Vaidotas Pakalniškis, Ramunė Katinauskienė, Edita Indrašienė

Važiuojant iš Vilniaus į rytus yra nedidelė Vilniaus rajono gyvenvietė Lavoriškės (Lavoriškių seniūnijos centras), įsikūrusi prie Vilniaus–Polocko plento, netoli sienos su Baltarusija. Dar toliau į rytus nuo Lavoriškių yra sienos su Baltarusija perėjimo punktas Lavoriškės–Kotlovka. Per šį pasienio postą eina vienas iš pagrindinių transporto kelių į Baltarusiją, kuriuo kasdien pravažiuoja daugybė vilkikų ir lengvųjų automobilių, tačiau ne daug kas prisimena, kad Lavoriškių pasienio postas buvo gana dažnas taikinys sovietiniams okupantams siautėjant Lietuvoje. Šaliai vaduojantis iš komunizmo gniaužtų, Lavoriškės buvo vienas iš „karštųjų taškų“, o 1991 m. sausio 27 d. sovietų armija užpuolė ir sunaikino Lavoriškių pasienio postą, laimei, buvo apsieita be Lietuvos laisvės gynėjų aukų.

 

Du svarbiausi miestelio gyventojų traukos centrai – tai pietvakariuose stūksantis Lavoriškių piliakalnis ir šiaurėje plytinti Lavoriškių giria. Iš pietryčių Lavoriškes grakščiu lanku juosia Vilnios upė.

 

Miestelio puošmena yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. XVII a. vid. pastatyta bažnyčia ne kartą buvo perstatyta, o 1899–1906 m. pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, konsekruota 1927 m.

 

Istoriniuose dokumentuose Lavoriškės minimos nuo 1523 m., kai buvo paminėtas Lavoriškių kaimas ir valsčius. Žinių apie Lavoriškes pateikia ir italų kronikininkas Aleksandras Gvanjinis (1538–1614), kuris domėjosi Lietuvos istorija ir buitimi. Savo pasakojime apie žalčių garbinimą jis rašo: Už keturių mylių nuo Vilniaus taip pat yra karališkas kaimas Lavoriškės, kuriame dar nemaža gyvena tų, kurie žalčius kaip dievus garbina ir jiems kažkokias aukas duoda…, iš to galima spręsti, kad šiame krašte nuo seno gyveno tikri lietuviai.

 

Kitos istorinės žinios mus pasiekia iš XVI–XVII a., kai čia, pasitelkus Vilnios upės vandens energiją, buvo lydoma geležis. XVII a. čia veikė popieriaus fabrikas.

 

Nuo XVII a. Lavoriškės tapo miesteliu (1959 m. Lavoriškėms vėl grąžintas kaimo statusas). 1655 m., vykstant karui tarp abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos, kaimas buvo sudegintas.

 

XVIII a. dokumentuose jau minima ir Lavoriškių seniūnija. Kiekvienas kraštas turi ir savų padavimų bei legendų. Tarp Lavoriškių gyventojų populiari legenda apie imperatorių Napoleoną, kuris esą, kariuomenei žygiuojant į Rusiją, Lavoriškėse buvo apsistojęs.

 

Paskutinio sukilimo prieš caro imperiją metu, 1863 m. rugpjūčio 28 d. prie Lavoriškių vyko įnirtingos kautynės tarp sukilėlių būrių ir carinės kariuomenės, kurias, deja, sukilėliai pralaimėjo.

 

XIX a. pabaigoje miestelyje veikė rusiška pradžios mokykla, įkurta 1870 m., nuo 1919 m. miestelyje veikia lenkų pradinė mokykla, vėliau reorganizuota į vidurinę. Nuo 1998 m. miestelyje veikia lietuviška pagrindinė mokykla.

 

 

Anot buvusio Vilniaus apskrities viršininko patarėjo Jono Endriukaičio, aktyvaus Lavoriškių pagrindinės mokyklos steigimo iniciatoriaus, iš tiesų čia labai reikėjo šio lietuvybės židinio: Buvo 1998 m. pavasaris. Grupė šios gyvenvietės tėvų kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Prašė atidaryti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Rajono valdžia tokį prašymą jau buvo ignoravusi. Apskrities viršininkas, nuvykęs į vietą, įsitikino, kad lenkiška mokykla perpildyta, pastatai seni. Patalpų joje naujai mokyklai nėra. O tėvų apsisprendimas rūpintis savo vaikų ateitimi buvo tvirtas. Jie pradėjo vaikščioti į Seimą, apskritį, Švietimo ir mokslo ministeriją … (Varpas Nr. 2 (88), 2002, vasaris).

 

Lietuviškos mokyklos, net lietuviškos klasės Lavoriškėse nebuvo. Ir lietuviškai kalbančių žmonių šiame Lietuvos pakraštyje reikėjo su žiburiu ieškoti. Ta nedidelė lietuviškai vaikus mokyti norinčių žmonių bendruomenė buvo priversta savo vaikus leisti mokytis į Vilnių, už trisdešimties kilometrų. Tad Vilniaus apskrities administracijos idėja Lavoriškėse steigti lietuvišką mokyklą buvo džiugiai priimta.

 

Yra toks gražus posakis: Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Taip ir gyvenime – visi dideli medžiai išauga iš mažos sėklos, visi didingi darbai prasideda nuo idėjos. Kad idėja būtų įgyvendinta, rodos, reikia tiek mažai: žmonių, kurie ja patikėtų, ją įgyvendintų, dėl jos dirbtų ir jai atiduotų visą širdį.

 

1998 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu, nedideliame Rytų Lietuvos miestelyje, netoli Baltarusijos sienos, buvo atidaryta mažutė pradinė mokyklėlė. Mokykla įkurta išnuomotame mediniame namelyje, netoli miestelio centro. Pirmasis mokyklos pastatas, vaikų švelniai pramintas „namuku“, priglaudė pirmuosius devynis mokinius. Mokslo metus pradėjo ir pirmoji mokytoja Ramunė Katinauskienė. Šitaip Lavoriškėse pradėjo gyvuoti lietuviška mokykla, kurios šiame Lietuvos pakraštyje nebuvo, o kad ji buvo reikalinga, rodo ir mokykloje greitai didėjantis mokinių skaičius. Antrus mokslo metus jau pradėjo septyniolika mokinių, pagausėjo ir mokytojų kolektyvas. Trečiaisiais mokyklos gyvavimo metais, mokinių skaičiui dar labiau išaugus, mokykla buvo reorganizuota į pagrindinę. Iškart po Naujųjų metų mokyklos bendruomenė persikėlė į naujas patalpas. 2001 m. sausio 9 d. iškilmingai atidarytas naujas lietuviškos Lavoriškių pagrindinės mokyklos pastatas.

 

 

Mokyklos direktorė Ramunė Katinauskienė pasakoja, kad 1998 metais atvykusi dirbti į Lavoriškes, nedrįso net svajoti, kad taip greitai lietuviška mokykla įleis šaknis šiame Vilnijos krašto kampelyje, o 2004 metais išleidome ir pirmąją dešimtokų laidą. Štai jau dešimtmetį mūsų mokykla sėkmingai gyvuoja ir sėkmingai skleidžia lietuvišką žodį šiame nuostabiame Rytų Lietuvos kampelyje. Tačiau šiai gražiai veiklai iškilo realus pavojus. Pagrindinė lietuviškų mokyklų Vilnijoje steigėja ir rėmėja Vilniaus apskritis nuo kitų metų naikinama. Buvęs apskrities viršininko Alio Vidūno patarėjas Jonas Endriukaitis sako, kad jei ne apskritis – lietuviškos mokyklos Lavoriškėse veikiausiai niekada nebūtų buvę. Būtent apskrities iniciatyva mokykla buvo įkurta, bei sėkmingai klesti.

 

Mokyklos bendruomenė sunerimusi laukia pertvarkymų, visus kankina nežinia, kokia bus mokyklos ateitis, kaip pasikeis jos statusas. Kad Vilniaus rajono valdžia nėra geranoriškai nusiteikusi lietuviškų mokyklų atžvilgiu, rodo ne vienas faktas, kad ir tas garsiai nuskambėjęs įvykis, pasibaigęs bylinėjimusi teismuose dėl savivaldybės nenoro mokėti lietuviškų mokyklų mokytojams kompensacijas už keliones į darbą. Mokykla nesulaukia ir jokios rajono savivaldybės paramos. Sunkią lietuviško žodžio padėtį Lavoriškėse rodo ir tai, kad Lavoriškių bažnyčioje nėra pamaldų lietuvių kalba.

 

 

Mokinių skaičiui nuolat augant, klasės tapo ankštos, todėl mokykla buvo priversta nuomoti patalpas ir ten perkelti priešmokyklinio ugdymo grupę bei dvi pradinės mokyklos klases. Šiuo metu mokykloje suformuotos keturios pradinio ir šešios pagrindinio ugdymo klasės. Yra priešmokyklinio ugdymo grupė, veikia Dienos centras. Mokykloje vykdomas ankstyvasis anglų kalbos mokymas: anglų kalbos pradedame mokyti nuo antros klasės. Antrąją užsienio kalbą mokiniai gali rinktis rusų arba vokiečių. Mokykloje įrengta moderni kompiuterių klasė, interneto skaitykla, biblioteka, yra mokyklinis autobusiukas, kuriuo mokiniai pavėžėjami į mokyklą bei vyksta į keliones.

 

Nemažai dėmesio skiriama ir neformaliam mokinių ugdymui. Mokykloje veikia dailės, anglų kalbos, lenkų kalbos, muzikos, kūno kultūros, choreografijos, informatikos, jaunųjų miško bičiulių, darbščiųjų rankų bei raiškiojo skaitymo būreliai. Mokiniai daug keliauja: lankosi teatruose, muziejuose, parodose, įvairiose edukacinėse programose. Mokyklos sportininkai nuolat laimi prizines vietas. Taip pat dalyvaujame įvairiuose meno konkursuose, kuriuose taip pat neliekame paskutiniai, o mokyklos vokalinis ansamblis nuolat koncertuoja renginiuose, dalyvauja festivaliuose. Labai gražiai bendradarbiaujama su Šlapelių namu-muziejumi, kuriame nuolat svečiuojasi mūsų mokiniai bei mokytojai. Muziejus teikia paramą mokyklos bibliotekos fondo atnaujinimui. Mokiniai nuolat kviečiami bendrauti su meno ir kultūros žmonėmis: mokykloje lankėsi rašytojai Selemonas Paltanavičius ir Vytautas Račickas, operos solistė Sigutė Trimakaitė, lėlės teatro aktoriai ir daugelis kitų menininkų. Mokykloje propaguojama ir sveika gyvensena: vyksta prevenciniai renginiai, o paskaitas apie žalingus įpročius skaitė Lietuvos ledo ritulio rinktinės gynėjas Petras Nausėda.

 

Valstybinių švenčių metu koncertuoja mokyklos vokalinis ansamblis, šokėjai, dainorėliai, mokiniai groja įvairiais muzikiniais instrumentais, deklamuoja eiles.

 

Švenčiame ne tik oficialias šventes, mokykla turi ir savo tradicijas. Tradicinėmis tapo Mokytojo dienos šventė, sportiška Lietuvos kariuomenės diena, kai mokiniai varžosi įvairiose sporto rungtyse, lenktyniauja orientavimosi varžybose. Kiekvieną pavasarį mokykloje šurmuliuoja Kaziuko mugė, čia mokiniai parduoda savo pačių pagamintus darbelius. Viena iš svarbiausių – Atvirų durų diena, kai šventė rengiama visai miestelio bendruomenei. Tradiciniais tapo ir Metų žvaigždyno rinkimai mokslo metų pabaigoje bei Šeimos diena, kuri organizuojama kartu su Kalvelių girininkijos darbuotojais. Kalvelių girininkas Kornelijus Indrašius nuolat rengia orientavimosi miške varžybas tėveliams. Seniausia mokyklos tradicija – paskutinę mokslo metų dieną mokiniams ir mokytojams keliauti į Lavoriškių girią prie Vilnelės.

 

Paminime ir kitas šventes: šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Šv. Valentino dieną, Užgavėnes, Šv. Velykas. Visuomet daug džiugių emocijų dovanoja Motinos dienos šventė. Štai tokia mūsų mokykla. Maža, jauki, primenanti namus. Kiekvienas mokinys čia yra laukiamas, vertinamas, atskleidžiamos individualios jo savybės. Mums tikrai labai gera savoje mokykloje.

 

Labai daug dėmesio mokyklos bendruomenė skiria pažintinei mokinių veiklai. Jiems yra organizuojama nemažai iškylų, ekskursijų, kelionių. Rengiamos išvažiuojamosios pamokos, edukacinės programos muziejuose. Kad galėtume daug ir sėkmingai keliauti mus finansiškai paremia Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Per dešimtmetį maža liko Lietuvos kampelių, kur mes dar nepabuvojome, o kai kur nuvykome net ne po vieną kartą. Mokiniams labiausiai įsiminė kelionės prie Baltijos jūros ir Kuršių neriją, juolab kad daugumai mokinių tai buvo pirma galimybė išvysti jūrą ar Nidos kopas. Rusnėje (mokykla yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su Rusnės specialiąja mokykla) susipažinome su pamario žvejų gyvenimu, Ventės rage domėjomės migruojančių paukščių žiedavimu, aplankėme išlikusius Nemuno deltos švyturius. Mokiniai nostalgiškai prisimena jūrų vėplio Pirato pasirodymą Klaipėdos jūrų muziejuje ar nuostabius delfinų šokius delfinariume. Įspūdinga kelionė po Žemaitiją, kur aplankėme Žemaičių Kalvariją, Plungės, Rietavo dvarus ir bažnyčias. Turiningai leidome laiką Žemaitijos Nacionaliniame parke, aplankėme Platelių miestelį, militarizmo ekspoziciją. Keliavome ir nuostabiomis Panemunės vietomis, aplankėme gražiąsias Skirsnemunės, Veliuonos, Raudonės, Jurbarko pilis. Įsiminė ir kelionė į Kryžių kalną, Biržus, Kėdainius, kur susipažinome su didikų Radvilų gyvenimu, Lietuvos reformatų kultūra. Ne kartą lankėmės Kaune, Trakuose, Kernavėje, Anykščiuose, Rumšiškėse. Susipažinome su tradiciniu lietuviškos duonos kepimo būdu, važiavome siauruoju geležinkeliu ir kilome Kauno funikulieriumi ‒ Lietuvos technikos paminklais, domėjomės senuoju Lietuvos kaimu, jo buitimi ir papročiais. Aplankėme ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinę – Druskininkus, pabuvojome „Girios aido“ muziejuje, Grūto parke. Labiausiai lankyta ir mėgstama Lietuvos sostinė Vilnius. Domėjomės Taikomosios dailės, Nacionalinio, Genocido aukų muziejų ekspozicijomis, Panerių memorialu, lankėmės Gedimino pilyje, Katedros požemiuose, aplankėme gražiąsias Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų), Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos bažnyčias. Ir visur patyrėme įspūdingų akimirkų.

 

Keliauja ne tik mokiniai. Tobulindami savo profesines ir pedagogines kompetencijas, patirties kelionėse semiasi ir mokykloje dirbantys mokytojai. Kvalifikaciją mokytojai kelia dalyvaudami seminaruose, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, bei vykdami į pažintines išvykas po Lietuvą. Pastarąjį kartą mokytojai vyko į Anykščius, kur Arklio muziejuje dalyvavo edukaciniame užsiėmime „Duonelė kasdieninė“, susipažino su tradiciniu duonos iš natūralaus raugo kepimo būdu, išklausė paskaitas apie duonos istoriją ir apie arklio vaidmenį Lietuvos žmonių gyvenime. Vėliau aplankėme J. Biliūno tėviškę, nusifotografavome prie Puntuko akmens, ir atradome akmenį, Puntuko broliu vadinamą.

 

 

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 4-5.