1.LIETUVININKŲ ATSISKYRIMO NUO VOKIETIJOS IMPERIJOS
BEI NUO PRŪSIJOS KARALYSTĖS IŠTAKOS

Lietuvininkai (mažlietuviai) XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo blogesnėje nei vokiečiai socialinėje ekonominėje, teisinėje, religinėje, kultūrinėje – apskritai tautinėje padėtyje. Priešingai nei Didžiosios Lietuvos lietuviai (didlietuviai), kurie Rusijos imperinės valdžios pavergti visose gyvenimo srityse (vykdytas netgi lietuvių kalbos, kultūros naikinimas, ypač lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu 1864–1904 m.), lietuvininkai turėjo tam tikrą kultūrinę autonomiją, vyko lietuvininkų tautinis kultūrinis sąjūdis.
Ir lietuvininkų, ir Didžiosios Lietuvos lietuvių savarankiškumo, nepriklausomybės siekių ištakos – lietuvių politinių veikėjų Pareiškimas, vėliau pavadintas Gintarine deklaracija, oficialiai – Lietuvių deklaracija Rusijos imperijos valdžiai 1914 m. vasarą. Joje teigiama, kad prasidėjus I pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją, kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. Tarp jų – siūlymas Rusijos imperijos valdžiai per karą remtis ir mažiausiomis tautomis, linkėjimais į imperiją sutelkti visas lietuvių gyvenamas teritorijas, t. y. ir Mažąją Lietuvą. Deklaracijoje pateikti lietuvių etnopolitiniai savarankiškumo argumentai: lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, primenama lietuvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – tradicija. Netiesiogiai teigiama, kad lietuviai turi savo politinių tikslų („artinasi valanda įvykdymo lietuvių tautos svajonių, iš tiesų žilųjų: savo pradžią ima jie nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo“) Gintarinės deklaracijos pagrindines nuostatas 1914 m. rugpjūčio 8 d. bendrame Rusijos valstybės Tarybos ir Valstybės Dūmos posėdyje išdėstė Dūmos deputatas Martynas Yčas. Pačią Deklaraciją Vilniuje parengė Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas; rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos susirinkime ji buvo patvirtinta.
Deklaracijos priėmimą paskatino I pasaulinio karo pradžioje susiklosčiusi geopolitinė padėtis, kariaujančių šalių vyriausybių bandymai patraukti į savo pusę tautas ir žmones. Rusijos kariuomenės vyr. vado Nikolajaus Nikolajevičiaus Jaunesniojo manifeste Į lenkus iš esmės pažadėta po karo suteikti Lenkijai autonomiją.
Suprantama, prasidėjus I pasauliniam karui buvo neįmanoma atvirai kelti lietuvių etnopolitinių tikslų, jie maskuoti ištikimybės imp. Nikolajui II pareiškimo forma. Dėl tokios Deklaracijos formos, t. p. dėl lietuvių teritorijų palyginimo su gintaro karoliais kritikai pavadino ją Gintarine.
Deklaracija buvo įteikta Rusijos imp. Nikolajui II, ministrui pirmininkui I. Goremykinui, daugeliui aukštų Rusijos imperijos pareigūnų, paskelbta Lietuvos ir Rusijos spaudoje. Lietuvių politikas J. Gabrys-Paršaitis Deklaracijos principus 1914–1915 m. populiarino Vakarų Europos (prancūzų, anglų, Šveicarijos) spaudoje – čia bene svarbiausia buvo pabrėžti lietuvių kaip tautos etnopolitinį atskirumą nuo lenkų. Gintarine deklaracija buvo pasinaudota kaip galimybe I pasaulinio karo pradžioje iškelti lietuvių etnopolitinius siekius.

2. KAS IKI DIDŽIOJO KARO (1914–1918 M.) TRUKDĖ MAŽLIETUVIAMS IR DIDLIETUVIAMS SUSIVIENYTI?
Lietuvininkai iš buvusios absoliučios daugumos (bent iki XVIII a. vidurio ar pabaigos) savo krašte XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo tautine mažuma; valstybinį, politinį, ūkinį, kultūrinį, dvasinį gyvenimą tvarkė vokiečiai, jie užėmė vadovaujančius postus. Dėl to ir tuo sąlygojusiu menku elitiniu sluoksniu lietuvininkai netapo modernia Europos tauta. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis sąjūdis apsiribojo reikalavimais platesnės kultūrinės autonomijos, gimtosios kalbos grąžinimu į viešąjį gyvenimą (peticijas savo „globėjui“ Vokietijos imperatoriui ir kartu Prūsijos karaliui pasirašydavo nuo 15 000 iki 29 000 lietuvininkų). Mažlietuvių ir didlietuvių glaudesniam bendravimui trukdė ne tik valstybinė abiejų imperijų siena, bet ypač skirtinga religija (protestantizmas, arba liuteronybė, ir katalikybė), ūkio sankloda, skirtingas gyventojų mentalitetas (vienų – labiau vakarietiškas, kitų – rytietiškas), specifiniai gyvenimo ir buities bruožai. Mažoji Lietuva ir ūkiu, ir kultūriniu, t. p. pragyvenimo lygiu lenkė Didžiąją. Didžiosios Lietuvos, kurioje vyko platus tautinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos sąjūdis (tuos procesus plačiai nagrinėjo prof. Vytautas Merkys), lietuviai katalikai „brolius“ anapus sienos evangelikus lietuvininkus traktavo kaip vokiečių kultūros bei dvasios kitatikius žmones. Tačiau, pasak dr. Silvos Pocytės, nors XIX a.–XX a. pradžioje dauguma lietuvininkų jau kalbėjo vokiškai, jie nesusitapatino su vokiečiais, save laikė lietuvių kilmės Prūsijos piliečiais. Antra vertus, dėl Prūsijos valstybės modernizacijos (baudžiava panaikinta 1807 m.) lietuvininkai vis labiau artėjo prie vakarietiškos kultūros, civilizacijos, o tai spartino ir prievartinį (germanizaciją) ir savaiminį nutautimą (asimiliaciją). Lietuviai evangelikai menkai suvokė katalikų (anot jų, „lenkomanų“ didlietuvių) išsivadavimo kovos iš Rusijos imperijos („Maskolijos“, kaip buvo traktuojama) tikslų. Mažosios Lietuvos spaudoje buvo suformuotas didlietuvio (netgi žemaičio) įvaizdis kaip kataliko lenko, o Didžiojoje Lietuvoje mažlietuvio – kaip protestanto vokiečio. Visa tai kuriam laikui tolino abiejų tautos dalių lietuvius.

3. GEOPOLITINĖS PADĖTIES PO DIDŽIOJO KARO PASIKEITIMAI EUROPOJE. NAUJŲ VALSTYBIŲ KŪRIMASIS
Baigiantis šiam didžiausiam ir kruviniausiam iki tol pasaulyje karui, 1918 m. sausio 18 d. įtakingiausios ir galingiausios pasaulyje valstybės – JAV prezidentas T. W. Wilsonas Kongrese paskelbė 14-kos punktų tautų apsisprendimo Deklaraciją.
Karą Vokietijos imperijai pralaimėjus, jai ir Rusijos, Austrijos-Vengrijos imperijoms žlugus (plg. SSRS imperijos subyrėjimą ir žlugimą 1990–1991 m.), tų imperijų užgrobtose valdytose teritorijose Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės (kaip leitmotyvas skambėjo šūkis „Pavasaris eina Karpatų kalnais“…).
Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos („maskolių“) pavergta, tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais (su „maskoliais ir lenkomanais“) anapus sienos. Remiantis JAV paskelbtais tautų apsisprendimo principais jau tų pat metų vasario 16 dieną Vilniuje aukščiausias lietuvių tautos atstovavimo organas – Lietuvos Taryba paskelbė demokratinės Lietuvos valstybės etninių žemių ribose atkūrimo Aktą, pavadintą Vasario 16-osios Aktu (pasirašė 20 Tarybos narių). Svarbu, kad nepriklausomą Lietuvos valstybę pirmasis de jure 1918 m. kovo 23 dieną pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II. Nuo tada tapo galimas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas. Juolab, kad modernėjančių abiejų kraštų visuomenėse švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (lietuvininkai yra lietuvių tautos potautė, arba subetninė bendrija); tą suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas – knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje ir kitur tradicijos. Abiejų lietuvių tautos susijungimo ėmė siekti ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos šviesuomenė, intelektualai. Lietuvių visuomenė, jos elitas virto politine tauta.

4. LIETUVININKŲ LEGITIMINĖ VALDŽIA – MAŽOSIOS LIETUVOS TAUTINĖ TARYBA
Jau 1918 m. kovo 13–14 dienomis vykęs Amerikos lietuvių Seimas priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje; gegužės 3 dieną lietuvių Seimo atstovai įteikė JAV prezidentui T. W. Wilsonui atitinkamą raštą. Šis teigiamai atsakė tik 1918 m. lapkritį, kai kapituliavo Vokietija ir artėjo Versalio (Paryžiaus) taikos derybos. Lietuvininkų elito apsisprendimą atsiskirti nuo Vokietijos paskatino ir paspartino 1918 m. lapkričio 9 dieną Vokietijoje įvykusi revoliucija, Vokietijos pralaimėjimas kare ir imperijos žlugimas. Jau lapkričio 11 dieną Vokietija su kariaujančiomis Santarvės (Antantės) šalimis Kompjeno miške (Prancūzija) pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, sutiko nutraukti karo veiksmus, priėmė nugalėtojų padiktuotas sąlygas.
Mažoms Europos tautoms susidarius palankioms sąlygoms siekti nepriklausomybės, tarp lietuvininkų kilo tautinio išsivadavimo sąjūdis. Tokius įvykius skatino ir JAV prezidento T. W. Wilsono 1918 m. lapkritį, iškart po Vokietijos kapituliacijos, Amerikos lietuvių Tautos tarybai įteiktas raštas, kuriuo žadama sujungti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje visas etnines Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes iki Karaliaučiaus (Königsbergo) ir garantuoti Lietuvai išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą. Šį dokumentą Wilsonas vėliau pridėjo prie 3-osios notos Vokietijai.
Ketinimai Mažąją Lietuvą prijungti prie atkurtos Lietuvos valstybės labai užrūstino Ragainės ir Tilžės vokišką valdžią, kuri lapkričio 10 d. Atsišaukime pasmerkė JAV ir Santarvės planus padalyti Rytų Prūsiją. Į tai karštai ir greitai reagavo lietuvininkų veikėjai, atmetę vokiečių priekaištus. Birutininkai L. Deivikas, M. Jankus, E. Simonaitis, J. Strangalys ir J. Vanagaitis susibūrė į Prūsų Lietuvos tautinę komisiją ir lapkričio 16 d. išleido didžiuliu 100 000 egzempliorių tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis Pašaukimą lietuvinikams: Lietuviai, pabuskit! (tekstą parašė Jankus, Simonaitis ir Vanagaitis). Lapkričio 19 d. jis buvo pakartotas Klaipėdoje leidžiamoje Lietuviškoje ceitungoje Nr. 139 ir Priekulėje – Konservatyvų draugystės laiške Nr. 93). Citata sutrumpinta:
Pabuskit! Klausykit! Padabokit!
Dabar svarbiausias laikas mūsų giminės nusidavimų į karalystės griūna ir žmonių iki šiol prispaustos giminės prisikelia iš vergystės.
Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvininkus suvienyti į valną Lietuvą, kuri daugiaus nebus draskyta, bet stipri ir galinga karalystė, kurioje mūsų brangioji kalba ponavos.
Pono dievo sūdai ant pasididžiuojančios Vokietijos užgriuvo. Jis atitraukė Vokietijai savo pagalbą ir jos vaiskai turėjo po daug laimėjimų atgal trauktis. Amerikos prezidento Wilsono reikalavimus ji priėmė, kad tik per greitą pakajų nuo visiško sugriuvimo išsigelbėtų. O Wilsonas reikalauja, kad kiekviena giminė pati valnai savo politišką būvį taisytusi. Taipjau ir mums adyna atėjo savo valnybę įgyti. Ciesorystės [Vokietijos imperijos – A. M.] kancleris atvirai apsakė, kad pakajaus derėjimais reikalaujant, Vokietija savo sienas atgal statysianti, taip jau ir Lietuvos karalystei jos lietuviškąsias dalis atiduosianti.
Ar tad mes dar tylėsim, snausim, miegosim? Antai, finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tik mes prūsiški lietuvininkai vieni toliaus gėdysimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokišku dangalu, kurie jau 600 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina, mūsų vaikus per mokyklas atsvetina, visokiose įstaigose mus žemina ir niekina? Ten kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė, tai vis yra lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno. Dabar valanda parėjo, pasauliui apsakyti, kad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lieuva esame vienos motinėlės vaikai, kad ką mūsų priešininkai per šimtmečius ardė, dabar laikas vėl suvienyti.
Mes be jokios širdperšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė.
Nesiduokitės persikalbėti vokiškų valdininkų. Balsuokit, kai laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos.
Prūsų Lietuvos tautinė komisija
Tą pačią Pašaukimo lietuvininkams paskelbimo dieną, lapkričio 16 d., Tilžėje susirinkę iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų (ir minėtos Tautinės komisijos nariai) sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (kartais vadinama ir tautos taryba; 15 asmenų), kurį netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; jai iš pradžių priklausė net 53 nariai). Prūsų Lietuvos tautinė taryba išrinko Prezidiumą (Vykdomąjį komitetą) iš tilžiškių: teisininko Viktoro Gailiaus, Tilžės lietuvių klubo pirmininko Erdmono Simonaičio ir Birutės draugijos pirmininko Jono Vanagaičio. Tarybos pirmininku vieningai buvo išrinktas susirinkime nedalyvavęs, bet davęs sutikimą, Prūsijos Landtago (t. y. Seimo) deputatas, evangelikų liuteronų kunigas, filosofijos mokslų daktaras Vilius Gaigalaitis. Bet jis, paveiktas vokiečių užsipuolimų dėl Pašaukimo, per Karaliaučiuje leidžiamą laikraštį Koenigsberger Allgemeine Zeitung atsisakė MLTT pirmininko pareigų. Nutarta naujo MLTT pirmininko nerinkti, tarybai vadovavo Prezidiumas, jo generaliniu sekretoriumi paskirtas veiklus ir ryžtingas lietuvių veikėjas E. Simonaitis. Buvo steigiamos apskričių tarybos (pirmoji susikūrė Tilžėje). MLTT būstinė, kaip nustatė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas ir dabartinės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (įk. 1989 metų pabaigoje Vilniuje) pirmininkas Vytautas Šilas, veikiausiai buvo vadinamosios Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės žymaus spaustuvininko, Lituanios savininko Enzio Jagomasto bute (buv. Aukštoji g. – Hohenstraße Nr. 78; dab. ul. Pobedy). Jo bute arba kito tilžiškio Frydricho Subaičio bute (čia irgi rinkdavosi lietuvių veikėjai, turbūt mėtė pėdas nuo vokiečių žandarų) ir buvo pasirašytas Tilžės Aktas.

5. VALSTYBINĖS REIKŠMĖS AKTAS
Lapkričio 30 diena – viena reikšmingiausių Mažosios Lietuvos istorijoje. Tilžėje susirinkę MLTT 24 nariai (Vasario 16-osios Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių) paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kitaip, Tilžės Aktą. Kaip ir Vasario 16-osios Aktas, jo tekstas trumpas, bet politiškai ir tautiškai labai prasmingas ir reikšmingas. Tai Testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę ir dabarčiai.
Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos

AKTAS
Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų apsisperndimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti.
Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt.
Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba
(P.S. apačioj parašai)
Štai tie garbingi, drąsūs savo tėvynės patriotai, Tilžės Akto (Deklaracijos) signatarai: Jurgis Arnašius (46 m. amžiaus), Mikas Banaitis (42 m. amžiaus), E. Bendikas, L. Deivikas, Mikelis Deivikas, Valteris Didžys (22 m.), Viktoras Gailius (25 m.), Jurgis Gronavas, Enzys Jagomastas (48 m.), Martynas Jankus (60 M.), Jakūbas Juška, D. Kalniškys, Kristupas Kiupelis, Mikelis Klečkus, Jurgis Lėbartas (49 m.), Mikelis Lymantas (apie 30 m.), Mikelis Mačiulis, Jurgis Margis (apie 28 m.), Kristupas Paura (m. 1941 m.), Mikelis Reidys, A. Smalakys, Jonas Užpurvis (49 m.), Jonas Vanagaitis (49 m.) ir Frydrichas Subaitis. Posėdyje nedalyvavo Erdmonas Simonaitis (30 m.), kuriam reikėjo po atostogų grįžti į Vilnių baigti karinę tarnybą vokiečių dalinyje (tada Lietuvoje dar dislokavosi Vokietijos kariniai daliniai); Vydūnas (50 m.), skaitantis paskaitas Berlyne; nedalyvavo Vilius Gaigalaitis (48 m.), Kristupas Lekšas (46 m.).
Šį lietuvių tautos valios išreiškimą dar reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo itin sudėtinga, kai karo nugalėtojos didžiosios valstybės sprendė atskirai savo arba valstybių grupuočių geopolitinius uždavinius, rūpinosi pirmiausia savais interesais (išimtis XX a. pradžioje ne Europos valstybė JAV). Ir Lietuvos Respublikos, ir Mažosios Lietuvos svarbiausi valstybiniai tautiniai reikalai buvo sprendžiami Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje. Lietuvos Respublikos delegacija (vadovas – LR užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras), reikšdama lietuvininkų valią, 1919 m. kovo 24 d. įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui, Prancūzijos užsienio reikalų ministrui G. Clemenceau (Klemenso) Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Balandžio 8 d. MLTT per A. Voldemarą perdavė G. Klemanso analogišką laišką, kuriame prašoma lietuvių teritoriją (pradedant Geldape ir Darkiemiu pietuose) sujungti su Didžiąja Lietuva. Balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos delegacija laiške sąjungininkų (Santarvės šalių) kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui (Fošui) prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu ir kad Lietuvos Respublika galėtų juo laisvai naudotis. Balandžio 18 d. vieša Deklaracija pakartotas lietuvių reikalavimas prijungti Rytprūsių lietuviškas sritis prie LR. Gegužės 2 d. Taikos konferencijai įteiktas Komunikatas dėl Lietuvos valstybės sienų: į LR teritoriją turi įeiti ir 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos. Tokios pat teritorijos reikalauta ir vėliau. 1919 m. gegužės 20 d. lietuvių delegacija vėl kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką – piktintasi, kad taikos sutartyje siūloma nuo Vokietijos atskirti tik siaurą lietuvininkų gyvenamą plotą. Tačiau mažųjų tautų norų nepaisyta. Viską sprendė I pasaulinio karo nugalėtojos – Santarvės (Antantės) didžiosios valstybės (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija).
1919 m. birželio 28 d. Santarvės bloko šalys su Vokietija pasirašė Versalio taikos sutartį (įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d.). Vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimus 1919 m. gruodžio 13 d. Santarvės Aukščiausioji Taryba Paryžiuje sudarė vadovaujamąjį organą – Ambasadorių konferenciją iš D. Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadorių Prancūzijoje, konferencijai (veikė iki 1931 m.) pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras – iš pradžių G. Klemenceau. Ji sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos reikalus. Pagal Versalio taikos sutartį nuo Vokietijos (nuo Rytų Prūsijos provincijos) atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante, pavadinta Klaipėdos kraštu – vienintelis Lietuvos valstybės išėjimas į Baltijos jūrą.
Tačiau Santarvės blokas ir jos vykdomasis organas Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai (ji įvedė į Klaipėdą savo karinius dalinius, sudarė valdžią). Prancūzija buvo Lenkijos tradicinė sąjungininkė ir gynėja; pati Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija. Vyko smarki diplomatinė kova.
Svarbu, kad MLTT delegavo keturis atstovus į Lietuvos Valstybės Tarybą Vilniuje: 1920 m. kovo 20 d. Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strekys buvo kooptuoti jos nariais. MLTT įgaliotinius pasveikino LR prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė MLTT rezoliuciją – lietuvininkų valios dokumentą – dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie LR. Jų prašymas Valstybės Tarybos de jure buvo patenkintas. 1922 m. gruodžio 18 d. iš MLTT narių sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMGK; pirmininkas M. Jankus) buvo vienas sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. 1923 m. sausio 7 d. komitetas atsišaukimu pakvietė į pagalbą Lietuvos šaulius. Tai buvo oficialus pretekstas pasiųsti į kraštą šaulius ir civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius – savanorius. Be abejo, sukilo ir veikliausi lietuvininkai. Organizuojant sukilimą Klaipėdoje ir visame krašte daug nuveikė Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė (Mickevičius), LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Sausio 9 dieną Šilutėje VMGK paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos krašto Direktorija (vykdomasis organas) paleidžiama, krašto valdžią perima VMGK. Po laimėto 1923 m. sausio 10–15 d. sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po Šilutės Seimo Deklaracijos (priimta sausio 19 d.), kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų noras susijungti su pagrindine Lietuvos dalimi, Klaipėdos kraštas vėliau autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto konvenciją (1924; Santarvės valstybių Ambasadorių konferencijos sutartis su LR dėl Klaipėdos krašto; jau 1923 m. vasario 16 d. konferencija suvereno teises į kraštą perdavė Lietuvos Respublikai) ir jos priedą Klaipėdos krašto statutą (1924; juo Lietuvos Respublikai Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija). Taip Mažosios ir Didžiosios Lietuvos veikėjų pastangomis dalis Mažosios Lietuvos susijungė su lietuvių tautos kamienu. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje. Lietuvos valstybė įgijo nors Baltijos pajūrio ruožą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą.
Kai kuriuos Tilžės Akto signatarus ir vėlesnius aktyvius Mažosios Lietuvos kovotojus Vokietijos nacių valdžia persekiojo. Pavyzdžiui, Enzys Jagomastas 1941 m. rugpjūčio 23 dieną su šeima buvo gestapo sušaudytas Paneriuose prie pat Vilniaus. Erdmonas Simonaitis 1941–1945 m. kalintas Mauthauseno (Austrija) ir Dachau (Vokietija) koncentracijos stovyklose.

P. S. Dėl šių įvykių kai kurie istorikai turi kitą nuomonę.