Lietuvių menininkės akvarelistės Ramūnės Lebedytės kūryba neabejotinai rodo, kad jos pokalbis su gamta visuomet pilnas jausmų ir išgyvenimų. 2010 m. lapkričio 23 d. atidaryta šios dailininkės darbų paroda Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje leidžia pajausti individualų jutiminį menininkės santykį su gamta ir kosmosu.

 

Ramūnė labai tikisi, kad tokia paroda šių dienų kartai – jauniems žmonėms, kurie tęs mūsų pradėtus darbus, bus niekuo neįpareigojantis „švelnus gyvenimo prisilietimas“, dar viena gyvenimo pažinimo įvairovės išraiška, skatinanti saviraiškai ir atvirumui su pačiu savimi. Jaunimo ugdymas per meną labai svarbus kiekvienos mokyklos gyvenime. Tai lyg viena svarstyklių pusė, atsvara kitai, ant kurios sudėtas lietuviškas susvetimėjimas, pavydas, blaškymasis, arogancija, melas, intrigos, sparčiai besiveržiančios į mūsų gyvenimą naujos technologijos, negailestingai naikinančios žmogaus jausmus, dvasingumą. Dailininkė kadaise mokėsi šioje mokykloje, o vėliau, po studijų, pati mokė vaikus matematikos, todėl surengti savo kūrybos parodą mokyklos 95-mečio proga jai buvo ir garbinga, ir malonu.

 

Žinoma suomių tapytoja, Vantaa miesto menininkų asociacijos narė, atsakinga už tarptautinius menininkų mainus, Paula Holopainen, taip apibūdino lietuvių dailininkės kūrybą: „Suomijoje nėra paveikslo, kuris galėtų būti palygintas su R. Lebedytės akvarelėmis. Žiūrėdami į jos kosminius peizažus, ežerus, matome, kaip vandens ir dangaus stichija susijungia į vieną meninę visumą.“

 

Suvaldyti tokią įnoringą panelę, kaip akvarelė, priversti ją paklusti pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Tik kruopščiu kasdieniu darbu gali priversti vandens ir dažų sroves tekėti taip, kaip pageidauji. Taip pamažu atsiranda meistriškumas. „Čia kaip ir grojant kokiu nors muzikos instrumentu. Nepaėmei dieną ar kelias instrumento į rankas ir jauti, kad sunkiau sekasi jį valdyti“, – teigia Ramūnė.

 

Menininkų ir kitų vertintojų tarpe esama ir kritiškų R. Lebedytės kūrybos vertinimų. Viena nuomonė ta, kad jos kūryboje pernelyg daug atsitiktinumo elementų. Kita nuomonė – kaip galima pasverti, įvertinti paukščio čiulbėjimą? Jis gieda, nes jam smagu giedoti ir tai džiugina mūsų širdis. Ramūnė taip pat nesistengia niekam nei įtikti, nei patikti, nei prie kažko pritapti.

 

Dailininkės meistriškai įvaldytas dažų liejimo būdas, vandens, dangaus ir kosmoso įspūdis bei įvairios jų transformacijos išreiškia jos sielos dinamiką, vidinį jausmų šėlsmą, ekspresiją. Kosminius vaizdus ženklina ne tikrovės formos, o Ramūnės dvasios būsenos. Tai – vidinio kosmoso labai muzikalūs ritmiški vaizdiniai, kuriuose jaučiama meilė Tėvynei, gamtai, visatai, nerimas, net mūsų gyvenimo tragiškumo užuominos. Dominuoja šviesus mėlynų–violetinių–sidabro atspalvių os sielos polėkis, suteikiantis jėgų ir noro gyventi, kurti, džiaugtis kiekviena diena ir teikti džiaugsmą artimiesiems, draugams, kolegoms. Ši paroda, kaip ir daugelis kitų jos parodų, surengtų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Afrikoje ir kt., – tai jos dvasios kelionė, kuri dažnai prasideda nuo žvilgsnio į dangų, jūrą, paukštį, žmogų, kelią ir nuoširdus dalijimasis geromis emocijomis, mintimis, prisiminimais. Kiek surengta individualių ir bendrų parodų, šiandien Ramūnei būtų sunku įvardyti.

 

Išlaisvinusi savyje gebėjimą kurti, įgijusi pasitikėjimo savo kūrybinėmis galiomis, Ramūnė prisijaukino spalvas ir vandenį. Jos laisvai keliauja popieriuje, sukurdamos nepakartojamus vaizdus, pulsuodamos gera energija, spinduliuodamos žmogiška šiluma. Kaskart vis tvirtesnis jos braižas, drąsesnis potėpis, išradingesnės kompozicijos.

 

Dailėtyrininkas Romualdas Alekna rašydamas apie Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekoje veikusią menininkės kūrybos parodą „Tegul saulė Lietuvoj…“ taip įvertino: „Ši paroda rodo neabejotiną autorės kūrybinę brandą: realybė, fantazija ir simboliniai elementai sudaro vieningą plastinį audinį, kuris nutolina akvareles nuo racionalios abstrakcijos ar išmonės.“

 

Neseniai Vilniaus Karininkų ramovėje buvo surengta didelė jubiliejinė menininkės akvarelių paroda, į kurią susirinko gausus būrys jos kūrybos gerbėjų. Ramūnės Lebedytės mintys, jausmai ir svajonės, virtę melsvai sidabrišku sielos polėkiu, paliko pėdsakus visų apsilankiusiųjų širdyse.