Evelina KISLYCH, voruta.lt Nuotr. iš asmeninio R. Chijenaitės albumo

Rakelė Chijenaitė – 22 metų Lietuvos smuikininkė, jau kurį laiką savo profesinį kelią pasukusi Vakarų, Vokietijos link. Į nedidelį miestą rytinėje Vokietijoje – Leipcigą,  kur mokėsi ir dirbo žymus kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas, R. Chijenaitė patraukė “Erasmus” mainų programos dėka. Nors programos laikas jau baigėsi, R. Chijenaitė čia, Vokietijoje žada likti nudirbti suplanuotus vasaros darbus.

Apie smuiko kelią kalbinamę ją.

Rakele, iš kur esi kilusi?

Gimiau Vilniuje. Mano tėvelis – naujagimių gydytojas, mama – vertėja, tad galiu teigti, kad tėvų pasirinktų profesijų nenusižiūrėjau.

Kada įvyko tavo pirmoji pažintis su smuiku? Ir kokia ji buvo?

Pažintis su smuiku įvyko mamos dėka – tai Ji sugalvojo mane leisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tiesa, instrumentą pasirinkau pati, kažkodėl labai norėjau groti smuiku. Pirmą kartą vaikišką smuikelį į rankas paėmiau būdama septynerių. Mama pasakojo, kad pamačiusi smičių, iš džiaugsmo jį net pabučiavau. Žinoma, iš pradžių buvo tikrai nelengva, dar dabar prisimenu, kaip įskausdavo pirštai  ir nustovėti buvo sunku – juk atliekant fizinius uždavinius, dar ir galvelė turi veikti.

Papasakok ir apie savo pirmąjį mokytoją?

Mano pirmoji mokytoja Asia Kacaitė buvo išties reikli, tačiau būtent ši mokytoja išmokė mane pajausti muziką, suvokti jo grožį. Pamažu  iš svetimkūnio, kurį reikia prisijaukinti, smuikas tapo dalimi manęs pačios.

Ar, po pirmojo bandymo groti, sekė noras tai daryti vėl ir vėl?

Galbūt neiškart, tai gana ilgas procesas. Juk kai esi vaikas – jeigu sekasi (tiksliau, kai pagiria mokytoja) – norisi groti, o kai subara – nesinori. Tokio amžiaus vaikams mokytojas turi didelę įtaką.

Kokių pomėgių teko atsisakyti? Galbūt turėjai polinkį į tiksliuosius mokslus, svajones tapti, tarkim, bankininke?

Jokių svajonių tikrai neteko atsisakyti, atvirkščiai, per muziką išgyvenau tiek visko įdomaus, sutikau tiek nuostabių žmonių. Mano tėvai manęs niekad nerakindavo kambaryje, neversdavo groti. Jiems buvo svarbu užauginti žmogų, o ne robotuką, už tai dabar esu jiems labai dėkinga. Juk kitaip viskas, apie ką mes kalbame per savo kūrybą, būtų paviršutiniška ir netikra. Kuo plačiau matome, kuo daugiau turinio savyje talpiname, tuo esame įdomesni ir paveikesni tiems, kurie mūsų klausosi.

Esi dar labai jauna – kokius mokslus ir kur juos kremti?

Šiuo metu studijuoju ir siekiu bakalauro laispnio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), esu trečiakursė. Tačiau mainų programos „Erasmus“ dėka gavau galimybę visus metus mokytis Vokietijoje, Leipcige.

Kodėl Vokietija?

Turbūt niekam ne paslaptis, kad Vokietija yra reikšmingas klasikinės muzikos centras. Leipcigas taip pat garsėja savo muzikinės kultūros istorija  – čia gyveno J. S. Bachas, F. Mendelsonas, kuris, beje, įkūrė iki šiol laikomą vieną geriausių pasaulyje Gewandhauso orkestrą. Studijuodama šiame mieste turiu nuostabią galimybę dažnai girdėti šį puikų orkestrą ir čia atvykstančius pasaulinio lygio solistus.

Kaip, tavo akimis žiūrint, užsienio muzikantai, dirigentai vertina muzikantus iš Lietuvos?

Manau, kad teigiamai ir matyt tikrai ne be reikalo, nes lietuvių muzikantai pasižymi stipriu muzikiniu pasiruošimu. Esu „Baltic Sea Youth Philharmonic“ orkestro narė, kuriame jauni muzikantai atrenkami iš visų Baltijos šalių – Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos. Per paskutinį turo koncertą, kurį užbaigėme garsiausiuose Paryžiaus koncertų namuose “Theatre des Champs Elysses“, visų grupių koncertmeisteriai buvo lietuviai. Manau, tai neblogas įvertinimas.

Šiuo metu vis dar esi čia, kokius pasiūlymus/kontraktus esi gavusi?

Būtent čia, Leipcige, pradėjau kartu groti su pianistu iš Egipto SeifEl Din Sherif. Per šiuos „Erasmus“ metus kartu paruošėme kamerinės muzikos programą ir visą birželį koncertuosime skirtinguose Vokietijos miestuose. Taip pat ir liepos mėnesį yra numatyti kamerinės muzikos koncertai Berlyne, kuriame grosime vien klarnetinio kvinteto žanro kūrinius. O rugpjūtį su jaunimo orkestru „C/O chamberorchestra“ grosiu  festivalyje „Young Euro Classic Berlyno Konzerthaus“ salėje. Tad nusimato įdomi ir dinamiška vasara.

Esi viena iš daugelio Lietuvos muzikantų, pasukusių į užsienį. Daugelis iš jų, pasirinkę studijas čia, taip ir negrįžo atgal, bet pasiekė aukštumų. Kokie tavieji planai?

Kitais metais baigiu akademiją, todėl artimiausias planas ir būtų bent metams grįžti į Lietuvą pabaigti pradėtas bakalauro studijas. Bet ne tik dėl popieriaus, o dar ir todėl, kad LMTA turiu nuostabias dėstytojas: profesorę Undinę Jagėlaitę-Lipinaitienę ir docentę R. Lipinaitytę. Nemanau, kad mokymasis užsienyje iškart garantuoja sėkmę tiek mokslo, tiek darbo prasme. Bet išvykti ir pagyventi kažkur kitur, praplėsti  profesinius ir žmogiškus horizontus – labai sveika ir netgi būtina.

Kaip manai, ar smuikininkui lengva, ar kaip tik labai sunku Lietuvos muzikos rinkoje?

Manau, kad nėra lengva galbūt dėl nedidelės rinkos. Vokietijoje net į paprastus dėstytojo klasės vakarus susirenka publika – tiesiog pasiklausyti muzikos, o Lietuvoje dažniausiai  ateina tik „vietiniai“ – studentai, dėstytojai, šeimos nariai. Vis dėlto daug kas priklauso nuo atrastų žmonių ir patiriamo džiaugsmo dirbant šį, kūrybinį darbą.