo, ką jam suteikiau…. Marijonas kun. Ignas Česaitis telefonu pranešė, kad arkivyskupas Matulevičius mirė. Tai buvo 1927 m. sausio 27 d.

Rytų apeigų vyskupas

„Pagal Dancingo kapitulos sprendimą aš buvau pirmasis generolo patarėjas. Bažnyčios teisės kanonai ir marijonų konstitucija sako, kad, generolui mirus, jo pareigos savaime tenka pirmajam patarėjui“, – atsiminimuose rašė išrinktas naujas, antras marijonų generolas kun. P. Būčys, šias pareigas ėjęs 1928–1933 ir 1939–1951 metais.

Kokį jis yra atlikęs marijonų vienuolijos administracinį darbą, kiek rūpesčio padėjęs per paskutines tris kanoniškas vizitacijas po visus pasaulio marijonų (išskyrus Lietuvą, Latviją, Lenkiją) namus (1931, 1940, 1946, 1949), galima būtų sužinoti, pasiskaičius jo plačius pranešimus. Pasak istoriko Z. Ivinskio, reikėtų tikrai labai atsidėjus paieškoti kito tokio lietuvio, kuris tiek daug būtų keliavęs. Išskyrus Aziją, neskaitant Ceilono, vyskupas buvo įkėlęs koją į visus kontinentus.

Šalia Rytų Bažnyčios kongregacijos (kurios patarėju vysk. Būčys buvo iki mirties), pop. Pijus XI 1930 m. įkūrė atskirą Apaštališkąją komisiją Rusijos reikalams, priklausančią tiesiogiai popiežiui. Jos pirmininku tapo jėzuitas vysk. d’Herbigny, o Būčys buvo pakviestas artimu bendradarbiu.

Sunkią sau naštą ir didelę auką prisiėmė drausmingas vienuolis marijonas Pranciškus Būčys. Jis nenorėjo tapti vyskupu ir sakėsi esąs kaip vienuolis, padaręs įžadą vengti poaukščių ir garbingų vietų. „Tada d’Herbigny man atsake, klausdamas, ar aš esu padaręs įžadą neklausyti popiežiaus“. Ir taip 1930 m. liepos 6 d. Romos Šv. Klemenso bažnyčioje, asistuojant dviem Rytų apeigų (graikų įr sirų) vyskupams, Bulgarijos vyskupas Kirilas Kurtevas suteikė Būčiui vyskupo konsekraciją. Pagal Rytų paprotį, naujasis vyskupas turėjo pasirinkti naują vardą. Titulinis Olimpo vyskupas ėmė vadintis Petru-Pranciškum.

1934 m. birželio 27 d. grįžo Lietuvon ir čia pasiliko iki 1939 m. Lietuvoje vysk. Būčys ėmė dairytis, ką būtų galima čia padaryti Bažnyčių vienybei. Savo planus, kaip reiktų apaštalauti Lietuvos rusams, išdėstė Šv. Sostui ir laukė nurodymų. 1934 m. pabaigoje arkivyskupo metropolito J. Skvirecko kviečiamas, vysk. Būčys iš Marijampolės atvyko į Kauną ir čia Įgulos bažnyčioje pradėjo laikyti pamaldas pagal Rytų apeigas, kol Telšių vysk. Staugaitis pakvietė jį profesoriauti Telšių kunigų seminarijoje. Klebonų prašomas, įvairiose Žemaitijos vietose laikydavo Rytų apeigomis pamaldas, sakydavo lietuviškus pamokslus, aiškindavo apeigų įvairumą. Stačiatikių ir sentikių grąžinimo Bažnyčion reikalu nuolat rašė į „Žemaičių Prietelių“. Per klebonus vyskupas surinko statistikos ir parengė darbą „Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje“, lotyniškai parašė straipsnį apie sentikių krikšto galiojimą.

1937 m. Rytų Bažnyčios kongregacija paskyrė vysk. Būčį naujai įsteigtos misijos rusams Lietuvoje pirmininku. Grįžęs iš Telšių į Kauną, jis laikydavo Įgulos bažnyčioje pamaldas, marijonų namuose organizavo apologetinius pasikalbėjimus, apaštalavo šeimose. Vyskupas dirbo, ką galėjo, nors jo padėjėjai, atsiųsti iš kitur, buvo silpni. Pagaliau,1939 m., vėl buvo išrinktas marijonų generolu ir grįžo į Romą. Čia jo veikla Rytų apeigų srityje sumažėjo. „Šiaip mano veikla Rytų apeigose Romoje sutelpa į tai, kad nueinu į Capella Pontificia, rusiškais rūbais apsirengęs.“ Gyvenimo pabaigoje savo aplinkos žmonėms vysk. Būčys yra pasakojęs,kaip namiškiai reagavo į jo tapimą Rytų apeigų vyskupu. Teta jam su ašaromis pasakiusi: „Sugadino mūsų kunigėlį.“ O viena jo sesuo iš viso „nenorėjo tokio mano episkopato pripažinti“. Istoriko Z. Ivinskio nuomone, lietuviškoji šviesuomenė jautė, kad vysk. Būčys šiuo atžvilgiu yra padaręs didelę auką.

1951 m. pavasarį pats dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė marijonų generolo pareigų. Rudenį, spalio 24 d., nuvyko į Rytų Bažnyčios kongregaciją pristatyti naują generolą ir gauti leidimą aukoti šv. Mišias pagal lotynų apeigas. Vyskupas džiaugėsi, kad tą leidimą gavo, ir vakare su savo pusbroliu kun. Povilaičiu juokavo, kad bent gyvenimo pabaigoje vėl virs „kataliku“.

1951 m. spalio 25 d. vysk. Pranciškus Būčys mirė Romoje, palaidotas Verano kapinėse. 

xxx

Vysk. P. P. Būčio atsiminimai, Čikaga, 1966.

Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotr.

www.bernardinai.lt