Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

Mūsų šalimi jau žengia ruduo. Visomis spalvomis pražydo ką tik buvusi sodriai žalia gamta. Tyliai rimtimi užlietos rudens dienos sulėtina skubėjimą, prikausto žvilgsnį, skatina susimąstyti. Tos gražios, šiltos gamtos spalvos prikelia gražius, reikšmingus prisiminimus, o kartais tave užlieja kažkokia saldi, miela svajonė…

Ir tu sulig šiuo švelniu rudens prisilietimu tampi jau kitoks.

Švč. Mergelės Marijos gyvenimo pagrindiniai momentai, pilni giliausių minčių, pamokymų ir pavyzdžių. Jie neišemiami, nes čia įeina žmogus ir Dievas, šis pasaulis ir kitas, todėl tas 20 Marijos ir Jėzaus gyvenimo atkarpų vadiname paslaptimis. Ir visai teisingai. Juk žmogaus protu neįmanoma suvokti tokio neįprasto Dievo–Žmogaus elgesio; sunku išsemti gausybę pamokymų, sudėtų į tas paslaptis. Tačiau kaip tik tokiu Išganytojo gyvenimu mums atsiskleidžia Dievo mintys ir planai, pasirodo toks kilniadvasiškumas, toks pasiaukojimas, tokios dorybės, apie ką žmogus tegali tik svajoti. Gyvenimo verpetas sukasi taip greit ir taip įtraukia žmogų į save, kad nėra kada apie tokius dalykus mąstyti. Todėl Bažnyčia per savo ir kiekvieno žmogaus Motiną veda prie šių didžių ir žmogui be galo svarbių paslapčių.

Taigi rudenėjanti gamta, kviečia prisiminti mąstyti ir ieškoti to kas garbinga, paprasta ir amžina.

,,Magdalena Galdikienė – garbinga asmenybė po paprastumo skraiste“. Svarbiausia – vidinis mergaitės grožis

Magdalena Draugelytė-Galdikienė gimė 1891 m. rugsėjo 26 d.. Bardauskų kaime Gižų val., Vilkaviškio apskr. mokytojo Petro Draugelio šeimoje. Tėvas buvo susipratęs lietuvis, platino caro uždraustą spaudą, slapta vaikus mokė gimtosios kalbos, suprato mokslo reikšmę. Į mokslus leido ne tik sūnus, bet ir dukteris, kas anais laikais buvo reta. Bronius – matininkas ir aukštas pareigas užėmęs Lietuvos valdininkas; Vladislovas – kunigas, marijonas, Simonas Jonas – kunigas ir rašytojas, Eliziejus – gydytojas, visuomenininkas, Apolonija – mokytoja, Ona – tapytoja, Magdutė – ketvirtas užaugęs Draugelių šeimos vaikas. Jos asmenybės brendimui turėjo ne tik tėvas, mokęs mylėti Dievą, Gimtinę, ištiesėti duotą žodį, pasikliauti savo jėgomis, pratinęs prie pareigos jausmo, žinių siekimo, bet ir sesuo Apolonija, broliai kunigai Vladislovas, Simonas ir Eliziejus, būsimasis gydytojas, medicinos daktaras. Jis sakė, kad nėra reikalo vaikytis madų, pradurti ausis, kad galėtum įsiverti auskarus. Juk auskarai – tai laukinių Afrikos gyventojų paprotys. Svarbiausia – vidinis mergaitės grožis. Šie pamokymai ir visa namų aplinka skatino ugdyti garbingą ir kartu paprastą asmenybę.

Pradeda kurti slaptas kultūrines kuopeles

Caro valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą bei įvykus Didžiajam Vilniaus Seimui priespauda sumažėjo, todėl lietuviai gimnazistai pradėjo kurti slaptas kultūrines kuopeles. Tokių kuopelių atsirado beveik kiekvienose didesnėse miestų gimnazijose, kurių tuo metu Lietuvoje galėjo būti apie 40. Magdutė baigusi Bardauskų pradžios mokyklą, kurioje mokytojavo jos tėvas, 1903–1910 metais mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje. Dar besimokydama šioje gimnazijoje suorganizavo mergaičių lavinimosi būrelį, kurio tikslas buvo skleisti lietuvybę bei katalikų tikėjimą, siekė pagerinti mergaičių padėtį, mokė įvairių namų ruošos darbų, rengė vaidinimus, koncertus. Magdelena padėjo seseriai Apolonijai organizuoti Lietuvių katalikių moterų draugijos Marijampolės skyrių.

Vyskupo Bučio žiniomis gimnazijose lietuviškoji dvasia pasireiškė gana anksti. Jos davusios stiprių lietuvių patriotų. Atrodo „Marijampolės gimnazijoj gana anksti pasireiškė lietuviškoji dvasia ir veikla“. Ir toliau nurodo, kad „Dvidešimtojo amžiaus pradžioj Marijampolės gimnazijoj šie žinomi aikštingi katalikai moksleiviai: Eliziejus Draugelis, Magdalena Draugelytė, Vytautas Enzelaitis, Romas Dulskis, Daminyka Cesaitė ir kt.“

Pedagoginio kelio pradžia

1910 metais baigusi gimnaziją, Magdalena mokė Liepojos lietuvių mokykloje, Obelių – Žemės ūkio ruošos mokykloje. Mokykla valstietėms mergaitėms siekė suteikti specialių žemės ūkio ir amatų žinių. Tai turėjo pakelti kaimo moterų ir valstiečių ekonomiką, kultūrą bei neleisti atitrūkti nuo katalikiškų įpročių.

1912 metais ji įstojo į Aukštuosius pedagoginius kursus Peterburge. Studijuodama dėstė lietuvių kalbą Šv. Kotrynos gimnazijoje. 1915 metais, baigus šią mokslo instituciją, teko atlikti praktiką. Jai buvo pasiūlytas Sibiras. Metus mokytojavo valstybinėje mergaičių gimnazijoje Kainske, paskui – „Žiburio“ gimnazijoje Tambove (gimnazija buvo įkurta lietuvių kolonijoje).

Meilės spindesys

Besimokydama Peterburge, Magdalena susipažino su dailininku tapytoju, grafiku, scenografu Adomu Galdiku (1893–1969) pas jo dėdę, Peterburgo kunigų seminarijos profesorių kunigą (vėliau vyskupą) Pranciškų Karevičių (1861–1945), kilusį iš to paties Giršnių kaimo (Skuodo r.). Pažintis įžiebė abiejų širdyse meilės spindesį. 1917 metais Magdalenos brolis Vladislovas Draugelis juodu sutuokė. 1918 m. A. ir M. Galdikai sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Adomas pasinėrė į žaismingą spalvų ir meno pasaulį, Magdalena atsidavė pamėgtam pedagogės pašaukimui ir visuomeninei veiklai.

Ona Gaigalaitė-Beleckienė rašė „Įžengiu į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai arkangelai.“

Mokinės be galo mylėjo ją už jos gerumą bei nuoširdumą

Magdalena Galdikienė pedagoginį talentą paveldėjo iš tėvo Petro Draugelio. „Kai mokyklos klasėje į mane žiūri keliasdešimt jaunų akių, užmirštų visą pasulį“ – tai jos žodžiai. Į ją „Saulės“ draugijos gimnazijos mokytoją, Šv. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos dėstytoją, nuo 1936 metų iki sovietų okupacijos tos pačios kongregacijos gimnazijos direktorę, mokiniai žiūrėjo daugelį metų. Magdalenos pedagoginis stažas – 27 metai.

„Pamokos neprailgdavo, nelaukdavom skambučio, tarp mokytojos ir mokinių nebuvo atsidalinimo barjero, jai nebuvo išrinktųjų ir nepastebimų, visas traktavo lygiai; jei turėjai kokį reikalą, bėdą ar rūpestį, galėjai eiti į kabinetą ar sutikusi koridoriuje kreiptis kaip į paprastą žmogų…“

„Mokinės be galo mylėjo ją už gerumą bei nuoširdumą. Magdalena Galdikienė mergaitėje labiau vertino grožį: darbštumą, teisingumą, gerimą ir išmintį; tai asmenybės nebanalino vien gražiomis kojytėmis, lieknomis figūromis ar elegantišku drabužiu. Skatino nebūti tik puošniomis lėlytėmis, kad lengvabūdiškai atkreiptų kitų dėmesį, o būti nuoširdžiu žmogumi ir save gerbiančia mergina, tuo parodyti savo visavertiškumą ir lygiateisiškumą“ – taip apie M. Galdikiene atsiliepė buvusi auklėtinė Liuda Vilėniškaitė-Glemžienė, taip pat mokytoja, baigusi Mergaičių mokytojų seminariją.

Visuomeninė veikla buvo ryškiausiai įspausta pėda

Pažinoję Magdalena Galdikienę žmonės tvirtina, kad visuomeninė veikla buvo ryškiausiai įspausta pėda jos gyvenime. „Nuo 15 metų jį jau dalyvavo slaptuose lietuvių susirinkimuose, dainavo choruose, vaidino dramos būreliuose. Studijų metu galutinai susiformafo jos katalikiškoji pasaulėžiūra. 1918 metais, kai sugrįžo į Lietuvą, ji jau buvo išaugusi į sąmoningą ir brandžią asmenybę su dideliu dvasingumu bei mokslo žinių turtu. Jai rūpėjo lietuvės moters, ypač katalikės, padėtis, šeimų religingumas ir visuomenės dora. 1919 metais susidarius aktyvių katalikių moterų būreliui buvo atgaivinta Lietuvių katalikų moterų sąjunga: jos skyriai plačiu tinklu aprėpė visą Lietuvą. Magdalena Galdikienė tik su trumpomis pertraukomis šiai organizacijai Lietuvoje vadovavo 20 metų (nuo 1919 metų iki pat jos likvidavimo 1940 metų). Ši katalikiška organizacija garbindama Viešpatį dirbo Tiesai ir Meilei.“

Pabandysiu išvardinti svarbiausius LKMO veiklos barus, kuriuose aktyviai darbavosi ši iškili asmenybė M. Galdikiene. LKMO steigimas, plėtimas bei reorganizavimas, pradinio švietimo įstatymo svarstymas, privalomo tikybos mokymo įvedimas mokyklose, šeimos promlemos, sveikatos, spaudos bei moterų darbo klausimai, katalikiškos spaudos reikalai, moterims skirtų žurnalų „Moteris“ ir „Naujoji Vaidilutė“ leidimas, rūpinosi, kad LKDP leidiniai „Tėvynės sargas“, „Darbininkas“, „Ūkininkas“ skirtų vietos moterų tematikai, nagrinėjo įvairių moterų veiklos sritis, svarstė kaip pagerinti šeimos dorovę, rūpinosi auklėti jaunimą katalikiškais principais, leidžiant viaikus į katalikiškas mokyklas, kovoti su mada su naujais nepadoriais šokiais, skatino kuo kukliau rengtis, nurodė ir rengė kursų ciklus tėvams. Supažindino su kūdikėlių priežiūra, steigė didesniuose miestuose pienines, kad vaikai būtų aprūpinti sveiku pienu, plačiau analizuodama veiklą nurodė, kad mažai inteligenčių, pvz., 1928 metais – 20 000 buvo narių ir 217 skyrių, tačiau didžiąją dalį paprastai sudarė formaliai įrašytos kaimo moterys. 1931 metais buvo analizuotas skyrių darbas. Centro valdyba kreipėsi į visą katalikišką inteligentiją, o pirmiausia į kunigus, kad šie sustiprintų organizacijos veiklą ir jeigu reikia įeitų į apskričių valdybas bei įkurtų kur nėra parapijų draugijos skyrius. Nutarta steigti nusikaltusiems vaikams pataisos namus ir globoti kalinių ir beglobius vaikus. Nutarta kreiptis į Švietimo Ministeriją, kad įvestų mokyklose higienos pamokas. Neleisti moterų diskriminuoti, žmona turėtų gauti dalį vyro uždarbio iš darbdavio, draugija turi jungti visas lietuves moteris ir rūpintis, kad visuomenėje, valstybėje bei šeimoje būtų skleidžiama katalikybės dvasia, kad kiltų moters išsilavinimas (koncertai, spektakliai, paskaitos, bibliotekos, knygynai, moterims skirti žurnalai, įvairios švietimo įstaigos, globos namai, šeimininkių kursai), kad veikla taptų aktyvi stengėsi įtraukti jaunas merginas, pasisakė prieš paleistuvystę ir girtavimą, nemažai dėmesio skirta moterų parengtiems prostitucijos reglamentacijos ir alkoholinių gėrimų pardavinėjimo uždraudimo įstatymų projektams, 1930 m. dalyvavo TKM suvažiavime Romoje, 1933 m. – kongrese Paryžiuje.

Prelato Mykolo Krupavičiaus žodžiai, parašyti išeivijoje, buvo garbinga padėka katalikėms moterims „Mūsų pagarba ir padėka gili ir nuoširdi – moteriai veikėjai. Kas kėsinosi prieš jos darbus, jos sukurtą ir dideleliais nuopelnais vainikuotą Lietuvos Katalikių moterų draugiją, kėsinosi prieš Lietuvos ie lietuvybės gyvybinius reikalus ir uždavinius. Talka ir parama moterų sąjūdžiui – visų šventa pareiga“.

Marija Lušienė apibūdindamą šį Magdalenos Galdikienės veiklos barą rašė: „Čia ji parodė nepaprastai daug kantrybės, ištvermės, sugebėjimo, iniciatyvos ir idelaus moteriško pasiaukojimo“.

Kasmet gegužės pirmąjį sekmadienį švenčiame Motinos dieną. Pagerbiame visų motinų motiną Švč. Mergelę Mariją ir meldžiamės už gyvas bei mirusias motinas, prisimename jas, padėkojame už suteiktą teisę gyventi, už didelius bei mažus rūpesčius, kol mus užaugino. Vargu ar šią šventę turėtume, jeigu ne Magdalena Galdikienė. 1927 metais jai kilo mintis pradėti švęsti Motinos dieną Lietuvoje. „Sušaukė įvairių pakraipų studenčių susirinkimą Teologijos-filosofijos fakulteto auditorijoje. Magdalena Galdikienė, atėjusi pas studentes, papasakojo apie motinos vaidmens reikšmingumą gyvenime, ypač šeimoje, jaunosios kartos auklėjime. Sudarėme studenčių komitetą tai šventei rengti, kurios pirmininke išrinkome Magdaleną Galdikienę. Šventės datą pasirinkome kiekvienų metų gegužės pirmąjį sekmadienį. Prasidėjo akcija už šio sumanymo įgyvendinimą. Daug rašėme spaudoje, redagavome aplinkraščius studenčių korporacijoms, Švietimo ministerijai, redakcijoms. Parapijų kunigams, vyskupams. 1928 metais studentų atstovybė suorganizavo Motinos dienos minėjimą Universiteto didžiuosiuose rūmuose, Mickevičiaus gatvėje. Nuo tų metų pradėta visu platumu Lietuvoje švęsti Motinos dienos šventė: visi – bažnyčioje, moksleiviai – mokyklose, įvairios organizacijos – salėse, namuose“, – tai Onos Beleckienės prisiminimas.

Magdalenos Galdikienės rūpesčiu 1923 m. buvo suburtas Moterų sporto mėgėjų ratelis. Rengė rugtynes, ekskursijas, steigė sporto klubus, skaitė paskaitas, atidarė biblioteką kovai su girtavimu ir paleistuvystę.

1919 metais ji išrenkama Kauno miesto tarybos nare. 1920 metais buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Vėliau – į I, II, III-ąjį Seimą. Buvo II-ojo Seimo sekretorė, III-ojo Seimo vicepirmininkė. Atstovavo krikščionims demokratams. Seimuose dirbo švietimo darbo ir socialinės apsaugos bei knygyno komisijose, vadovavo moterų frakcijai. Ji daug prisidėjo steigiant Meno mokyklą Kaune.

Pirmoji sovietinė okupacija sujaukė ramų laisvos Lietuvos gyvenimą

Prasidėjusi pirmoji sovietinė okupacija (1940 m. birželio mėn.) sujaukė ramų laisvos Lietuvos kūrybingą, veiklų gyvenimą. Buvo uždraustos katalikiškos organizacijos, prie kurių klestėjimo savo išmintimi, darbu, didžiuliu autoritetu buvo prisidėjusi M. Galdikienė „Nebuvo moterų organizacijų, kuriose Magdalena Galdikienė nebūtų ėjusi vienokių ar kitokių pareigų ir neįnešusi savo darbo indėlio. Visa Lietuva jos buvo išvažinėta skersai ir išilgai, vienur steigė moterų skyrių, kitur važiavo su paskaita, dar kitur – į kursus, šventes, minėjimus, sukaktuves, ir taip begalo. Raštinėje ant stalo gulėjo šūsnis kvietimų…. Ji neturėjo laisvų sekmadienių ir šventadienių. Kvietė – nemokėjo atsisakyti“, – tai O. Beleckienės liudijimas. Nors sovietų valdžia 1940 m. privertė nutraukti Katalikių moterų draugijos veiklą, M. Galdikienė neišsižadėjo savo siekių, neskubėjo išvykti iš Lietuvos. Laukė, gal net tikėjosi, kad vėl viskas pasikeis į gerąją pusę. Juk ne pirmą kartą okupuota Tėvynė. Viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Visuomeninė – katalikiška veikla užsienyje

1944 metais Galdikų šeima pasitraukė į užsienį. Iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, Berlyno mieste, o vėliau – Stade (netoli Hamburgo), Bukstehudėje, Freiburge. Magdalena dirbo pabėgelių globos įstaigoje, mokytojavo. Ir Vokietijoje bendramintės surado viena kitą, pasiryžo tęsti veiklą, nepalikti likimo valiai Lietuvos moterų gimtinėje bei kenčiančių Sibiro tremtyje, dalyvauti kovoje už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

1947 m. Galdikai persikėlė į Paryžių; čia vėl plėtojosi jos, visuomeninkės, talentas. Magdalena buvo Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje ir Pasaulio moterų sąjūdžio lietuvių komiteto narė.

„Gerai mokant svetimas kalbas, Magdalenai Galdikienei buvo ne taip sunku atnaujinti ryšius ir įsitraukti į tarptautinį gyvenimą, kad ten galėtų kelti pavergtos Lietuvos klausimą. Susisiekusi su centro valdybos narėmis, sutarė Lietuvių Katalikių Moterų (LKM) Sąjungą vėl įtraukti į Tarptautinę Katalikių Moterų Uniją, kurioje LKM Sąjungai buvo pripažintos visos nario teisės atstovauti Lietuvai. Sumanios centro valdybos narės, 1951 metais susirinkusios Paryžiuje, įkūrė Pasaulio Lietuvių Katalikių Moterų Organizacijų Sąjunga (PLKMO), kad galėtų sujungti visas po pasaulį išsibarsčiusias lietuves katalikes moteris. Tai atlikusios, jos sugebėjo pasiųsti savo atstovę į Tarptautinę Katalikių Uniją“, – rašė Marija Lušienė.

1952 metais Galdikai atvyko į JAV, apsigyveno Niujorke. Įveikę įsikūrimo sunkumus, jie vėl pasinėrė į kūrybinį bei visuomeninį darbą. Adomo Galdiko kūrinių parodos buvo surengtos Niujorke, Čikagoje, Filadelfijoje, Klyvlende, Baltimorėje, Bostone, Los Andžele. Magdalena atgaivino PLKMO Sąjungos veiklą, buvo šios organizacijos pirmininkė. Ji susisiekė su Amerikos Katalikių Moterų Organizacijų Sąjungą (AKMOS). PLKMO Sąjunga sovietmečiu kiekviena proga informavo apie pavergtą Lietuvą, religinį ir tautinį pasirengimą. Be to M. Galdikienė JAV buvo išrinkta Ateitininkų federacijos valdybos nare, Europos moterų egzilių tarybos nare ir Nekaltojo Prasidėjimo seselių gildos valdybos nare.

Netektis ir atmintis

1969 m. mirė Adomas Galdikas. Magdalena padėjo surengti jo pomirtines parodas. Brukline įkūrė Galdiko paveikslų galeriją, dalį jo kūrinių parengė išsiusti į Lietuvą.

Pradėjus silpti sveikatai, 1973 metais M. Galdikienė parašė prašymą Putnamo vienuolyno vadovybei pareikšdama norą apsigyventi pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seseles. Tuometinė seselė Margarita ir dr. Labanauskaitė jai padėjo iš Niujorko persikraustyti į Putnamą.

Putname Magdalena gražioje vienuolyno sodyboje, vadinamuose Raudondvario svečių namuose, įkūrė A. Galdiko paveikslų galeriją. Paveikslai čia buvo eksponuojami šešiolika metų. Jais grožėjosi daugybė žmonių, lankytojų knygoje palikusių kuo nuoširdžiausius atsiliepimus. 1991 m. tuos paveikslus Beatričė Vasaris parvežė į Lietuvą.

1973 m. Magdalena Galdikienė, padedama kitų, parengė ir išleido monografiją anglų kalba „Adomas Galdikas“. 1975 m. pasirodė to paties pavadinimo lietuviška monografija, redaguota Juozo Griniaus.

Pati Magdalena Galdikienė pradėjo rašyti anksti, dar besimokydama Marijampolės gimnazijoje. Vėliau „Mokytojos“, „Fesimistės“ – slapyvardžiai ryškiai apibūdino šios autorės nuostatas. Jos straipsnių rasime prieškario Nepriklausomos Lietuvos ir JAV lietuvių spaudoje: „Ateitis“, „Draugas“, „Lietuvaitė“, „Laisvėje“, „Rytas“, „Moteris“, „Dirva“, „Naujoji Vaidilutė“, „XX amžius“ ir kt.

Marijos Galdikienės 85-erių metų jubiliejus

„1976 metais rugsėjo 26-ąją Putname buvo paminėtas Marijos Galdikienės 85-erių metų jubiliejus. Susirinko apie šimtas jos bičiulių. Minėjimas pradėtas Šv. Mišiomis, kurias koncelebravo kun. S. Yla. Toliau minėjimas tęsėsi Galdiko galerijoje. Ji pati nejausdama ilgo amžiaus naštos, kaip visuomet, buvo jaunatviška gyva, sąmoninga ir maloni“, – rašė „Darbininkas“. Magdaleną Galdikienę visuomet supo nepaprasti savo vidiniu pasauliu žmonės, kurie dar labiau skatino ją garbingai veiklai. Tai – arkivysk. metropolitas J. Skriveckas, vys. J. Kukta, vysk. T. Matulionis, vysk. M. Reinys, vysk. P. Būčys, A. Dirsytė, S. Ladygienė, prezidentai Aleksandras Stulginskas, Antanas Smetona, dr. Antanas Maceina, Ona Stulginskienė ir kt.

Atsigulė amžinojo poilsio vietoje

1979-aisias metais gegužės 22 dieną savo namuose Puntname Anapiln netikėtai išėjo Magdalena Draugelytė-Galdikienė eidama 89-uosius gyvenimo metus. Ji amžinojo poilsio atsigulė toli nuo gimtinės, JAV, Brukline, kur 1969 m. buvo palaidotas jos vyras Adomas Galdikas.

Jos gyvenime sutiktų žmonių vertinimai.

„Grafika – solo smuikui, o tapyba – tai visas orkestras“ – Adomas Galdikas.

„Visada ji rasdavo saiko ir ištvermės“.

„Mums buvo lengva dirbti visoms kartu, nes gražiai sutarėme“ – Ona Norušytė-Januševičienė.

„Jos vadovavimas Katalikių moterų draugijai buvo auka“.

„Dirbome ne dėl vardų, ne dėl titulų“ – Ona Jonkaitytė-Gratkauskienė.

„Reta asmenybė tegali ištekti energijos taip ilgai ir tokios didžiulės organizacijos pirmininkavimo pareigoms eiti“ – 1935 metais rašė žurnalas „Vaidilutė“.

„Mokėjo šypsotis ir juokauti, nors veidas rodydavo slepiamą skausmą, gyvą negalią. Ji išsiskyrė, nesiskirdama iš kitų. Buvo paprasta…. Savęs nekeldama, ji nejučiomis kėlė kitus. Save užmiršdama, ji buvo visų atsimenama…. Ligi paskutinių dienų ji stengėsi visur dalyvauti, bent prisidėti, paskatinti iškilusį gerą sumanymą. Ypač neužmirštamas ir neišbaigiamas jos rūpestis jaunimu ir tautos ateitimi“ – kun. Stasys Yla.

„Tai buvo garbinga asmenybė po paprastumo skraiste“ – vyro Adomo sesers Onos atsiliepimas.

Pabaigai

Praeitis, dabartis ir ateitis yra kažkokia vienuma, kaip ir istorija, kaip ir kiekvienas žmogus. Švęsdamos ir prisimindamos tai, kas gražaus ir vertingo mūsų praeityje, mes sykiu sustipriname pačios save. Mūsų pirmtakių darbai ir pasiekimai suteikia pagrindą didžiuotis bei taip padidinti savo vertę mūsų pačių ir visuomenės gyvenime

Skatina nuveikti daug gerų darbų, dar labiau suartėti su Dievu, gauti dvasinę jėgą augimui, brendimui, tobulėjimui, o kartu su dvasine gerove sukurti ir materialinę gerovę.

Ačiū už dėmesį.

Šaltiniai

Galdikienė-Draugelytė, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1955, t. 6.

Galdikienė-Draugelytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2004, t. 6.

„Tiesos ir meilės keliu“. Diemedis, 1995.

Magdalena Draugelytė-Galdikienė pedagogė, visuomenės veikėja, tauri asmenybė Aldona Kačerauskienė XXI amž. 2006–09–27.

Magdalena Draugelytė-Galdikienė – intrenetinė svetainė.

* Pranešimas skaitytas M. Draugelytės-Galdikienės 120-osioms gimimo metinėms pamineti 2011 m. spalio mėn. LKMS renginyje Šiauliuose

Nuotraukoje: M. Draugelytė-Galdikienė