Vladas Baltuškevičius. Zenono Baltrušio nuotr.

Keleivis

Aš – keleivis, vienišas keleivis

vienas keliuose ir klystkeliuose vienas

širdį graižioja jų aštrios aštrios kreivės

ir benamės benakvynės naktys dienos…

                                             

Vladas Baltuškevičius

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad šių metų birželio 4 dieną, eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė poetas, vertėjas Vladas Baltuškevičius.

V. Baltuškevičius gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynose, Marijampolės apskrityje. 1960 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje, „Minties“ leidykloje.

Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1973 m. Nuo 1988 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido devynias poezijos knygas: Saulės židinys: eilėraščiai (1975), Vasaros zenitas: eilėraščiai (1979),  Erčios: eilėraščiai (1987), Prisipažinimai: eilėraščiai (1991), Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems (2009), Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai (2015) ir kt. Išvertė užsienio autorių prozos ir Omaro Chajamo, Macua Bašio, W. Shakespeare’o, L. S. Senghoro eilėraščių, C. Baudelaire’o rinkinį Piktybės gėlės, daug rusų autorių poezijos, kuri publikuota kelių tomų knygoje „Rusų meilės lyrika“ (kartu su kitais vertėjais) ir kitur.

Jau pirmieji V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, dėmesiu foniukai, garsų dermei.  Vėlesnėje  kūryboje svarbią vietą užima kanoniškos eiliavimo formos, ypatingai sonetas. Pagrindinės V. Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika. Nevengiama ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų (Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems 2009), retoms, netikėtoms žodžio reikšmėms.

Kai kurie V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskiria savitu, kosmologiniu požiūriu į žmogaus būtį, filosofine meditacija, originalia formos pajauta. (Prisipažinimai: eilėraščiai, 1991). Kūrybos publikavęs almanachuose, rinkiniuose („Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“).

Poetas Petras Palilionis apie V. Baltuškevičiaus sonetų rinkinį Žaibų šviesoj (2015) rašė: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.

Literatūrologė, redaktorė Janina Riškutė taip pristatė solidžią poeto rinktinę Proregiai (1999): „Vladui Baltuškevičiui poezijos pasaulis pakilęs virš realybės. Kalnų viršūnių, kūrybos ir meilės ilgesys transformuojasi atitinkama eilėraščio materija: kosminiais kūnais, oranžine žaibų šviesa, užribių būtybėmis, crescendo kraujo dugne“.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Velionio broliui Algirdui, dukterėčiai Kristinai ir kitiems artimiesiems bei bičiuliams.

Atsisveikinimas su poetu Vladu Baltuškevičium – Garliavos Jonučių laidojimo namuose (J. Šimkaus g. 22, Garliava) birželio 7 d., antradienį, 10–13 val.

Šv. Mišios bus aukojamos birželio 7 d., antradienį, 9 val. Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčioje (Antakalnio g. 35, Kaunas).

Birželio 7 d., antradienį, 13 val. urna išlydima į Jonučių kapines (Sodų g. 25, Garliava).