„Mielai Ievai“… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje 

„Mielai Ievai“… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje 

Arida Riaubienė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, Lituanistikos skyrius, www.voruta.lt

Pamažu artėja į pabaigą 2022-ieji – Ievos Simonaitytės metai, pasiūlę ir tebesiūlantys daug progų prisiminti šią Mažosios Lietuvos metraštininkę. Nuo vaikystės užsimezgęs  stiprus rašytojos ryšys su knyga išliko visą gyvenimą. Knygas Simonaitytė vertino kaip kūrybinio ir intelektinio darbo, estetinio pasigėrėjimo ir dvasinio poilsio priemonę.

Per visą gyvenimą  rašytoja sukaupė nemažą biblioteką. Šiuo metu rašytojos knygos išsisklaidžiusios trijose atminties institucijose. Didesnė dalis ( daugiau nei  1000 tomų) saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – LNMMB), 448 – memorialiniame I. Simonaitytės muziejuje Priekulėje, 78 –  Maironio lietuvių literatūros muziejuje.  I. Simonaitytės kolekcijoje, esančioje LNMMB, yra nemažai  knygų su rašytojai skirtais autografais. Šios knygos turi išliekamąją vertę, nes įprasmina svarbesnius Mažosios Lietuvos metraštininkės gyvenimo įvykius, atskleidžia rašytojos ryšius su kitais kūrėjais. Vartydamas autografuotas knygas, skaitytojas gali susipažinti ir su bendromis XX a. knygos kultūrai būdingomis tendencijomis.

Neseniai LNMMB interneto svetainės skiltis Virtualios parodos  pasipildė naujais tekstais ir vaizdais.  Virtualioje parodoje „Mielai Ievai… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojamos tarpukario ir sovietmečio Lietuvos rašytojų knygos su autografais, skirtais Ievai Simonaitytei.

Feljetonų ir humoreskų rinkinys „Magaryčios“ (1922), Vasario 16-osios proga gautas iš „Prūsų lietuvių balso“ (1920–1923) redakcijos bendradarbio  Juozo Pronskaus, laikytinas pirmąja tarpukario laikotarpiu Simonaitytei padovanota knyga su autoriaus autografu.  1935 m. balandį šv. Velykų proga tris knygas – „Žygio godos“ (1928), „Šilko gijos“ (1929), „Paparčio žiedas“; „Beauštanti aušrelė“ (1928) rašytojai padovanojo artimas jos bičiulis ir globėjas Liudas Gira.

1936 m. Simonaitytė už romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935) buvo apdovanota Valstybine literatūros premija. Tų pačių metų kovą Lietuvos vyriausybė jai paskyrė 300 litų pensiją. Po poros metų, t. y. 1938 m., Simonaitytė buvo priimta į Lietuvių rašytojų draugiją (1932–1944). Literatūrinės veiklos pripažinimas ir įvertinimas turėjo įtakos asmeninės bibliotekos augimui. Reikšdami dėmesį, rašytoją sveikino kiti kūrėjai – Liudas Dovydėnas, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Vydūnas.  Tarpukario laikotarpio dedikaciniai įrašai yra lakoniški, bet  nuoširdūs.

Dažnai į Ievą Simonaitytę kreipiamasi „Mieloji Jeva“, „Miela pajūrio dukra Jeva“, „Miela Ievute Eglaite“, „Klaipėdiete Eglaite-Simonaityte“. Dedikacijose reiškiamas dėkingumas už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1936), akcentuojamas Simonaitytės vaidmuo suartinant Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, pažymima, kad ji yra pirmoji valstybinės premijos laureatė. Pavyzdžiui, Antanas Miškinis poezijos rinkinyje „Varnos prie plento“ (1935) įrašė: „Draugui Jevai Simonaitytei – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos visiško suartinimo vardan. Ant. Miškinis. 1936.I.23[,] Klaipėda.“ Liudas Gira eilėraščių rinkinyje „Amžių žingsniai“(1929) paliko įrašą: Mielajai Jievutei-Eglaitei autorius Liudas Gira. Kaunas[,] 1935.VI.24.“.

Sovietmečiu Simonaitytė tapo Lietuvos TSR valstybinės premijos laureate (1958), 70-mečio proga jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas (1967).  Rašytoja tapo sektinu pavyzdžiu kitiems kūrėjams, augo susidomėjimas jos kūryba. Pripažinti ir dar tik pradedantys rašytojai  Simonaitytei dovanojo savo knygas su dedikacijomis. Šešias  knygas su autografais Simonaitytei padovanojo Eugenijus Matuzevičius, po keturias – Juozas Baltušis, Augustinas Gricius,  Vytautas Sirijos Gira,  po dvi knygas  – Aleksys Churginas ir Albinas Žukauskas, po vieną – Vytautas Bubnys,   Petras Cvirka, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Graičiūnas, Romualdas Lankauskas,  Jonas Mikelinskas,  Vacys Reimeris, Mykolas Sluckis,  Dalia Urnevičiūtė ir  Vytautė Žilinskaitė.

Daliai sovietmečio dedikacinių įrašų būdingas pompastinis, pakilus tonas, kiti jų – trafaretiniai. Analizuojant sovietmečio rašytojų dedikacinius įrašus, galima pastebėti, kad knygos Simonaitytei neretai buvo dovanojamos gimtadienių progomis arba tiesiog norint parodyti rašytojai dėkingumą už kūrybą, pareikšti pagarbą ir dėmesį. Kai kurios knygos buvo dovanojamos tuo metu minėtų sovietinių švenčių progomis. Pasitaiko knygų su dedikacijomis, padovanotų be konkrečios progos. Autografuose į rašytoją kreipiamasi  ne tik „Liaudies rašytoja“, „Drauge Ieva Simonaityte“, bet ir  „Brangi rašytoja“, „Mylima rašytoja“,  „Prozos žodžio meistre“, „Prozos didmeistre“, „Lietuvių literatūros didmeistre“.

Kai kurie sovietmečio autorių autografų tekstai yra emocionalūs ir asmeniški. Artimus ryšius dar prieš karą su Simonaityte palaikiusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė raštų pirmajame tome įrašė: „Miela Jėva! Gyvenk ir rašyk … S. Čiurlionienė 56 m. gruodžio 17 d.“.

Poetas Albinas Žukauskas knygelėje „Sunkus džiaugsmas“(1969) įrašė dedikaciją: „Mielajai, jau daug metų paslapčiukais mylimai Ievai Simonaitytei su nuoširdžiausiais jausmais A. Žukauskas 70. 11. 25“.

Simonaitytės bičiulis  Juozas Baltušis 1973 ir 1976 m. su nuoširdžiomis dedikacijomis rašytojai  įteikė romano „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) pirmąjį ir antrąjį tomus. Įdomi ir vaizdinga 2-ajame tome įrašyta dedikacija: „Brangiai ir mylimai mūsų rašytojai Ievai Simonaitytei – beriu po kojom naują žiupsnį druskos, surinktą tarp gudžių žmonelių, su gilia pagarba ir dėkingumu už taurią jos kūrybą, daug jėgų davusią man – Juoz. Baltušis Vilnius, 76. 08.27“.

Dėmesio vertas dedikacijos tekstas, kuriame minima  Simonaitytės drąsa ginti knygos autorių puolant sovietiniams literatūros kritikams.  Pavyzdžiui, 1975 m. Maskvos savaitraštyje  „Literaturnaja gazeta“ buvo publikuotas Ryčio Trimonio straipsnis,  kuriame sukritikuotas romanas „Genys yra margas“[1]. Juozas Baltušis, Jonas Avyžius ir Ieva Simonaitytė parašė šio savaitraščio redakcijai protesto laišką, tačiau jis nebuvo išspausdintas. Protestuodamas dėl melagingų kaltinimų, leidinio redakcijai rašė ir pats romano autorius Jonas Mikelinskas. Prisimindamas šį įvykį, rašytojas romano „Genys yra margas“  (1976) egzemplioriuje, dovanotame Simonaitytei, įrašė: „Gerb. Ievai Simonaitytei – dėkingas, kad savo metu Jūs pakėlėte balsą „Geniui“  apginti prieš jo nedraugus ir klastotojus  Autorius[,] Vilnius[,] 1976. V. 20.

 Virtualią  parodą  „Mielai Ievai… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje“ parengė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai. Paroda  turėtų sudominti  rašytojos I. Simonaitytės  gyvenimo ir kūrybos tyrėjus bei papildyti  žinias apie knygas dovanojusius autorius.

Prieiga internetu: https://lnb.lt/naujienos/9148-mielai-ievai-ievos-simonaitytes-knygu-kolekcijos-autografai-nacionalineje-bibliotekoje

[1] Vaškelis, Bronius. Naujas tarybinės kritikos žodis ar nauja rašytojų linčiavimo akcija. Akiračiai, 1976, nr. 2, p. 6.

Naujienos iš interneto