Pagrindinis puslapis Kultūra Ona Rasutė Šakienė. Apie lietuvių fantastinės literatūros pradininku laikomą Justiną Piliponį

Ona Rasutė Šakienė. Apie lietuvių fantastinės literatūros pradininku laikomą Justiną Piliponį

Ona Rasutė Šakienė. Apie lietuvių fantastinės literatūros pradininku laikomą Justiną Piliponį

Justinas Piliponis (dešinėje) ir brolis Vaclovas Piliponis (sušaudytas KGB rūmuose, palaidotas Tuskulėnuose)

Ona Rasutė Šakienė, www.voruta.lt

Justinas Piliponis gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Kertauninkų kaime. Penkis metus mokėsi Kauno pirmojoje gimnazijoje, tačiau jos nebaigė. Vėliau lavinosi savarankiškai.

Nuo 1926 m. Dirbo įvairiose Marijampolės, Kėdainių ir Kaišiadorių apskričių miškų urėdijose. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Kaune, dirbdamas Miškų ūkio generalinėje direkcijoje; nuo 1944 m. rudens – Marcinkonių miškų urėdijoje ir Kėdainiuose vartotojų kooperacijos sistemoje. Mirė 1947 m. liepos 4 d. Kėdainiuose, kur ir palaidotas. Mirties priežastis – greitoji džiova. Didesnė dalis J. Piliponio biografijos tebeskendi užmaršties miglose.

Kertauninkai

Kertauninkai – kaimas Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, 2,5 km į šiaurės vakarus nuo Žiežmarių, 4,5 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, kairėje greitkelio Vilnius-Kaunas pusėje, abipus senojo Vilniaus-Kauno vieškelio. Į Strėvos upę kaime įteka Telėdninkas ir Kertauninkų upelis.

Kertauninkų kaimas paminėtas 1590 m., priskyrus jį Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui. Kertauninkai paminėti 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše. Kertauninkai – kaimas, lyguma, juodžemis prie molio, 2 km į vakarus nuo Žiežmarių miestelio. Rytuose ribojasi su Būdiškių ir Avilių kaimais, pietuose – su Šilėnų kaimu, vakaruose – su Grėblaukio ir Šilėnų kaimais, šiaurėje – su Tryliškių mišku. Kertauninkų km. gyventojai ėjo į Žiežmarių dvarą baudžiavą.  1876 m. kaimo valstiečiai gavo žemės iš Žiežmarių dvaro, tuo metu priklausiusio Benediktui Tiškevičiui.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kertauninkuose vaikus lietuviškai slapta mokė S. Gaižauskas. Kaimas su 261,93 ha žemės į vienkiemius išskirstytas 1922 metais. Didžiausio sklypo (30,7 ha) savininkas – Jokūbas Piliponis. Jo žemėse buvusi vietovė Plytnyčia – laukas, lygus, juodžemis su moliu, 2 ha dydžio. „Senovėje toje vietoje buvusi plytnyčia”, paskui Jokūbas Piliponis čia pasodino virš hektaro vaismedžių sodą, jis buvo apsodintas rytinėje ir pietinėje pusėje, vidinėje  sodo pusėje – beržais, išorinėje – eglaitėmis. Šalia sodybos ir  link brolio Vinco sodų, link klonienos  gyvatvorių nebuvo,

Kaime buvo pradinė mokykla, kurioje 1957-1958 mokslo metais mokėsi 25 mokiniai.

Piliponių šeima

Jokūbo Piliponio tėvas – Bartolomiejus Piliponis, gyvenęs  senąjame  Kertauninkų kaime, buvo vedęs  Ievą Grigaliūnaitę Piliponienę, gimusią 1844 m., jų šeima gyveno kaime, kuris priklausė Žiežmarių dvarui. 1876 m. kaimo valstiečiai gavo žemės iš Žiežmarių dvaro, tuo metu priklausiusio Benediktui Tiškevičiui.

Bartolomiejaus sūnus Jokūbas Piliponis gimė 1881 m.  1906 m.  susituokė su Kazimiera Jacinavičiūte iš Kiemelių k. gimusia 1886 m. 1922 m.  išėjo ant sklypų, buvo didžiausio sklypo ( 30. 7 ha) žemės savininkas, turėjo gausią 8 vaikų – 3 dukterų ir 5 sūnų šeimą (dar du mirė maži), po sunkių 1940 -tųjų metų suiručių ir karų, sūnų netekčių, įvairių  išgyvenimų Jokūbas Pliponis 1942 metais, būdamas  61 – rių metų, mirė. Palaidotas Žiežmarių kapinėse. Žmona Kazimiera Jacinavičiūtė Piliponienė gyveno dar 21 metus ir, turėdama  77 metus, 1963 metais mirė, palaidota greta vyro Žiežmarių kapinėse.

Jų vaikų seka pagal gimimo metus:

Justinas Piliponis gimė 1907 metais lapkričio 11dieną,

Ignotas Piliponis gimė 1910 metais  gegužės 27 dieną,

Vaclovas Piliponis gimė 1914 metais balandžio 27 dieną Kertauninkų kaime, sušaudytas 1945 – 07- 14 KGB rūmuose, byla Rs. 58 – 1a. 38475/3, (už ,,tėvynės išdavimą, buožė), palaidotas Tuskulėnuose,

Jaronimas Piliponis gimė 1916 metais rugsėjo 21 dieną,

Cecilija Piliponytė Kliukienė gimė 1919 metais vasario 23 dieną,

Emilija Piliponytė Šabūnienė gimė 1921 metais vasario 17 dieną,

Pranciškus Piliponis gimė  apie 1924? metus,

Jadvyga Piliponytė Kartunavičienė gimė 1926 metais,

Apie mirusius mažylius nebuvo šnekama.

Seserys – Cecilija (sėdi viduryje) ir Emilija ( stovi kairėje) su pusseserėmis  Bronislava ir Stanislava

Tėvas Jokūbas Piliponis

Stambokas žemdirbys, turėjo virš 30 hektarų žemės, kurią turėjo apdirbti savomis rankomis, nes technika į Lietuvą atėjo daug vėliau, anksčiau apie žemę, apie darbą ir gyvenimą joje, žmogus   turėjo kitą supratimą ir požiūrį. Kai kūrėsi savam ūkyje, kai kėlėsi, ėjo iš tėvų, iškirtęs, išvalęs  jam atidalintą plotą, kai  kaimas plėtėsi ir iš dvaro buvo  gauta nemažas plotas žemės. Iškirtus keletą hektarų pamiškių, krūmynų, jau galėjai statytis trobas. Tad ir išsistatė savas sodybas senu valstiečio pavyzdžiu du broliai  Piliponiai – Jokūbas ir Vincas. Jų trobos didžiulės, dvigalės, su gonkomis iš abiejų pusių. Mažesnės gonkelės pietų pusėje, čia auga jaunutis sodas, kurį kasmet praplečia keletu įdomesnių vaismedžių jaunuolynu, čia pietinėje pusėje motina paprašė aptverti darželį,- bus paaugusiom mergaitėm kur rūtas sėti, pinavijas, jazminus sodinti. Didesnės gonkos veda į ūkinę sodybos pusę, kur stovi svirnas, atokiau – tvartai, o dar atokiau, už štankietų tvorų, per didelį platų kiemą – kluonas. Didelis, trijų durų, kad būtų patogus sukrauti javus ir pašarus gyvuliams.  Miškas tamsiu eglių ruožu  plyti tolėliau, šiaurinėje sodybos pusėje.

Sodyboje, kol vaikai buvo maži nebuvo apsieita be berno ir mergos pagalbos. Paaugus vaikams, jų paslaugų buvo atsisakyta, nes reikėjo taupyti vaikų dalioms ir augančių mergaičių  pasogoms. Tėvai laikė penkis arklius ir aštuonias karves, laikė avis, paukščius.  O kur dar laukai, apsėti daugiausiai kviečiais, žemumose šalia raisto – rugiais ir kitais ūkyje reikalingais javais, nes reikėjo ir pašaro gyvuliams. Pievų buvo mažoka, todėl nuomodavo prie Nemuno, važiuodavo ten keletui saulėtų dienų beveik visi išaugę vaikai ir tenai nakvodavo, paskui jau apdžiūvusį šieną vežimais veždavo namo.   Šitokį ūkį išlaikyti savo rankomis reikėjo daug darbo jėgos, todėl vaikai jau nuo mažumės buvo pratinami prie ūkio darbų, tik žiemomis galėjo lankyti mokyklas, nes visi buvo daugiau ar mažiau pamokyti.

Vaikai augo, stiepėsi, vyresnėliai jau stojosi greta tėvo,  bet tėvo nugara nuo sūraus prakaito po naminiais marškiniais retai kada išdžiūdavo. Dar nesenas žmogus kumptelėjo, lyg eitų paskui plūgą, rankos nutįso žemyn,  darbų gausybė nemažėjo ir vaikams praaugus. Jau nėra kada samdyti svetimų, savi jau stojasi prie dalgės ar prie plūgo, jau apie dalis galvoti laikas. Gyvulių pilni tvartai, melžiamos karvės aštuonios, prieauglio kiek, pievos menkos, geresnę žolę  šienui pasilieka, ganyti tenka po raistus, tiek to ir pieno. Ir sėti, ir pjauti, ir į mišką, ir į turgų, ir prie gyvulių, ir prie daržų nuo ryto iki vakaro kaip karuselėje sukas šeimyna. Kiekvienas žino savo vietą, savus darbus. Tėvas tylus, nekalbus, tai motina visus rikiuoja ir antrą kart sakyti niekam  nereikia. Laisvą valandėlę, ypač sekmadienį, kai grįžta iš bažnyčios, tėvas mėgsta būti sode. Pats jį  pasodino ir užaugino, iš šiaurės ir rytų berželių ir eglių gyvatvorės nuo pikto vėjo saugo. Kitoj pusėj didžiulė kluoniena žalia žole nuklota, tvora, kad gyvulys nevaikščiotų kur jam nereikia, o už didžiulio trijų durų kluono, an upeliūkščio kranto didžiulė kūdra, kaip akis sklidina vandens. Ajarų pakrašty medinis lieptelis, ant jo –  medinės kultuvės velėti rūbams, o toliau, už upelio per lauką tiesiu keleliu ir miškas. Čia ne tik savi medžiai, čia ir paukščių, kiškių, lapių karalystės, čia varlės ir žiogai, čia gėlės ir kvapai, tik rinkis, ko tau reikia, kas tau miela, kai nudirbti laukų, namų darbai, kai poilsio, ramybės metas.

Motina Kazimiera Jacinavičiūtė Piliponienė

Paaugusios mergaitės buvo pratinamos prie ratelių, į stakles, linų daugiau reikėjo sėti, berniokai – mišką kirsti, miestan vežti, parduoti, nes reikės žemę pirkti. Auga vaikai, auga kaip ant mielių, o tėvas turi slaptą svajonę – kiekvienam sūnui pradžiai gyvenimo reikės nupirkti po10 hektarų, išleisti savan ūkelin, paskui tegul patys manosi. Dėl žemės parduodavo viską – ir sviestą, ir dešras, ir kumpius, ir kiaušinius, ir javus, ir gyvulius, ir paukščius.

Motina  buvo darbšti, pamaldi, taupi, tikra namų šeimininkė,  šeimoje vyravo ramybė ir sutarimas, skambėjo motinos giesmės, ji giedojo Žiežmarių bažnyčios chore,  vaikų juokas ir žaidimai. Ir kasdienis darbas karusele sukąs visą šeimyną.

Justinas Piliponis

Vyriausias Justukas, geras ir paklusnus vaikystėje, motinos džiaugsmas, didžiausia tėvo viltis, išėjo iš namų. Kažkas traukė jį toliau nuo  ūkio, nuo žemės. Kad eit mokytis, tai jau į kunigus nutaria motina, o čia Justukas, klusnusis Justukas staiga pasišiaušė, nenori kunigu būti, nors ką. Skaudu tėvui, kad sūnus išeina ir ne todėl, kad kunigu nenori būti, toks čia ir darbas vyrui,– iščiustytas, apsuptas pulko moterų, o ir tas Dievas nežinia dar kur. Žemė, kas rytą garuoja savo drėgme, alsuoja nuo karščio suskeldėję arimai, žemė, prilenkusi jį prie savęs, pririšus ne tik rankas, mintis ir protą, va ką praras sūnus. Kiek tėvas mąstė, kiek motina barėsi, niekas nepadeda, neklauso jų, pats pasišiaušęs eina prieš tėvų valią, pats nori savo kelią rasti. Kiek tėvui širdį beskaudėtų, vis tiek gyventi reikia, auga kiti, paklusnesni, o gal Justukas žemės nemyli, argi priversi, visko matė Jokūbas per gyvenimą, bet vis tiek  pyksta, barasi, kažkas čia jam ne taip ir gana. Širdis jaučia, negerai, neišeis nieko iš to dyko darbo, iš to knygų skaitymo, kad nors mokintųsi, stengtųsi, o tai vis rašinėja, skaitinėja, išgerinėja… Niekad giminėj nebuvo tokio vyro, argi taip toli eis? Bet pasakai, pabari, tai pabėga ir nieko padaryti negali, – suaugo. Ir į ką jis atsigimė, negirdėta, nematyta… Sako – pasitaiko, ir balta varna atsiranda, pasitaiko.  Mokytis leido, jam ir tenai negerai: bastosi lyg dūšia be vietos, skaudina tėvo širdį. Net ir  diržas nepadeda.

Broliai Justinas ir Ignas  vaikystėje

Keistas žmogaus likimas šioje žemėje.  Jau gimdamas jis negali pasirinkti nei vietos, nei laiko, kurių įtakoje formuojasi jo lemtis. Neturi žmogus pasirinkimo gimti karaliaus, ar ubago šeimoje, tapti turtuoliu, išminčiumi ar valkata.  Tartum mitologiniu kamuoliu, lemties gijomis  nubėga metai, nešdami įvykius, puošdami meile ar traiškydami – kaip kam  pasiseka. Rodos – galėjo būti kitaip. Rodos…

Kartais žmogus ,,gimsta su marškiniais“, kartais tų ,,marškinių“ net per visą gyvenimą neužsivelka.

Rodos nieko netrūko, tik laimės. Kažkoks vidinis nerimas, jautri besiblaškanti siela, artimųjų ,,žemės žmonių“, net mokytojų geležinė logika. Ir vienatvė. Nusivylimai – ,,vis tiek nesupras“. Tūkstančiai klausimų žmogų augina, stiprina, grūdina. Bet ar visus? Būna – ir  sutrypia, nulaužia.

 Tėvo ir sūnaus  santykiai buvo sudėtingi.  Tėvo patriarchalinės  kaimiečio psichologijos  suformuotas tikėjimas pinigo galia, prisirišimas prie žemės, namų, šeimos, labai skyrėsi nuo dar vaikystėje pamėgusio knygas apie pasaulį, jo įvairovę sūnaus klajonių. Tėvas iki pat senatvės  negalėjo pateisinti sūnaus gyvenimo būdo ir  klystkelių ir jų tarpusavio santykiai buvo gana sudėtingi.

Kęstutis Trečiakauskas

 

Kaimo vaikas, apsuptas aštuonių brolių ir seserų, kurį kieto charakterio tėvas matė ūkio paveldėtoju, o švelni motulė – pamaldų kunigėlį. Iš jų abiejų lūkesčių išėjo šnipštas: Justino netraukė nei plūgas, nei dvasininko sutana. Dar daugiau – ir mokykla jo netraukė – vos šešias gimnazijos klases šiaip taip ištvėrė,  tačiau beletristika, aštrių siužetų romanai, tokie, kaip Žiulio Verno ,,Kelionė aplink žemę per 80 valandų“, kitų garsių rašytojų knygos traukė kaip magnetas: skaityti neatsiskaitydavo iki išnaktų. Rūstaus žvilgsnio tėvas nori nenori, bet greit sumojo: gaspadoriaus iš jo nebus.

Justina Piliponis jaunystėje

Šešiaklasio gimnazisto raštingumas tiko tarnautojo tarnybai, o Justo  dar ir braižas buvo dailus, lengvai skaitomas, tad jis be didelio vargo gavo Kaišiadorių urėdijos raštininko kėdę. Neteko girdėti, ar kur nors skaityti, kad Justinas būtų nerūpestingas, nekruopštus raštininkas. Tarnybos pradžioje dar nebuvo įpratęs gerti, o ir paskui, sako, daug vargo neturėjo,- triūsė prie raštų iki išnaktų ir puikiai susitvarkydavo su raštvedyba.

Iš puseserės Bronislavos Piliponytės Braziulevičienės prisiminimų

 

Menu, mes buvom dar nedideli, o Justinas  jau dirbo, tai  grįžta iš darbo Kaišiadorių girininkijoje su blizgančiu dviračiu. O tada dviratis… Mes jau jo laukiam, neduodam dorai pavalgyti, apspitę visi zyziam, stovėdami ratu.  Ir jis niekada mūsų nepavarė – visus sustato iš eilės pagal ūgį, iš eilės visus vežioja. O mūsų daug, augome vienoje krūvoje abiejų brolių vaikai, buvome atrimi, nes Piliponiai buvo vedę sesris Jacinavičiūtes iš Kiemelių, tai labai artimai gyvenome.  Vežiojo jis mus dviračiu net įšilęs, veždavo, tada, man rodėsi,  greit, – vėjas švilpdavo pro ausis, užimdavo kvapą. Ir taip, kol visus išvežioja. Ratu apie kluonieną, aplinkui kūdrą, ar keliuku iki pat miško. Visi kiti – bėgte iš paskos…

Menu kaip jų sode žaisdavom slėpynėm. Sode, atokiai nuo trobos, stovėjo didelis cementinis  jų rūsys, tai prie rūsio durų reikėdavo ,,prisimušti”.  Mažesni net ir slėpėsi tik už to rūsio, didesni nulėkdavo ir darželin po trobos langais ir kieman, net už tvartų, tai triukšmas, alasas… Priviliotas triukšmingo mūsų lakstymo aplinkui trobas, prisidėdavo ir Justinas. Aišku, tas mums labai patikdavo ir nuteikdavo dar smagiau. Iki pačių išnaktų mūsų negalėdavo išvaikyti nei  tetos Kazės, nei, atėjusios mūsų ieškoti vakarienei, mamos balsai.

Dar prisimenu kaip jis rašė. Sėdėjo vadinamam,,vištinyke”, kur seniau, kai vaikai dar buvo maži, laikydavo vištas, ir rašydavo per naktis. Teta Kazė bardavo jį už sėdėjimą naktimis. Neišmiega. Akis gadina prie tų rašymų. ,,Pagadinsi akis”, sakydavo.  ,,Neklauso”, atsidusdavo. ,,O toks geras vaikas buvo. Tik pasakyk – Justuk, vandenio, Justuk, malkų, Justuk, paduok…, tai rodos ir laukia. Ir bulvių priskuta, ir karves pargena, didžiausias buvo, tai kur pasiųsi, tenai ir lekia”.

Iš sesers Cecilijos Piliponytės Kliukienės pasakojimo

 

Justinas buvo vyriausias. Kai aš gimiau, jis jau dvylikos metų buvo. Prisimenu – pusbernis, mokinosi, tai namie beveik nebūdavo. Tik vasarom. Labai daug skaitė. Menu, tėvas pyksta, dirbti reikia, vasarą daug darbų, o jis pabėgs kur an klonienos, ar sodan, su knygom ir šauk, ir ieškok jo. Vakarais garsiai skaitėm jo knygą ,,Kelionė aplink Lietuvą“, tai tėvas neleido net verpti, visi klausėm, labai buvo įdomu, vis apie Žiežmarius

Paskui namie buvo daugiau  jo knygų, parveždavo, tai skaitydavom, bet kai užėjo karai, neramumai,  tėvas bijojo laikyt.  Ignas jau gyveno atskirai su savo šeimyna, jau buvo pasibudavojęs namus, lauko gale palei kelią jam buvo duota žemė, tai jo sodyboj, kluone iškasė duobę,  sudėjo maišan ar kokion dėžėn ir užkasė. O seniau nebuvo nei plastmasinių maišų, nei ko, tai ty ir supuvo.

 Namie nebuvo jokių didelių girtuoklysčių. Jei atlaidai, suvažiuoja vaikai, giminės, tai kokį ,,kareivukų” atsiveža ir gana. Pridaro naminio alaus, giros, susėda visi ir geria. Nebuvo mados labai gerti. Ty visaip šposina – berniokai mūs mokėjo,  visokias istorijas pasakoja, daug dainuoja. Mama buvo giedorka. Giedojo ir  Žiežmarių bažnyčios chore.

Apie senelį Justiną Piliponį ir močiutę Eleną Janušaitytę – Piliponienę, pasakoja anūkės Loreta  ir Aušra Piliponytės, sūnaus Kęstučio dukros 

Apie rašytojo žmoną Eleną Piliponienę – Janušaitytę galiu šiek tiek papasakoti. Jos tėvas buvo kariškis Ignacas Janušaitis ir žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.  Šeimoje ji buvo vyriausia ir turėjo dar 2 seseris Moniką ir Veroniką (ši buvo įvaikinta, netikra sesuo). Elena 1925 – 1930 m mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o ją baigusi pradėjo dirbti Kaišiadorių girininkijoje buhaltere, kur ir susipažino su Justu Piliponiu. Močiutė pasakojo, kad Justas iš karto pradėjo jai rodyti dėmesį, visaip rėžti sparną, net vieną kartą norėjo pabučiuoti kontoroje, o ji griebė skaitliukus ir prakirto kaktą. Buvo labai religingai auklėta ir nesileido į flirtus. Tada Piliponis susiėmė už galvos ir pasakė, kad ji turės už jo tekėti, nes kas dabar į jį, sužalotą, bežiūrės. Šmaikštus buvo.

Elena Janušaitytė Piliponienė 

Kai susituokė, jie gyveno Kaišiadoryse. Ten ir du vaikai gimė – 1933 m. Daliutė–Elena ir 1934 m.  Kęstutis – Justinas. Neturtinga, mokyta, neūkiška marčia Justo tėvai nebuvo sužavėti. Močiutė su nuoskauda prisimindavo, kaip jai su dviem mažais vaikais jie atsisakė padėti prasidėjus karui. Tada ji išvyko pas savo seserį Moniką Karpienę į Šimkaičius, kur ir gyveno iki pensijos. Dirbo kooperatyvo vyriausia buhaltere. Jau Šimkaičiuose 1944 m. gimė dukra Nijolė.

Elena Janušaitytė Piliponienė  1937 metais su sūneliu Kęstučiu

Apie senelį Justą Piliponį visada man pasakodavo močiutė gražiai.  Kiek suprantu, ir jis  tuose Šimkaičiuose kurį laiką būdavo, nes jo stalas rašomasis stovėdavo ten. Tikriausiai, įkvėpimo pagautas, apsistodavo ilgesniam laikui, nes močiutė pasakojo, kad kai jis rašydavo, reikėdavo visiems ant pirštų galų vaikščioti ir tyliai būti.

Kratą jų namuose jau po karo darė milicija dėl tos parašytos knygos „Raudonosios komisarės meilė“, nes joje komisarė nebuvo aukštinama, o vaizduojama kaip paleistuvė (aš tos knygos neskaičiau, taip pasakojo močiutė).

Iš močiutės pasakojimų žinau, kad rašytojas Justas buvo labai galantiškas, mokėdavo asistuoti moterims, nors pats labai pavydėdavo, jeigu jai koks vyras dėmesį rodydavo. Abu žaisdavo šachmatais. Justas buvo dosnus kitiems, ypač kai gaudavo honorarą už knygą. Kartą net savo kelnes atidavė kažkokiam vargšui. Grįžo namo su apatinėmis. Net apie jo prauliotus honorarus močiutė pasakodavo kažkaip lengvai, be nuoskaudos. Mano vaizduotėje kūrė tokį nuotykių ieškotojo paveikslą.

Kaišiadoryse. Jonas Laurinavičius

 

Kol nebuvo vedęs, tai jis tik čia nuomodavosi kambariuką, – pasakojo kaišiadoriškė Petrauskienė – sako, kad jis buvęs girtuoklis. Gal kur jis ir gėrė, bet pas mus – gink, Dieve, – nė karto niekas nematėme jo girto. Buvo gražus, pasitempęs, tvarkingas, visos mūsų gatvės merginos spigino į jį akis, vakarais vaikščiodavo palei mūs sodybą, bene pamatys gražuolį bernužėlį. Bet retai jį išvysdavo. Neturėjo jis laiko su mergom tralalinti. Jis dirbo – rašė romanus. Šaltomis dienomis savo kambarėly užsidaręs, o vasarą, šiltomis dienomis, čia, kieme, nuošaly po šita kriauše, pasislėpęs nuo žmonių akių. Kartais iš ūkinio pastato išsinešdavo aukštą bačką, kurioje mama žiemai raugdavo kopūstus. Apversdavo dugnu į viršų, padėdavo ant jos platų obliuotą lentgalį ir, pučiant gaiviam vėjui, kriaušės pavėsyje ištisas valandas rašydavo.

– Kiek prisimenu, Justas bene 1936 – aisiais metais vedė. Mamos prašėsi, kad  leistų jam čia nuomoti kambarėlį ir po vedybų, tačiau mama nesutiko, kai sužinojo, kad jis tuokiasi su urėdijos  kasininke Elena, o ne su Liucija Laurinaityte, su kuria ilgai draugavo, buvo ją labai įsimylėjęs. Mat Liucija čia pat gyveno, geležinkelininkų name, per daržą nuo mūsų sodybos. Mama nenorėjo tokios Justo ir Liucijos kaimynystės, kad nebūtų kokių nors nemalonumų.  Justas suprato mamos nuogąstavimus ir be jokio pykčio, be jokių priekaištų susikrovė kuklią savo mantą ir išsikėlė, atrodo, į kažkokias urėdijos patalpas. Bendravimas su juo nutrūko visam laikui.

Menininkų gyvenimas kiek kitoks negu kitų mirtingųjų, jis labiau dygus ir vingiuotas, labiau skausmingas ir sudėtingas, greičiausiai pažeidžiamas ir  skaidriau  besišypsantis.

Justas Piliponis  – rašytojas, fantastinių ir kriminalinių romanų autorius, ryški asmenybė, dirbęs urėdijoje prieškario laikotarpiu. J. Piliponis, prieštaringai vertintas literatūros kritikų, bet mėgtas skaitytojų, pusę savo knygų parašęs Kaišiadoryse.

Be jokių užuolankų J. Piliponis savo nusistatymą prieš sovietizmą, įvykius Lietuvoje 1940 – 1944 metais išreiškė miškininkų žurnale ,,Mūsų girios“. Štai 1943 m. jame( rugpjūčio – spalio mėn. numeryje) buvo išspausdintas J. Pilyponio rašinys ,,Kaišiadorių miškų urėdijos išvežtieji tarnautojai“ , kuriame rašė apie 1941 m. išvežtuosius į Sibirą miškininkus. Tame pačiame žurnalo numeryje buvo publikuojama ir J. Piliponio  korespondencija ,,Bolševikų terorui atminti paminklinis kryžius  miške“ – apie iškilmes Girelės pamiškėje, kur raudonarmiečių buvo sušaudytas kunigas Andrius Juknevičius. Nors pastaroji buvo pasirašyta kriptonimu  J. P., tačiau niekam nekėlė abejonių, kad jos autorius J. Piliponis. Po to pavarde buvo pasirašyta ir korespondencija ,,Išvežtieji Kaišiadorių ir Žiežmarių miškų tarnautojai“(1943 m. lapkričio – gruodžio mėn. numeryje), o iki Raudonosios armijos grįžimo į Lietuvą tebuvo likę vos keli mėnesiai – 1944 m. liepą Kaišiadorių miškų urėdija jau buvo  sovietų valdžioje.

J. Piliponio padėtis buvo liūdna. Be abejo, jis suprato, kad jo laukia juodas likimas : geriausiu atveju baltosios meškos Sibire, o tikriausia – išvis stotis prie sienos. Broliai ir seserys vėliau stebėsis: ,,Kodėl jis nebėgo į Vakarus“? Tai turbūt buvo geriausia išeitis išlikti. Manau, kad jį nuo to žingsnio sulaikė aiškiai šlubuojanti sveikata, įprotis be saiko gerti…

Likęs Lietuvoje – jis viešas asmuo, populiarus rašytojas, iškart turėjo atsidurti saugumo akiratyje, tačiau niekas iš kaišiadoriškių nebuvo girdėję, kad jis buvo suimtas, tardomas, ar laikomas areštinėje. Archyvinių dokumentų nėra, arba jie nerasti. Apie saugumo pastangas jį užverbuoti, kai kas Atgimimo metais darė prielaidas, kad Piliponio laukė Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio likimas: jeigu tu nori atpirkti savo kaltes už hitlerininkams palankias publikacijas karo metais, jei nori toliau rašyti knygas, įsiskverbk į partizanų tinklą ir vykdyk saugumo nurodymus. Tada, pasak žmonių, su kuriais aš kalbėjausi, jis sutiko keltis į miškingąją Dzūkiją, kur knibždėte knibždėjo partizanai, bet jis nė vieno neišdavė, buvo nulinis saugumo agentas. Tokioje klaikioje situacijoje J. Piliponis neištvėrė – tapo tokiu alkoholiku, kad prasidėjo baltosios karštligės priepuoliai: jau sunkiai skyrė, kurie partizanai, kuria saugumiečiai. .. Tai buvo baisi talentingo kūrėjo drama. Pokario metų mėsmalė negailestingai traiškė žmonių likimus. Jo neišvengė ir J. Piliponis.

P.S.  Ne be nuotykių ir rašytojo vardas ir pavardė. Ištisas margumynas. Vieni rašo Justas  Piliponis, kiti – Justinas Pilyponis, dar visokiausi variantai – Justinas Piliponis. Netgi prieškario laikų jo knygų viršeliuose įvairuoja Pilyponis ir Piliponis, tačiau nežinia, ar pats autorius taip rašė, ar leidėjai, redaktoriai taip padarė. Šios knygos sudarytojai tą įvairovę palieka, nepažeisdami publikacijų autorių tekstų autentiškumo.

Onos Rasutės Kliukaitės – Šakienės pastabos:

Remtis dokumentais, rašytojo  tikra pavardė, kaip ir visos Piliponių giminės yra Justinas Piliponis. Remiuosi rašytojo Mirties liudijimu,  sūnaus Kęstučio gimimo metrika ir archyvų įrašų žiniomis apie giminę.

Štai jie:

Jonas Šlekys

O vis dėlto neskubėkime ir pridėję ranką prie širdies prisipažinkime – kas yra skaitęs visą Piliponį, tegu pirmas meta į jį akmenį.

Per 12 metų ( 1928 – 1939) autorius išleido 16 veikalų, iš viso apie 4.500 puslapių bendru beveik 30.000 egzempliorių tiražu. Šiaip ar taip tai mūsų literatūros istorijos faktas, kurio nepaneigsime o diskredituoti šiandien beveik pamiršto literato palikimą vienu ar keliais  kategoriškais sakiniais yra labai lengva. Tačiau ar visuomet teisinga?

Kūrybos kelią J. Piliponis pradėjo labai jaunas. Dvidešimt vienerių metų jaunuolis, paveiktas Žiulio Verno, išleido pirmąjį romaną ,,Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“.

Įdomu pažymėti, jog jau čia sutinkame  beveik visų vėlesnių rašytojo kūrinių leitmotyvus. Tai lyg savotiška santrauka, iš kurios išsiskleidžia kitų romanų siužetai, susipina įvairios temos –kriminalinė plėšiko Bondaro gauja,  fantastinė –  stambiausia pasaulyje netikrų dolerių požeminė spaustuvė netoli Lauksodžio, nuotykinė – kelionė įvairiomis transporto rūšimis, sentimentalinė – Vinco meilė vokietaitei Emai.

Juk apskritai pirmasis mūsų romanas pasirodė tik 1904 metais.  Praėjus vos ketvirčiui amžiaus jau turime pirmąjį kelionių romaną ,,Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“, pirmąjį kriminalinį romaną ,,Klubą nepatenkintų žmonomis“, pirmąjį fantastinį romaną ,,Antrąjį pasaulio tvaną“. Visų trijų porūšių pradininkas  Lietuvoje yra ne kas kitas kaip Justinas Piliponis. Jau vien to pakanka, kad jis užimtų bent kuklią vietą  mūsų literatūros istorijoje.  Jo kūryba yra įdomi literatūros sociologijos  ir literatūros teorijos požiūriu.

Albertas Ruzgas

Dėl daugelio kolegų rašytojų neigiamo nusistatymo ir pavydo, J. Piliponis nebuvo priimtas nei į Lietuvos rašytojų draugiją, nei į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Pavydo priežastys labai aiškios. J. Piliponio romanai buvo mielai leidžiami, nes juos skaitytojai greitai išpirkdavo. Tuo tarpu kitų, net gerų rašytojų knygos, ilgai gulėdavo knygynų lentynose. Tikriausiai todėl viena svarbiausių jo gėrimo priežasčių buvo ta, kad jis buvo ignoruojamas, net niekinamas literatūros spaudos sferose.  Tai gniuždė jį dvasiškai.

Po to, kai Lietuvos rašytojų draugija  ir Lietuvos žurnalistų sąjunga  atsisakė priimti J. Piliponį ir kai kuriuos kitus literatus savo nariais,  ketvirtame dešimtmetyje jie susibūrė į Kauno Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupę kuriai be J. Piliponio priklausė V. Kropas, J. Daugėla, P. Turčila, P. Biržys. Šios grupės knygas redagavo V. Kropas. Jis rengė spaudai ir J.Piliponio romanus. Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupė savo vardu išleido ir narių knygą. J.Piliponio knygas leido ,,Dirvos“ bendrovė, vėliau – privatūs leidėjai pagal ano meto sąlygas nemažu – 1000 – 2000  tiražu.

Karo metais J. Piliponis gyveno Kaune, dirbo statistu Miškų ūkio generalinės direkcijos  administracijos skyriuje. Jo žmona buvo likusi gyventi Kaišiadoryse ir tebedirbo Kaišiadorių miškų urėdijoje kasininke.

Piliponis buvo aktyvus žurnalo ,,Mūsų girios” bendradarbis. Jame buvo spausdinami jo straipsniai – ,,Kaišiadorių urėdijos išvežtieji tarnautojai”,  apie 1941 metais išvežtus apylinkių žmones, čia randame ir jo korespondenciją ,,Bolševikų terorui atminti paminklinis kryžius miške”– apie kryžiaus pašventinimą Girelės miške, taip pat ,,Išvežtieji Žiežmarių miškų tarnautojai” ir  ,,Banditai buvo užpuolę Žiežmarių urėdiją”, pasirašytu J.Geriulio slapyvardžiu. Tikriausiai tai paskutiniai jo rašiniai spaudoje.

Justino Piliponio 100 – mečiui pažymėti ,,Kaišiadorių aiduose“ Jonas Laurinavičius šalia  kitų, jau šiame straipsnyje minėtų faktų, yra rašęs, kad tarybiniais metais  apie rašytoją  arba nieko nebuvo rašoma, arba tik blogai. Dėl to galėjo būti ir ne literatūrinės priežastys : juk karo metais jis rašęs antitarybinius straipsnius, juos publikavo miškininkų spaudoje ir kt.  Sklaidė versija, kad jo laukė K. Kubilinsko, A. Skinkio likimas: saugumas  reikalavo filtruotis į partizanų gretas ir tapti saugumo agentu, bet jis nesutiko bendradarbiauti ir iš Marcinkonių,  metėsi į Kėdainius. Čia jo likimas ,,išsisprendė“ : 1947 – aisiais metais jis mirė.

Kaišiadorių žurnalisto žodžiais tariant ,,buvo labai jautrios ir trapios sielos žmogus, sunkiai pakentė kasdienybę, kupiną melo, machinacijų… Vieni iš jo gyvenimo šaipydavosi, kiti žiūrėjo graudžiai, tik niekas neabejojo jo talentu – net mažaraščiai kaimynai stebėjosi kaip gražiai ir greitai jis rašė, kad jis, jų žodžiais, ,,didis žmogus“ , rašo  Jonas Laurinavičius.

Šis anksti miręs lietuvių rašytojas, pirmasis rašęs lietuviškus nuotykinius detektyvinius, siaubo romanus.

Akvilė Cilciūtė

Romane ,,Amžinas žydas Kaune“ J. Piliponis taikliai kuria profanum miesto erdvę, į kurį įtraukiamas legendinis personažas – Amžinas Žydas. Jis šiame romane tampa ne pranašu, o tiesiog pasilinksmino objektu, įsuktu į šiuolaikinį Kauno gyvenimą, kupiną intrigų, melo, konkurencijos, nusikaltimų ir paviršutiniškumo. Šis romanas išsiskiria tuo, kad čia Amžinas Žydas yra perkeliamas iš sacrum į profanum erdvę ir romane svarbiausiu tampa ne dvasinio gyvenimo ir atgailos vaizdavimas, o nusikaltimo, nuodėmės ir nuopuolio akcentavimas. Todėl galima teigi, kad romane Amžino Žydo legenda demistifikuojama: mitinė Amžino Žydo figūra svarbi tiek, kiek ji yra sensacinga ir populiari. Dekadansiškoje miesto aplinkoje nebelieka nieko švento ir tai iliustruoja legendinė Amžino Žydo figūra, kurią rašytojas panaudoja norėdamas atskleisti nuodėmingo ir paviršutiniško miesto gyvenimo ypatumus.

Vytautas Čepas

J. Piliponį prisimenu visad, kai spaudoje skaitau apie Vakaruose pasirodančius romanus, kur lietuviai pavaizduoti kaip buki, šiurkštūs ir asocialūs žmogeliai, piešiami kaip niūrūs niekšai, banditai. Toks mūsų valstybės įvaizdis yra iškreiptas, deformuotas, tačiau neįsakysi užsieniečiams lietuvius vaizduoti kaip dorų, sąžiningų pasaulio piliečių bendriją. Jokie imperatyvai čia nepadės. Bus keista, kad, reikalaudami iš užsienio kūrėjų teigiamai vaizduoti Lietuvą, patys dėl to nepajudiname nė piršto.

Prisiminkime J. Piliponį. Jis rašė, fantazavo, hiperbolizavo, bet kūrė lietuvio – tvirto, stipraus žmogaus įvaizdį. Šis įvaizdis  nuo mažų dienų turi būti auginamas kiekvieno žmogaus sąmonėje, toks jis turi būti išneštas į Europą, į pasaulį. Juk kiekviena tauta, šalis, turi savo ne tik senovę, bet ir jos herojus.

Aurelija Mykolaitytė

Daugumoje rašytojo romanų, aišku, neturėtume ieškoti gyvenimiško realizmo bei psichologinės gelmės, nes juose vyrauja fantazijos ir nuotykių pasaulis, kurį matuojant tikroviškumo masteliu, žinoma, gali atrodyti, kad čia visas gyvenimas apverstas aukštyn kojomis; negalimumas ant negalimumo joja ir negalimumu paplaka. Bet tokia jau nuotykinės literatūros prigimtis. Šio žanro kūriniuose kaip tik ir teigiama, kad gėris stipresnis už blogį, kad reikia tikėti žmogumi, kad neišvengiama yra teisingumo pergalė. J. Pilyponio kūryba kvalifikuotina kaip detektyvinė – nuotykinė.

Algirdas Meilus

Man vis nedavė ramybės mintys: kodėl komunistams nepatiko Justino Piliponio knygos, kodėl jas draudė skaityti, nors autorius nebuvo politikas?

Jis (J.P.) komiškomis spalvomis piešė tuometinės Lietuvos valdininkiją ir inteligentiją. ypač tai ryšku romanuose ,,Amžinasis žydas Kaune“ ir ,,Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“. Nelengvai rašytojas gyveno  nepriklausomoje Lietuvoje, nes mėgdavo pakutenti kai kuriems valdžios vyrams padus (,,Klubas nepatenkintų žmonomis). Visą laiką dirbo miškų urėdijose, rašė tik laisvu laiku, išleido 15 romanų, nemažai publikacinių straipsnių, apsakymų, novelių.

Pokario metais Justinas Piliponis liovėsi rašęs, rašytoją pradėjo persekioti stribai,  valstybės saugumas, grėsė tremtis į Sibirą. deja… Gabus rašytojas, pradėjęs 40 –sius gyvenimo metus mirė, palaidotas Kėdainiuose.

Balninkietis Alfredas Petniūnas, kuris pokario metais dirbo Respublikos knygų leidybos treste, dažnai susitikdavo su Justinu Piliponiu, kurio nuotaika  tuomet buvo prasta. Sakė: ,,Mėgo išgerti, o įraudęs, viešai kritikuoti sovietinę santvarką, per dantį patraukdavo Antaną Venclovą, Petrą Cvirką, vadino juos prisitaikėliais“.

–.Justinu susidomėjo NKVD, pradėjo jį sekti, rašytojas puolė į paniką, pradėjo daug gerti, jis buvo labai nešykštus, sakydavo: ,,A, man nieko negaila, galiu ir švarką nusivilkęs atiduoti geriems draugams“ – pasakodavęs Alfredas.

A.Petniūnas buvo vienas iš paskutiniųjų Justino draugų, kuriam rašytojas patikėjo skaityti savo kūrybą. Sovietiniais metais draugų ratas mažėjo, o priešų, didėjo – nemėgo Justino komunistai, nepatiko jo atviras būdas besikuriančiai Lietuvos TSR rašytojų sąjungai, kuri keliaklupsčiavo prieš Maskvą.

– Vieno iš paskutiniųjų J. Piliponio apsakymo ,,Baisusis sapnas“ rankraštis  buvo patekęs pas mane. Spausdinti jį atsisakė. Aš šį apsakymą perskaičiau ir saugojau, tačiau mano arešto metu jį konfiskavo su kitomis knygomis ir turbūt sunaikino. Taip dingo paskutinysis Justino Piliponio kūrinys, kuriame  buvo realiai aprašytas miškininkų gyvenimas pokario metais. O gyvenimas miške visiems aišku, koks buvo – tęsė prisiminimus  A. Petniūnas.

Komunistai išstūmė įdomų literatą, nuoširdų ir gerą žmogų ne tik iš tarybų Lietuvos rašytojų būrio, bet ir iš gyvenimo. Tačiau jo kūryba liko. Šiandien ją vėl skaito Nepriklausomos Lietuvos žmonės.

Kėdainiai.  Zita  Zokaitytė.  Paskutiniai metai Kėdainiuose

Senieji kėdainiškiai dar puikiai mena J.Piliponio knygų vardus ir jas pačias. Juodis ir jo šeima ir buvo paskutiniųjų J, Piliponio dienų liudininkai. Kažkada jiedu kartu mokėsi Kauno ,,Aušros‘‘ gimnazijoje, gyveno pas vieną šeimininkę. Vėliau abu tapo miškininkais. Kazys dirbo Paberžės girininkijoje, o Justinas – tos girininkijos Nemenčinės urėdijoje, tačiau draugais nebuvo. O tais 1947 metais, sutikęs Piliponį Kėdainiuose labai suvargusį, parsivežęs arkliu į savo gyvenamąjį Bučiūnų kaimą netoli Labūnavos.  Sergantį Justiną Kazys apgyvendino viršuje trobos buvusiame mažame kambarėlyje.

Tik vėliau pastebėjo, kad jo patalai jau kruvini – daug kosėdavo. Mama uždraudė vaikams artintis prie jo,  neleisdavo artyn, kad vaikai nesisirgtų. O jis vis kosėjo neatsikosėdamas, buvo patekęs į baisią neviltį, kurią ji, 8 – erių metų vaikas stipriai pajuto. Motina labai bijojo kad neužkrėstų ta baisia liga jų vaikų.

Paskui tėvas pakinkė arklį, apklojo ir išvežė Justiną į Kėdainius. Vėliau tėvas sužinojo kad jis nėjęs į ligoninę, o nuėjęs prie Nevėžio, kur jį, jau sušalusį ir beveik be sąmonės, rado žmonės ir nuvežė į ligoninę. Čia jis mirė. Apie jo mirtį pranešė mokytoja Bronė Dailydienė, ji rinko pinigus rašytojo laidotuvėms. Vėliau Viktorija Juodienė sužinojo, kur Justino kapas ir jį prižiūrėjo iki senatvės.

Justino Piliponio laidotuvės Kėdainiuose

 Į kapus

Janina Bartkevičienė, dalyvavusi laidotuvėse, rodė 1947 metų birželio 28 dienos  nuotraukas.  Karste po juo –  drobė su didžiule Ž raide. Juozas Čiplys kartu su Piliponiu dirbo Kėdainių apkoopsąjungoje. Rašytojas buvo finansų ekonomikos  skyriaus viršininku. ,,Mums patiko jo romanai, jo fantazijos kiek. Jis buvo sveikas vyras, kaip čia taip atsitiko?“– sakė Juozas. ,,Darbe kaip raštininkas pasižymėjo labai gražiu šriftu, dokumentus pildė greitai ir gražiai, labai  trumpai viską išdėstydavo“.

Pokario metais dirbdamas, o ypač išgėręs buvo labai neatsargus, imdavo kritikuoti santvarką, ypač parsidavusius rašytojus – A. Venclovą, P. Cvirką, juos vadino prisitaikėliais, o šiaip geras vyras buvęs, draugiškas, ar kam padėt, ar ką parašyt…

Alfonsa Kuosienė

J.Paukštelio memorialiniame muziejuje perverčiau visas rašytojo paliktas knygas ir  neradau nė vieno Justo Piliponio romano. Kėdainietis V. Levėnas prisimena, kaip pirmaisiais tarybiniais metais drauge su kitomis  iš bibliotekos išimtomis Main Rido, Kuperio knygomis lauže Rinkos aikštėje liepsnojo ir lietuvių nuotykinės fantastinės literatūros  pradininko kūriniai. Bet jaunimas mėgo Justo Piliponio kūrybą, pirkdavo knygynuose, gaudė bibliotekose ir skaitė. Skaito ir dabar naujai pasirodžiusias, bet vėl jos tapo kažkam nepatogios.

Dar gimnazijos suole pradėjo siuntinėti savo apsakymus į laikraščius. Pasisekimo paskatintas, ėmėsi stambesnių kūrinių.  Rašytojas buvo labai produktyvus, vienas po kito kasmet buvo spausdinami nauji kūriniai. Jis buvo romantikas, lakios fantazijos, rašydavo lengvai ir greitai.  Žaisminga vaizduotė sumaniai rezgė intrigą, supindavo raizgią fabulą, įtemptą veiksmą, gyvus dialogus, dramatišką nuotaiką nuspalvindamas santūriu humoru, polinkiu į komizmą.  Lietuviškos tematikos kūriniams medžiagą ėmė iš gyvenimo, kritikavo partijų rietenas, valdininkų korupciją, savanaudiškumą, nesugebėjimą spręsti socialinių – kultūrinių problemų: troško visuotinio tobulėjimo. ,,Beveik visi svarbiausi J. Piliponio knygų veikėjai yra plačių užmojų avantiūristai lietuviai.  Pasaulis jiems atviras ir artimas kaip tėviškės  kiemas. Jie nepasimeta nei žemynuose, nei jūrose, nei net sudėtingiausiuose reikaluose“– rašo poetas Robertas Keturakis.

Bendradarbių pasakojimu, Justas buvo aukštas, tiesus, gražus vyras, apvalaus veido, kiek priplota nosimi, gerokai pliktelėjęs iš priekio nuo kaktos.  Vaikščiodavo visada pasitempęs, švarus, tvarkingas, vilkėjo gana kukliai – tas pats lietpaltis ištisus metus, turėjo šviesiai pilką kostiumą, žiemą nešiodavo beretę, languotą šaliką. Jo bendradarbiai tvirtino, kad buvęs labai geras žmogus. Kuklus, tylus,  nuoširdus, su visais sugyveno, visus mylėjo, mėgdavo pakalbėti su humoru, su pokštais. Pasakodavo anekdotą: ,,Na, moterys, paklausykit kaip šokdinau Smetonienę“. Po 1939 metų J. Piliponis, turėdamas tik 32 metus, staiga nutilo.

Bendradarbio J. Čiplio pasakojimu, rašytojas buvęs drąsus, nebijodavo kalbėti prieš valdžią, o tais laikais tai buvo itin pavojinga. Ir nutildyti jo nebuvo galima.  To meto pirmininkai daugiausiai nebuvo labai raštingi, nemokėjo  raštų tvarkyti, tai vis prašydavo Justo, o jis, tik pasakyk mintį, tuoj sukurs.  Ir niekada neatsisakydavo. J. Surkevičius pasakojo: ,,Justas ir sienlaikraštį redaguodavo ir apipavidalindavo jį. Po nakties visad rasdavom ką nors nauja – tai eilėraštį, tai poemą,  tai anekdotą ar straipsniuką naują“.

Nepriėmė jo į Rašytojų sąjungą, vengė gero žodžio gyvam kūrėjui, nepagerbė ir mirusio. Kaip retas kuris tuo metu, jis  nesitaikstė prie okupantų, nepadlaižiavo, neprašė malonės, kad kūriniai išvystų dienos šviesą. Kūrė ir dėjo į stalčių, toliau nuo pašalinių įtarių akių. Gaila kad jų (kūrinių O.Š.) likimas nežinomas.

 Lukoševičienė sakiusi, kad paskui vėliau tuos storus sąsiuvinius  perdavė Justo žmonai su dukra, atvykusioms į Kėdainius. Jonas Jankauskas pasakoja: ,,Buvo likęs didelis pundas rašalu rašytų palaidų lapų. Paskaičiau – apie žydų šaudymą. Paskui juos nunešiau į J. Paukštelio namus – rašytojas  labiau žinos, ką su jais daryti. Paėmė, pasakė: ,,Pasklaidysiu“ O talentingo rašytojo J.Piliponio, tiesaus, teisingo, nemeluotas žodis apie sudėtingą ir skaudų mūsų istorijos laikotarpį koks būtų prasmingas, reikalingas dabar…

Laiškai Kėdainiuose

 

(Iš Kėdainiuose išsaugoto j. Piliponio laiško 1923–06–05)

,,Žengdamas gyvenimo keliu kartais užmini ant erškėčio šakelės. Kartais vėl nusišypso laimė, ir taip svyruodamas tarp dviejų gyvenimo principų sieki savo idealų. žengi prie tikslo, bet staiga pakirstas  mirties dalgiu suvysti…Subyra gražios svajonės, palikęs viską užpakalyje, puoli mirties glėbin, o ji, apglėbusi savo šaltais nagais, palydi mus kapuosna’’…

,,Prisiminiau dienas, kuomet buvau tik vaikas, grįžęs iš gimnazijos suolo, nedrąsus, nepažįstąs žmonių, tylus, sėdau brutalaus gyvenimo valdininko kėdėn. Gimnazijos profesorių diktatūra ir stipri disciplina, čia – laisvė“…

Justino laiškas jaunystės merginai:

 

,,Pasidariau gyvenimo sūnumi ir klydau. Klydau tolyn ir tolyn, o meilė nenyko“.

,,Nekenčiau ir gailėjausi savęs – ir kam aš gyvenu? Mokykla gyvenimo nemokino, painūs gyvenimo uždaviniai  nieko apie tai nesako. Aš turėjau patsai mokintis. Gal tai ir geriau, bet vargu!..‘‘ (1925–06–13)

Kūrybinė ugnis jam neduoda ramybės.

,,Aš turiu milijonus minčių. Mano dieniniai užrašai  kasdien auga po penkis, šešis lapus“( 1925–06–05)

 Karštai įsimylėjęs jaunuolis pradeda ir užbaigia užrašus  brangiausiu ,,širdies  užkariautojos, dausų karalienės“  vardu, jai siunčia laiškus, kankinasi, negaudamas atsakymo. Po metų, netikėtas svajonių draugės pamatymas suvirpina senas stygas, aitrina neužgijusias sielos žaizdas.

,,Pirmoji meilė, tyli ir nekalta, sudužo, pabiro ir aš patekau į tikrą gyvenimo chaosą. Man nesiseka.“ ( 1925–06–13)

,,Pasaulyje nėra tokios jėgos kuri nugalėtų meilės jėgą, nes prieš meilę visos jėgos lenkia galvą žemyn, meilė viską, o viską gali“– rašys J.Piliponis po penkerių metų savo ,,Išpažinty.“  Grožiu garsėjusi Kaišiadorių geležinkeliečio dukra nedavė teigiamo atsakymo laukiančiam jaunuoliui.  Ištekėjusi Liucija Laurinaitytė Štuikienė gyveno Kėdainiuose. Sūnui ji parodė ilgus metus išsaugotus J. Piliponio laiškus, bet apie jį daug nekalbėjo.  Jie nebendravo nė  tada, kai jis ir  gyveno, ir dirbo Kėdainiuose. Liucija  mirė 1994 metais ir  atgulė amžinam poilsiui Kauno gatvės  kapinėse, kaip ir Justinas Piliponis.

Nesuprasi, kokiais keliais  žmones vedžioja likimas…

Kūryba

 

Pirmoji rašytojo publikacija buvo apsakymas, 1927 m. išspausdintas savaitraštyje „Šaltinis“. Kai kurios publikacijos pasirašytos Justo Gesiulio slapyvardžiu. Be romanų, J. Piliponis dar išspausdino keletą feljetonų bei apysakų laikraštyje ,,Rytų Lietuva“ ir mėnraštyje ,,Ugniagesys“.

Karo metu žurnalas ,,Mūsų girios“ 1943 metais  spausdino Justino Piliponio straipsnius: ,,Apie miškininkų trėmimus 1941 metais“ ir ,,Žiežmarių miškų tarnautojai“.

Bibliografija

 

  • „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928 m.),
  • „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929 m.),
  • „Juodoji kaukė“ (1929 m.),
  • „Kamera 5 N“ (1930 m.),
  • „Iš mano raisto“ (1930 m.),
  • „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934 m.),
  • „Amžinas Žydas Kaune“ (1934 m.),
  • „Kaukolė žalsvame čemodane“ (1934 m.),
  • „Kunigaikštis be praeities“ (1936 m.),
  • „S.O.S. 123 oro eskadrilė“ (1936 m.),
  • „Keturių brangakmenių grobikas“ (1937 m.),
  • „Raudonosios komisarės meilė“ (1938 m.),
  • „Vampyras iš Brijači pilies“ (1939 m.),
  • „Paslaptingas svetys iš Indijos“ (1939 m.).
  • „Maceikų kraujas“ (1939 m.).

Pamąstykime šiandien, prabėgus daugeliui metų, nupurtę užmarštį ir skausmą – kur traukia klampinantys liūnai, skandinantys gyvenimo ir istorijų verpetuose? Ir dabar, ar mename, ar pastebime, kad sušvinta auksinės kibirkštėlės, nesudegę ,,Gesiulio raisto“ pelenuose, bėgant nuo lemties, neišmėtyti Amerikose, atgulę tyliose Kėdainių kapinėse? Ar?

Sovietmetis.  Kryžkelė, kai reikėjo rinktis.  Rinktis tarp taip nekenčiamo sovietizmo, bėgimo į užsienius ar šiurpaus Sibiro. Ir pasirinkimas –  reikia likti Lietuvoje, reikia, privalu – kas bus , tas bus. Visą jaunystę paskyręs stipraus, doro lietuvio įvaizdžio kūrimui, humoru apvilkęs pigių sieliūkščių, prisitaikėlių veidus, jau buvai subrendęs rimtesniems pamąstymams?

 Pasislėpsi Marcinkonyse? Atsiremsi? Į ką?  Visi baimės ir netikrumo įsiūbuoti, stabilumo netekę…Bet šiandieną jau kirba, jau sklando klausimas – ar pats tenai patekai, ar kažkas jau siuntė dirbti juodo darbo? Tai buvo paties pasirinkimas, apsisprendimas? Kažin. Tada vienatvė, skaudi neviltis ir dzūkiška dosni bačkelė, – ma ją galai…

Didžiuokis Lietuvos ūkininke Jokūbai – jau antras tavo sūnus neišduos Tėvynės. Tuskulėnuose jau guli jaunesnysis Vaclovas – buožė, už tėvynės išdavimą. (Įrašas byloje O.Š.). Kokios tėvynės? Sovietinės?

A, vistiek nebėra gyvenimo.  Prisitaikėlio lemtis, dalia, kuri labiausiai purtė sąmonę? Ne. Geriau mirtis. O ji jau ėjo, artėjo…

Likimo  draugai, sulaužytų sielų broliai -V. Montvila, P. Širvys…

Ir šimtmečiais svetimų kojomis tryptas mažas Europos kampelis Lietuva, šalis, pastoviai ne tik išnaudojama, bet svetima mąstysena keičianti savojo identiteto sąvoką. Ar atsilaikysime ir šiandien,  ar išliksime savimi Europos ,,Gesiulio raistuose‘‘?

Iš  Leono Gudaičio  straipsnio

Remiantis archyvine medžiaga, įdomiai ir autentiškai nušviesta knygyno „Antikvaras“ veiklos istorija. Liko neužmirštas ir lietuvių fantastinės literatūros pradininku laikomas Justinas Piliponis (Pilyponis, 1907–1947). Skyrius baigiamas viena iš aktualių literatūrologijos ir knygotyros temų apie sovietinės cenzūros pokario Lietuvoje veikimo būdus ir padarytą žalą. L. Gudaitis, pasitelkęs įvairius šaltinius ir asmeninėje bibliotekoje saugomus išlikusius itin retus cenzūros sunaikintų tiražų egzempliorius, atskleidžia unikalių, sovietmečio ideologijos nulemtų XX amžiaus knygos istorijos faktų. Skyrių, sujungusį knygotyrinius darbus, galima įvardyti kaip reikšmingą indėlį į šios srities tyrinėjimus.

Antrajame poskyryje „Iš tarpukario Kauno liekanų“ apžvelgiamos Kaune gyvavusio „Šviesos“ knygyno įsikūrimo aplinkybės ir leidybos veikla. Likimas lėmė, jog 1988 m. vasarą literatūrologui L. Gudaičiui teko bendrauti su Juozu Gineika, 1934–1939 m. ėjusiu „Šviesos“ knygyno vedėjo pareigas. Įdomu pažymėti ir tai, jog J. Gineika išleido 8 vienatomius lietuviškų detektyvų pradininko J. Piliponio romanus. Pastarasis vieną iš savo romanų („XX amžiaus gladiatoriai“) paprašė išleisti savo bičiulio Povilo Turčilos vardu, kuris niekuo nebuvo susijęs su knygomis ar literatūra. Šiame skyriuje randame ir dar keletą įdomių slapyvardžių išaiškinimo faktų, atskirų J. Piliponio knygų leidimo peripetijų.

Pralaužus kietą  įtarumo ir nepasitikėjimo J. Piliponiu luobą, lietuvių literatūros specialistams reikia visapusiškai tirti rašytojo biografiją ir kūrybą.

Iš skaitytojų atsiliepimų:

Gedas 2002-10-11

Jūs per daug reiklūs p. J. Pilyponiui. Kaip to laikmečio ir tokios literatūros atstovas jis nebuvo nė kiek blogesnis už amerikiečių ir kt. autorius, rašiusius, jei galimą taip pavadinti „greitą literatūrinį maistą“…O ir rašė Pilyponis ne stikliuko pagalba – tačiau nepaprastai greit – parašydavo savo knygą per savaitę ar pan. Iš čia ir kokybės lygis.

Gedas 2002-10-14

Beje, Pilyponis vadinamas ir lietuviškos mokslinės fantastikos pradininku, nors ko gero dar pats nežinojo šio termino (H. Gernsbekas ji sugalvojo, lyg ir 1927-aisiais)…:) Jo taip ir neišleistas romanas ,,Kelionė į žemės centrą“(jei teisingai pamenu) – klasikinis tokio žanro kūrinys.
Iš aukščiau išvardintų kūrinių man savo laiku labiausiai patiko ,,Paslaptingas svetys iš Indijos“, o labiausiai nuvylė kažkuris romanas apie lakūnus, kariaujančius su teroristų-lakūnų gauja kažkur centrinėj Azijoj.

Kažkada teko matyti laida ar dok. filma apie Pilyponi, šeimininkė namo, kuriame jis gyveno, pasakojo, jog tas tipas beveik neišeidavo iš kambario, o tik rašė, rašė, rašė…

Pelenis 2002-10-14

Paradoksas, bet pirmasis Pilyponio romanas „Kelione aplink Lietuva per 80 dienu“ ir paskutinysis „Maceiku kraujas“ buvo patys tvirčiausi literatūriniu požiūriu. Taip pat visai nebloga satyra „Amžinas Žydas Kaune“. Aišku, viska pralenkė jo mistiniai siaubakai „Vampyras is Briacci pilies“ ir „Paslaptingas svetys iš Indijos“, bei „fantastinis“ opusas „Antrasis pasaulio tvanas“, kuriame mane iki šiol žavi savo techniniu polėkiu frazė „išmeskite reostatus“ – suprask, padidink orlaivio greiti.
Antra vertus, Pilyponis tikrai nėra blogiau už garsuji Tarzano autoriu Burroughs ar tuo metu lygiai taip pat milijoniniais tiražais platintą lenką Marczynskį. Tas pat akcentas ant egzotikos, nuotykių, išdavyščių, juoda/balta, toks pat atlaidus požiūris į loginį suręstuma.
Tačiau lasvalaikio skaitymui yra visai cool, o ypač jei esi XXI a. skaitytojas, galintis šiek tiek atlaidžiau vertinti praeito amžiaus keistenybes, įskaitant beletristines.

Doomas 2002-10-22

Čia kai kas (pirštais nerodysim ) kritikuoja Piliponi, o ar kas nors daugiau tuo metu rašė vertų dėmesio nuotykinių kūrinių? Tikrai dauguma rašytojų buvo „nuo žagres“, ir geriausia, ką rado aprašyti, tai Vingiu Joną ar Franką Kruką…

 

Naujienos iš interneto