Pagrindinis puslapis Autoriai Mokytoja N. Česnulevičienė: „Lietuva prasideda čia, kur esame mes…“

Mokytoja N. Česnulevičienė: „Lietuva prasideda čia, kur esame mes…“

Mokytoja N. Česnulevičienė: „Lietuva prasideda čia, kur esame mes…“

Mokytoja Nijolė Česnulevičienė (Repeikaitė). Justinos Sudvojūtė nuotr. Nuotr. iš Nijolės Česnulevičienės asmeninio archyvo

Kalbama, kad Lietuvoje trūksta mokytojų, o ypač miesteliuose ir kaimuose, tad „Vorutos“ redakcija nusprendė pasidomėti, kaipgi sekasi ten dirbantiems pedagogams. Pavyko rasti mokytoją, kuri jau ne vienerius metus dirba Onuškio miestelio (Trakų r.) gimnazijoje, 2013 m. pavadintoje Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardu. Šioje gimnazijoje mokytoja Nijolė Česnulevičienė moko geografijos, o kiek anksčiau yra mokiusi ir lietuvių kalbos. Tarp autorių jos pavardę randame 2017 m. išleistoje monografijoje „Onuškis“[1], leidiniui ji parengė publikacijas apie Žilinų (Varėnos r.) mokyklos istoriją ir mokytojus, beje, šioje mokykloje ji pati mokėsi ir dirbo.

Mokytoja gyvena gretimame Kareivonių k. (Varėnos r., Jakėnų sen.), išaugusiame prie buvusio Kareivų dvaro. Pasakojama, kad šie dvarininkai rūpinosi lietuviškuoju švietimu. Štai Vincas Vičkačka rašo apie savo tėvą Juozą Vičkačką (1899–1967) iš Kaniūkų k. (buv. Onuškio vlsč., Trakų apskr.), tarnavusį pas Kareivas:

Ponas Kareiva lietuviškai gerai mokėjo ir su Juozuku kalbėjo tik lietuviškai. Dvare buvo vartojama lenkų kalba, todėl per keletą metų tėvelis neblogai išmoko lenkiškai. Eidamas tarnauti į dvarą, raides jau pažino, bet skaitė prastai. Ponas pasidomėjo piemens raštingumu, padovanojo lietuvišką elementorių ir beganydamas avis tėvelis vaikystėje išmoko skaityti ir rašyti. Tai buvo visi jo universitetai, bet gyvenime jis buvo protaujantis ir apsiskaitęs žmogus, domėjosi knygomis, laikraščiais, pasaulio įvykiais.[2]

Apie Kareivų dvarą ir dvarininką Vaclovą Kareivą rašęs ir pirmasis Trakų apskrities viršininkas (1918–1919), Aukštadvaryje gyvenęs Lietuvos savanoris, gydytojas, poetas, Sibiro tremtinys Vladas Mongirdas:

Prasidėjus Vilniaus diacezijos kovai bažnyčiose dėl lietuvių kalbos ir išėjus admin. Michalkevičiaus aplinkraščiui atsirado Trakų apskrityje kunigų lietuvių, kovotojų dėl lietuvių kalbos, atsirado lietuvybės žadintojų. Išsigando, subruzdo mūsų dvarininkai. Suvažiavę, susiorganizavę, pradėjo iš surinktų sumų platinti „Apšvietimą“, t. y. lenkiškus laikraščius ir knygas tarp mūsų lietuvių… Įdomu, kad tas „švietimas“ plito tik lenkų kalba, nė vienos kapeikos nebuvo duota lietuvių literatūrai platinti… Kai dvarininkas Vaclovas Kareiva iš Kareivonių dvaro, Onuškio valsčiaus, užprotestavo tokį „švietimą“ ir atsisakė duoti pinigų, jeigu nebus platinama lietuvių kalba knygelės tarp lietuviškai kalbančių, tai dvarininkai labai pasipiktino, pavadino jį „litvomanu“, „regnatu“ ir nusisuko nuo jo, beveik nutraukdami santykius. Negaliu nepaminėti šito šviesaus, kilnaus žmogaus, pilnai supratusio savo pilietiškas pareigas Lietuvoj, giliai mylinčio savo žemę, prisirišusio prie jos, darbštaus, energingo. Buvo jisai tikras patriotas-dvarponis, susijęs su liaudimi, kuri aplink jį gyveno, kaip tikras tėvas materialiai ir patarimais juos rėmė. Kaimynai ūkininkai jį mylėjo ir noriai kreipdavosi į jį visokiais reikalais. Kalbėjo jisai gražiai lietuviškai ir visuomet užkalbindavo lietuvius tik lietuviškai. Mano uošvis jį labai gerbė už atvirumą, kilnumą ir sakydavo visuomet, kad Kareiva yra ne „litvomanas“, bet tikras lietuvis patriotas.[3]

Kalbiname Trakų r. Onuškio Donato Malinausko gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoją, geografijos mokytoją metodininkę Nijolę Česnulevičienę (Repeikaitę).

Gal galėtumėte papasakoti apie save ir pristatyti savo šeimą? Iš kur esate kilusi, kaip bėgant laikui keitėsi gimtasis kaimas? Koks buvo Jūsų mokymosi kelias iki studijų?

Gimiau Varėnos r., Pajuodzikio k., visai netoli garsiųjų muzikų Petrauskų vasarvietės, Petrauskais vadinamos. Beveik penkerius pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau nepaprastai gražaus miško pašonėje, klausydamasi pačių neįtikinamiausių dziedulio Adomo Repeikos pasakojamų istorijų. Pajuodzikio kaimas buvo viensėdžių kaimas, kažkada priklausęs Kareivų dvarui. Senelis Adomas Repeika[4] kaip Lietuvos savanoris 1921 m. gavo 15 ha žemės su ordinarininko[5] Bažičkos trobele. Dziedulis Adomas buvo pažangus ūkininkas, daug skaitė, pirmasis kaime įsitaisė radiją, kuliamąją. Išgyveno karą, okupaciją. Įsibėgėjus masiniam kaimų naikinimui, buvome iškeldinti į Kareivonių kaimą. Tik užaugusi supratau, kodėl senelis, nuėjęs į seną savo sodybvietę, verkdavo… Dabar Pajuodzikio kaimo nebėra, tik šalia Pilių pušyno ošiantys ąžuolai mena čia kadais gyvenusius žmones. Žilinų pagrindinėje mokykloje baigiau aštuonias klases, toliau mokiausi Onuškio vidurinėje mokykloje. Besimokydama šiose mokyklose sutikau puikių mokytojų (nesinori kurių nors išskirti), kurie ne tik padėjo pažinti pasaulį, bet ir ugdė pilietiškumą. Jau tada supratau, kad Lietuva prasideda čia, kur esame mes…

Danutė ir Jonas Repeikos su dukromis Nijole Česnulevičiene (dešinėje) ir Daiva Jarmalavičiene. Virginijos Barštytės nuotr. Nuotr. iš Nijolės Česnulevičienės asmeninio archyvo

Kodėl nusprendėte tapti mokytoja ir studijuoti būtent lietuvių kalbą ir geografiją? Kaip gimė šis noras, kas tam turėjo įtakos? Kodėl sugrįžote į gimtinę?

Mokytoja svajojau tapti nuo vaikystės. Vidurinę mokyklą baigiau 1989 m., kai Lietuva plazdėjo Trispalvėmis, o mes gyvenome Atgimimo nuotaikomis, todėl ir pasirinkau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi studijas sugrįžau dirbti į Onuškio vidurinę, vėliau dirbau Žilinų pagrindinėje mokykloje. Tuo metu Žilinuose veikė vidurinė mokykla, trūko geografijos mokytojo, todėl direktorės Onutės Marcinonienės paskatinta nusprendžiau įgyti dar vieną specialybę. Taip prasidėjo mano, kaip geografijos mokytojos, kelias.

Geografijos mokytojos kvalifikaciją taip pat įgijau Vilniaus pedagoginiame universitete. Jau minėjau, kad pradėjau mokytojos kelią Onuškyje, vėliau tęsiau Žilinuose, o dabar dirbu Onuškio D. Malinausko gimnazijoje. Sugrįžau į gimtinę labai paprastai: ištekėjau už vaikystės draugo. Abu norėjome gyventi kaime. Taip ir įsikūrėme Kareivonyse! Čia ir užauginome tris sūnus, beje, vyriausias taip pat pasirinko mokytojo kelią.

Nijolė ir Gintaras Česnulevičiai su sūnumis. Iš kairės: Džiugas, Gintaras, Nijolė, Rokas ir Justas. Justinos Sudvojūtės nuotr. Nuotr. iš Nijolės Česnulevičienės asmeninio archyvo

Ar sudėtinga dirbti netoli gimtųjų vietų?

Niekada apie tai negalvojau. Galiu pasakyti tik tiek, kad dirbdama tiek Žilinuose, tiek Onuškyje stengiausi būti nuoširdi, mylėti vaikus, gerbti jų tėvelius ir senelius, taip pat rasti laiko bendrystei. Pakankamai dažnai su mokinukais pakeliaujame po Onuškio apylinkes, pakalbiname mūsų senolius ir kiekvieną kartą prisistatydama sakau, kad esu Čečioko Danutės duktė. Ir šitas magiškas prisistatymas atrakina visas jų atminties duris. Mano mama Danutė Aliukonytė, kilusi iš Gruožninkėlių kaimo, o kadangi Aliukonių ten buvo labai daug, tai visi turėjo savo pravardes. Kai dirbau Žilinuose, visada prisistatydavau kaip Jono Repeikos duktė. Mano tėvelius, jau senjorus, pažįsta daugelis dar iš jaunystės laikų, jie kaip jungtis, kuri man padeda pažinti krašto žmones. Ir tai laikyčiau pačiu didžiausiu privalumu, trūkumų nėra!

Turite daug pedagoginės patirties, tad gal galėtumėte pasvarstyti, kaip gyvenamoji mokinių aplinka veikia lietuvių kalbos mokėjimą, ar sudėtinga išmokyti taisyklingai kalbėti, rašyti, ar turite daug darbo, veiklos?

Be abejo, gyvenamoji mokinių aplinka turi įtakos lietuvių kalbos mokėjimui. Šiuo metu dirbu tik geografijos mokytoja, tačiau pastebiu, kad vaikams, ateinantiems iš nelietuviškai kalbančių šeimų, sunku išmokti taisyklingai kalbėti ir rašyti. Visgi gimnazija yra įsikūrusi Pietryčių Lietuvos regione, o, kaip žinia, dalis regiono kurį laiką buvo už demarkacinės linijos, todėl dvikalbystės problema šiose apylinkėse yra neišvengiama. Taigi, natūralu, kad tokiems mokinukams įdiegti meilę lietuvių kalbai yra sunkiau. Kita vertus, džiaugiuosi, kad mūsų krašte vis dar gaji dzūkų tarmė ir netgi turime mokinių, kurie noriai dalyvauja tarmiškai kalbančių mokinių konkursuose bei užima prizines vietas visos respublikos mastu. Dažnai pastebiu, kaip nušvinta jų veidai apsirengus tautinį kostiumą ir raiškiai pasakojant istorijas savo gimtąja tarme. Tuomet be galo džiaugiuosi, kad dėl nuoseklaus ir atsakingo darbo jie anaiptol nepriima savo tarmės kaip trūkumo ir netgi ja didžiuojasi.

Trakų r. Onuškio Donato Malinausko gimnazijos mokytojos Gražina Kulbickienė (kairėje), Nijolė Česnulevičienė (centre) ir Daiva Žilionienė (dešinėje) su savo mokiniais adventinės vakaronės metu. Nuotr. iš Nijolės Česnulevičienės asmeninio archyvo

Onuškio gimnazijos mokytojai dėjo daug pastangų, kad gimnazija gautų Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardą. Dėkojame už tai. Ar pavyksta per pamokas ir renginius prisiminti Vasario 16-osios akto signatarus, į mokinių veiklas integruoti Pirmosios Respublikos laikotarpio istoriją?

Mūsų gimnazijos bendruomenė labai kryptingai siekė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko vardo. Ir dabar rengiame mokinių žygius į vietovę, kurioje gyveno signataras D. Malinauskas, atliekame įvairius tyrimus, kiekvienais metais drauge su Kovo 11-osios švente minime ir signataro gimtadienį. Kiekvienais metais p. Viktoro Jenciaus iniciatyva dalyvaujame Vasario 16-osios akto signatarų pagerbimo šventėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Mokiniai dalyvauja Signatarų namuose (Vilniuje) vykstančiose edukacijose, prižiūri gerbiamo signataro kapą Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje. Tikimės, kad šios veiklos paskatins mokinius mylėti savo kraštą, didžiuotis Lietuvos pilietybe ir augins suvokimą, kad ir mažais darbais prisidėdami galime kurti gražesnę ir šviesesnę Lietuvą.

Žilinų pagrindinės mokyklos mokytojų folkloro ansamblio pasirodymas, priekyje renginį vedusios Nijolė Česnulevičienė ir ansamblio vadovė Aušra Jachimovičienė (dešinėje)

Nors pasibaigus pamokoms, tenka daug laiko skirti mokinių darbų tikrinimui, ruošimuisi būsimoms pamokoms, esate labai visuomeniška ir aktyvi, Jus, pasipuošusią tautiniais drabužiais, dažnai matome renginių metu. Gal papasakotumėte, ką dar veikiate, kur dalyvaujate?

Dainuoju Onuškio D. Malinausko gimnazijos mokytojų kolektyve (vad. Gražina Kulbickienė) ir Žilinų pagrindinės mokyklos mokytojų folkloro ansamblyje (vad. Aušra Jachimovičienė). Dalyvauju Kareivonių kaimo bendruomenės veikloje: rengiame įvairias kalendorines lietuvių liaudies šventes, žymiausios Joninės, organizuojame ir minime Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios paminėjimus. Jaučiu širdyje didelį džiaugsmą, kai mūsų nedideliame kaime susitinka kelios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir vaikaičiai. Taip yra perduodama tautos atmintis mūsų jaunimui ir mažiesiems. Vyresniųjų pavyzdys yra pati geriausia mokykla jauniesiems.

2020-aisiais susipažinome su COVID-19, o karantinas, saugojimasis ir įvairūs ribojimai tapo įprastu reiškiniu. Kaip dirbate dabar, kaip vyksta mokymo ir mokymosi procesas, kokia tai patirtis, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

COVID-19 yra tikras išbandymas ir mokiniams, ir mokytojams. Mes, mokytojai, mokomės visą gyvenimą: privalome suspėti sužiūrėti, kas naujo vyksta pasaulyje, nuolat sekti dalyko naujoves, dabar tobuliname nuotolinio darbo įgūdžius. Visi suprantame, kad turime įveikti šios infekcijos iššūkį, todėl galvodami apie savo ir aplinkinių sveikatą dirbame mišriuoju būdu – dalis klasių mokosi mokykloje kaip įprastai, kita dalis dirba nuotoliniu būdu iš namų. Mokyklos administracija labai stengiasi, kad kiekvienas mokinys ir mokytojas turėtų visas galimybes mokytis ir mokyti. Visgi mokytojo ir gyvo kontakto niekas nepakeis, nes tikslas ne tik mokyti, bet ir ugdyti, formuoti asmenybę – mokyklos tikslai daug platesni…

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė

______________________

[1] Onuškis, sud., vyr. red. Živilė Driskiuvienė, Vilnius: Versmė, 2017, 1572 p.

[2] Vincas Vičkačka, „Praeities puslapiai. Juozas Vičkačka (1899 05 13–1967 04 27)“, in: Onuškis, op. cit., p. 1080.

[3] Vladas Mongirdas, „Iš prieškarinio Trakijoj gyvenimo atsiminimų“ (LMAB, Rankraščių skyrius, F. 267-3748), in: Aukštadvaris: Monografija, sud. Ir vyr. red. Kazys Račkauskas, Vilnius: Gimtinė (Tėviškės pažinimo fondo užs.), 2002, 185–186.

[4] Adomas Repeika (Jono) gimė 1898 07 09 Žilinų k. Onuškio vlsč. (Trakų r.), grandinis, tarnavo savanoriu 1919 01 10 – 1921 10 15. Apdovanojimo liudijimas Nr. 3147, išduotas 1929 07 30. Žr. Vilius Kavaliauskas, Trakų apskrities karžygiai: 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyties Kryžiaus kavalieriai ir savanoriai, Trakai: Trakų istorijos muziejus, 2018, p. 191. Red. pastaba.

[5] XVIII a. pab.–1941 m. samdomi bežemiai Lietuvos dvarų ir stambių ūkininkų darbininkai, darbo užmokestį daugiausia gaudavę ordinarija (žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą – <https://www.vle.lt/Straipsnis/ordinarininkai-264>). Taip pat ordinarininkas – žemės ūkio darbininkas su šeima, kurioje be jo paties yra dar bent viena darbo jėga, paprastai samdomas ne trumpesniam laikui kaip vieneriems metams (žr. Lietuvių enciklopedija, t. 21: Oda–Pareiga, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, p. 165). Red. pastaba.

 

 

Spausdinta Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodžio 19 d., p. 91–94.

Naujienos iš interneto