Virginija SAMUOLIENĖ, Labdaros ir paramos fondo „Sūduvos ateitis“ projektų vadovė
„Dabar man lyg akmuo nuo širdies nusirito, – su palengvėjimu atsiduso iš Jungtinių Amerikos Valstijų pirmą kartą į Lietuvą atvykusi Marianne, kunigo J. Montvilos brolio Petro vaikaitė. – Visą gyvenimą mano senelis jautė graužatį, kad pakvietė kunigą Juozą plaukti į Ameriką, ir šis kartu su kitais Titaniko keleiviais nuskendo. Ir tai, kad jo kūnas ilsisi Atlanto vandenyno gelmėse, nedavė ramybės mūsų giminei, visada galvojome nors apie simbolinį šio iškilaus mūsų giminės vyro kapą. Jaučiuosi taip, lyg klūpočiau prie jo kapo.“
Ne tik ponia Marianne šluostėsi ašaras, prisimindama šią šimtmečio istoriją, bet ir dar keli šimtai susirinkusiųjų, tarp kurių buvo ne tik Liubavo ir aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir nemažai artimų ir tolimų giminaičių, buvusių Montvilų kaimynų ar šiaip žmonių, kuriems ši kunigo pasiaukojimo ir patriotiškumo istorija atrodo verta atminimo bei pagarbos. Nedidelė naujai restauruota Liubavo švč. Trejybės bažnyčia, 2012 m. liepos 22 d., vos talpino visus, susirinkusius į kun. Juozo Montvilos pagerbimo iškilmes bei tradicinius šios parapijos atlaidus – Škaplierinę. Šv. Mišias, kuriomis prasidėjo visas renginys, aukojo Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčios kunigas Vytautas Mazirskas ir Liubavo švč. Trejybės bažnyčios klebonas Romas Budrevičius. Giedojo Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikos choras, vadovaujamas Almos Sakalauskienės.
Po šv. Mišių iškilminga procesija, giedodama giesmes, patraukė ant kalno, kur nuo 1770 metų iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo medinė Liubavo bažnyčia. Šioje bažnyčioje 1910-1911 metais vikaru tarnavo kun. J. Montvila. Visam pasauliui kunigas Juozas žinomas kaip didvyris, skęstančiame Titaniko laive savo vietą gelbėjimo valtyje užleidęs kitiems ir savo sielovados pareigą atlikęs iki pat mirties. Mes, lietuviai, J. Montvilą žinome ir gerbiame ne tik kaip kunigą, bet ir kaip to meto šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją ir skleidėją, spaudos darbuotoją.
Taip pat skaitykite
Prie išlikusių senosios bažnyčios akmeninių pamatų labdaros ir paramos fondo „Sūduvos ateitis“ iniciatyva buvo pastatytas koplytstulpis, nuo šiol visiems, užsukusiems aplankyti šios vietos, priminsiantis, jog šios parapijos istorijoje gilią pėdą įmynė lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas, žymus Sūduvos krašto sūnus, Titaniko didvyris ir sielovadininkas kun. Juozas Montvila.
Pašventinimo ceremoniją pradėjusi fondo direktorė Birutė Kažemėkaitė perskaitė pranešimą, kuriame atsispindėjo visa kunigo Juozo veikla, aplinka, kuri suformavo jo patriotines pažiūras, bei jo darbai, palikę ryškų pėdsaką mūsų istorijoje. Tuo metu, kai J. Montvila atvyko į Liubavą, ši parapija buvo keliskart didesnė nei dabartinė, tačiau čia vyravo tautinė nesantaika. 1909 metų gale laiške broliui Petrui į Brukliną kunigas Juozas rašė, kad jį iškelia į Liubavą, kur „8000 dūšių, trys kunigai, na ir lietuviai parapijonys“.
Prieš I pasaulinį karą parapijoje buvo 57 kaimai ir 12 dvarų. Tačiau situacija tuo metu Liubave buvo gana sudėtinga dėl susidariusios tautinės nesantaikos – ne dėl čia gyvenusių lenkų, bet dėl sulenkėjusių lietuvių ir parapijiečių susipriešinimo. Parapijoje tuo metu tarnavę klebonai lietuviai taip pat atsidėję parapiją lenkino. Nors lietuvių buvo dauguma, tačiau šv. Mišios lietuvių kalba buvo aukojamos tik kas antrą savaitgalį, patarnavimai taip pat vyko lenkų kalba. Nors Liubave J. Montvila išbuvo tik metus ir pora mėnesių, tačiau to pakako, kad jaunas, energingas, patriotiškai nusiteikęs kunigas paliktų ryškų pėdsaką. Čia jis įsitraukė ne tik į parapijos gyvenimą, bet ir į lietuvišką veiklą.
Laiške broliui rašė: „Parapija maišyta, bet didžiuma lietuviai. Visos 4 gražiausios šventės pavestos lenkams, bet taip toliau negali likti, nes neteisybė, skriauda lietuviams“. Jis ima lietuviškai mokyti vaikus katekizmo, lietuviškai sako pamokslus, krikštija vaikus, laidoja mirusiuosius ir atlieka kitas religines apeigas lietuvių kalba. Su savo mokslo draugu kunigu Dumčiumi Liubave įkuria Žiburio draugiją, atnaujina parapijos knygyną ir platina iš brolio gautus lietuviškus laikraščius. Jis džiaugiasi, kad žmonės uoliai skaito knygas ir laiške rašo: „Myliu tokius žmones“.
Nenuostabu, kad lietuviškų knygų ir laikraščių platinimas, lietuvių bendruomenės stiprinimas nepatiko tuometinei carinei valdžiai, be to, atsivijo ir į čia Unitų byla, ir kunigą Juozą iš pareigų atleido 1911 metų kovo pradžioje. 1911 m. kovo 18 d. broliui Petrui rašytame laiške mini, kad jį iš pareigų atleido be teismo, kaip ir kitus tris kunigus už unitų pakrikštijimą. Kurį laiką padirbėjęs vieno iš pažangiausių to meto lietuvių laikraščio „Šaltinis“ redakcijoje antruoju redaktoriumi, J. Montvila, brolio Petro pakviestas, išplaukė į Ameriką dirbti lietuvių parapijoje. Deja, legendiniame laive pasitiko savo mirtį. Tačiau ir šioje situacijoje, skęstant laivui, jis pasielgė ne kaip eilinis žmogus, bet didvyriškai atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje ir savo, kaip sielovadininko, pareigą atliko iki pat mirties, tuo pelnydamas viso pasaulio pripažinimą ir pagarbą.
Prie šio kun. Juozui Montvilai skirto atminimo ženklo dirbo trys menininkai: koplytstulpį sukūrė žinomas Sūduvos krašto tautodailininkas ir dievdirbys Raimundas Blažaitis, metalinę saulutę nukalė kunigo giminaitis, meninės kalvystės meistras Andrius Liaukus, raides granite įrašė skulptorius Jonas Dulinskas. Koplytstulpį pašventino Liubavo Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Romas Budrevičius. Susirinkusieji pagerbti kunigo koplytstulpio papėdėje dėjo gėles, degė žvakeles. Iki ašarų sujaudinta kunigo brolio Petro vaikaitė p. Marianne dėkojo žmonėms, pagerbusiems jos giminaitį, sakydama, jog tikriausiai ir jos senelis, ir kunigas Juozas dabar žvelgia dėkingi į mus iš Aukštybių.
Visiems, prisidėjusiems savo aukomis ir darbais, dėkojo ne tik fondo vadovė B. Kažemėkaitė, bet ir Liubavo seniūnas Gintas Baliulis, Kalvarijos savivaldybės meras Valdas Aleknavičius. O paskui dar ilgai nuo paminklo nesiskirstė giminės, kalbėjosi, glebėsčiavosi, fotografavosi ir dalinosi prisiminimais bei įspūdžiais.
Gražų renginį papuošė gausus būrys atlikėjų: jau minėtas Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikos sumos choras, Vilkaviškio senjorų ansamblis „Rudenėlis“, smuiku atlikdama kūrinį „Dieve, arčiau Tavęs“ visų širdis virpino Evelina Sakalauskaitė, gražią lietuvišką dainą dainavo Rugilė Navickaitė, renginį vedė ir eiles skaitė Vida Mickuvienė. Po koplytstulpio pašventinimo visi, dar nemačiusieji, bendruomenės salėje galėjo apžiūrėti Vilkaviškio vyskupijos parengtą parodą apie kun. J. Montvilą ir Titaniko laivo tragediją, kiti – įsigyti knygą „Titaniko lietuviai“ su vienos iš autorių autografu ar fondo išleistą atviruką apie Liubavą ir kunigą J. Montvilą.
Vilkaviškio vyskupijos inf.
Rengėjų nuotr.
