LPKTS – 25 metai

2013 m. spalio 12 dieną Kauno Sporto halėje įvyko jubiliejinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) suvažiavimas. Tos pačios dienos rytmetyje Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios už mirusius politinius kalinius ir tremtinius. Į Sporto halę susirinko daugiau nei keturi tūkstančiai politinių kalinių ir tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių. Suvažiavimą sutiko globoti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji sveikindama Suvažiavimą į jo dalyvius kreipėsi tokiais žodžiais: „Ačiū, kad esate, kad veikiate. Valstybei esate svarbūs ir reikalingi, nes jūs – Lietuvos sąžinė, nebijote sakyti ką galvojate. Kalbėkite, kad tiesos ir sąžiningumo būtų daugiau, nes jūs esate užgrūdintos sielos žmonės“. Po Prezidentės pasveikinimo bendrai maldai susirinkusius pakvietė taip pat buvęs politinis kalinys tremtinys Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Europos Parlamento narys, profesorius Vytautas Landsbergis savo sveikinamajame žodyje susirinkusiems įtaigiai pateikė ir esamos politinės padėties trumpą analizę. Suvažiavimą taip pat sveikino europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius ir kt. Pranešimus padarė LPKTS Pirmininkas dr. Povilas Jakučionis, dr. Povilas Varanauskas ir miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys mokytojas Zigmas Tamakauskas. Suvažiavimo metu pirmą kartą LPKT Sąjungos istorijoje buvo išrinkti Garbės pirmininkai. Jais tapo Balys Gajauskas ir jos ilgametis pirmininkas Antanas Lukša. Suvažiavimo dalyviai su įdomumu žiūrėjo dokumentinį filmą apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25 metų veiklą, klausėsi buvusių tremtinių jungtinio choro atliekamų patriotinių dainų. Daug ilgų plojimų susilaukė Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ atlikėjai. LPKTS pirmininkas dr. P. Jakučionis, taręs apibendrinamąjį žodį bei padėkojęs už gausų dalyvavimą, pateikė rūpimais klausimais keletos rezoliucijų projektus, kurie buvo priimti vienbalsiai. Malonu, kad suvažiavime dalyvavo LR Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Vida Marija Čigriejienė, Arimantas Dumčius, Vytautas Juozapaitis, Arvydas Anušauskas, Kazys Starkevičius ir kt.

Suvažiavimą gražiai vedė žinoma poezijos vakarų rengėja ir skaitovė aktorė Dalia Jankauskaitė bei savivaldybės Kultūros ir turizmo plėtros skyriaus vyriausiasis specialistas Vilius Kaminskas.

Zigmas Tamakauskas

**********************************************************

 Kauno savivaldybės Švietimo tarybos nario, istorijos mokytojo metodininko

Zigmo Tamakausko

LPKTS jubiliejiniame suvažiavime padarytas pranešimas

Miesto mokyklų ir LPKTS Kauno skyriaus sąveika.

Gerb. Ekscelencija Arkivyskupe metropolite, Gerb. Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Gerb. Lietuvos Seimo nariai, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovotojai ir kiti Susirinkusieji,

man labai malonu tokią daugybę susirinkusių garbingų žmonių auditoriją informuoti mokyklos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus sąveikavimą, bendro darbo dalele prisidedant prie mokyklinio jaunimo patriotinio pilietinio ugdymo. Šiame procese svarbiausią vaidmenį turi atlikti šeima, o paskui ir mokykla. Vaikas šeimos aplinkoje turėtų gauti pirmąjį savo Tėvynės įvaizdį, susijusį su savo namų židiniu ir aplinka, kurioje jis žengia pirmuosius savo gyvenimo žingsnius. Labai svarbu vaiko jaunojoje širdelėje ugdyti prisirišimą prie savo šeimos, pažadinti jame savo pavyzdžiu meilę savo kalbai, lietuviškai dainai, šeimos ir Valstybės šventėms, savo Valstybės simboliams, savo namams, prie jų slenksčio augančiam augalėliui, žydinčiam sodui, gal greta vinguriuojančiam upeliui, savo tėviškei ir tam žemės lopinėliui, kuris vadinas Lietuva. Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė ne kartą yra pabrėžusi patriotizmo svarbą žmogaus gyvenimo žingsniuose, ypač mokytojo vaidmenį išlaikant ir plėtojant tautinę kultūrą, savo tautos papročius, savo garbingos istorijos atmintį, mūsų valstybinės kalbos gyvybingumą, savų moralės tradicijų tąsą. Be šių dalykų žmogus mankurtėtų, virstų kai kurių taip propaguojamu mūsų laikais vadinamu „pasaulio žmogumi“, kaip ir Sovietijoje propaguotu tarybiniu žmogumi – be savo namų, be savo adreso… Globalistinės kosmopolitinės moralės vėjai stengiasi kartais jau visai atvirai užgesinti mūsų tautinių krikščioniškų vertybių ugnį, stengiasi ištrinti mūsų vertybines šaknis, rekonstruojant požiūrį į mūsų istoriją, sukeliant neigimo, saviplakos ar menkavertiškumo jausmą. Profesorius Stasys Šalkauskis rašė, kad valstybė išsilaikys remdamasi ant trijų kolonų – tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Stengiamės savo kukliu darbu prisidėti prie tų, kurie, nepaisant svetimų vėjų gūsių dirba ar dirbo, kad tos kolonos būtų sveikos, pažymėtos Vyties vizijos Trispalviu ženklu ir mūsų širdies šiluma.

Pažymėtina, kad mūsų bendravimas su buvusiais politiniais kaliniais ir tremtiniais siekia dar sovietinius laikus. Studijuojant Vilniaus universitete viename iš buvusių tremtinių bute 1955 metais surengėme Vilniaus studentiško jaunimo būrio slaptą Kūčių vakarienę, kurią niekas neišdavė vėliau prasidėjus kratoms ir tardymams. Gaudavome iš buvusių politinių kalinių tremtyje parašytų eilėraščių posmų, kuriuos platinome, o kai kuriuos iš jų, nenurodydami autoriaus, paskaitydavome ir per studentiškas vakarones. Vieną iš tokių persirašytų eilėraščių sąsiuvinį čekistai darydami kambaryje kratą rado pas mane. Jie buvo įvardinti kaip „antitarybiniai“. Teko pabuvoti saugumo rūsiuose. Tardydami visaip stengėsi išgauti persirašytų eilėraščių sąsiuvinio savininko pavardę. Neišgavus, pašalino iš universiteto, teko pabuvoti sovietiniuose rekrūtuose. Malonu prisiminti ir bendravimą su tuomet daug žadančiu dainininku Jonu Kąstyčiu Matulioniu. Jis už giedojimą Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo pašalintas iš Konservatorijos, vėliau pogrindžio sąlygomis studijavo teologijos mokslus ir nelegaliai buvo įšventintas kunigu. Kunigavo Kybartuose, pabuvojo lageriuose kaip politinis kalinys. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir paskyrus Eltos generaliniu direktoriumi mano bičiulį Adolfą Gurskį, organizavome Eltos redakcijos pašventinimą, kuri sovietinės okupacijos metais buvo viena iš svarbiausių komunistinio tvaiko skleidimo įstaigų. Ją pašventino tas pats buvęs politinis kalinys kunigas Jonas K. Matulionis.

Dabar palaikydami glaudžius ryšius su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu savo galimybių lauke dirbame keliomis kryptimis: rengiame mokinių pažintinės ekskursijos, muziejų ir partizanų bunkerių lankymą, atitinkamų dokumentinių filmų peržiūrą ir jų aptarimą, rengiame susitikimas su buvusiais partizanais, politiniais kaliniais ir tremtiniais, miesto tarpmokyklinius istorijos konkursus, pokalbius-diskusijas, dalyvaujame su savo rašiniais laikraščio „Tremtinys“ ir kt. spaudos puslapiuose. Su mokiniais lankėmės Kauno tremties muziejuje, Vilniuje Genocido bei Tuskulėnų parko muziejuose, Signatarų namuose, Katedroje, Bažnytinio paveldo muziejuje, Valdovų rūmuose, LR Seime, Prezidentūroje, Kauno įgulos karininkų ramovėje, Kauno istorinėje Prezidentūroje ir kitose vietose. Dabar šias išvykas apsunkina padidėjusios transporto ir muziejų bilietų kainos. Anksčiau, pvz., į Kauno tremties muziejų eidavome su mokiniais nemokamai, o dabar užuot skatinus čia dažnesnį atvykimą, įvestas mokestis.

Nepamirštami liko mūsų parengti Stasio Lozoraičio, Vilijampolės, Juozo Urbšio, „Ąžuolo“, Petro ir Jono Vileišių vidurinių mokyklų, „Saulės“ gimnazijos gausūs mokinių ir mokytojų teminiai susitikimai, kaip antai „Nenugalėta Lietuva“, „Tėvynei pasiaukojimo pavyzdys“ ir kt. pačioje Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinės salėje, dalyvaujant buvusiems politiniams kaliniams Antanui Lukšai, Vytautui Balsiui, Jonui Kadžioniui, jau a. a. Antanui Paulavičiui, Augustinui Švenčioniui ir kt. Tai buvo tikrosios gyvosios pamokos. Aktyviausi pamokos dalyviai buvo apdovanoti Sąjungos išleistomis knygomis, o dalyvavusios mokyklos – monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu ir jo lėšomis išleistais mūsų žymių rašytojų bei visuomenės veikėjų portretais.

Su mokiniais lankėmės ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko Vytauto Balsio Kazlų Rūdos miškų bei Lietuvos partizano Jono Kadžionio Anyksčių apylinkės Dabužių miško restauruotuose partizaniniuose bunkeriuose.

Surengėme mieste tarpmokyklinius konkursus temomis „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio jubiliejaus metai“, „Tautinės savimonės pasireiškimas II sovietinės okupacijos metais“, „Lietuvos Nepriklausomybės kovos“, „Tautinis atgimimas ir Lietuvos Valstybės atkūrimas“, „Tautinės savimonės pasireiškimas disidentinėje veikloje XX a. 6-8 dešimtmetyje…“ ir kt.

Tačiau tai nereiškia, kad mokyklose apskritai sklandžiai vyksta mokinių patriotinis pilietinis ugdymas. Štai, pavyzdžiui, prisimintina prieš keleta metų priimta Įstatymo pataisa „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“. Joje numatyta, kad Valstybės vėliavos prie valstybinių aukštųjų bei bendrojo lavinimo mokyklų iškeliamos prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiamos jiems pasibaigus. Manyta, kad iškilmingai iškelta vėliava prie mokyklos pastato savo įvaizdžiu prisidės ugdant mokinių širdyse mūsų dvasinės kultūros vertybes, skatins pagarbą Valstybei, jos simboliams. Juo labiau, kad mūsų Trispalvė pažymėta didelės aukos – kraujo, kalėjimų, lagerių, neišdildomos Tėvynės meilės ir pasišventimo dvasia. Vėliavos pakėlimas bei jos nuleidimas turėtų duoti impulsą susikurti mokyklose šį veiksmą lydinčią pagarbią apeigą. Tačiau, deja, taip nėra. Kai kur vėliavą pakelia be jokio akcento mokyklos ūkinis darbuotojas dar prieš mokinių suėjimą. Mokslo metams pasibaigus, ji pamirštama ir nuleisti. Reta mokykla Rugsėjo 1-ąją pamini ir Laisvės dieną. Nepatenkinama padėtis su Lietuvos himno giedojimu. Daug kas jo net nemoka, net nežino kas jį sukūrė, nerodo rimties jo giedojimo metu. Jis dažniausiai sklinda tik per kompaktinių plokštelių garsą, kurį vėliau užgožia užsienietiškų dainų tarškalynė… Dedame daug pastangų, kad miesto mokyklose mokiniai pirmadieniais, pradėdami mokslo savaitę pagarbiai sugiedotų Lietuvos himną. Valstybės himnai daugelyje užsienio šalių, kaip malda giedami mokyklose kiekvieną dieną. Kai kurių mokyklų veikiančiuose dainų ansambliuose skamba tik užsienietiški žodžiai, lietuviška daina tapo lyg nemadinga… Čia daug priklauso nuo mokyklų vadovybės nusiteikimo, nuo pačių mokytojų nuoširdumo ir jų ideologinės nuostatos.

Reikėtų įvesti Lietuvos istorijos baigiamojo kurso įskaitinį pažymį. Ji turėtų būti dėstoma ne saviplakos, savęs nuvertinimo, o meilės ir pagarbos principu.

Gera, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga turi veiklią savo vadovybę. Valdybos narė Onutė Tamošaitienė, bendraudama su miesto Švietimo ir ugdymo skyriumi, surengė taip pat nemažai mokyklinio jaunimo akiratį praturtinančių renginių. Daug kruopštaus darbo įdeda „Tremtinio“ redakcija, niekada nepavargstanti Sąjungos propagandistė, knygynėlio vedėja Alvyda Čaplikienė ir kt.

Bendromis jėgomis siekiame ugdyti sąmoningus Lietuvos piliečius – patriotus, gebančius konstruktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Siekiama geriau pažinti savo Tėvynę, jos istoriją, kultūros lobius. Norime, kad jaunimas suprastų, kad reikia išsaugoti savo tautinę tapatybę ir krikščioniškas vertybes, tautos kultūros kūrybinių jėgų ir jos istorijos tęstinumą. Siekiame didinti sampratą apie mūsų tautos pasiaukojamas kovas dėl laisvės, rezistencinį judėjimą, mūsų lietuviškos kultūros turtingumą. Ypač dabar, vis smarkiau pučiant globalistinių svetimų vėjų gūsiams, mes visi turime dar labiau jausti savo pareigą bei atsakomybę išlaikant savo dvasinę ir materialinę kultūrą, savo kalbą, savo neiškraipytą istoriją. Tad dar labiau įaukime savos dvasios šaknimis į savo žemę, teikdami vienas kitam jos meilės gaivius spindulius. Pasistenkime, anot poeto Bernardo Brazdžionio, supilti gyvosios Lietuvos pylimą iš mūsų protų ir gyvų širdžių.

M. Patašiaus nuotr.

Nuotraukoje: Suvažiavimo Kaune akimirka