Pagrindinis puslapis Sena Voruta Mailos Talvio vizitas į Trakus 1894 metais

Mailos Talvio vizitas į Trakus 1894 metais

Maila Talvio – literatūrinis suomių rašytojos Marijos Mikkola (suom. Žiema) pseudonimas. Ji gimė 1871 metais Hartoloje (Suomija). Tėvas Adolfas Magnus Mikkola buvo kilęs iš šeimos, puoselėjančios gilias religines tradicijas, motina Julija Malvina Bonsdorff – iš pastoriaus šeimos. Ankstyvą vaikystę rašytoja praleido kaime. Šeima gyveno gana asketiškai. Talvio tėvas mirė, kai jai tebuvo devyneri ir šeima turėjo persikelti į tolimą Nipulio dvarą. Šiuo gyvenimo laikotarpiu mergaitė geriau susipažino su tarnaujančių dvarui valstiečių gyvenimu. Vėliau savo knygose ji aiškiai pasisakydavo už nuomojamos dvarų žemės reformą.
Talvio mokėsi Helsinkio mergaičių gimnazijoje ir baigė ją būdama 16 metų. Po to ji grįžo į namus mokyti kitų. Namuose buvo pianinas, bet neturėdama gero mokytojo, vietoj muzikavimo, kaip saviraiškos būdo, ji pasirinko rašymą. 1890 metais sutiko lingvistą J. J. Mikkolą (vėliau Helsinkio universiteto profesorių) ir po trejų metų už jo ištekėjo. J. J. Mikkola pažinojo to meto literatus ir atvėrė būsimai rašytojai Helsinkio literatūrinių sluoksnių duris. Savo pirmuosius kūrinius ji spausdino literatūros žurnaluose. Protestuodama prieš stiprėjantį Rusijos imperijos spaudimą, Talvio prisijungė prie kitų suomių patriotų rašytojų ir politikų. Su vyru ji keliavo po Rytų ir Centrinę Europą ir publikavo savo kelionių aprašymus. Ypač jai tapo artimos pavergtos Baltijos šalys. Talvio kelionės buvo inspiruotos noro mokytis kalbų, tarp kurių buvo ir lenkų. Vėliau ji išvertė keletą Henryko Sienkiewicziaus darbų. Savo namuose ji atidarė literatūrinį saloną, kuris tapo žymių rašytojų, tarp jų – Maksimo Gorkio ir Aleksandro Kuprino, taip pat Baltijos šalių intelektualų, susitikimų vieta.
1895 metais pasirodė pirmoji jos apsakymų knyga, kuria ji pradėjo savo kaip rašytojos karjerą.Vėliau kone kasmet išleido po knygą. Ypač produktyvus literatūrinis laikotarpis prasidėjo nuo 1910 metų. Ji parengė suomių scenai Moriso Meterlinko pjesę, išvertė Hanso Kristijano Anderseno autobiografiją. Prasidėjus darbininkų judėjimui, savo literatūriniams personažams ji panaudojo fabriko darbininkų realijas, tačiau pabrėžė savo neigiamą nuostatą į socializmą ir komunizmą. Talvio socializmą apibūdina kaip prievartos judėjimą, grindžiamą primityviais instinktais.
Savo apsakymuose ji analizavo masinių judėjimų psichologiją. Nuo 1918 iki 1928 metų Talvio knygose vis labiau juntamas pesimizmas – ji vis dažniau puola į depresiją, bet vėliau pradeda naują savo kūrybos etapą. Nuo antro dešimtmečio pabaigos jos kūryba labiau orientuojama į istorinį žanrą. Ji daug laiko praleisdavo archyvuose, ieškodama medžiagos savo kūrybai, tačiau po to, kai girtuoklis sužeidė jai akį, nebegalėjo tęsti savo darbo.
Talvio parašė apie penkiasdešimt darbų – pjesių, novelių, apsakymų ir istorinių esė. Iš dalies įtakota savo vyro slavisto J. J. Mikkola (1866–1946) ji aistringai gynė Lenkiją ir Baltijos kaimynes nuo Rusijos imperijos priespaudos. Kai ji tapo garsia visuomenės veikėja, labai suaktyvėjo literatų salono, kuriame lankėsi garsūs rašytojai, nuo 1920 iki 1930 metų – dažniausiai užsienio kultūros, daugiausia Vokietijos ir Italijos, atstovai, veikla. Daug laiko ji skyrė vietiniams amatams ir menui išsaugoti. Talvio padėjo įkurti tuberkuliozės ligoninę ir parašė novelę tuo metu šios nepagydomos ligos tema. Ji buvo prisiekusi šalininkė suomių dominavimo sostinėje, kurioje tuo metu vyravo švedų kultūra.
1950 metais, kai Helsinkis šventė 400 metų jubiliejų, Talvio suteiktas Helsinkio universiteto garbės daktaro laipsnis. 1936 metais ji buvo apdovanota valstybine, o 1940 metais – Aleksis Kivi literatūrine premija. Talvio knygos buvo išverstos į vokiečių ir švedų kalbas. Jos knygų vertimai laimėjo Lenkijos akademijos auksinį vainiką ir Hamburgo universiteto Heirich Steffens prizą. Talvio mirė Helsinkyje 1951 m. sausio 6 dieną.

<font size=4><b>Maila Talvio ir Lietuvos žavesys <i>(Liisi Huhtala)</i></b></font>
Nuo 1890 metų suomių menininkai ir rašytojai ėmė laisviau keliauti. Dažniausiai po Suomiją arba į užsienį – Italiją ir Prancūziją. Suomijoje jie ieškojo šventųjų vietos miškų prieglobsčio, o šalyse, turinčiose gilias kultūros tradicijas – kūrybinio įkvėpimo.
Talvio kelionės maršrutai nesiskyrė nuo kitų rašytojų. Kadangi ji keliavo su savo vyru J. J. Mikkola, slavų filologijos profesoriumi, tyrinėjusiu ir skaičiusiu paskaitas, dažniausiai lankėsi Rytų ir Vidurio Europoje. Kelionių laiškai buvo spausdinami žurnaluose, iš jų Talvio šeima užsidirbdavo pragyvenimui. Talvio kelionių aprašymų objektas buvo Europos kultūros miestai, tarp kurių svarbiausi – Liubekas, Praha ir Krokuva, ir maži nutolę kaimai – kašubų ir vendų.
Talvio, pradėjusi savo kelionių aprašymus, buvo tik pradedančioji rašytoja. Pirmasis jos kūrinys išspausdintas 1895 metais. V. A. Koskenniemi savo biografijoje apie Talvio (1946) buvo būtent tos nuomonės, kad Lietuva – tas kraštas, kurio dėka Talvio tapo rašytoja.
Lietuva, kaip šalis tarp varno ir erelio – Lenkijos ir Rusijos – priminė Suomiją. Vengdama cenzūros, pamflete ,,Nuo Nemuno krantų” Lietuvos įvaizdį ji panaudoja kaip pavyzdį, kas gali nutikti Suomijai, valdomai Rusijos. Išsigelbėti galima tik sukūrus nacionalinę inteligentiją.
Savo kelionėse po Lietuvą 1894–1895 metais Mikkola šeima pateko į pačią nacionalinio judėjimo širdį: į Kriaučiūno namus Plokščiuose tuo metu, kai žandarai suėmė vieną svarbiausių nacionalinio išsivadavimo šauklių – Vincą Kudirką. 1896 metais Talvio parašė apsakymą apie šį įvykį, pavadintą ,,Savo įsitikinimų auka”. Pagrindinis apsakymo personažas Eliza figūruoja ir vėlesniuose Talvio darbuose. Tai aukštesnės klasės atstovė, pasiaukojanti dėl savo tautos žmonių. 1895 metais Talvio entuziastingai aprašė savo susitikimą su lenkų rašytoja Eliza Orzeszkowa, iškeitusia aukštuomenės gyvenimą į tautos nacionalinį išsivadavimą. Pagrindinis Talvio novelės ,,Du meilužiai” herojus – Lietuvos mokytojas Vytautas Dargis, kurio prototipas tikriausiai buvo V.Kudirka, mėgina surasti savo identitetą, siedamas tautiškus ir kosmopolitinius bruožus.
Talvio kelionių laiškų dažnas įvaizdis – melancholiškas peizažas, simbolizuojantis Lietuvą: bažnyčia ant kalno prie Nemuno, ąžuolai, naktigoniai ir mergaitės, dainuojantys kvapnią vasaros naktį. Tokie pat įvaizdžiai atsikartoja ir J. J. Mikkola surinktose lietuvių liaudies dainose. Viskas Lietuvoje nuspalvinta melancholijos: atsiminimų pilnas Vilnius, besimeldžiantys žmonės Ostra Bramoje (Aušros Vartai) ir maldininkų procesijos Kalvarijoj.
Laiškuose iš Lietuvos pabrėžiama būtinybė aiškiai skirti Lietuvą – Vakarus ir Rusiją – Rytus. Pastarieji jai reiškė nešvarą ir chaosą.

<font size=4><b>Trakai <i>(Maila Talvio)</i></b></font>
Iš Lentvario stoties keliavome žemame, keturračiame mediniame vežime, kinkytame dviem palšais darbiniais arkliais, kurie kinkavo vangiai ir tik paraginti botago. Važnyčiotojas buvo senyvas, žilas žmogus. Žemė buvo pelkėta, aplink driekėsi laukai ir slėniai. Ant kalvų stovėjo namai, vidury miškelio buvo kapinės, šalia bažnyčia, kryžkelėse stovėjo kryžiai ir koplytėlės, prie kurių pakeleivis galėjo pasimelsti.
Mūsų vežėjas buvo nenusakomos tautybės, draugiškas, bet nešnekus. Jis atsakinėjo į mūsų klausimus išsisukinėdamas ir atsargiai, kalbėjo vienodai gerai visomis kalbomis, kurios buvo vartojamos šiame krašte. Jo negalėjai supainioti su žydu. Manieros ir veido bruožai skyrėsi nuo žydų. Nuvažiavę devynetą varstų, pasiekėme vietovę, kur pelkės ir laukai sudarė neaprėpiamą visumą, kuri skambėjo sidabru, gelsvai, dobilų spalvomis ar kaip juoda žemė. Už varsto matėsi didžiulė gyvenvietė iš pilkų trobelių, prieš kurią buvo ežeras su salomis ir smėlėtomis pakrantėmis.
“Tai Galvės ežeras ir Trakai”, – vežikas staiga prašneko ir parodė botagu į ežerą ir gyvenvietę. “Jei ponai norėtų apžiūrėti pilies griuvėsius, galėčiau surasti jums valtį. Jei nenorėsit ilgiau čia pabūti, galėsiu nuvežti jus į Lentvario vakarinį traukinį, važiuojantį Vilniun”. Kiekvienas užsienietis, atvykstantis į Trakus, žinoma, vyksta apžiūrėti pilies griuvėsių ir pasiirstyti valtimi Galvės ežere. Sandėris buvo sudarytas ir mes keliavome toliau.
Gatvės pradžioje būriavosi minia jaunimo, jie dekoravo triumfo arką. Girliandos buvo užkabintos ant medinių rėmų, iškeltos įvairiaspalvės, įvairių dydžių Rusijos imperijos, taip pat jūrinės ir vietinės provincijos vėliavos. Vežėjas paaiškino, kad rytoj atvyksta generalgubernatorius iš Vilniaus pagerbti miesto savo vizitu ir ta proga viskas taip puošiama. Gatvės buvo išvalytos, bažnyčios durys nuplautos, nesenai atsiradusio parko kelias pabarstytas smėliu. Miestas atrodė toks apšiuręs, skurdus ir sulopytas, bet tuo pat metu sudarė įspūdį švaraus, kaip kad senyva moteris, kuomet ji susitvarko ir nusiprausia prieš eidama į bažnyčią. Viskas susiję su ja yra negražu ir išblukę, tačiau ji įkvepia pagarbą ir net galite ją įsimylėti. Ir Trakai sudarė kaip tik tokį įspūdį. Bet triumfo arkos su jų spalvotomis vėliavomis ir girliandomis atrodė tarsi pajuoka iš senyvo amžiaus, pasityčiojimas iš prisiminimų, besiilsinčių išdaužytuose namuose, griuvėsiuose ir žemėje.
Ir saldūs, ir kartūs Lietuvos žmonių prisiminimai susiję su Trakais. Prieš Vilnių buvo Trakai. Niekas neprimintų tų didingų laikų, jei bažnyčioje nebūtų išsaugotas darantis stebuklus Dievo motinos paveikslas, kuris didžiųjų švenčių metu, kaip ir anksčiau, vis dar karūnuojamas aukso karūna, ir jeigu Galvės ežero saloje nestovėtų pilies, statytos Kęstučio iki 1400 metų, griuvėsiai. Anuomet pilis buvo viena įspūdingiausių.
Mūsų palydoje buvo stuomeningas jaunuolis, kuris pradžioje kalbėjo laužyta rusų kalba, bet supratęs, kad mes esame užsieniečiai, užsimiršo ir ėmė kalbėti lenkiškai. Jis buvo atviresnis ir mažiau sukaustytas nei mūsų vežikas ir kol irklavo pasakojo mums apie gyvenimą Trakuose. Tuo metu valdęs rusų gubernatorius buvo geras vyras, griežtas bet teisingas. Šalia kitų tautybių Trakuose gyveno ir karaimai. Kas gi jie tokie? Susiję su žydais, bet sąžiningesni ir švaresni. Jie atmetė Talmudą ir pripažino vien tik Mozės tikėjimą.
Ežeras buvo ramus, vanduo buvo keistos žalios spalvos kaip jūroje. Pakrantės buvo žalios ir salos griuvėsiai kilo ant pylimo – tokie puikūs, apleisti griuvėsiai ir laivelis, artėjantis nuo salos krantų, gabenantis puošmenas generalgubernatoriaus atvykimui.
Pilis buvo statyta stačiakampio plano, ilgesnioji siena buvo 40, trumpesnioji 25 sieksnių ilgio. Iš trijų sienų užsibaigiančių apvaliais bokštais, ketvirtasis sienos bokštas buvo viduryje ir aukštesnis nei kiti. Dar prieš metus buvo galima kopti laiptais, kurie dabar jau buvo sugriuvę. Viename pilies aukšte veikiausiai buvo nakvynės kambariai, o kitame – ginklų saugykla. Iš išorės sienos buvo raudonų plytų, iš vidaus – tinkuotos. 1822 metais dar buvo galima aiškiai matyti 12 freskų, iš kurių vienoje buvo atvaizduotas vyras puošniu kostiumu, sėdintis soste, prie kurio stovi moteris, abu labai įsitraukę į pokalbį. Kitame paveiksle galima matyti princą, priimantį sveikinimus. Dabar gi reikėjo pastangų įžiūrėti, kad čia buvo šios freskos. Įdubimai šalia vidinių pilies sienų aiškiai rodė buvus požeminius kambarius kaliniams. Dabar jie buvo apžėlę žole, o ant sienų ir langų arkų augo gėlės ir žolė. Apsauginis griovys, kuris buvo pakankamai gilus apsaugoti pilį nuo priešų, dabar buvo beveik užakęs. Pavasarinės srovelės rinkosi į vandens upelius, iš kurių stiepėsi vijokliniai augalai, susipinantys į tankią užuolaidą, kylančią pilies pylimu išilgai sienų. Iš bokšto anais laikas kilminga mergina svajingai stebėdavo saulėlydį, tuo metu pilyje vykdavo puotos su gausiais gėrimais ir dainomis. Ir šalis buvo laisva, visur aplink skambėjo jos kalba. Dabar šalis tapusi griuvėsiais, kalba tapusi svetima, svetimi valdo šalį ir pilki bokštai kyšo aplink tuščioje Galvės ežero saloje kol visiškai išnyks, kad neliks nei akmens ant akmens.
* * *
Nuo pakrantės sklido kalbos. Plevėsavo iškeltos vėliavos ir žaluma susiliejo su girliandomis.
Kai mes grįžome į miestą, mus nuvežė į vežėjų namus. Viduje prie lango sėdėjo du jauni vyrai, o senas vyriškis šalia tvarkė savo klumpes, bet pamatęs mus ateinant staiga nuėjo kinkyti arklių. Jo žmona tuo metu valė kambarį, nors jis ir taip atrodė labai švarus. Net samovaras, kuris stovėjo ant stalo buvo taip nušveistas, kad kiekvienas galėjo matyti jame savo atspindį. Kai mes prašnekome apie orą ir pilį, senyva moteris prisėdo prie mūsų ir tarė:
,,Negalvokit, kad mes esam žydai. Daugelis žmonių taip galvoja. Mes esam karaimai, ir laikomės Mozės įstatymų, mes nelaikome savęs tokiais ydingais kaip žydai. Ji kalbėjo maloniu balsu, bet žodį ,,žydai” ištarė su numanoma antipatija. Namuose jie kalbėjo lenkiškai. Priešais sėdinčius jaunuolius mes pamatėme užduočių knygas. Jos buvo parašytos rusų kalba.”Mes galime rašyti ir lenkiškai, ir mokykloje turime mokytis lenkų kalbos”, – pasakė vienas iš jų. Senyva moteris pasiūlė mums arbatos, bet laikrodis priminė mums, kad išvyksta traukinys ir mes palikome Trakus.

<font size=4><b>KARAIMAI <i>(Tapani Harviainen)</i></b></font>
Kas gi buvo šie paslaptingi, švarūs ir kuklūs karaimai, kuriuos ponia Talvio sutiko Trakuose ir kurie sukėlė jos susidomėjimą. Du atsakymai yra jos pačios pasakojime: ,,Ryšys su žydais, bet sąžiningesni ir švaresni nei žydai. Jie atmetė Talmudą ir pripažino gryną, be papildymų Mozės tikėjimą.” Ir: ,,Negalvokite, kad mes esame žydai. Daugelis taip mano. Bet mes esame karaimai…”
Talvio žydus laikė realiu pavojumi Baltijos ir Rytų Europos tautų nacionalinių judėjimų renesansui XIX amžiuje. Šių dienų požiūriu galėtume sakyti, kad keletas jos tvirtinimų šiame apsakyme, ypač visa pirma dalis jos kelionių aprašymų, galėjo būti naudojami kaip tipiška antisemitinė propaganda.
Nepaisant to, mes turėtume atkreipti dėmesį, kad užsieniečiai XIX a. pabaigoje nieko nežinojo nei apie Trakus, nei apie karaimus. Jos pasakojimas atspindi to meto nuomonę: jos pačios ir galbūt jos pažįstamų.
Trumpas karaimų istorijos, jų kultūros aprašymas bei kitų keliautojų pasakojimai galėtų atskleisti pilną paveikslą, papildantį Talvio.
1997 m. birželį karaimai ir totoriai šventė 600 metų įsikūrimo Lietuvoje (1397 m.) jubiliejų. Nors jokių dokumentų, fiksuojančių šią datą, neišliko. Anot legendos, prieš 600 metų Vytautas Didysis atgabeno totorius ir 383 karaimų šeimas iš Krymo į savo sostinę Trakus, kur XIV amžiuje Didžiojo kunigaikščio Kęstučio buvo pastatyta garsi salos pilis. Trakuose karaimai tarnavo kaip Lietuvos karalių ir kunigaikščių sargybiniai.
Būtų įdomu patyrinėti, kaip ši tradicija plito. Vis dėlto įrodyta, kad ir karaimai, ir totoriai gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje vėliausiai nuo XV amžiaus. Trakuose ir kitose šalies vietose karaimai garsėjo savo ypatingu gebėjimu auginti agurkus ir kitas daržoves, taip pat ir kaip arklių pardavėjai; XIX a. pabaigoje, kai Talvio lankėsi Lietuvoje, visa tai dar tebebuvo jų pagrindiniai užsiėmimai. Geras jų išsilavinimas ir įsiliejimas į vietos visuomenę sudarė galimybę užimti administracijoje vis daugiau vadovaujančių postų.
Karaimų religija kilusi iš karaitų reformacinio judėjimo judaizme, kurio pradininkas buvo Ananas Ben Dovidas VIII a. viduryje Irake. Hebrajų kalbos, kaip tradicinės literatūros ir religijos kalbos, Trakų karaimų mokykloje buvo mokoma iki 1930 metų. Kasdienė karaimų kalba Rytų Europoje (taip pat ir Kryme) yra kipčakų tiurkų kalbų grupės karaimų kalba. Be to, kaip pažymi Talvio, per amžius jie buvo daugiakalbiai, kalbėjo lenkų, baltarusių, rusų ir lietuvių kalbomis.
Rytų Europoje karaimai veikiausiai niekad neperkopė kelių tūkstančių skaičiaus; ypač jų sumažėjo po 1710 metų maro. 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, vakarinėje imperijos dalyje gyveno 1383 karaimai. 1925–1928 metais Tadeušas Kovalskis suskaičiavo Trakuose 300, Vilniuje 250, Lucke 70, Haliče 130 ir Panevėžyje 100 karaimų.
XIX a. pabaigoje Trakai buvo aiškiai daugianacionalinis miestas. Jame buvo 3240 gyventojų (Rusijos imperijos 1897 metų surašymo duomenimis); žydų rabanitų bendruomenė (1112 narių) sudarė 34,3 proc. visų gyventojų, karaimai (377 asmenys) tik 11,6 proc. Kalbančių rusiškai ir lenkiškai buvo vienodai – apie 27 proc., vietine baltarusių tarme – 8 proc. ir lietuvių tik 0,9 proc. visų miesto gyventojų; žydai kalbėjo jidiš, dauguma karaimų – jų gimtąja kalba. Vyravo katalikai, daugėjo rusų stačiatikių; 1914 m. iš 4915 gyventojų apie 60 proc. buvo katalikai, 20 proc. stačiatikiai, 12 proc. karaimai, 1 proc. musulmonai, t.y. totoriai, bei 0,7 proc. sentikiai. Šis daugiatautiškumas aiškiai atsispindėjo miesto triklasėje mokykloje: 1902 metais iš 90 mokinių 51 buvo katalikas, 18 stačiatikių, 10 žydų, 8 karaimai, 2 sentikiai ir vienas musulmonas. 1897 metais 27 berniukai lankė atkurtą karaimų mokyklą.
Skirtumai tarp karaimų ir žydų aiškiai matomi trumpame Talvio pasakojime. Nors santykiai tarp šių dviejų mažumų dažniausiai buvo korektiški, demarkacijos linija labiau išryškėjo XIX a. pradžioje. Rusijos imperija aneksavo Krymą 1783 metais; čia karaimai ekonomiškai buvo gerokai stipresni nei žydai rabanitai ir musulmonų valdymo metu naudojosi privilegijomis. Po Žečpospolitos padalijimo 1790 metais nemaža teritorija atiteko Rusijai. Šioje teritorijoje apytiksliai 500 000 žydų atsidūrė Rusijos valdžioje, kuri neslėpė savo antisemitinių pažiūrų.
Turtingi Krymo karaimai 1795 metais pradėjo kovoti dėl atskiro legalaus statuso Rusijos imperijoje. XIX a. viduryje prie jų prisijungė ir buvusios Lenkijos karaimai. Galutinis karaimų ir žydų rabanitų atsiskyrimas Rusijos imperijoje įvyko 1863 metais. Reikšmingas karaimų nepriklausomybės propaguotojas buvo žymus karaimų mokslininkas Abraomas Firkovičius (1787–1874), surinkęs didžiulę kolekciją hebrajų, arabų ir samariečių raštų, įstatymų ir kitų senienų, kurios dabar yra saugomos Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge.
Talvio vizitas vyko kaip tik kultūrinio ir Rytų Europos karaimų tautinio atgimimo metu; faktiškai jis sutapo su lietuvių tautiniu atgimimu po rusifikacijos ir 40 metų lotyniškų rašmenų draudimo lietuviškoje spaudoje.
Vienas iš pirmųjų karaimų, įgijęs europinį aukštąjį išsilavinimą, buvo Romualdas Kobeckis (1823–1911), gimęs Trakuose. Baigęs vietos karaimų mokyklą jis mokėsi Rišelje licėjuje Odesoje. Lenkų aukštojoje mokykloje Naugarduke jis studijavo lenkų literatūrą ir prancūzų kalbą. 1902 metais nors ir neturėdamas specialaus religinio išsilavinimo buvo išrinktas hachanu, religiniu ir pasaulietiniu karaimų lyderiu Trakuose. Jo sūnus Josifas nuo 1908 metų (1861 m. Trakuose–1917 m. Kijeve) buvo geologijos profesorius Kijeve.
1890 metais Pinachas (Feliks) ben Aharonas Maleckis (1854–1928) religijos mokovas, produktyvus liturginės poezijos autorius, vėliau Trakų hachanas ir haggada vertėjas, išspausdino įvadą į karaimų maldų knygą Ronne pallet, kurioje kultūriniai ir etniniai aspektai, taip pat ir karaimų kaip pagrindinės literatūroje vartojamos kalbos, svarba buvo akcentuoti pirmą kartą. 1889 metais Vilniuje išspausdintas karaimiškas Genezės vertimas, kurį redagavo Z. Mickewiczius ir E. Rojeckis.
Pasaulietinės poezijos pradžia Trakuose yra susijusi su Szymonu (Semjon, Sima, Simonas) Kobeckiu (1865–1933), kurio pirmasis rinkinys Irlar (Dainos) 1904 metais Kijeve buvo išspausdintas kirilicos rašmenimis. Kobeckis, Rusijos armijos karininkas, taip pat buvo aktyvus karaimų komedijų autorius. Daugelis poetų sekė jo pavyzdžiu pirmosiomis XX a. dekadomis Haliče ir Lucke.
1913–1914 metais Vilniuje buvo išleisti 12 numerių ,,Karaimskoje slovo” žurnalo rusų kalba. Kaip priedas prie mokslinių straipsnių juose buvo spausdinama to meto karaimų poezija ir proza, su aiškia intencija kelti tautinę savimonę.
Įdomu, kad Kovalskis atkartoja labai panašų karaimų apibūdinimą, kokį prieš trisdešimt metų buvo pateikusi Talvio. Pasak jo, karaimai Rytų Europoje jų slavų kaimynų buvo laikomi taikiais, sunkiai dirbančiais ir sąžiningais žmonėmis. Karaimai buvo vidutinio ūgio, juodaplaukiai. Dažniausiai jie buvo smulkūs žemdirbiai, anksčiau žymūs arklių prekeiviai, dėl apsukrumo stokos praradę šį verslą. Pamaldūs ir konservatyvūs, tačiau be polinkio į fanatizmą; todėl jie geriau sugyveno su kaimynais krikščionimis ar musulmonais nei žydai. Pasak Kovalskio (1929), saviti karaimų papročiai, išskyrus tradicinių patiekalų ruošimą, išnyko iki 1920 metų. Todėl Kovalskis jautė, kad jo pareiga yra surinkti kiek įmanoma daugiau medžiagos, kol karaimų bendruomenė visiškai neasimiliavosi.
Nepaisant katastrofiškų Antrojo pasaulinio karo ir komunistų režimo padarinių visoms Rytų Europos religinėms ir tautinėms mažumoms, karaimų bendruomenė vis dar gyvuoja Lietuvoje. Nors bendruomenė teturi ne daugiau kaip 270 narių, per dešimtmetį jie sugebėjo atkurti savo religinę, kultūrinę ir literatūrinę veiklą.
Kas traukė Talvio į Trakus, kur jai pavyko susipažinti su lig šiol visai nežinomais karaimais? Senoji sostinė Trakai išsaugojo savo, kaip nacionalinio simbolio, reputaciją ir tarp lenkų, ir tarp lietuvių, kentusių prievartinę rusifikacijos politiką. Miestas buvo ir tebėra žinomas dėl savo kraštovaizdžio grožio. Salos pilis buvo sugriuvusi, tačiau šie griuvėsiai daugeliui lankančių Trakus atrodė labai romantiški. Čia pateikti XX a. pradžios atvirukai nėra išskirtiniai – daugybė panašių romantinių piešinių ir graviūrų buvo sukurta jau XIX a. pradžioje. Drauge su Lietuvos tautinio atgimimo įspūdžiais Talvio atrado peizažą, primenantį jos gimtąsias vietas, taip pat jai pasitaikė netikėta galimybė atrasti mažą tautą, gebėjusią išsaugoti savo individualią ir tylią būtį.
Parengta pagal Liisi Huhtala, Tapani Harviainen
Maila Talvio, a finnish authoress visits the karaims in Lithuania 1894

Naujienos iš interneto