Rytų frontui atėjus prie Rytprūsių, į Vokietiją buvo evakuota apie 90 procentų visų civilių Klaipėdos krašto gyventojų. Tačiau likusiųjų laukė tikras pragaras. 1944 m. spalio 9 d., verždamasi prie Kuršmarių, pulkininko I. Petrovskio 159 tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės-Klaipėdos plentu betraukiančią pabėgėlių vežimų virtinę ir čia negailestingai sumaitojo ją.

 

„Užėjus sovietams Klaipėdos kraštas dvi savaites turėjo Vokietijos statusą, kuris leido kariams begalinius žiaurumus. Siautėjimai aprimo, tik įrodžius, kad iki 1939 metų vokiečių okupacijos, tai buvo Lietuva“, – pasakojo įvykius pergyvenęs Klaipėdos universiteto dailės katedros vedėjas Linas Julijonas Jankus.

 

Pasak dailininko, ne visi kariškiai siautėjo ir prievartavo. Žiauriausius nusikaltimus vykdė sovietinėje armijoje tarnavę azijatai. Tuo tarpu rusų karininkai skriausti civilių gyventojų dažnai neleisdavo.

 

„Prisimenu, kad teta džiaugėsi, kad tuo metu šalimais apsistoję rusų kareiviai iššveisdavo jos puodus. Tačiau kitiems taip nepasisekė, nes žiaurumai buvo mongoliški“, – prisiminė L. J. Jankus.

 

Atgavus Lietuvos statusą klaipėdiškiai tokio žiauraus raudonarmiečių elgesio nepatyrė, tačiau moterų žaginimo nebuvo išvengta. Tiesa, likusiems ir sugrąžintiems lietuvių kilmės klaipėdiškiams teko dirbti prievartinius darbus, jie buvo visaip diskriminuojami gaunant žemę, įsidarbinant. Per 5 tūkstančiai klaipėdiškių, kultūros istoriko Artūro Hermano skaičiavimais, buvo ištremti į Sibirą, tačiau Klaipėdos krašte niekas taip nebadmiriavo ir nedrebėti dėl savo gyvybės, taip kaip Karaliaučiaus krašto gyventojai.

 

Tuo tarpu 1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte, buvo žvėriškai išžudyta per 300 tūkstančių civilių gyventojų, vyko masiniai moterų prievartavimai, o dar 100 tūkstančių gyvųjų – deportuoti.

 

Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf, prie Gumbinės), kur raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę). Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte.

 

Ten kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys, senutės ir net mažos mergaitės.

 

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

 

Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado.

 

Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Per paskutinįjį II-ojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus.

 

Tuomet nuo sovietinių karių žiaurumų į Lietuvą plūste plūdo be tėvų likę vaikai. Vilko vaikas juos praminę lietuviai paremdavo maistu, kartais priglausdavo.

 

L. J. Jankus puikiai prisimena vaikystėje matytus vilko vaikus. Sauguose gyvenusi dailininko šeima atklydėlius pamaitindavo, aprengdavo, kartais priglausdavo.

 

„Mano tėvas mokėjo vokiškai todėl galėjo susikalbėti su atklydėliais. Kurį laiką pas mus net glaudėsi senutė, kuri mokė piešti“, – prisiminė vyras.

 

Vėliau, kai dailininko šeima persikėlė į Pjaulus, kaimelyje buvo moteris, kuri vaikščiodavo neprisidengusi krūtinės.

 

„Prisimenu, kad žmonės kalbėjo, jog tą 14 metų merginą ir jos mamą išprievartavo kareivių būrys. Motina mirė, o mergaitei pasimaišė protas“, – baisėjosi J. J. Jankus.