Paveldėta kantrybė ir atkaklumas
Ne tik platesniam skaitytojų ratui, bet ir jauniesiems giminės tęsėjams „surašė” savo bajoriškos giminės istoriją rašytojas Juozas Nekrošius, kad giminės palikuonys „retkarčiais prisimintų, jog jų giminės kraujo pulsavimas prasidėjo ne vakar, ne užvakar, kad gyvenimas tęsiasi, o paslaptinga kelionė niekada nesibaigia”, – taip knygos „Giminė su kirvio ženklu” epiloge konstatuoja autorius.
Anot J.Nekrošiaus, gal tai jo kartos nuojauta ir moralinis užsiangažavimas veržtis ne tik aukštyn, bet taip pat pažinti ir nuodėmingąją žemę, protėvių šaknis, juolab kad nė vienas negali pabėgti nuo savo praeities.
Vieniems savo giminės istorija sąlyginis, kitiems – šventas dalykas. Be vingrybių ir užuolankų galima teigti, kad knygos autorius užsiangažavęs pastarąja intencija. Kitaip nebūtų peržiūrėjęs šimtus, o gal ir tūkstančius nuotraukų, sunkiai įskaitomose bažnyčių bylose šifravęs vardus ir pavardes, ieškodamas „siūlelio į painius giminės labirintus ir užkaborius”. Skaitant skyrių po skyriaus ir stebintis pavydėtina autoriaus kantrybe, galima nebent spėti ją paveldėjus iš senelio Felicijono Nekrošiaus. Kaip su kietakaktišku bajorišku užsispyrimu senelis Felė skaldė anglį Pensilvanijos kasyklose, taip su ne ką mažesniu užsispyrimu jo vaikaitis rašė savo giminės istoriją.
Taigi turėdadamas vienintelį tikslą atkurti istorijos ūkanose paskendusius įvykius, o savo protėvius traktuoti kaip bajorus, rašytojas ir išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą ir konkrečiais faktais paremtą išties solidų veikalą.
Pirmasis konstatuotas giminės bajoras
Vartydamas Lietuvos Metriką, autorius neretai užtinka net Vytauto ir Jogailos siekiančius laikus, kai minima Nekrošių pavardė. Nekrošiai buvo žinomi Kijevo ir Podolės žemėse.
Pirmasis raštu užfiksuotas giminės asmuo – Tomas Nekrošius. Tai jis ir konstatuojamas kaip faktinis bajoriškos Nekrošių giminės pradininkas.
„Tai jis disponavo Vanagiškių dvaru su pavaldiniaisVilkmergės apskrityje ir Pabalių kondicija bei Kruvondus Žemaitijoje. Juos pagal 1701 metų liepos dienos įstatymą, 1710 metų balandžio 8 dieną paskelbtą Kauno žemietijoje, šių metų vasario 20 dieną Vilniaus apskrities teisme perleido amžinam naudojimui savo sūnui Matiašui Niekrašui. Pastarojo kilmę dar patvirtina Šviesiausiojo Lenkijos karaliaus Augusto II 1722 metų gegužės mėnesio 17 dienos garantinis laiškas”.
Sunkūs buvo laikai
Karaliauja Augustas II. Sapiegų giminė – Varšuvos pusėje ir palaiko Švedijos karalių Karolį XII. Tuo tarpu Žemaitijoje įsitvirtinę Oginskiai flirtuoja su Petru Pirmuoju. Šalį siaubia karai, badas ir maras. Gyventojai vadavosi net šuniena, maras nušlavė trečdalį Lietuvos, pusę Žemaitijos, visus Ukmergės gyventojus.
T.Nekrošius neginčytinai buvo karaliaus Augusto II, Oginskių šalininkas, galbūt, dalyvavo Petro Pirmojo kare su švedais…Kitaip karų ir okupacijų skersvejuose veikiausiai ir negalėjo būti, kitaip, matyt, nebūtų išlikusi ir pati giminė. Todėl leidino autorius ne be pagrindo didžiuojasi tolimu savo giminės atstovu, sugebėjusiu išlaviruoti istorijos vingiuose ir peripetijose, o tuo pačiu suradusiu fizinių jėgų ir valios atkaklumo kloti ekonominius pagrindus giminės išlikimui ir pratęsimui. Taigi disponuojant šiais duomenimis, nestebina knygos autoriaus pastangos atgaivinti savo giminės praeitį.
Kita vertus, skaitant tokią istoriniais faktais ir aspektais interpretuotą giminės istoriją, nori nenori pagauna mintis, jog knyga „Giminė su kirvio ženklu” pretenduoja į naujo pobūdžio etaloninį leidinį, kuriame taip išsamiai, įvairiapusiškai, preciziškai ir išraiškingai išguldyta vienos giminės, apimančios net tris šimtmečius, istorija.
Lietuviškasis Odisėjas
Savo giminės praeitį autorius regi iš įvairių taškų bei nuotolių. Bet kantriai, tarsi vartytų Betygalos parapijos bažnytines knygas ir ieškotų bent kokių užuominų apie savo protėvius. „Dauguma puslapių jau suklijuota, rūpestingai tvarkyta. Įrašai pablukę, bet dar įskaitomi. O jiems jau per šimtas keturiasdešimt metų. Ar surasiu savo senelio Felicijono gyvenimo pėdsakus, ar rasiu takelį į jo giminės vieškelį?”.
Jeigu kiti buvę giminės atstovai autoriui tarsi apgaubti romantinės praeities šydu, senelis Felicijonas autoriui – konkretus atramos taškas. Kažkada ant senelio kelių sėdėta, klausytasi jo pasakojimų apie Amerikos anglių kasyklas, kuriose dirba negrai – žmonės geri, bet juodi kaip velniai…
Jautriai aprašyta senelio Felicijono atsisveikinimo scena su gausiai savo šeima, prieš išvykstant į užjūrį.
Šaltą žiemos vakarą, kai senelis grįžo iš miško kirtimo darbų, rado savo žmoną Petronėlę prie keisto siuvino. Tai buvo tarbelė iš lino ir avies kailio.
– Kas tai? – paklausė Felicijonas.
– Čia tau, Fele, daiktams susidėti.
– Kokiems daiktams?
– Kelionei į Ameriką.
Po penkerių metų grįžus namo, įsigytas Vilkų vienkiemis.
Sutrumpėja metai, o iš Vilkų vienkiemio išdarda trys „brikeliai ant risorių”, žvengia žirgai, žvanga varpeliai – išteka Stefanija Nekrošiūtė, jai devyniolika. Nors sutuoktinis Juozas tiko į uošvius, bet gandras mažne kas vasarą suko ratais aplink sutuoktinių sodybą ir davė pradžią naujai giminės atšakai. Tad niekaip, oi, kaip neatspėsi, kur ir kokiomis aplinkybėmis pražysta meilė ir šaknis įleidžia laimė…
Ir šią giminę šukavo istorijos skersvėjai, tik per plauką išvengta ne tik Zovijai ir Stefanijai Pociūtėms, o visiems S.ir J.Pocių vaikams, kad netektų visiems atsidurti Vorkutoje.
Giminės herbas
Autorius nesilaiko nuoseklios įvykių sekos. Suprantama, sunku valdyti vaizdinius, prisiminimus ar sapnus, kai jie pratrūksta, persipina ar susilieja. Kita vertus, paskendus jūroje vardų ir pavardžių, kurios žinomos giminei, skaitytojui prašaliečiui šiek tiek sunkoka orientuotis.
Kita vertus, laisvos ir stilingos įvykių variacijos pasitarnauja ir kompozijos ar siužeto struktūrai. Kaip leitmotyvas skamba priminimas apie gyvą giminės kraujo pulsavimą, kartojami seno sodo, prie giminės kapo augančio šimtamečio ąžuolo vaizdiniai. Kartais išsprūsta gražūs senosios kalbos deimančiukai, kurie, anot autoriaus, tariami, tarsi tiesiai į akis žiūrint: „Gerą vakarą”, „Sveiki visi mielieji”, „Labas iš ankstaus ryto”.
Originalus bajoriškos Nekrošių giminės herbas, kuriame išsiskiria konkretus darbo įrankis kirvis. Jis galėtų reiškšti ir tai, kad tik savo darbu ir pastangomis galima pelnyti duoną, aplinkinių pagarbą. Žinoma, vienam giminės atstovui buvo ir prikišta, jog sukilėliai, su tokiais kirviais XIX a. bėgiojo miškuose.
Kai kuriuose skyriuose autorius pasineria į abstraktesnius, ne tik giminei, bet platesnei bendruomenei, tautai aktualius apibendrinimus.
