Apie Kovo 11-osios Aktą daug kalbama, nemažai yra parašyta. Ir vis dėlto praėjus dvidešimčiai metų dar likę daug nežinomų Lietuvos žmonėms svarbių epizodų.
Prieš dvidešimt metų, kovo 10-osios vakare Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, tuometėje Prezidiumo, o dabar Konstitucijos salėje sąjūdininkai apsisprendė nepriklausomybę skelbti kovo 11 dieną, nors prieš tai linko šį žingsnį žengti vėliau. Kas paskatino apsispręsti? Kokios aplinkybės lėmė svarbiausias Kovo 11-osios Akto ir Laikinosios Konstitucijos formuluotes?
Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai: Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, tuomečiai jo pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronislovas Kuzmickas, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vicepremjeras Romualdas Ozolas. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Kovo 10-osios vakaras: jeigu ne lemtingas skambutis…
A. Medalinskas. Kodėl kovo 10-osios vakare sąjūdininkai dar karštai diskutavo: skelbti nepriklausomybės atstatymą kovo 11-ąją ar dar palaukti? Juk tada jau buvo aišku, kad kovo 11 dieną tikrai įvyks pirmasis išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdis, kurios daugumą sudarė Sąjūdžio deleguoti žmonės, o kovo 12-ąją Maskvoje rengiamas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame Michailas Gorbačiovas bus išrinktas prezidentu ir gali gauti ypatingas teises griežtai kalbėtis su laisvės siekiančiais kraštais?
R. Ozolas. Mano užrašuose iš to posėdžio minimas ne kartą išsakytas pasiūlymas apie konstitucinę asamblėją. Žinote, kas turėta galvoje? Siūlyta po šešių mėnesių nuo Aukščiausiosios Tarybos išrinkimo sušaukti konstitucinę asamblėją, Atstatomąjį Seimą. Spėju, kad vėliau ta idėja buvo realizuota pačią Aukščiausiąją Tarybą pervadinus Atkuriamuoju Seimu.
A. Medalinskas. Ir apie tą šešių mėnesių terminą kalbėjo ne vienas sąjūdininkas. Lieka neaišku, ar šie siūlymai reiškė, kad ir pats Nepriklausomybės atstatymas turėjo palaukti šešis mėnesius, ar vis dėlto suvokta, jog Nepriklausomybė turi būti paskelbta kovo 11-ąją, bet visi kiti parengiamieji darbai turi būti padaryti per šešis mėnesius, kai bus sušauktas Atkuriamasis Seimas.
V. Landsbergis. Daug ką darėme netradiciniais būdais. Tik gerokai vėliau ir man paaiškėjo visokie aplinkos nepasitenkinimai ir nesusigaudymai. Jeigu kas nors ir manė, pradedant Maskva ir baigiant Vakarų sostinėmis, kad mes čia įgauname svorio, savo tautos pasitikėjimą, paskui pradedame derybas, kad gautume leidimą skelbti nepriklausomybę, tai būtume turėję gauti ne tik Vakarų valstybių ir tarptautinių organizacijų pritarimą, bet ir Kremliaus leidimą. Toks kelias būtų nepriklausomybės atkūrimo kapas. Net nekilo mintis, kad reikia susitarti prieš skelbiant Nepriklausomybę. O kiti, visų pirma Maskvoje, ant mūsų pyko, kad mes „susirinkome ir nubalsavome“. Kaltino vienašaliu sprendimu, kuris negalįs būti teisėtas. Bet mūsų linija buvo nuosekli: nesame teisinė Sovietų Sąjungos dalis, todėl darome savo suverenų sprendimą ir norime tik gerų santykių su didžiuoju kaimynu, Rusija, bet nesiruošiame prašyti leidimo. Matot, jeigu tik paprašytume jų leidimo, būtų baigta. Mes įsirašytume į Sovietų Sąjungą.
A. Medalinskas. O tas šešių mėnesių terminas?
V. Landsbergis. Gali būti, radosi tam tikrų sugestijų, kurias būtų inspiravę ir gudrūs kairiosios komunistinės pusės užmetimai, kad jeigu renkame LTSR Aukščiausiąją Tarybą, tai ji negali spręsti klausimų ne LTSR rėmuose. To akto reikėjo dėl deputatų įgaliojimų. Aš parašiau projektą. Šiuo aktu pasakėme, kad dar vadinamės LTSR, bet turiniu jau nebesame LTSR. Žmonės mus rinko ne tam, kad tęstume LTSR, o kad atstatytume nepriklausomybę. Buvo nelengvas uždavinys išeiti iš tos keblokos padėties, jei tektų vėliau ginčyti teisės kalba. Jei sakytų, kad mes apgavome žmones. Žmonės rinko neva LTSR deputatus, o jie staiga paskelbė nepriklausomybę! Bet mes neapgavome žmonių, nes visada sakėme, ką ruošiamės daryti.
A. Medalinskas. Bet įtakingi sąjūdininkai labai rimtai tada abejojo.
V. Landsbergis. Dabar ir aš prisiminiau: buvo kažkokių svarstymų, kad turime paketą įstatyminių aktų, kurie visi reikalingi, bet nesame tikri, ar juos visus sugebėsime per pirmąją dieną priimti. Tada manyta, kad jeigu pasiseka, tai viską, įskaitant ir nepriklausomybės skelbimą, atliekame per vieną dieną, nors buvo ir kitokių pamąstymų: gal padarome tuos tris ar keturis pirmuosius žingsnius, o pagrindinį žingsnį – nepriklausomybės skelbimą – žengiame po to, kai pamatome visų reakciją, ir priimame kitą dieną ar po poros dienų. Taip svarstyta ir paskutinį vakarą.
A. Medalinskas. Paskui netikėtai jus pakvietė prie telefono. Skambino iš Vašingtono ambasadorius Stasys Lozoraitis. Jūs išėjote pasikalbėti, o sąjūdininkai nuščiuvę laukė salėje, spėdami, ką pasakys jums S. Lozoraitis ir koks bus galutinis jūsų sprendimas: skelbti ar neskelbti nepriklausomybę kovo 11-ąją? Ir tada jūs tik pravėręs duris pasakėte tuos žodžius, po kurių viskas tapo aišku: Nepriklausomybė kovo 11-ąją bus skelbiama.
V. Landsbergis. S. Lozoraitis tiesiog padrąsino: skelbkite nepriklausomybę iš karto.
A. Medalinskas. Tą mes visi, to posėdžio dalyviai, prisimename. Ir jūsų žodžius po pokalbio su S. Lozoraičiu, lemtingus Lietuvos istorijai: „Amerika jau pasirengusi.“ Tačiau kodėl S. Lozoraitis jums paskambino tą lemtingą akimirką, ar žinote?
K. Motieka. Mačiau, kad prasideda tragedija ir kur ši kovo 10-osios vakare įvykusi diskusija krypsta. Todėl nuėjau pas savo padėjėją ir paprašiau, kad ji greitai sujungtų su ambasadoriumi S. Lozoraičiu. Po dešimties minučių įvyko tas labai svarbus pokalbis su V. Landsbergiu.
V. Landsbergis. Taip, toks momentas. Maskva labai blogai dirbo, net to pokalbio neužblokavo.
K. Motieka. Man atrodo, kad mes jau turėjome savo ryšį per Norvegiją ir ant parlamento stogo jau antena stovėjo. O gal Maskvai buvo labai įdomu, ką Landsbergis kalbės.
A. Medalinskas. Bet kodėl prireikė S. Lozoraičio įsikišimo?
V. Landsbergis. Niekada neužbėgu už akių ir neprimetu savo nuomonės. Tegu pakalba visi, kurie daro sprendimą, susikrato bendra nuomonė, o paskui gali būti pasiūlyta ir išvada. Tai vis tiek yra bendras sprendimas, o ne vieno lyderio primestas.
R. Ozolas. Galų gale palaikymą būsimiems žingsniams parlamente reikėjo irgi užsitikrinti. Subendravardiklinti žmonių nuomonę.
K. Motieka. Suprantu, kad reikėjo priimti ir keletą įstatymų pačioje pradžioje. Tai akivaizdu iš priimtų dokumentų eilės tvarkos, bet pirmas ir prioritetinis turėjo būti sprendimas dėl valstybės nepriklausomybės atstatymo. Žinoma, prieš tai reikėjo atlikti parengiamuosius veiksmus, kad juridiškai procesas vyktų teisinga linkme.
A. Medalinskas. Juridiškai labai svarbus buvo ir tarptautinių stebėtojų dalyvavimas per rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, kuri turėjo skelbti nepriklausomybę. Ar daugeliui jų pavyko prasiveržti pro Maskvos pastatytus užkardus?
V. Landsbergis. JAV kongresmenai atvyko tik rinkimų naktį, nes juos užblokavo Berlyne, neleido jiems būti nepriklausomais stebėtojais. Vis tiek mes parašėme, kad jie dalyvavo. Nors pagrindiniai stebėtojai buvo Kanados parlamento nariai, kurie važinėjo po Lietuvą ir stebėjo mūsų rinkimus.
A. Medalinskas. Ar galime šiandien pripažinti, kad jeigu ne šitas skambutis, dar nežinia, kas būtų nuspręsta tą kovo 10-osios vakarą?
K. Motieka. Buvau pradėjęs bijoti, kad visa tai, ką mes Sąjūdyje padarėme, įgijome žmonių pasitikėjimą, dabar viską galime išduoti šiame kovo 10-osios posėdyje. Tada buvau įsitikinęs ir dabar manau, jog ėjimo į laisvę tempo sumažinimas būtų pralaimėjimas. Todėl ir paskambinau S. Lozoraičiui.
Kovo 11-oji: V. Landsbergis ar A. Brazauskas?
A. Medalinskas. Šiek tiek praskleidėme lemtingo kovo 10-osios vakaro sąjūdininkų susitikimo uždangą. O kaip viskas vyko jau kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos salėje. Ar nebuvo jokių netikėtumų? Juk kovo 11-osios posėdis prasidėjo tik vakare.
V. Landsbergis. Pirmasis iš teisės aktų tą dieną buvo priimtas 18 val. 40 minučių. Pirmiau reikėjo suformuoti išrinkto parlamento struktūras ir vadovybę. Pagrindinis uždavinys, kurį svarstėme kovo 10-ąją ir anksčiau, buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimai. Kaip mes į juos einame? Ar su vienu kandidatu, ar bandydami parodyti turį keletą, o paskui likdami antrajame rate prie vieno? Kita vertus, buvo aišku, kad komunistai eis su vienu kandidatu. Tik paskui man paaiškėjo, kad jie tikėjosi per slaptą balsavimą išrinkti Algirdą Brazauską, be to, ir su dalimi mūsų balsų. Jie tikėjosi, kad sąjūdininkai, priklausantys Komunistų partijai, gali balsuoti už savo partinį lyderį. Paskelbus balsavimo rezultatus, nustebino liūdnas LKP CK sekretoriaus Vladimiro Beriozovo veidas. Jie tikėjosi kito rezultato.
R. Ozolas. O mes tuo metu labai žiūrėjome, kad teisė būtų išlaikyta tarptautinės teisės, mūsų vidinės tvarkos, parlamento virsmo ir visų procesų požiūriu. Dėl to buvo daug ginčų. Sėdėjome mažame kambarėlyje ir vos į atlapus vienas kitam nekibome, kokiu būdu turi būti suformuluota, kokiu eiliškumu turi būti išdėstyta, kad niekas nebūtų pažeista ir kad kita šalis negalėtų prisikabinti, kad mūsų veiksmai yra neteisėti.
V. Landsbergis. Per pirmą posėdžio dalį reikėjo nuspręsti, iki kada pirmininkauja Juozas Bulavas, kuris, kaip vyriausias amžiumi, pradėjo kovo 11-osios posėdį, o kada turi atsirasti parlamento pirmininkas, kuris toliau pirmininkaus. Dėl pirmininko daug kalbėta ir vyko debatai. A. Brazauskas buvo pas mane atėjęs iš anksto, avansu.
A. Medalinskas. Apie ką norėjo pakalbėti A. Brazauskas?
V. Landsbergis. Jis norėjo būti ministru pirmininku. Jie net buvo užsukę tam tikrą parašų rinkimo kampaniją, kai rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjo ne A. Brazausko šalininkai. Tada jiems pasakiau, kad mes irgi galime pradėti rinkti parašus. Jie norėjo mus spausti, kad būtų paklausta žmonių Lietuvoje, kiek jų nori matyti pirmininku A. Brazauską. Jie kūrė prielaidas skilimui nuo pat pradžių. A. Brazauskas siūlė kompromisą: mane išrenka, o aš jį pakviečiu būti ministru pirmininku. Bet aš pasakiau, kad to negali būti, nes mes jau nusprendėme į premjeres siūlyti Kazimierą Prunskienę. Jį siūlysiu savo pavaduotoju, kad įvyktų konsolidacija. A. Brazauskas pasakė to nepriimsiąs. Bet aš vis tiek pasiūliau.
B. Kuzmickas. Nesuprantu, ko jie tikėjosi. Balsavimas už Aukščiausiosios Tarybos pirmininką laimėtas didele persvara.
V. Landsbergis. Daugiau kaip dviem trečdaliais.
B. Kuzmickas. Bet tos įvairios nuomonės, renkant pirmininką, simpatijos ir antipatijos. Augo netikrumas ir dėl pagrindinio balsavimo. Dėl nepriklausomybės. Juk galėjo ir nepakakti balsų.
V. Landsbergis. Tai nėra mano nuopelnas, bet jeigu per pirmininko rinkimus būtų pakrypę kitaip, galėjo būti visiškai kitaip ir per balsavimą dėl nepriklausomybės. Jau kitą dieną po kovo 11-osios A. Brazauskas, prieš išskrisdamas į Maskvą, taip ir pasakė amerikiečių žurnalistui Bilui Kelleriui. Tiesa, iki šiol niekas nebandė išsiaiškinti, ko kitą dieną jis skrido į Maskvą.
A. Medalinskas. O ką tada A. Brazauskas pasakė amerikiečių žurnalistui?
V. Landsbergis. Pasakė, kad vakar buvo padarytas blogas sprendimas, kuris sukels labai daug problemų.
A. Medalinskas. Bet jie patys už tą vadinamąjį blogą sprendimą balsavo.
V. Landsbergis. Ir B. Kelleris tą patį pažymėjo, o A. Brazauskas sąžiningai atsakė: „Mes neturėjome kito kelio.“ Grįžtant atgal, pirmininkas galėjo turėti įtakos sprendžiant ar prilaikyti, ar visus aktus priimti, ar gal dar pasikonsultuoti su M. Gorbačiovu. Galėjo būti sustabdyta visa mūsų aktų priėmimo procedūra. Todėl pirmininko rinkimai buvo labai svarbūs. Tai ne šiaip klausimas, kuris iš dviejų konkurentų laimės.
B. Kuzmickas. Tai buvo labai reikšmingas slenkstis.
V. Landsbergis. Vienas iš Sąjūdžio deputatų vėliau atėjo pas mane ir pasakė, kad iš pradžių buvo nutaręs balsuoti už A. Brazauską, bet išklausęs A. Brazausko ir mano kalbų pakeitė savo nuomonę. Nesakysiu to žmogaus pavardės, bet man tai buvo įdomu. Vadinasi, buvo net sąjūdininkų, ketinusių balsuoti už A. Brazauską.
K. Motieka. Man atrodo, kad kova vyko nuo tada, kai sovietinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo posėdyje vasario 8-ąją netikėtai buvo pasiūlyta A. Brazauską paskirti Nepriklausomybės atstatymo komisijos pirmininku. Kategoriškai prieštaravau. Ir raštą parašiau, kurį įteikiau prezidiumui. Ar tas raštas padėjo, ar tai, kad mes jo paskyrimui aršiai priešinomės, bet A. Brazauskas nebuvo paskirtas Nepriklausomybės atstatymo komisijos pirmininku.
R. Ozolas. Nuspręsta įkurti komisiją su penkiais pirmininkais, kurių vienas buvo A. Brazauskas. Bet į ją turėjo įtraukti ir tris sąjūdininkus: mudu su K. Motieka ir poetą Justiną Marcinkevičių. Turiu tuos dokumentus.
K. Motieka. Bet jeigu A. Brazauskas būtų buvęs tik vienas tos komisijos pirmininkas, gal ir nepriklausomybės nematytume. Būtų tas „stepas po stepo“. Tai būtų mus pražudę.
R. Ozolas. Ten buvo siūlymas: nepriklausomybę įgyvendinti tik po referendumo.
A. Medalinskas. O tada jau suveiktų tas išėjimo iš Sovietų Sąjungos mechanizmas?
V. Landsbergis. Buvo sudaryta Politinė koordinacinė taryba, kur Sąjūdis, Komunistų partija, Laisvės lyga koordinavo savo veiksmus. Galbūt ir atsikurianti Socialdemokratų partija ten įėjo, kitos naujos organizacijos. Visi gavo vietų toje taryboje. Tai buvo Sąjūdžio iniciatyva, ir LKP sutriko. Jie suprato, kad paleido iš rankų iniciatyvą. O mums reikėjo palaikyti iniciatyvą ir kontrolę, kad nebūtų separatinių veiksmų. Komunistai iki kovo 11-osios kontroliavo Aukščiausiąją Tarybą ir galėjo paskelbti nepriklausomybės surogatą. Buvo tokių perspėjimų ir būgštavimų. Pavyzdžiui, kad per Vasario 16-osios minėjimą ims ir paskelbs nepriklausomybę taip, kaip jie supranta. Ir sujauks viską. Čia pat rinkimai, kur nepriklausomybė buvo mūsų pagrindinis šūkis. O jie pavogs tai iš mūsų. Mes raginome juos nedaryti tokio negražaus veiksmo, ir jie paklausė. Koordinacinėje taryboje jie turėjo mažumą vietų, ir Sąjūdis bei kitos artimos organizacijos lėmė šios tarybos sprendimus. Todėl ir nepriklausomybė buvo paskelbta tokia, kaip suprato Sąjūdis. Po rinkimų, kai jau turėjom tikrą, teisėtai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą. Kovo 11 dieną.
Kovo 11-oji: Valstybės tęstinumo įgyvendinimas
A. Medalinskas. Koks yra Kovo 11-osios ryšys su Vasario 16-ąja? Ir koks ryšys su 1938 metų Konstitucija? Kodėl nuspręsta valstybės tęstinumą išreikšti per 1938 metų Konstituciją, kuri, kaip žinome, buvo paskutinė nepriklausomos Lietuvos Konstitucija, bet vis dėlto gana nedemokratiška?
V. Landsbergis. Reikėjo gerokai pasukti galvą. Jeigu einame ne valstybės skelbimo, o atkūrimo, t. y. valstybės tęstinumo keliu, vadinasi, ta valstybė jau turėjo savo Konstituciją ir įstatymus. Tiesą sakant, vėliau mes per mažai panaudojome tarpukario Lietuvos įstatymų. Bet pagrindinis dalykas buvo Konstitucija. Mūsų valstybė, gyvavusi iki 1940 metų, turėjo savo Konstituciją, nors ir su didžiulėmis prezidento galiomis. Paskelbdami, kad grįžtame prie 1938 metų Konstitucijos galiojimo, žinojome, kad mus puls, neva esame „smetonininkai“ ir kuriame smetoninę Lietuvą. Taip sovietai ir sakė: „atkūrė fašistinę valstybę“, nors mes tą Konstituciją sugrąžinome ir įteisinome tik pusvalandžiui. Atsimenu, buvo tam tikro nepasitikėjimo iš kairiosios pusės – ne tik iš komunistų, bet į kairę linkstančių inteligentų. Jie klausė, ar tikrai mes po to iš karto 1938 metų Konstituciją sustabdysime. Daviau garbės žodį. Netrūko būgštaujančiųjų, kad mes nedarysime to, ką žadame. Jie bijojo, bet mes džentelmeniškai susitarėme ir su abejojančiaisiais, ir su kairiaisiais, kad tai darome tik valstybės tęstinumui įtvirtinti, o veikiančią, gyvenimui reikalingą Konstituciją priiminėsime tuoj po to.
R. Ozolas. Ar teisybė, kad Baltarusijos lyderis Stanislavas Šuškevičius, kai išgirdo jūsų pasiūlymą susitikti prie sienos, skambindamas klausė, prie kurios sienos susitinkate: 1920 metų ar prie dabartinės?
V. Landsbergis. Ne, tokio klausimo nebuvo. Be to, jie niekada nekėlė 1920 metų sienų klausimo. Aš kartą pabandžiau derybose dėl pagrindinės mūsų santykių deklaracijos netiesiogiai paliesti šitą erdvę, kurioje neturėtų būti sovietų kariuomenės. Dėl Lietuvos saugumo. Tegu būna Baltarusijos kariuomenė, bet ne Sovietų Sąjungos. Tai tarp jų buvo žmogus, kuris pajuto, kad to geriau neminėti. Jie nebuvo aršūs, bet vis dėlto tai jautri vieta. Ir mes nekėlėme klausimų net dėl teritorijų, kurios buvo priskirtos Lietuvai sovietiniais laikais.
A. Medalinskas. Sienų neliečiamumo klausimas apibrėžtas jau pačiame Kovo 11-osios Akte.
V. Landsbergis. Taip. Kalbama apie esamas sienas, kaip jas traktuoja Helsinkio baigiamasis aktas ir jos neturi būti keičiamos. Akte parašyta, kad jos negali būti keičiamos jėga, nors susitarimu gali. Mes nenorime kitų teritorijų, bet ir savo neatiduosime.
A. Medalinskas. Vasario 16-osios Akte, visų pirma dėl Jono Basanavičiaus nuopelno, stipriai akcentuotas Vilnius, kaip istorinė Lietuvos sostinė, o Kovo 11-osios Akte to jau nebėra.
V. Landsbergis. Tai yra laikinojoje Konstitucijoje, Laikinajame pagrindiniame įstatyme. 12-as jo straipsnis skelbė: „Lietuvos Respublikos sostinė yra Vilniaus miestas, ilgaamžė, istorinė Lietuvos sostinė.“ Nors du kartus pasakyta sostinė, bet sviestas košės negadina. Pasakyta, kad ne tik dabar čia sostinė. Tai Vasario 16-osios Akto įtaka, kur teigiama: „su sostine Vilniuje“. Svarbu, kad įrašas apie Vasario 16-ąją atsirado beveik paskutiniu momentu. Tai Česlovas Stankevičius pastebėjo.
A. Medalinskas. Gaila, kad jis nedalyvauja mūsų pokalbyje, nors jis, kiek žinau, daug padarė, kaip B. Kuzmickas sakė, teisingai „apžaidžiant“ Kovo 11-osios Akto procedūrą ir visą procesą.
V. Landsbergis. Jis pastebėjo ir dar vieną labai reikšmingą dalyką. Mes suvokėme, kad suverenitetas priklauso tautai ir jis negalėjo būti atimtas. Todėl mes ir neatstatinėjome suvereniteto. Šį niuansą nuspręsta savotiškai suformuluoti: „svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas.“ Ne suverenitetas panaikintas, bet jo galių mes negalėjome vykdyti. Yra force majeure – atėjo neįveikiama galia, ir ji neleidžia tautai per savo atstovus vykdyti suvereniteto savo žemėje. Tad toliau pasakyta, kad Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti visą valstybės suverenitetą. Ir čia Č.Stankevičius pamatė niuansėlį. Aukščiausioji Taryba „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Pradeda šiandien, šiuo Aktu. O ne „sieks“. Tas šabloniškasis Rytų kultūros žodis niekuo neįpareigoja. Mes sieksime, bet gali ir nepavykti, kas nors gali neleisti. Negalėjome sakyti, kad ir įgyvendiname, nes to dar nėra. Ir sienos dar ne mūsų, ir teritorija taip pat.
A. Medalinskas. Kaip mes patys žiūrime į tas dvi datas mūsų valstybės gyvenime: vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją?
R. Ozolas. Vasario 16-oji yra motina, o Kovo 11-oji – vaikas.
Kuris Kovo 11-osios Aktas yra tas vienintelis?
A. Medalinskas. Kuris Kovo 11-osios Aktas yra tas tikrasis ir vienintelis? Viešame gyvenime dažniausiai pateikiamas Aktas su visų signatarų parašais, bet ir jų, kiek suprantu, yra skirtingų variantų. Daug rečiau matome, kaip dokumentą, kitą Nepriklausomybės Aktą: su dviem parašais: Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio ir Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio.
V. Landsbergis. Pagrindinis yra tas Aktas, kuris pasirašytas dviejų parašų, antspauduotas ir paleistas į pasaulį.
Aktas su visų signatarų parašais irgi gimė kovo 11-ąją. Bet jo yra daug variantų. Po to, kai iš karto po balsavimo buvo pasirašytas – su dviem parašais – pagrindinis Nepriklausomybės Aktas ir išsiųstas iš karto į Ameriką, atsirado Virgilijaus Čepaičio pasiūlymas: imame ir visi pasirašome aktą. Ši idėja visiems patiko. Reikėjo padaryti didelį popieriaus lapą, kad tilptų visų parašai. Tai užtruko, bet, kai jį padarė, jau ne visi buvo salėje. Kai kurie pasirašė kitą dieną. Taigi buvo nufotografuotas aktas su visų parašais pirmą dieną, o po to dar kartą, kai visi galutinai pasirašė, išskyrus susilaikiusiuosius ir tuos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, kurie buvo išvykę į Maskvą kaip SSRS liaudies deputatai. Šie nepasirašė akto, bet vėliau buvo pripažinti signatarais su visomis privilegijomis.
A. Medalinskas. Kaip dabar galima susigaudyti visoje toje painiavoje su tais Kovo 11-osios Aktais?
V. Landsbergis. Yra keletas variantų, ir aš juos visus sudėjau į vieną leidinuką. Bet tai dar ne viskas. Atsirado dar vienas aktas, kai mes laukėme sovietų puolimo sausio dienomis. Kad nebūtų viskas sunaikinta, mes vėl pasirašėme Nepriklausomybės Aktą, kelis egzempliorius, ir jis buvo išvežtas į Kanadą ir dar kažkur. Su dviem parašais ir jau su Valstybės antspaudu – Vyčiu. Nes kovo 11-ąją mes Vyčio dar neturėjome ir užantspaudavome raštinės antspaudu. Buvo tuomet pasiūlymas antspauduoti senuoju LTSR Aukščiausios Tarybos herbu, bet tai buvo visiškai nepriimtina. Todėl antspaudavome raštinės antspaudu. 1991 metais buvo išvežti keli egzemplioriai, vėl mano ir L.Sabučio iš naujo pasirašyti, bet jau uždėtas Vyčio antspaudas, kad jei mūsų neliks, kur nors pasaulyje jis būtų kaip argumentas ginant Lietuvos teises nuo naujos agresijos.
A. Medalinskas. O man kažkas sakė, jog tais metais, kai A.Brazauskas buvo valstybės vadovu, tas Kovo 11-osios Aktas su visų signatarų parašais buvo dar kartą, kaip čia pasakius, buvo iš naujo sumaketuotas?
V. Landsbergis. Taip, jie šitą aktą su daugeliu parašų perdirbo kompiuteriu. Perstumdė parašus. Padarė iš jo suvenyrą, o apačioje A. Brazauskas vėl pasirašė.
K. Motieka. Dabar šis aktas nebėra platinamas.
A. Medalinskas. Bet A. Brazauskas Kovo 11-osios Aktą ir taip buvo kaip signataras pasirašęs. Tai ką, savo parašą maketuodamas iškirpo, o paskui apačioje pasirašė?
V. Landsbergis. Ne, papildomai pasirašė. Dideliu parašu. Yra toks leidinys, išleistas su visų čia minėtų aktų faksimilėmis. Yra ten ir pavardės tų signatarų, kurios atsirado kitą dieną. Tų, kurie pabalsavo ir išėjo, nesudalyvavę didžiajame pasirašyme.
A. Medalinskas. Sakykite, kuris dabar yra laikomas tuo pagrindiniu, svarbiausiuoju Kovo 11-osios Aktu?
R. Ozolas. Originalas yra su kanceliarijos antspaudu.
V. Landsbergis. Su Aukščiausios Tarybos kanceliarijos antspaudu. Be to sovietinio blyno.
A. Medalinskas. Atsimenu kai kurių laikraščių rėksmingas antraštes prieš dešimt ar penkiolika metų – „Landsbergis pavogė Nepriklausomybės Aktą“. Kas čia per istorija?
K. Motieka. Per tragiškus 1991 metų sausio įvykius su V. Landsbergiu susitarėme Aktą su visų signatarų parašais paslėpti pas kardinolą Vincentą Sladkevičių Kaune. Rusai aplinkui, todėl vengėme iš Vilniaus skambinti kardinolui. Vežėme dviese su Mečiu Laurinkumi. Aktą paslėpėme po mano automobilio degalų baku. Apie 4 val. ryto atvažiavome į Kauną ir iš telefono automato paskambinome kardinolui V. Sladkevičiui. Atsiliepęs žmogus pasakė, kad kardinolas labai serga ir todėl negali mūsų priimti. Teko visaip „sukant uodegą“ siekti, kad kardinolas mus priimtų. Kai pasakėme savo pavardes ir kad atvažiavome nuo V. Landsbergio, telefono ragelį paėmė pats kardinolas ir pasakė, kad jis tikrai labai serga. „Klausykite, – sakau, – čia toks klausimas, kuris svarbesnis už visas ligas.“ Tiktai po to jis leido jį aplankyti. Atėję paaiškinome atvykimo tikslą. Jis sutiko paslėpti Aktą, o atsisveikinant mudu su M. Laurinkumi palaimino.
V. Landsbergis. O paskui prieš 1992 metų rinkimus į Seimą tyčia buvo paskleista žinia, neva V. Landsbergis pavogė Nepriklausomybės Aktą, nors šis Aktas visą laiką gulėjo pas kardinolą V. Sladkevičių. Per pučus ir kitokius neramumus. Kai A. Brazauskas tapo valstybės vadovu, jis manęs paklausė, kaip ten yra su tuo Aktu. Pasakiau. Jie nuvyko ir paėmė jį iš kardinolo V. Sladkevičiaus. Štai tokia ta istorija.
„Lietuvos žinios“
Vytauto Daraškevičiaus nuotr.
Nuotraukoje: Kovo 11-oji
