1989 metais prie tuometinio Lietuvos kompartijos pastato Gedimino prospekte iš kairės ir dešinės buvo du vienodi užrašai – „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Šiandien jau kalbėti apie suverenitetą lyg nelabai korektiška, lyg ir senamadiška, provincialu, nekorektiška (ką pasakys Briuselio žyniai!). Padorumas ir knechtiškumas reikalauja sakyti „integracija“.

 

1990 m. teko kalbėtis su Lietuvos KGB generolu Romualdu Marcinkumi. Jis aiškino, kad šiame procese jų funkcijos yra lėtai nuleisti rogutes nuo kalno. Dabar tempiami į globalistų kalnelį.

 

Iškart po Antrojo pasaulinio karo vadinamoji Frankfurto grupė – Antonio Gramši, Djerdas Lukačas, Teodoras Adorno, Vilhelmas Raichas, Erichas Fromas, Herbertas Markuzė ir Maksas Chorkchaimeris, iš esmės kaip marksistai, materialistai, liberalai, siekdami valdžios įgijimo, tyrinėjo padėtį bei nustatė to siekimo priemones. Kultūra priešinasi ir jie siūlė ją pakeisti – tuomet valdžia pati nukris jiems į rankas kaip prinokęs vaisius.

 

Tai atlikti reikia per kasdieninį psichologinį apdorojimą, įtaigojant, kad tėvai – rasistai, šovinistai, nacionalistai, homofobai ir tamsuoliai, todėl mums reikalinga nauja moralė, įteigtina kolektyvine psichoterapija. Nurodyta, kad į senimą nereikia kreipti dėmesio, o viską nukreipti į nepatyrusį jaunimą. Jį reikia įtikinti, kad praėjusiųjų kartų patirtis yra liūnas, kliūtis, kad tautiškumas, istorinė patirtis, tradicijos, tikėjimas yra atgyvenos, kad reikia atmesti tokias sąvokas kaip pagarba istorijai, savo protėviams. Konservatyvias nuostatas dera vertinti kaip atsilikusias, įtikinti kaltės jausmą už tariamą protėvių tamsumą, absoliučiai viską aprengti modernizmu, įtaigojant, kad iki šiol nieko nebuvo, nėra jokių šaknų, kad pasaulį kuriame tik mes ir tik dabar. Jų nuomone tikra politika ir kultūra yra tik fluxus, asambliažų ir vamzdiec lygmens dekadenso išsidarkymo kūliaverstis, kuriam, nenorėdamas parodyti savo neišprusimo, privalai ploti.

 

Rimtumo vaizdui reikia nuolat iki įkyrumo kartoti apie žmogaus teises, toleranciją, proteguoti homoseksualizmą, pramogas bei pasilinksminimus kaip gyvenimo esmę, prasmę ir druską. Įkyriai Lietuvoje reklamuojamas Europos parkas su senų televizorių, teršiančių gamtą, krūva pateikiamas kaip „naujas mąstymo būdas.“

 

Teoretikų nuomone iki atomų suskaldžius visuomenę, niekuo nejungiamą, bus lengva manipuliuoti ir valdyti. Per savo gerai apmokamus godžius ir paklusnius bernus spaudoje, radijuje, televizijoje bei visur kitur reikalaujama be svyravimų paklusti, o Ezopo kalba – toleruoti viską, atvirai atsisakant savasties: atsiklaupti, pripažinti savo ir savo protėvių orvelišką kaltę, sutikti, kad savo Tėvynėje nesi šeimininkas, kad kiekvienas pinigingas prašalaitis turi konstitucinę teisę tave už nosies vedžioti. Antraip parodysi blogą skonį, tapsi atsilikėliu, marginalu, gal dar blogesniu. Ir jokio idealizmo, pasiaukojimo ar ko nors panašaus.

 

Šio modernizmo sąlyga: niekuo netikėti, nieko neturėti ir neginti Tėvynės, vėliavos, savo žemės, piliakalnių, upių, ežerų, miškų, namų, istorijos, protėvių darbų, kapų, kalbos, tikėjimo, netgi savo vardo, likti be išdidumo, prisitaikyti. Kasdien nuo ryto iki vakaro verčiama priimti anoniminių megamonopolijų nustatytas elgesio taisykles, pasaulėjautą, tapti tik rinkos elementu bei sakyti, kad su protu gali ir tėvą pasikinkęs arti. Reitinguose nugali apsisprendimai – eižėti, išsiformuoti, nusiginkluoti ir giliai negrįžtamai integruotis į naująją pasaulio tvarką kaip bandos objektas.

 

Gyvenimas su burtininko įtaigumu piešiamas kaip nesibaigiantis žvaigždžių kūrimas, blizgėjimas, heloviniškas pramogavimas ir be perstojo byrantys loterijos laimėjimai, tai yra visa, ką turime geriausio. Apie viską pagalvota! Pinigai parodo ne tik išmintį, bet ir galią.

 

Liberalizmas, kaip krizės doktrina ir teorija, pučia miglas ir girdo kokteiliu, jog kaip rinkoje bet kuri prekė, taip ir žmonių krikdimą teikiančios ir prigimties bei tradicijų atsakomybę atimančios atneštinės ir įgrūstos antivertybės yra lygiavertės Lietuvos tautinės valstybės ir tautos idėjos sudedamosios dalys, turinčios netgi pirmumo teisę būti gerbiamomis, privalomai pripažįstamos.

 

Dėl nedoros pridengiamumo ir įtikinamumo plėšrūno širdį turintieji čiulba paukščių kalba, kad greičiau ir uoliau netektume turėto išminties, gerumo, pasiaukojimo, atsakomybės bei savigarbos jausmo. Taip auginamas naujas lietuvis, gaivinamas šios kasdien pavergiančios ir krikdančios akcijos modifikuotu narkotiniu medumi. Tam ir atgavome nepriklausomybę, kad savo noru, savo širdimi jos atsisakytume ir kojomis sutryptume.

 

Kiek daug ponų ir kokie jie visi gražūs. Ar nematėte mano Lietuvos?

 

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras A. Endriukaitis