Pačiame vidurvasario karštymetyje, liepos septynioliktąją dieną, netekome pasišventėlio, bolševikinės imperijos pamatų griovėjo, Tiesos, blaivios ir laisvos Lietuvos gynėjo, daugiamečio politinio kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko.

Vos prieš pora mėnesių, 2014 metų  balandžio 29 dieną,  Vilniaus įgulos karininkų ramovėje mons. Alfonsas Svarinskas pilnutėlei salei žmonių, jo knygos ,,Nepataisomasis“ pirmos dalies sutiktuvėse, pasakė, kad nemokame naudotis išsikovota laisve, o privalėtume visada galvoti apie Lietuvos išlikimą. Ar įsiklausėme į jo žodžius?  Priminsime, jog antroji knygos ,,Nepataisomasis“ dalis skaitytojus pasieks spalio mėnesį.

Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose (Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis). Mokėsi Vidiškių, Ukmergės, Deltuvos mokyklose, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Jaunuolis svajojo apie Lietuvos kariuomenę, bet sovietinio amaro metu pamatęs negyvą ir kruviną rusų kareivėlį, ištarė ,,Ne. Viskas.“ 1942 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Turėjo puikų rektorių – kunigą salezietį Pranciškų Petraitį, dvasios tėvą kun. dr. Vytautą Balčiūną, dėstytojus profesorius – jėzuitą Stanislovą Gruodį, prelatą dr. Pranciškų Kuraitį, kun. marijoną Juozą Grigaitį, kun. Stasį Ylą ir daugelį kitų. Garbingi mokytojai suteikė ne tik profesines žinias, bet išugdė meilę Dievui ir Tėvynei, savo artimui, kovai prieš blogį ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Todėl monsinjoras A. Svarinskas visada pabrėždavo Dekalogo svarbą ir artimo meilei  ir politikai. Dar seminarijoje būsimasis kunigas įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą. Kunigų vaidmuo  lietuvių tautai buvo labai svarbus, o istorinių lūžių Lietuvai išbandymams – netgi lemiamas. Partizaninė kova nebūtų ištvėrusi dešimties metų golgotos, jei ne dvasiškių pagalba. Todėl nuožmūs bolševikinio režimo vykdytojai nuo 1944 m. iki Stalino mirties (1953 m.) išsiuntė į Sibiro lagerius 364 kunigus.

1944 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai (pirmoji 1940 m.), A. Svarinskas Didžiosios Kovos apygardos partizanams Ukmergės apylinkėse atnešdavo maistą, spaudą, medicinos reikmenis. Pajutęs sovietinių pareigūnų sekimą, 1946 m. gegužės mėn. išėjo į miškus pas Didžiosios Kovos apygardos 5-tojo bataliono partizanus. Bendravo su Vyčio apygardos ,,Šarūno“ partizanais. Turėjo slapyvardį Laisvūnas. 1946 m. pabaigoje, partizanų išsiųstas į Kauną parūpinti šovinių, bet gruodžio 31 d. buvo suimtas. Tardomas, kankinamas ir už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų atlikti bausmę pataisos darbų kalėjime, ir dar 5 metus tremtyje, apribojant laisvę. 1947-1956 m. kalėjo Intos, Abezės (Komija, Rusija) lageriuose. 1954 m. spalio 3 d. Abezės centrinio lagerio ligoninėje kalinio vyskupo Pranciškaus Ramanausko slapta buvo įšventintas į kunigus.

Alfonsas Svarinskas į Lietuvą sugrįžo 1956 m. Apie religinių kultų įgaliotinį B. Pušinį tuomet kan. J. Stankevičius rašė: ,,Tai buvo komunistas, kuris davatkišku fanatizmu buvo numatęs Lietuvoje sunaikinti religiją. Pušinis buvo apskaičiavęs, kad 1950 m. Lietuvoje tikinčiųjų žmonių jau beveik nebus.“ Tad  A. Svarinskui, kaip jaunam kunigui, nelengva buvo gauti vietą. Pirmoji parapija, į kurią paskirtas kaip altarista, mažytė, gal 500 žmonių Kulautuvos miestelis. Kun. A. Svarinskui pradėjus aktyviai parapijoje darbuotis, pradėta jį sekti, daryti kratas. Parapiją teko palikti. Išvyko į Betygalą jau vikaro pareigoms. Nors čia bažnyčia mūrinė, didelė, bet žmonių sekmadieniais į Šv. Mišias ateidavo vos trys dešimtys. Kun. A. Svarinskas sugebėjo suburti ir atvesti į bažnyčią ne tik suaugusius parapijiečius, bet ir jaunimą. Tai nepatiko saugumo pareigūnams. 1958 m. balandžio mėnesį, trečią Šv. Velykų dieną, kunigas suimamas. Atvežtas į Vilnių, kur prasidėjo tardymai. Nelabai sekėsi įrodyti ,,nusikaltimus“. Tik už kratos metu paimtas religinio turinio knygas buvo nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Vėl teko pasukti į Rusijos lagerius – Mordoviją. Ten susitiko su antrą kartą kalinčiais kanauninkais Petru Rauda ir Stanislovu Kiškiu, kunigais Antanu Jurgaičiu, Antanu Bunkumi, Algirdu Mociumi, būsimais Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarais Liudviku Simučiu, Algirdu Endriukaičiu ir kitais.

1964 m. balandžio 12 d. kun. Alfonsas Svarinskas išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą 20 mėnesių negalėjo  prisiregistruoti, todėl ir kunigo darbo dirbti negalėjo. Sovietiniai valdžiažmogiai   siūlė palikti Lietuvą, bet kunigas jų nepaisė. 1965 m. paskirtas Miroslovo Švč. Trejybės parapijos vikaru. 1970 m. spalio mėn. sovietinio saugumo reikalavimu perkeltas į Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapiją vikaro pareigoms. Kadangi kunigas tęsė darbą su jaunimu, čia išbuvo tik 9 mėnesius. 1971 m. vasarą triušmingai perkeltas į Igliaukos Šv. Kazimiero parapiją administratoriaus pareigoms, kartu aptarnaujant ir Patilčių Šv. Petro išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. pradėjo aktyviai bendradarbiauti pogrindiniame leidinyje ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Nuo 1976 m. liepos 12 d. A. Svarinskas jau Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Ir čia nuolat agresyviai puolamas žiniasklaidos. Mat kunigas jau atvirai ragino tikinčiuosius ginti religijos laisvę, taip pat ir pilietines teises. Rengė tikinčiųjų eisenas, įvairias religines iškilmes, įtraukdamas ir jaunimą. 1978 m. lapkričio 13 d. kun. Alfonsas Svarinskas kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus.

1983 m. sausio 26 d. kun. Alfonsas Svarinskas suimamas trečią kartą. Apkaltinus antitarybine agitacija ir propaganda, gegužės mėnesį nuteisiamas 7 metams griežtojo režimo lagerio  ir 3 tremties metams. Išsiunčiamas į Čiusovo rajoną (Permės sritis, Rusija).

1988 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas gavo Amnesty International Oregono valstijos (JAV) grupės, ginančios žmogaus teises (Amerikoje gyvenančių lietuvių organizacijų prašymu) pateiktą kalinamų žmonių sąrašą. Susitikęs Maskvoje su prezidentu Michailu Gorbačiovu, prašė išlaisvinti kun. Alfonsą Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. kunigas A. Svarinskas grįžo į Atgimimo bangų pakilusią Lietuvą, Viduklę su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos išvyks iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d.  ištremtas į Vokietijos Federacinę Respubliką, kuo toliau nuo skaudančių sovietinių valdžių galvų.

Iš Vokietijos  kun. A. Svarinskas lankydavo daugelį lietuvių kolonijų pasaulyje, 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1989 m. rugpjūčio 22 d. JAV Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos pirmininkės Angelės Nelsienės dėka kun. A. Svarinskas susitiko su JAV prezidentu R. Reiganu ir padėkojo jam už rūpestį išlaisvinant jį iš sovietinių lagerių ,,rojaus“.

1990 m. birželio 19 d. kun. Alfonsas Svarinskas grįžo į numylėtą laisvą Lietuvą. Birželio 21 d. paskiriamas Kauno archivyskupijos kurijos notaru, Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, o rugpjūčio 25 d. Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono monsinjoro laipsnį.

1991–1992 m. monsinjoras Alfonsas Svarinskas atstovavo tautai kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatas.

1991 m. lapkričio 8 d. mons. Alfonsas Svarinskas paskiriamas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Monsinjoras gavo pulkininko laipsnį. Lankė kariuomenės dalinius, bendravo su kariais, laimino jų priesaikas, šventino pirmąsias kovines vėliavas. Ypatingą dėmesį skyrė karių sielovadiniam ugdymui. Skatino patriotinę veiklą bei pagarbius tarpusavio santykius. Brigados ,,Geležinis vilkas“, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos štabuose ir kitose vietose įkūrė pirmąsias maldos koplytėles. Savanorių bibliotekai dovanojo daug knygų. Skatino karius skaityti religines knygas, kariuomenės renginius pradėti Šv. Mišiomis Lietuvos bažnyčiose ar kariuomenės koplytėlėse. Mons. A. Svarinskas buvo kariuomenės dvasingumo, sąžiningumo, patriotizmo ir aukštos moralės vadovas. Platino kariuomenės daliniuose, bendruomenėse Lietuvos tarpukario  šviesuolių, kariuomenės vadų, vyskupų, partizaninio karo vadų portretines nuotraukas, Lietuvos valstybės himno tekstus, herbo kopijas.  Tai nepatiko valdžioje įsitvirtinusiems buvusiems komunistų partijos veikėjams. Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius 1996 m. vasario 28 d. atleido mons. A. Svarinską iš Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigų.

1996 m. mons. A. Svarinskas paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu. 1997 m. vasario 10 d. paskirtas Kauno apskrities karo kapelionu ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi bei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kunigu padėjėju. 1998 m. balandžio 23 d. jau darbuojasi Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Remdamasis bažnyčios įstatymais, sulaukęs 75 m. amžiaus, 2000 m. kovo 30 d.  pasiprašė išleidžiamas į poilsį. Monsinjoras buvo paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.

Mons. A. Svarinskas nesėdėjo sudėjęs rankų. Važinėjo po Lietuvą, dalyvavo įvairiuose renginiuose. Reaguodamas į pavojus Lietuvos valstybingumui ir katalikų tikėjimui, drąsiai sakydavo tiesą, ragino žmones vengti svaigalų, šeimas turėti namuose kryžių, Lietuvos simbolius – Vytį, valstybės himną, nors vieną portretą iš partizanų vadų, kad augdami vaikai matytų ir žinotų, ką tai reiškia. Platino gausybę literatūros, susijusius su patriotizmu, įvairiomis šalies negerovėmis.  Šalia Ukmergės, tėvų buvusiose žemėse, įkūrė Didžiosios Kovos  apygardos partizanų parką. Čia kiekvienais metais rengdavo partizanų pagerbimo minėjimus, savo lėšomis pastatė daugybę kryžių –   Didžiosios Kovos apygardos partizanams, Lietuvos prisikėlimui, popiežiui Jonui Pauliui II, JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, generolui Jonui Juodišiui atminti.

Mons. Alfonsui Svarinskui visada rūpėjo tikintis ir doras Lietuvos jaunimas, kurio pareiga  išsaugoti Tėvynės laisvę. Griežtai pasisakė už santuoką, dorą šeimą. Nors kai kurie žmonės manė, jog monsinjoras rūstus ir piktas, tačiau pabendravę pamatydavo, kad tai šiltas ir labai malonus žmogus, tik griežtai siekiantis užsibrėžto tikslo. Visą gyvenimą mylėjęs Tėvynę ir Bažnyčią, dėl to ne vieną kartą ir nukentėjęs.

Mons. Alfonsas Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001).

Atsisveikinome su tvirtu ir atkakliu kovotoju už Tiesą monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Amžinam poilsiui jis pasirinko vietą šalia tėvų žemės – Ukmergės (Dukstynos) partizanų kapinėse, kur šlama aukštos pušys ir dvelkia protėvių dvasia. Iškilmingai į paskutinę kelionę palydėtas savo bendražygių, mokinių, patriotų ir katalikų. O jų buvo daug. Atvykusių iš Lietuvos miestų ir miestelių, kad pagerbtų Didįjį Lietuvos Patriotą, paskutinį kartą jam nusilenktų. Sakydamas pamokslą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Šv. Mišių už mons. Alfonsą Svarinską metu, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius velionį pavadino kunigu legenda.

Atsisveikinta su mons. Alfonsu Svarinsku 2014 m. liepos 19 d. Vilniaus Šv. Ignoto kriptoje. Kitą dieną palaikai buvo perkelti į Šv. Ignoto bažnyčią. Liepos 21 d. iš Šv. Ignoto bažnyčios laidotuvių procesija palydėjo monsinjoro palaikus į Vilniaus arkikatedrą baziliką. Iškilmingose Šv. Mišiose dalyvavo 74 kunigai iš visos Lietuvos, 11 vyskupų, arkivyskupai metropolitai. Mons. Alfonso Svarinsko palaikai, lydimi didžiulio laidotuvių kortežo, dalyvaujant Lietuvos kariuomenės orkestrui, Garbės sargybos kuopai buvo vežami į Ukmergės partizanų (Dukstynos) kapines. Atsisveikinimo kalbas, vadovaujant krašto apsaugos ministrui Juozui Olekai, pasakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, disidentas Petras Plumpa, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kovo 11-osio Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Prezidiumo pirmininko dim. plk. Jono Čeponio kalbą perskaitė LLKS štabo viršininkas dim. mjr. Vytautas Balsys.

Mons. Alfonsui Svarinskui pagerbti iššautos trys salvės, sukalbėtos maldos, sugiedotas Lietuvos himnas. Neskubėjo žmonės skirstytis prie baltomis rožėmis papuošto kapo. Laidotuvių dalyviai buvo pakviesti susirinkti į jo įkurtą Didžiosios Apygardos partizanų parką, pavaišinti kareiviška koše ir arbata. Nebus užmiršti monsinjoro darbai, siekiai, patarimai. Mykolo Romerio universiteto prof. habil. dr. Donatas Stakišaitis ruošia knygą apie mons. Alfonsą Svarinską ir prašo pateikti savo atsiminimus, nuotraukas, dokumentus, susijusius su jo veikla. D. Stakišaičio tel. 8646 41384, el. p. dstakisaitis@ yahoo.com.

Lidija Veličkaitė

www.xxiamzius.lt nuotr.