Š.m. gegužės 16 d. sukako šimtas metų, kai gimė Jonas Avyžius. Jo gimtadienis gegužės mėnesį buvo paminėtas ne tik Vilniuje, bet ir  gimtajame Joniškyje, jo apylinkėse, daugelyje Lietuvos bibliotekų. Buvo skaitomos jo gausios kūrybos ištraukos, kūrinius skaitė aktoriai, moksleiviai.

Vienas iš tokių renginių vyko Vilniuje, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Šio renginio metu buvo kalbama apie rašytoją, jo asmenybę, kūrinius. Ir labai svarbu, kad jo 100-osios metinės buvo minimos ne tik žodžiu, bet ir apie jį, kitus Lietuvos iškilius menininkus buvo pristatyta knyga „Viskas bus gerai“, kurią parašė jo žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė, kuri pati priskirtina prie kultūros puoselėtojų, kitų darbų atminties  įprasmintoja.

I. Litvinaitė-Avyžienė, V. Gužauskis, R.  Gudaitis, J. Šalkauskas. S. Daubaraitės nuotr.

Kalbėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė minėjo, kad autorė surinko prisiminimus apie laiką, kuriuo J.Avyžius rašė, pristatė iškilių žmonių būrį, kuriuos ji pažinojo ir tuos, su kuriais, kaip žurnalistei, teko bendrauti. Jos nuomone, ne be žmonos meilės gimė J.Avyžiaus kūriniai. Ir palinkėjo, kad mes visi statytume tokius paminklus vieni kitiems, kaip I.Litvinaitė Avyžienė savo vyrui, savo visuomenei.

Kalbėjęs profesorius Vytautas Landsbergis padėkojo knygos autorei (p.Irenai) ir M .Mažvydo bibliotekai už progą susitikti.

V.Landsbergis sakė, kad „galėjome nugyventi skirtinguose pasauliuose, bet atsirado bendras vardiklis. Susitikome valstybės darbe. Jono Avyžiaus  gyvenimas per anksti nutrūko. Šiandien yra  proga pamąstyti apie kūrybinę inteligentiją. Ši terpė buvo labai savotiška, plati, įvairi, turtinga ir daug kas toje terpėje vyko. J.Avyžius buvo kritiškas stebėtojas arba stovėjo tam tikruose nustatytuose šablonuose. Bet mums buvo gyvu kūrėju, išliko savo darbuose. Mane domino du kūrėjai: Jonas Avyžius ir Justinas Marcinkevičius. Su J.Avyžiumi teko trumpam susitikti  po jo aiškaus apsisprendimo eiti į valstybinį darbą. Jam rūpėjo daug dalykų, siekė, kad būtina atsikratyti besivelkančių blogybių. Justinas Marcinkevičius atėjo ne taip aiškiai apsisprendęs. Jis atėjo per Sąjūdį. Bet  ne tai svarbu, kaip atėjo, bet svarbu ką atsineša, ką nori padaryti. J.Avyžius buvo įstatytas į tam tikrus rėmus, reikalavimus, bet jo ,,Sodybų tuštėjimo metas“ yra epas, o ne intriguojantis kūrinys.Tai gyvenimo pojūčio pavyzdys. Tai tema, kuri dar nėra pakankamai analizuojama. Kas vyko žmoguje tuo sudėtingu laikotarpiu: apie ką jis rašo ir apie ką jis nerašo. Sąžinė  –  akivaizdus Jono Avyžiaus bruožas. Jis buvo santūriai išvedęs istorinę liniją, kurioje reikia susigaudyti. Tai buvo galvojančio rašytojo epas. Tai gyvas poveikis gyvenimui, – kalbėjo Vytautas Landsbergis.

Galvodamas apie Joną Avyžių, galvoju ir apie savo tėvą. Jis skaitė ,,Sodybų tuštėjimo metą“ ir prirašė pastabų paraštėse. Gal jam patiko, o gal kai kur pridėjo klaustukų? Tą knygą turėčiau susirasti. Lietuvos istorija tai  žmonių dvasios raiška. Jono Avyžiaus ,,Sodybų tuštėjimo metas“ – tai aukso kasykla tokiai analizei ir nereikia pamiršti Jono Avyžiaus sąžiningo, pilietiško buvimo“,  – mintimis dalijosi profesorius…

Jonas Avyžius 1973 m. M. Baranausko nuotrauka, lt.wikipedia.org

Kalbėjęs literatūros kritikas, literatūrologas, „Homo liber“ leidyklos vadovas  Vilius Gužauskis sakė: „Nors ir neteko asmeniškai susitikti su gerbiamu Jonu Avyžiumi, bet žiūrėdamas į jo nuotraukas jaučiu, kaip  iš jo veido sklinda kažkoks gerumas, tikro lietuviško ąžuolo ramybė. Tiesa, būti lietuvišku beržu, kaip mūsų sąmonėje įsirašė Paulius Širvys, ar būti lietuvišku ąžuolu, kaip turėtų įsirašyti Jonas Avyžius, anais, praeitin nueinančiais sovietiniais laikais, nebuvo taip lengva. Todėl pirmiausiai AČIŪ žurnalistei, visuomenininkei, Jono Avyžiaus žmonai Irenai Litvinaitei už šią knygą, kuri pažadins norą iš naujo perskaityit didžiojo Lietuvos kaimo metraštininko Jono Avyžiaus romanus. Kadangi knyga dar kvepia spaustuvės dažais, vadinasi nedaug kas spėjo ją perskaityti, todėl aš, kaip leidėjas, šį vakarą pabandysiu glaustai pasakyti jos būsimam skaitytojui ko šioje knygoje  tikėtis, kas, mano nuomone, joje yra svarbu“.

Jis paminėjo, kad tai knyga ne tik apie J.Avyžių. Tačiau ir kiti šios knygos herojai tam tikra prasme yra Jono Avyžiaus portreto dalis. Juk ne veltui sakoma – pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu kas tu esi.

Pranešėjas paminėjo daugybę meno ir kultūros žmonių vardų, kuriuos mes rasime knygoje. Tačiau, kaip sakė V.Gužauskis,  pagrindinis šios knygos herojus, reikšmingų lietuviškų romanų kūrėjas  – Jonas Avyžius. Ir mums, galima sakyti, įdomiausi  betarpiški rašytojo žmonos liudijimai apie Avyžiaus romanų „Į stiklo kalną“, „Kaimas kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Chameleono spalvos“, „Degimai“ parašymo ir leidybos aplinkybės. Turbūt mažai kas žino, kad pirmąjį savo romaną „Į stiklo kalną“ J. Avyžius iš pradžių pavadino „Geltona, žalia ir raudona“, pagal mūsų tautinės vėliavos spalvas, o pirminis „Sodybų tuštėjimo meto“ pavadinimas buvo „Čia mūsų žemė“, bet dėl ką tik pasirodžiusios Juozo Paukštelio knygos „Čia mūsų namai“, buvo pakeistas.

Vilius Gužauskis. S. Daubaraitės nuotr.

Daug šioje knygoje įvairių liudijimų ir apie romano „Sodybų tuštėjimo metas” antro tomo leidybos peripetijas. Informatyvų tekstą kartas nuo karto praskaidrina intymesnės autorės reminiscencijos. V.Gužauskis knygos apžvalgą baigė šiais žodžiais: ,,Pabaigai – kategoriškas imperatyvas: susiformavę sau aiškų nedviprasmišką požiūrį į sovietinius laikus, pasiuntę juos kryptimi, kuria Ukrainos gynėjai pasiuntė rusų karo laivą, turime atsakingai puoselėti visa tai, ką tais laikais vertingo sukūrė talentingiausi mūsų žmonės, rizikuodami sakyti tiesą, o kartais pasakydami ją tik patiems artimiausiems. Ačiū šios knygos autorei Irenai Litvinaitei-Avyžienei, išsaugojusiai svarbius liudijimus ir paryškinusiai mūsų žymaus rašytojo svarbiausias tiesas.”

Irena Litvinaitė Avyžienė. S. Daubaraitės nuotr.

Savo kalboje knygos autorė Irena Litvinaitė Avyžienė dėkojo visiems susirinkusims ir kalbėjusiems. Ji prisiminė, kad rašytojo 50-metis ir 75-metis  buvo minimi  toje pačioje erdvėje. Ji sakė, kad rašytojas nemėgo savęs eksponuoti viešumoje . O knygą „rašiau viruso karantino sąlygomis. Kadangi, kaip žurnalistė,  esu kultūrinių įvykių liudininkė, maniau, kad svarbu parašyti apie tuos žmones, kuriuos gerai pažinojau ir apie tuos, su kuriais teko susitikti svarbiomis progomis. Todėl knygoje  rasite ne tik lietuvių meninkų ,,portretus” ( J. Miltinio, N. Ambrazaitytės, G. Apanavičiūtės, H.  Kurausko ir daugelio kt.), bet ir susitikimus su Japonų kinematografijos legenda Akira Kurosava, lenkų režisieriumi Andžėjumi Vaida, Astrida Lindgren,  J. Avyžiaus ,,Sodybų tuštėjimo meto” vertėju Ivanu Trojanskiu ir kt.“

Aktorė-skaitovė Gražina Urbonaitė. S. Daubaraitės nuotr.

Knygos autorė sakė, norėtų tikėti, kad knyga sudomins skaitytoją ir pasikliauja savo mamos kadaise jai sakytais žodžiais: „Viskas bus gerai, Irute”. Tie žodžiai lydėjo ir lydi Ireną Litvinaitę Avyžienę iki šiol.

                                                     ***

Esu įsitikinusi, visi, kurie skaitys šią knygą, sakys: |“Viskas yra gerai”. Knyga padės geriau suvokti Jono Avyžiaus asmenybę, jo parašytus kūrinius, ir stebėsis knygoje ,,išguldyta” plačia kultūros žmonių panorama.

Renginį vedė skaitovas Juozas Šalkauskas, o J. Avyžiaus kūrinių ištraukas skaitė aktorė-skaitovė Gražina Urbonaitė.

Romas Gudaitis. S. Daubaraitės nuotr.

Epiko liūdesys – Jonui Avyžiui – 100

Romo Gudaičio kalba, pasakyta Jono Avyžiaus 100-mečio minėjime

,,…kaimas taip ir liko antrieji mano namai. Ten krykščia mano kūdikystė, laukų duburiuose taškosi basakojės vaiko dienos, dainuodama eina paskui plūgą vyturėlio čiurlenimo lydima jaunystė. Ir visa tai daugiabalsiu aidu atsišaukia mano kūriniuose. Aš liūdžiu senojo kaimo, iš kurio telikęs graudus prisiminimas, bet argi nenatūralu apverkti artimą mirusį. Kaip ir su džiaugsmu pasitikti naujai į gyvenimą ateinantį. (Jonas Avyžius).

Išvyskime Jį šią valandėlę. Pasistenkime suvokti, kas pasakyta knygose, ko nesuspėta atskleisti. Pieškime Jo literatūrinį ir gyvenimiškąjį portretą, kūrybos ištakas, aspiracijas, motyvus, pamėginkime suprasti šio literatūros klasiko santykį su laiku ir ateitimi.

Šviečianti žilų tankių plaukų kupeta. Taurus išmintingo, daug mačiusio ir  patyrusio žmogaus veidas. Ir akys, dėmesingos aplinkai ir žmogui akys, kuriose, rodos, amžiams sustingusi kančia, ši nebyli, sielą deginanti, alinanti kančia visados, net tada, kai jis juokdavosi. Taip ir jautei, kad ta kančia  – vakarykščio gimnazisto, prievarta mesto į fronto mėsmalę Kurše, dar tada pažadėjusio Pauliui Širviui parašyti romaną apie karą, kad daugiau jokio karo nebūtų. Kančia žvelgiant į Petro Cvirkos išbraukytą, negailestingai sukritikuotą debiutinio kūrinio rankraštį su įsakmiu patarimu vadintis literatūroje ne Aviža, o Avyžium, kad rašytojo pavardė, girdi, literatūroje garsiai skambėtų.

Kančia valant Vilniaus griuvėsius, alkanam atstatinėjant amžinąjį Gedimino miestą, rašant apsakymus apie kaimą, laikraštines apybraižas – ir pirmą romaną ,,Kaimas kryžkelėje“, kur herojai brenda klampoja per derlią Aukštaitijos žemę, per prievartą, svetimą žemdirbio prigimčiai sukolchozinimą, nesibaigiančias reorgnizacijas ir kampanijas, klampoja – ir neatsižada nė gurvuolėlio tos numylėtos žemės, neiškeičia ją į mėšlinos pokarinės tikrovės iliuzorinę pagundą. Rupi kaip duonos riekė, sodri kaip Aukštaitijos žaluma, rūsti, vaizdinga įklimpusio giminės žemėje, tautos likimu alsuojančio rašytojo proza. O liūdesys akyse – iš suvokimo, kaip sunku gyvenimo, istorijos, žmogaus chrakterio tiesą išreikšti, ne tik pirmu romanu, o visada.

Gyvenime, buity impulsyvus, polemikos nevengiantis, greit užsidegantis. atkirtį duodantis  –  ir priverstas tas reakcijas slėpti, slopinti, dangstyti, kad tik nebūtų demaskuota toji gyvenimą ir kūrybą ženklinanti, vidinius ieškojimus lydinti kančia – be jos juk nebūtų šio didžio aukštaičio kūrybos. Jono Avyžiaus nebūtų. Jo balzakiško darbo, jo kūrybinės vienatvės ir kalno parašytų tik jam vienam būdinga kalba knygų nebūtų.

Begalinio kopimo į stiklo kalną metafora ir romanas šiuo pavadinimu, ir herojus su gimnazistiška praeitimi, ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimo realijomis, psichologiškai intriguojantis ir sugestyvus. Meniškesnis nei pastebėjo, vertino to meto kritika. Gilesnis nei pastebėjo pats autorius, kuriam, tiesą sakant, ir nevertėjo daug kalbėti apie savo kūrinį, juk visa pasakyta romanu ir žodžiais – tai ,,himnas mano vaikystei“. „Į stiklo kalną“ gyveno ir, ačiū Dievui, tebegyvena mūsų literatūroje, kaip liudijimas jaunystės, prieškario romantikos ir idealizmo – temos autentiškumu, jaunystės viltimis ir optimizmu susišaukiantis su Kazio Binkio ,,Atžalynu“. Įkopti į Stiklo kalną gyvenimo nepakaks. Dabar jau mums, Jono Avyžiaus skaitytojams. Ir jums, po mūsų. Susitikti su Benium Žutautu, jo gimnazijos draugais, jų meilės, garbės, gyvenimo prasmės, atsakomybės suvokimu, romantiniu polėkiu.

Bėga dešimtmečiai, rašytojas leidžia knygas – apsakymų rinkinius, knygas vaikams (apie save šiame žanre rašytojas yra sakęs: ,,…persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką valią, kuriam laikui nutrenkiau į šalį sunkius epiko realisto retežius, atjaunėdamas dvasia ir kūnu“), tačiau… tačiau…

Pagaliau jis pradeda savo svarbiausiąjį, gyvenimo kūrinį- gigantiško epinio užmojo romaną ,,Sodybų tuštėjimo metas“. Pagrindinis herojus turėjo būti Marius Nemunis. Netapo, nors egzistuoja meniniame audinyje, nes žymiai pilnakraujiškesni už ji kitų veikėjų charakteriai.

Šiandien, kada po taikos dešimtmečių kaip niekados reali pražūtingo karo grėsmė, karo, kuris šėlsta gretimai, čia pat, šalia mūsų – aktualus avyžiškas požiūris į karą –  visa naikinantį blogį, sėjantį sugriovimus – fizinius, materialius ir žmonių sielose, maitojantį žmoniškumą, žvėriškumą sėjantį. Dvi siaubingos okupacijos. Užgriuvusios romano Kraštupėnus, gimtojo autoriaus Joniškio literatūrinį įsikūnijimą, Lauksėdį, visą Lietuvą.

Keturiasdešimtųjų birželio tremtis, tada Kraštupėnų, visos Lietuvos žydų kraujas, iliuzijos abiejų okupacijų metu, jog galimas, nors ir ribotas, Lietuvos valstybingumas – ir visa tai liepsnojančiame karo šuore, kuris rodos, sunaikins viską ir kuris palieka karo baisumų nualintas sielas nežinioj. Juk iš karo mus autorius veda į kitą karą, kuris truks dar dešimtmetį. Kuris nesibaigs. Tokia pamoka, kurią atneša iš kruvinų maudynių Adomas Vainoras, dovanoja mums iš savo dvasinių ieškojimų ir meilės Gediminas Džiugas, Akvilė, skiria mums iš valstietiško atsargumo, apdairumo Feliksas Keršis.

Romanas baigiasi Gedimino klaidžiojimais miške, galynėjimusi su ji išduoti mėginančiu provokatoriumi. Mes skaitėm ir jautėm: čia prologas. Prologas epui apie pokarį, kada tęsėsi, įgavo kruviną šėtonišką pagreitį sodybų tuštėjimo epopėja su Sibiro tremtimis, sodybų draskymais, stalinecais – vikšrais jųjų per žemdirbio gyvenimą, sąžinę, darbštumą, viltį, pagaliau tikrovę, kurioje lemta buvo gyventi ir mirti, tačiau nepasiduoti ir neišduoti.

Tame romane ar romanų cikle, kuris jau gyvavo rašytojo vaizduotėje, apie ,,Sodybų tuštėjimo meto“ tęsinį rašytojas yra išsitaręs kaip apie svarbiausiąjį iš savo būsimų kūrinių – matyt, sumanymas nedavė jam ramybės. Epinių formų, epinio išsisakymo, epinės išraiškos ieškojimai tęsėsi net ir imantis smulkesnių kasdieninių darbų, juk kūrybos tikslas buvo vienas. Vienintelis. Tęsti, išplėtoti epopėją apie lietuviškojo kaimo dramą, apie kaimo, sodžiaus, sodybos Lietuvą – išdraskytą, nuvarytą nuo žemės, apie prievartinį lūžį, natūralaus evoliucionavimo suardymą ir pasekmes pasaulėjautai. Nors ir epopėjos užbaigimas, užpildęs spragą mūsų literatūroje,vargu ar būtų užgesinęs liūdesį akyse

Sunku šiandien įsivaizduoti, ką tuo metu reiškė Lenino premija. Juozas Baltušis dievagojosi, kad jis jos nebūtų ėmęs. Ar tikrai? Jonui Avyžiui teko šis išmėginimas. Pakėlė išliaupsintą kartybę stoiškai. Nenupirko jo ta premija Maskva, neišpaikino, neatsižadėjo nieko dėl jos iš rašytojo credo, pašaukimo, kūrybinių planų, Tačiau bene tos premijos sukeltomis aplinkybėmis, spėjame nedrąsiai, sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę Ireną, kuri buvo šalia iki paskutinio atodūsio, džiaugsme ir varge, kuri rūpinasi Jono Avyžiaus atminimu ir yra šiame vakare su mumis. Ačiū Jai, ačiū Jos pasiaukojimui.

Ši premija, kai kam atrodė, buvo tam tikra indulgencija. Nieko panašaus. Juk visų kūrinių, tad ir vėlesnių dviejų romanų gimimą lydėjo rašytojo grumtynės su cenzūra ir jai talkinusių redaktorių, kolegų apsidraudėliškumu – kietas riešutėlis jiems buvo nepasiduodantis receptams Jonas Avyžius. Juk po Kovo vienuoliktosios sužinojau, kad žinoma taburetgalvių kontora domėjosi, kodėl ,,Sodybų tuštėjimo meto“ ekranizacija tokia svarbi Lietuvos kino studijai, joje dirbusiems menininkams. Filmas puikus ir tikrai avyžiškas, ačiū Dievui.

,,Chameleono spalvose“ rašytojas atsigręžia į menininką, į grėsmę jo talentui – tik kūrybinė aistra gelbsti skulptorių Skirmonį nuo degradacijos, banalumo, susmulkėjimo. Šis romanas ir kaimiškieji ,,Degimai“ – savotiška papročių dilogija, aktualiai atskleidžianti tuometinio gyvenimo atmosferą prieš Atgimimą. Abu romanai nepaseno, kaip ir dera kūriniams, rašytiems su projekcija į ateitį. Cha -meleono  –  padaro, žaibiškai keičiančio spalvą gelbstint nuosavą kailį – įvaizdis su ironija ir negailestingu sarkazmu pliekė veidmainiškumą; chameleoniškos spalvos pranašiškos: kaip pasirodė vėliau – daug kam jos pravertė tiek gyvenime, tiek mene prisitaikyti prie konjuktūros, klestėti. Buvo Suopis – konformistas ir imitatorius tada,  yra suopių ir dabar, nors jie niekada nepripažins giminystės su šiuo personažu. Jonas Avyžius išdrįso romano svarstymą  ,,Vagoje“ žodis žodin atkurti scena savo išgalvotoje ,,Skynimų“ leidykloje ir atspausdinti, nebodamas intrigų ir apkalbų. Ši pozicija žavi mane – tikras rašytojas turi klausytis širdies balso, turi pastatyti į vietą visokius patarinėtojus, net ir gerbiamus, ,,gero linkinčius“ kolegas. Iš nūdienos matome: Jonas Avyžius pro aplinkliteratūrinius gandus, apkalbas, pavydą žvelgė į skaitytoją, į mus. Tebežvelgia. Dialogas tęsiasi.

Atminty kirba apsilankymas pas Joną Avyžių dar Žirmūnų bute su vienu šviesaus atminimo garsiu prozininku, kuris, išmetęs tik vieną taurelę ėmė visaip koneveikti šeimininką, girdi, jis rašąs ne romanus, kokie čia romanai… Suprantate. Išdėjo į šuns dienas. Jonas mirkteli: ,,… jis talentingas, ant kito supykčiau, o jis tegu šneka į sveikatą!“

Rašytojui politikoje ne vieta, sakau tai kaip nudegęs nagus, nieko doro iš to nepasimokęs. Kaip vyriausiasis Seimo narys, Jonas yra net pirmam posėdžiui pirmininkavęs, prisimenu jį kitame kažkokiame beviltiškame parlamento komiteto posėdyje. Tik dar labiau, dar šviesiau ir skaudžiau švietė jo galva, tik dar didesnį liūdesį regėjau akyse.

Nežinau, kaip Jonas žiūrėtų į urbanistines permainas prie buvusio ,,Žalgirio“ stadiono, į kreivus juodo dangoraižiško griozdo langus oazėje, kurią aistringai gynė nuo to meto valdininkų bukumo, tačiau Jis tikrai džiaugtųsi savo nepriklausoma valstybe ir tuo, kad skaitomas, kad nepamirštas, kad štai, visų savo priešų ir niekadėjų siaubui, aukštaitiškai švenčia, kraštupėniškai švenčia ne tik su kokiu Juoduoju Bige, Toleikiu, Skirmoniu, kitais… Su Skaitytoju, su dėkinga tauta švenčia.

Nuo  dausų Jam juk toli matyti. Toliau, nei mums, prašalaičiams.

Tegu amžiams žydi Jono Avyžiaus literatūrinė žemė, tegu ji būna derlinga ir dosni. O  degimai… tegu degimais palieka tik paskutiniame kūrinyje, kuris neužbaigia literatūtinio palikimo, – bus, visados bus čia ką atrasti, kuo džiaugtis ir didžiuotis.