Autorės nuotr.

Ona Gaidamavičiūtė, Vilnius

Vasaros viduryje Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pirmą kartą atidaryta Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – simbolistinės dailės paroda (veiks iki 2020 m. spalio 11 dienos). Pirmą kartą Lietuvos menotyrininkai, meno mylėtojai, plačioji visuomenė turi galimybę iš arti susipažinti su iki dabar nepažinta artimiausių kaimynų – latvių, taip pat estų – šalių simbolistine daile bei pamatyti stulbinančius panašumus su mūsų – lietuvių – simbolistine XX a. pr. daile, atrandant analogų taip pat su Vakarų Europos simbolistine daile.

Pasak parodos rengėjų, „Nors Europoje simbolizmas paplito paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau patyrė nuosmukį, Baltijos šalyse jis buvo vėlyvesnis ir kitoks – nevienalytis. Simbolizmas kaip tarptautinė meno srovė siekė atskleisti neapčiuopiamą realybę, besislepiančią po išoriniais fizinio pasaulio pavidalais. Baltijos šalių menininkai savaip pritaikė šiuos principus kompozicijose, kurios kartais atrodo kerinčios ir belaikės, kartais – tamsios ir perversiškos kosmopolitine fin-de siécle maniera, o kartais siūlo gėrėtis įvairiais stiliais nutapytais gamtos peizažais. Ir visgi Baltijos šalių simbolizmo savitumą daugiausia lėmė jį lydėjęs nacionalinio romantizmo dvelksmas. Tėvynės aukštinimas, folkloro ir populiarių legendų skoliniai, naudoti lyg archeologiniai kultūrinės atminties reliktai, čia tapo tapatybės konstravimo įrankiais. Mitologinės nuorodos […] ir gimtųjų šalių kraštovaizdžiai, liudijantys gamtos virsmą, padėjo kurti alternatyvią realybę, kuri neretai įgaudavo politinės simbolikos[1].

Parodoje pristatomi Lietuvoje kūrę Boleslavas Buika, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stanislovas Jarockis, Antanas Jaroševičius, Petras Kalpokas, Petras Rimša, Ferdinandas Ruščicas, Adomas Varnas, Antanas Vivulskis, Antanas Žmuidzinavčius; Latvijos menininkai Ādams Alksnis, Bernardas Borchertas, Burkards Dzenis, Emīlija Gruzīte, Pēteris Kalve, Pēteris Krastiņš, Rūdolfs Pērle, Vilhelms Purvītis, Aleksandrs Romans, Janis Rozentāls, Gustavs Šķilters, Teodors Ūders, Sigismunds Vidbergs, Johannas Walteris, Teodors Zaļkalns; estų menininkai Peetas Arenas, Oskaras Kallisas, Jaanas Koortas, Konradas Mägi, Aleksanderis Mülberis, Kristjanas Raudas, Paulas Raudas, Balderis Tomasbergas, Nikolai’us Triikas, Välko Tuulas, Aleksanderis Uuritsas.

Kūrinius skolino: Estijos dailės muziejus, Tartu dailės muziejus, Estijos istorijos muziejus, Under ir Tuglaso literatūros centras, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcija, Andrio Kļavinio kolekcija, Andriaus Jankausko kolekcija.

Parodą organizavo Orsė muziejaus ir Oranžeri muziejaus viešoji įstaiga (The public establishment of the Musée d’Orsay and Musée de l’Orangerie); Estijos dailės muziejus; Latvijos nacionalinis dailės muziejus; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Parodos „Laukinės sielos“ kuratorius – Rodolphe Rapetti. Pasirodo, kad 2018 m. ši trijų Baltijos šalių simbolistinės dailės paroda buvo pristatyta Prancūzijoje, Orsė muziejuje.

Apžvelgiant parodą: nuo mitų iki gamtos

Parodos ekspozicija suskirstyta pagal tris pagrindines temas: „Legendos ir mitai“, „Siela“ ir „Gamta“. Eksponuojami ir paveikslai, ir skulptūros. Dauguma paveikslų sukurti XX a. pradžioje.

Parodą pradeda tema „Legendos ir mitai“. Tautos istorijos, tautos atbudimas nuspalvinamas legendomis ir mitais. Pirmiausia galima išvysti estų dailininko Nikolai Triik (1884–1940) paveikslai, pirmiausia – „Skrajūnas“ (1910 m.; Estijos dailės muziejus). Šis tempera tapytas paveikslas skirtas Estijos priešistoriniam tautiniame epui „Kalevo sūnus“. Vikingų laivo motyvas Triiko yra stilizuotas pagal art nouveau stilistiką su išlenktomis vingriomis linijomis ir ryškiomis spalvų kombinacijomis. Beje, ekspresyviomis – rausvomis, mėlynomis – spalvomis bei kompozicijomis N. Triiko paveikslai primena mistiškus Nikolajaus Rericho paveikslus.

Itin ir temų įvairove, ir formatais latvių simbolisto Jano Rozentalio (1866–1916) paveikslai. Ypatingai didelio formato paveikslas „Arkadija“, primenantis ir impresionistinę dailę.

Pereinant prie temos „Siela“, taip pat išsiskiria J. Rozentalio paveikslai. J. Rozentalio pastelėje „Regėjimas“ (1909 m.) galima išvysti vaizduojamą apsinuoginusią moterį, kuri savo rankos, padėtos ant krūtinės, judesiu kiek primena Marijos Magdalietės įvaizdį – ikonografiją. Šioje pastelėje galima įžvelgti ir sąsajų su Edvardo Muncho paveikslais, ypač su „Madona“ („Mylinčia moterimi“). Viename iš garsiausių darbų – drobėje „Princesė su bezdžione“ (1913 m.), išsiskiriančioje dekoratyvumu, –galima išvysti ir art nouveau stiliaus, gal net čekų art nouveau, secesijos laikotarpių tapytojo, grafiko, dizainerio Alphonse Mucha (1960–1939) įtakas.

Spalvų turtingumu bei ekspresyvumu išsiskiria estų dailininko Konrado Mӓgio (1878–1925) paveikslai, pvz., „Kompozicija (Meditacija. Peizažas su dama“), „Moters portretas“.

Spalvų ekspresyvumu išsiskiria ir latvių tapytojo Pēterio Krastinšo (1880–1842) paveikslai, pvz., „Italė“.

Simbolistiniuose, atveriančių vizijų erdves, latvių tapytojų – Emilijos Gruzīte (1873–1945), taip pat Rūdolfso Perle (1875–1917), Sigismundso Vigberso (1890–1970) – paveiksluose, grafikos darbuose galima įžvelgti sąsajų su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) kūryba, kurio simbolistiniai paveikslai – „Pasaka (Karalių pasaka“), „Fantazija“, „Angelas“, kt. – taip pat eksponuojami šioje parodoje.

Paskutinėje parodos dalyje, pavadintoje „Gamta“, peizažų įvairovė: nuo realistinių iki mistinių, simbolistinių. Dekoratyvumu, mistiškumu išsiskiria Konrado Mӓgi paveikslai: „Norvegijos peizažas“, „Miško motyvas“, „Peizažas su raudonu debesiu“. Ypač spalvų ekspresyvumu ir paletės turtingumu, ryškiai oranžiniais saulėlydžio gaisais, kontrastuojančiais su tamsžaliais, medžių, kalvų tonais, įsimintinas paskutinysis –  drobė „Peizažas su raudonu debesiu“ (1913–1914 m.).

Simbolistiniais vaizdais išskiskiria estų dailininko Oskaro Kallis (1892–1918) saulę vaizduojančios pastelės: „Saulė. Maestoso“, „Saulės bučinys“. Pastelėse vaizduojama auksu spindinti saulė, apsupta apskritų oranžinės ir raudonos spalvos aureolių-nimbų.

O. Kallis saulėvaizdžiai spalviškai itin dera su šalia eksponuojamais mistiniais, tempera tapytais M. K. Čiurlionio paveikslais: „Sonata I (Saulės sonata). Andante“, „Sonata I (Saulės sonata). Scherzo“.

Terra incognita atvertis parodos kataloge

Dera pristatyti ir išsamų parodos katalogą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“[2].

Beje, išsamiame parodos kataloge – įžanginis kuratoriaus Rodolphe Rapetti straipsnis „Terra incognita“. Jame R. Rapetti apžvelgia visos parodos dailininkus. Pasak parodos kuratoriaus, „Depresyvių būsenų vaizdavimas, ligotumo kultas, pakrikimas kaip aukščiausia jautrumo būsena (Rembo atrasta tema) mus dominančiu periodu persmelkė Baltijos šalių meną kaip boso partija, kai kada išsiskleidžianti keliuose svarbiausiuose darbuose“[3].

Autorės nuotr.

Kaip atskiras priedas prie parodos katalogo pridėtas neseniai mirusio ilgamečio Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio straipsnis „Skirtingi lietuviai Vilniuje istorijos akivaizdoje“. Straipsnyje apžvelgiami XIX a. pabaigos – XX a. pradžios istoriniai, politiniai, socialiniai, kultūriniai Vilniaus gyvenimo aspektai, veiksniai, lėmę vėluojančius meno procesus[4]. O. Daugelis straipsnyje akcentuoja pirmosios lietuvių dailės parodos 1907 m. ir tais pačiais metais įkurtos Lietuvių dailės draugijos svarbą. Tautinius motyvus XX a. pradžios lietuvių dailėje paskatino ir 1913 m. Vilniuje įvykusi Ferdinando Ruščico inicijuota liaudies meno ir smulkiųjų amatų paroda „Bazaras“.

Beje, Ferdinando Ruščico (1870–1936) paveikslai, pvz., „Nec Mergitur“, „Pavasaris“, nestokojantys ir simbolistinės, ir realistinės dvasios, eksponuojami parodoje.

Beje, kataloge katalogą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ pristatytas kiekvienas parodos dailininkas ir po kelis dailininko darbus.

Visgi dailininkų dosjė skiriasi: vienuose jų bendrai apžvelgiama dailininko kūryba ir analizuojami kataloge publikuojami darbai (darbas), o kituose – tik konkretaus dailininko kūrinio pristatymas.

Vakarų meno krypčių įtakos

Akivaizdu, kad daugelis eksponuojamų Baltijos šalių dailininkų patyrė įvairių XX a. pr. – I pusės Vakarų Europos dailės įtakas. Dauguma menininkų išsilavinimą įgijo svetur ir buvo veikiami Rusijos („Meno pasaulio“, Nikolajaus Rericho), vokiečių (Arnoldo Böcklino) ir skandinavų (Edvardo Muncho) kūrėjų, patyrė simbolizmo, taip pa art nouveau, secesijos, impresionizmo, ekspresionizmo stilių įtakas.

O Paryžių, kaip tuometinį meno pasaulio centrą, menininkai aplankydavo norėdami susipažinti su naujausiomis vakarietiško meno kryptimis ir jų atstovais (Augustu Rodinu, Pauliu Gauguinu, Jamesu A. M. Whistleriu). Baltijos šalių dailininkai iš Vakarų Europos perėmė kūrybinės laisvės idėją ir tikėjimą meno galia išreikšti žmogaus dvasines gelmes, o atsigręždami į savo šalių istoriją bei ilgametes tradicijas susikūrė tvirtą pagrindą savo tolimesniems ieškojimams – nesutramdomų sielų klajonėms.

Pasak Osvaldo Daugelio, „Vakarų Europoje plačiai paplitusį simbolizmą keitę impresionizmas, postimpresionizmas, vėliau pasirodė pirmieji modernizmo daigai, o Lietuvos dar iš viso nebuvo Europos žemėlapyje. Ši teritorija Rusijos imperijoje oficialiai vadinta Šiaurės vakarų kraštu arba Šiaurės vakarų gubernija. Tačiau Lietuva gyvavo šviesuomenės atmintyje, kaip ir Vilniui priderantis istorininis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) sostinės veidas“[5].

[1] Prieiga per internetą: http://www.ndg.lt/parodos/parodos/laukin%C4%97s-sielos.aspx

[2] Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2020.

[3] Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2020, p. 29.

[4] Osvaldas Daugelis. Skirtingi lietuviai Vilniaus istorijos akivaizdoje, p. 1.

[5] Osvaldas Daugelis. Skirtingi lietuviai Vilniaus istorijos akivaizdoje, p. 1..