Mindaugo karūnavimo-Valstybės dienos minėjimas jau tapo tradicine švente. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kasmet liepos pradžioje žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys nukrypsta į mūsų valstybės ištakas, į tolimus ir miglotus Mindaugo laikus. Nauja, niekada anksčiau nešvęsta šventė, nuostabiai greitai tapo ne tik tradicine, bet ir viena svarbiausių metų švenčių. Kas lemia tokią šios šventės sėkmę? Kas sieja šią dieną ir Mindaugo laikus?
XX amžius Lietuvos istorijoje buvo kovos už Lietuvos valstybingumą amžius. Valstybingumo atkūrimo idėja iškilo 1915 m., Vokietijos okupacijai nutraukus 120 metų trukusį Rusijos viešpatavimą, buvo apginta ir įgyvendinta 1918–1920 m. kovose. Po 1940 m. sovietinės okupacijos valstybingumo siekis buvo puoselėjamas 1941-ųjų Birželio sukilėlių bei pokario partizanų gretose ir kiekvieno lietuvio širdyje, kol 1990–1991 m. Lietuvos valstybė vėl buvo atkurta ir įtvirtinta. Sunkus kelias į savo valstybingumą paliko pėdsaką mūsų sąmonėje, išmokė suvokti valstybę kaip vieną svarbiausių vertybių, lemiančių tautos ir kiekvieno piliečio gyvenimą, saugumą bei gerovę. Tai lemia ir padidėjusį dėmesį Lietuvos valstybingumo ištakoms, kurios siekia viduramžius.
Senasis Lietuvos valstybingumas buvo svarbus ir prieškario Lietuvos tautinei bei pilietinei savimonei. Bene labiausiai tuomet kreiptas dėmesys į Vytauto laikų Lietuvos “nuo jūros iki jūros” galybę. Atitinkamai ir šventė senajam Lietuvos valstybingumui paminėti buvo pasirinkta kita – Rugsėjo 8-oji, 1430 m. planuoto Vytauto karūnavimo diena. Šiandien ši kažkada populiari data jau gerokai primiršta, ją užgožė liepos 6-oji – Mindaugo karūnavimo diena. Šventę, kuri simbolizavo siekimą užbaigti Vytauto darbą ir vainikuoti Lietuvą garbės vainiku, pakeitė į šventė, kurios pagrindiniai akcentai – Lietuvos valstybė ir jos pritapimas prie Europos. Juk Lietuvos karalystės pripažinimas popiežiaus bule (1251 m.) ir Mindaugo karūnavimas (1253 m.) – tai ne tik tarptautinis Lietuvos valstybės pripažinimas, bet ir jos įtraukimas (nors ir laikinas) į Vakarų Europos politinę sistemą. Be abejo, tai siejasi ir su šiandieniniais Lietuvos siekiais, kaip ir Vytauto karūnavimo sumanymas siejosi su prieškarinės Lietuvos Respublikos kova su Lenkija dėl Vilniaus. Apkarpyta net savo etninėje teritorijoje, netekusi sostinės, Lietuva su ilgesiu minėjo didžiausio valstybės išsiplėtimo laikus ir Vytauto sumanymą nutraukti visus ryšius su Lenkija, vėliau taip pražūtingai paveikusius lietuvių tautos likimą ir nulėmusius Rytų Lietuvos nutautėjimą bei laikiną Vilniaus praradimą.
Keičiasi aktualijos, keičiasi pati Lietuvos visuomenė, keičiasi ir akcentai istorijoje. Tomas Venclova yra pasakęs, kad viduramžių Lietuva tiek pat skyrėsi nuo prieškarinės Lietuvos Respublikos, kaip ir pastaroji – nuo dabartinės Lietuvos. Vis dėlto istorijoje svarbūs ne tik lūžiai, bet ir tęstinumas. Visada išlieka ryšys tarp kartų, šimtmečių ir epochų. Mes didžiuojamės tuo, kad turime beveik tūkstančio metų istoriją, kad esame Lietuva – tokia skirtinga įvairiais šimtmečiais, bet visada ta pati Lietuva, kuri ir toliau kuria savo istoriją. Valstybės diena – puiki proga prisiminti savo ištakas, pasisemti stiprybės iš savo praeities.
