Brangūs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai!

Širdingai džiaugiuosi galėdamas šiandien Jus pasveikinti. Nors birželio 3-oji dar neįtraukta į oficialų atmintinų ar kaip nors kitaip išskirtinų dienų sąrašą, mūsų kartos žmonių širdyse ji jau seniai gyvuoja kaip Lietuvos istorijos naujausios epochos pradžių pradžia.

Labai gerbiu disidentų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų, Lietuvos Laisvės Lygos žmonių drąsą ir ryžtą. Šie žmonės savaip, be ginklų, tęsė pokario rezistenciją.

Tačiau šiandien minime prieš penkiolika metų užgimusį didįjį fenomeną – Sąjūdį, kuris prikėlė Lietuvą, mus visus pašaukė naujam gyvenimui.

Užaugo karta jau neatsimenanti, nepažįstanti 1988-ųjų  tikrovės.

Tačiau ne tik šiandieniniams dvidešimtmečiams, bet ir daugeliui iš mūsų anų dienų realybė jau atrodo tarsi užmirštas sapnas.

Kas šiandien prisimena tokius paskutinės marionetinės valdžios uolumo proveržius, kaip raportai į Maskvą apie tai, kad Lietuvoje padidintas rusų kalba dubliuojamų laikraščių ir žurnalų skaičius?

Apie įsipareigojimus rusų kalbą įvesti vaikų darželiuose? Apie apdovanojimus KGB darbuotojams, kurie neva sužlugdė 1988 metų vasario 16-osios minėjimą?

Tai dienai okupacinė valdžia iš tikrųjų rengėsi lyg karui – Vilniaus skveruose ir gatvėse buvo tiek milicijos ir KGB pajėgų, kad niekas, rodos, tada negalėjo ir pagalvoti, jog praeis tik trys su puse mėnesio,  ir sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje bus įskelta laisvės kibirkštis.

Gerbiamieji, Jūs esate tie žmonės, kurių intelektas, drąsa, pilietinė pozicija, savęs ir Tėvynės suvokimas susiliejo į vieningą Lietuvos balsą.

Jūs esate tie, apie kuriuos galima pasakyti: retai tiek nedaug žmonių padaro tiek daug.

Virš Jūsų galvų nuolat slinko KGB šešėlis, ir nesunku spėti, kokia perspektyva būtų laukusi Jūsų, jeigu
sovietų imperija jau tada, kaip vėliau 1991-aisiais, būtų bandžiusi smurtu užgniaužti gležnus laisvės želmenis.

Šiandien su gilia pagarba prisimename jau iškeliavusius iškilius Sąjūdžio žmones Juozą Bulavą, Julių Juzeliūną, Česlovą Kudabą, Jokūbą Minkevičių ir Raimondą Rajecką.

Mielieji Sąjūdžio įkvėpėjai, tikriausiai ir Jums patiems šiandien būtų sunku pasakyti, iš kieno lūpų prieš penkiolika metų vėl išslydo Lietuvą ne kartą budinęs, blaivinęs ir gynęs „Sąjūdis“. Tas žodis greit tapo tokia brangia savastimi, kad daugelis ir gyvenimo jau negalėjome įsivaizduoti be Sąjūdžio.

Sąjūdis prikėlė atmintį. Mes lyg iš naujo pamatėme, kokios gražios mūsų spalvos, išgirdome, kokios taurios mūsų giesmės. Mus gobstė neužmirštamų Sąjūdžio mitingų ir Baltijos kelio dvasia bei šiluma.
Tikiu, kad daug ką iš mūsų dažnai aplanko anų – didžio dvasios pakilimo – dienų ilgesys.

Sąjūdis vedė į Nepriklausomybę dvasios atgimimo, ekonomikos gaivinimo, teisingumo atkūrimo keliu.  Tai buvo, kaip sakė Poetas,  žengimas tiesos ir teisybės link.

Žinoma, Jūsų grupėje, vėliau Sąjūdžio Taryboje, susidūrė įvairios patirtys ir nuostatos, skirtingi požiūriai į realybę ir būdus ją keisti. Toji įvairovė vėliau išsikristalizavo ir papildė tuomet jau ryškėjusį politinių jėgų spektrą.

Daugelis Jūsų esate Kovo 11-osios Akto signatarai, savo parašais įprasminę laisvės siekį ir įtvirtinę Nepriklausomybę.

Naudodamasis proga noriu pasakyti porą žodžių ir Sąjūdžio istorijos tema. Esu įsitikinęs, kad privalome surinkti, apibendrinti ir išleisti kuo išsamesnę Sąjūdžio istoriją.

Imčiausi iniciatyvos, kad leidinys apie Sąjūdį, kaip svarbią Lietuvos istorijos dalį, būtų įtrauktas į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą.

Gerbiamieji, nors ši diena nuteikia prisiminimams, apie Jūsų atliktą misiją negalėčiau kalbėti vien būtuoju laiku.

Dabar, kai artėjanti narystė NATO ir Europos Sąjungoje atveria naujų galimybių ir iškelia didelių reikalavimų, juo labiau aišku, kiek daug mes dar nepadarėme iš to, ką prieš penkiolika metų nubrėžė Sąjūdis.

Kviečiu Jus tęsti savo misiją. Švietimas ir ūkis, kultūra ir teisingumas, tautinio orumo ugdymas ir socialinės programos – visose gyvenimo ir veiklos sferose reikia Jūsų patyrimo, išminties ir geros valios. Mūsų darbams dažnai labai trūksta Sąjūdžio dvasios.

Visada lauksiu Jūsų idėjų, būsiu dėkingas už pastabas ir patarimus. Mano durys bus visada atviros Jums.

Ačiū.

Nuotraukoje: Lietuvos vadovas R. Paksas