Lengva pasakyti, tačiau padaryti, jei trūksta valios, jei naujo rūbo pasisiūdinti nesiseka, tenka dėvėti seną rūbą, tarkim, – sermėgą. Lietuvoje – raudoną…
Formaliai atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, ne tik tarybinės dešrelės ir bandelės tebegaminamos, bet ją tebevaldo vakarykščiai prievartautojai – komunistai. Sovietinių represijų įkvėpėjai ir užsakovai be kliūčių eina į aukščiausius valstybės postus, leidžiama jiems dalyvauti rinkimuose į prezidentus, Seimo narius, būti ministrais, vadovauti teismams, būti teisėjais. Žiniasklaidą tie prievartautojai valdo pinigais, liaudį – skurdu (pažeria pažadus ar trupinius nuo savo stalo). Visuomenės, kuri sudaro demokratinėje valstybėje jos pamatą ir turinį, pilietinis bei patriotinis ugdymas, telkimas pilietinei veiklai ignoruojamas arba sąmoningai stabdomas. Trumpai tariant, turime tik demokratijos (savivaldos) regimybę, nes demokratiją valdo, ja naudojasi buvusi sovietinė partinė nomenklatūra. Nuo sovietinio režimo pabėgti buvo neįmanoma, saugojo geležinė uždanga. Geležinei uždangai žlugus, penktadalis tautos „laisvą“ ir „nepriklausomą“ Lietuvą apleido, iš komunistų valdomos Lietuvos pabėgo.
„Bloga, bloga, labai bloga valdžia“ sako humoristas. Taip ir yra iš tikrųjų. Jam čia pat atkertama, kad valdžia tokia, kokią išsirenka liaudis. Tačiau, dešimtmečius sovietizuota, tauta turi būti apsaugota nuo pasirinkimo iš blogų kandidatų į valdžias. Tautos desovietizacijos procesas ilgas, nes homo sovieticus sindromas gyvastingas, jis neleidžia visuomenei vertybiškai mąstyti, apsispręsti, tačiau desovietizuoti patį demokratijos mechanizmą, kuris nebūtų susietas su komunistinės nomenklatūros įtaka, buvo ir tebėra įmanoma.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo kapstomasi po „bildukų“, kolaborantų bei etatinių kagėbistų esamas ir numanomas bylas. Į narplionei prilygstančią, be apčiuopiamų pasekmių liustraciją, jie nebekreipia dėmesio. O jų šeimininkai, pakeitę raudonas „sermėgas“ su penkiakampėmis į smokingus su raudonais gvazdikais atlape, kaip niekur nieko, maudosi turtuose, piniguose ir malonumuose teisėtvarkos ir teisėsaugos šešėlyje; jų liustracija nepalietė.
Taip pat skaitykite
Seimams buvo dvi progos desovetizuoti demokratijos mechanizmą (1990-1992 ir 1996-2000 metais), tačiau jos nebuvo išnaudotos. Su pastaraisiais Seimo rinkimais radosi trečia.
Patriotinės visuomeninės organizacijos, laikydamos liustracijos įstatymą ydingu iš esmės, š. m. vasario 27 d. kreipėsi į Seimą, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, Liustracijos komisiją ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, reikalaudamos jį keisti, numatyti pasekmes ne tik nusikaltimų vykdytojams, bet ir – griežtesnes nusikaltimų užsakovams.
Ar pasinaudos naujas Seimas trečiąja proga padėti Tėvynei nusimesti rūbą seną, ar nesukliudys jam homo soveticus sindromas, netrukus turėtume pamatyti. Lieka viltis, kad trečias kartas bus sėkmingas.
