Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas prenumeruodavo nacionalinį Lietuvos istorijos laikraštį „Voruta“ ir Trakų rajono laikraščius „Galvė“ ir „Trakų žemė“

Atvykęs į Trakų parapiją kun. Vytautas Pranciškus Rūkas su visais elgėsi vienodai, visiems užteko Dievo ir altoriaus. Nekyla abejonių, pirmomis atvykimo iš Šumsko (Vilniaus r.) dienomis naujasis klebonas atkreipė dėmesį į tai, kaip atrodo dar Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia: klebonijos nebuvo, vietoj jos sovietų valdžia įkūrė penkis butus ir apgyvendino žmones.

Aišku, kad po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietų okupacijai, iki jos buvę klebonai neturėjo galimybių rūpintis bažnyčios išvaizda, arba, kitaip tariant, nuolat užsiimti jos remontu. Klebonija buvo visiškai nugyventas pastatas, buvusi špitolė labai sukrypusi, langai išpuvę, durys išklerusios. Kaip pasakojo pats kun. V. P. Rūkas, pirmaisiais metais nieko neremontavo, nes tam reikėjo gauti leidimą iš valdžios.

Pats pirmasis darbas – sutvarkyti kiaurą stogą, nes paskutinį kartą jis buvo remontuotas tarp 1926 ir 1930 m., klebonaujant garsiam lietuviui ir lietuvybės veikėjui Klemensui Maliukevičiui. Bažnyčios stogui tvarkyti kunigas V. P. Rūkas ieškojo aukštalipių Elektrėnuose, kurie galėtų suremontuoti kiaurą stogą, lietvamzdžius. Išliko tik trys to laikotarpio nuotraukos. Dabar žinome, kad tie aukštalipiai buvo drąsūs, bet anksčiau jų darbas buvo labai keblus ir, paprastai tariant, kun. V. P. Rūkas sakydavo, kad „nepamena jų vardų“. Tai buvo daroma sąmoningai – vengiant valdžios ir milicininkų persekiojimo. Be to, reikėjo dažyti skardinį stogą, kuris vėliau buvo dažomas daugiau negu du kartus.

Apie bažnyčios grindų klojimą

Dar yra trakiečių, kurie prisimena eglute sudėtas pušines bažnyčios grindis. Manau, kad jų atmintyje turėtų būti išlikę trupiniai ir apie grindų dangą iš nelygiai sudėtų cementinių akmens plokščių. Bažnyčios šaltiniuose minima, kad paskutinis kapitalinis remontas buvo atliktas kleb. kan. Klemenso Maliukevičiaus, o tai vyko maždaug 1926 ar 1929 m. Sunku įsivaizduoti tokio didingo pastato remontą tuo metu. Pavyzdžiui, prieš keičiant grindis reikėjo surasti, kas galėtų bažnyčiai padovanoti medienos, ją išdžiovinti, o tai truko ne vienerius metus, obliuoti, frezuoti ir t. t. Kunigas administratorius V. P. Rūkas tai kuo puikiausiai atliko. Iš ankstesnių publikacijų „Trakų žemėje“ ir „Vorutoje“ žinomos tokios pavardės kaip Zigmas Markevičius, Vincas Orintas, Juozas Kazlauskas, Viktoras Buzys, Algirdas Ickevičius, Jonas Balevičius, Albertas Lukoševičius ir kiti, kurie visokeriopai padėjo įsigyti įvairiausių bažnyčios remontui skirtų medžiagų.

Aukso lobių paslaptis: žinoma ar ne?

Jau daug rašyta ir viešinta apie Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos aukso lobius, kuriuos atrado dar 1975 m., tačiau spėjama, kad po grindimis juos paslėpti galėjo dar 1939 m., iki Vokietijos ir Lenkijos karo pradžios. Trakuose dirbęs kun. Florijonas Neviera tikriausiai pranešė tai Algimantui Gutauskui. Ir anksčiau buvo žinoma apie Trakų bazilikos aukso lobius, niekas to neslėpė. Kleb. Klemensas Maliukevičius aukso lobius yra rodęs dviem Lenkijos prezidentams: 1923 m. S. Voicechovskiui ir 1930 m. I. Moscickiui jų viešnagių Trakuose metu. Įdomu tai, kad įėjimas į slaptavietę arba saugyklą buvo zakristijoje esančioje sienoje. Prieš karą viską užkasė, o lobius paslėpė po grindimis. Man irgi teko matyti saugomus Trakų bazilikos aukso lobius V. P. Rūko namuose, tačiau tuo metu jie buvo suvynioti į laikraščius ir saugomi sofos, kurioje miegojo monsinjoras, dėžėje. Vėliau vertybes saugojo kitose – saugesnėse vietose. Atgavus nepriklausomybę, dalis aukso lobio buvo išvežta į Vilnių, kur eksponuojama Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijose, kita dalis guli saugyklose, garsioji monstrancija į Trakų baziliką atvežama tik per iškilmes ar metines.

Trakų ir Kaišiadorių sąjūdininkai Baltijos kelyje, ties Viesų sankryža (Širvintų r., senasis plentas Vilnius–Ukmergė), 1989 m. rugpjūčio 23 d. Iš kairės – Juozas Vercinkevičius, Aleksandras Klumbys, kalba Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, filmuoja kun. Vytautas Pranciškus Rūkas. Zenono Vilbranto nuotr.

Žurnalistas, rašytojas ir poetas Algis Šumskas savo straipsnyje „Brigadininkas Zigmas Markevičius“, kalbėdamas su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku, rašė:

Kai iš tuometinio senuko vargonininko sužinojau, kad bažnyčioje po grindimis paslėptos užkastos bažnyčios karūnos, monstrancijos, votai ir kitos bažnyčios vertybės, reikėjo kažkieno pagalbos, – sakė monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, tuometinis parapijos klebonas. – Vertybes veikiausiai užkasė karo metais. Spėju, kad tai padarė tuometinis kunigas. Galėjau pasitikėti tik Trakų restauruotojais – Zigmu Markevičiumi ir Vincu Orintu. Juolab kad bažnyčioje jie stropiai atlikdavo nemažai statybos ir remonto darbų. Svarbu ir tai, kad jų nepavadinsi plepiais. Nors tuometinė Trakų rajono valdžia į statybos darbus nesikišo, bet vis tiek teko pasikliauti tik vyrais, kurie šiais darbais nesigyrė viešai. Atsiradus progai kloti naujas grindis jiems ir patikėjau šią paslaptį. Tiesa, prieš tai dar paklupdžiau juos prieš altorių ir prisaikdinau, kad paslaptis liks tik tarp mūsų.

Bažnyčios vidaus sienų dažymas

Bažnyčią remontuodavo ūkio būdu. Sovietiniais laikais terminas „ūkio būdu“ reiškė, kad užsakovas arba darbų organizatorius dirba pats arba ieško meistrų, kurie galėtų tai padaryti. Pavyzdžiui, ne tik aš, bet ir kiti parapijiečiai prisimena šventoriuje, prie įėjimo iš Reinės aikštės, kairėje pusėje buvusią kalkių duobę. Sovietų laikais remonto medžiagomis reikėjo rūpintis patiems. Pasak klebono V. P. Rūko, tos kalkės ten išgulėjo maždaug penkiolika metų, jas nugesino ir dažė bažnyčios vidaus sienas.

Sunku išvardyti visus didelius ir mažus monsinjoro darbus. Būtina paminėti parapijos jaunimo namus (1994 m.), sutvarkytą Reinės aikštę, bažnyčios paveikslų, didžiojo altoriaus, Romerių koplyčios, „Jėzaus kryžiaus“ ir daugybės kitų paveikslų restauravimą.

Nuo sienų iki bažnyčios tvoros ir paveikslo restauravimo

Kai kas nors būdavo daroma sienoms ar kokioms kitoms bažnyčios vietoms, reikėdavo, mūsų žodžiais tariant, valstybės priežiūros. Tais laikais buvo būtinas paminklų konservavimo instituto leidimas, priežiūra. Ją vykdė architektas ir Trakų Salos bei Pusiasalio pilių projektų autorius Stanislovas Mikulionis. Kiek prisimenu, įvairiausiuose pokalbiuose monsinjoras visada džiaugdavosi architekto patarimais ir „vadinama“ priežiūra. Beje, vieno tokio bažnyčios vidaus sienų dažymo metu buvo atidengtos vidaus kolonose buvusios raudonos plytos, kurios patvirtino, kad bažnyčia buvo statyta gotikos stiliumi, nors dabar turi daug baroko elementų. Pasak Trakų architekto Romualdo Jurgilo, bokštai irgi turėjo būti gotikiniai, tačiau dabartinė jų išvaizda rodo, jog jų statyba nebuvo baigta.

Apie Vytauto Didžiojo jubiliejų 1980 m.

1980 m. Lietuvoje buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties metinės. Šie metai įsiminė ne tik monsinjorui, bet ir visiems trakiečiams. Jau rugsėjo mėnesio pradžioje pasirodė pirmieji ženklai, kurie rodė, kad sovietinė valdžia ruošiasi blokuoti bet kokį Vytauto Didžiojo mirties minėjimą. Trakiečiai nustebo pamatę, kad uždarytas tiltas į Salos pilį – prikaltos sukryžiuotos lentos ir pranešta apie muziejaus remontą, dėl kurio jį ir uždarė. Tada niekas nebuvo girdėjęs, kad planuojama remontuoti tiltą. Tačiau tai dar ne viskas. Aukščiausioji rajono valdžios institucija – Trakų rajono vykdomasis komitetas pasikvietė kleboną V. P. Rūką ir reikalavo, kad spalio 25 d. bažnyčia būtų uždaryta, nes valdžios turimomis žiniomis į Trakus žada atvažiuoti daug įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojų minėti Vytauto Didžiojo 550-ųjų mirties metinių. Trakuose bus nacionalistinis, netgi antitarybinis susirinkimas.

Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, Juozas Vercinkevičius (centre) ir Aldona Mikulionienė Trakų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, 2006 m. Danos Buinickaitės nuotr.

Tačiau Rūkas nesutiko su šia sąlyga argumentuodamas, jog Vytautas Didysis buvo bažnyčios fundatorius, ir parapijiečiai nesupras, kodėl klebonas taip pasielgė, todėl šv. Mišios vis tiek bus aukojamos. Visa ši istorija į viešumą iškilo tik praėjus 30-čiai metų, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė dokumentus „KGB veikla Lietuvoje“. Trakų rajono KGB skyriaus ataskaitoje, kurią pasirašė viršininkas Jakovas Radionovas, daug rajono skyriaus veiklos aprašymų, tačiau toliau cituojama ataskaitos vieta susijusi su Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimu:

Šių metų spalio 25 d. klerikalinių ir nacionalistinių respublikos elementų Trakų mieste buvo organizuota religinė – politinė akcija, skirta 550 metų po Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties. Maždaug 12 val. dienos Trakų bažnyčioje iš įvairių respublikos miestų ir rajonų susirinko 300–350 žmonių, dauguma jaunimas nuo 14–18 metų ir pagyvenę asmenys 50–60 metų. Į susibūrimą atvyko 5 kunigai iš Varėnos, Vilkaviškio, Prienų ir Kėdainių rajonų. Įvyko dieviškoji tarnystė, po kurios Pajevonių („Паяванского“), Vilkaviškio rajono bažnyčios klebonas Jalinskas perskaitė nacionalistinio pobūdžio pamokslą ir pakvietė visus eiti prie pilies. Kadangi pilis buvo uždaryta lankytojams dėl vykdomų remonto darbų, o ir tiltas, vedantis į pilį, buvo remontuojamas, susibūrimo dalyviai po mišių susirinko ant ežero kranto prie tilto, vedančio į pilį, kur dainavo specialiai parengtas dainas buržuazinių Lietuvos poetų Maironio, Kudirkos, Vaičaičio, deklamavo jų nacionalistinio pobūdžio kūrinius. Susibūrimas buvo priešiško nacionalistinio pobūdžio.

Susibūrimo prevencijos ir lokalizavimo darbus įgyvendino LSSR KGB 5 tarnyba. Rajono skyrius „Райотделение“ organizavo ir nusiuntė į bažnyčią ir į susibūrimo vietas agentūrą ir įgaliotinius iš partijos ir komjaunuolių aktyvo, kurie suteikė pagalbą dokumentuojant ir atskleidžiant aktyviausius dalyvius. Šiose pamaldose ir susibūrime prie ežero Trakų miesto ir rajono gyventojai nedalyvavo. Kaip išaiškėjo vėliau, vietiniai kulto tarnautojai ir tikintieji, sužinoję apie šią akciją, jai nepritaria.[1]

Matome, kad milžiniška sovietų valdžios operacija aprašyta gan kukliai. Daug visos Lietuvos mastu vykusių operacijų neminimos, nors visuose miestuose bei rajonuose pranešta apie valdžios renginius, apie tai, kad Trakų Salos pilis uždaryta remontui, kad remontuojamas ir tiltas, o svarbiausia, kad minėjimo dieną Trakų miestas bus uždarytas ir ekskursijos į Trakus bus stabdomos bei grąžinamos atgal. Milicininkai ir civilių drabužiais apsirengę draugovininkai tikrino maršrutinius autobusus, gatvėse patruliavo daug nepažįstamų ir įtarimą keliančių tipų, matyti, kad atvykusių iš kitur. Labiausiai tą dieną pasižymėjo Valkininkų klebonas Algimantas Keina. Jo mašina pravažiavo pro prie geležinkelio stoties stovėjusį milicijos postą ir dideliu greičiu nurūko į kleboniją. Milicija Keinos automobilį vijosi per visą miestą, o pavyti pavyko tik prie šventoriaus (dab. Reinės aikštė). Kai paklausė, kodėl klebonas nesustojo, Keinos atsakymas buvo paprastas: „Skubėjome į šv. Mišias.“ Milicija apsiribojo tik subarimu.

Per šv. Mišias, kaip minėta, pamokslą sakė Pajevonio (Vilkaviškio r.) klebonas Vincas Jalinskas. Pamokslas buvo tikrai patriotinis, priminė Vytauto nuopelnus Lietuvai ir mūsų tautai. Visi susirinkę žinojo, kad bažnyčioje gausu KGB agentų, kurie pamokslą įrašo, ir dėl to reikia kalbėti atsargiai. Juk jau minėtoje ataskaitoje rašoma, kad rajone yra net 64 agentai, todėl visos Trakų miesto gatvės ir paežerių takai stebimi. Po šv. Mišių žmonės patraukė prie pilies tilto – į muziejų. Visus fotografavusius vėliau atvesdino į milicijos skyrių, kuris tada buvo įsikūręs Pusiasalio pilyje (dab. Trakų istorijos muziejaus administracija), apklausti, o jų fotoaparatų juostelės buvo konfiskuotos visam laikui.

Vytautas Pranciškus Rūkas – Trakų rajono Sąjūdžio narys ir dalyvis

Trakų rajono savivaldybėje vyriausiuoju gydytoju dirbantis vienas iš Trakų rajono Sąjūdžio kūrėjų Jonas Kriaučiūnas prisimena, kad Rūką pirmą kartą pamatė Trakų miesto sąjūdininkų susirinkime, kuris vyko tuometinio vykdomojo komiteto posėdžių salėje (buv. sovietų Teismo pastatas, vėliau Trakų miesto vykdomasis komitetas, tada grąžintas savininkui, dab. restoranas „Kybynlar“, Karaimų g. 29). Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Trakuose, Sąjūdžio susirinkimai buvo atviri ir juose dalyvauti galėjo kiekvienas gyventojas.

Trakų sąjūdininkas, vėliau Atkuriamojo Seimo narys Rimvydas Raimundas Survila sako, kad V. P. Rūko buvimas Trakų Sąjūdyje buvo garantas, jog einame teisingu keliu. Jo dalyvavimas įvairiuose renginiuose patvirtino teisingai pasirinktą Sąjūdžio kelią – Lietuvos valstybės atstatymas ir nepriklausomybė.

„Zonta International“ Vilniaus moterų klubo narės su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku prie „Gerojo Ganytojo“ skulptūros (skulpt. Antanas Kmieliauskas, 2006) Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (dab. bazilika) šventoriuje 2012 m. gegužę. Pirmoje eilėje (iš kairės): Vaclovas Socevičius, Teresėlė Kazlauskienė, Nijolė Baužytė, Audronė Žigaitytė, Ramunė Ruginienė, Evalda Jakaitienė, Ramunė Trakymienė, Ramunė Vėliuvienė, Regina Narbutienė, Lilija Socevičienė, mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, Lina Lauraitienė. Antroje eilėje (iš kairės): Elena Sakalauskienė, Ina Dagytė, Genovaitė Adomėnienė, Ina Gerčienė (septinta iš kairės). Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas vyko 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, jame dalyvavo ir Trakų delegatai: R. Lankas, J. Janonis, R. Survila, A. Klumbys, D. Verbilienė, J. Vercinkevičius ir mons. V. P. Rūkas. Lietuvos kunigai į suvažiavimą buvo pakviesti pagal atskirą sąrašą, kuriame buvo beveik 60 kunigų iš įvairių šalies miestų ir rajonų, prisijungė ir tuo metu garsūs Vilniaus kunigai, tokie kaip Vaclovas Aliulis, Kazimieras Vasiliauskas ir Medardas Čeponis. Mes su monsinjoru abi dienas į suvažiavimą vykome žaliu jo „Žiguliu“. Antros dienos rytą, 7 valandą, prie Vilniaus Katedros vyko ir šv. Mišios, kuriose dalyvavo minia žmonių, į suvažiavimą atvykę kunigai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kodėl prie Katedros? Reikėjo ją pašventinti, tik tada buvo galima Katedros viduje laikyti šv. Mišias.

Kelionė į Lomžą pas Popiežių

1991 m. birželio 4–5 d. bažnyčios hierarchų buvo sutarta, kad lankydamasis Lenkijoje Popiežius Jonas Paulius II Lomžoje susitiks su Lietuvos tikinčiaisiais ir miesto katedroje aukos šv. Mišias. Iš Trakų parapijos važiavo trys autobusai, beveik 100 trakiečių, tarp kurių buvau ir aš. Remiantis bažnyčios potvarkiais, kelionės organizatoriais turėjo būti parapijų klebonai, šiuo atveju juo tapo kleb. V. P. Rūkas. Jam reikėjo surasti tris keleivinius autobusus ir iš parapijos lėšų sumokėti už visą kelionę. Nakvynės nebuvo, kaip kas išmanė, taip tas sukosi, dauguma glaudėsi palapinėse. Žinoma, susitikimas ir pats susitikimo su Šv. Tėvu organizavimas buvo įspūdingas, aukšto lygio. Visi liko patenkinti, ne tik meldėsi, bet ir Švč. Sakramentą gavo, tiesa – į delną. Tai labai nustebino lietuvius, tačiau per garsiakalbius buvo paaiškinta, kad tvarka bus būtent tokia. Važiuodami namo visi dar ilgai aptarinėjo, kodėl Lenkijoje taip daroma, o Lietuvos bažnyčiose tokios tvarkos nėra, ir užsuko į Punską, norėdami susitikti su vietos lietuviais ir pamatyti jų bažnyčią.

Pas brolį Antaną Kanadoje

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui monsinjoro brolis Antanas pasitraukė į Vokietiją, o vėliau, kaip kiti keli tūkstančiai lietuvių, išplaukė į Kanadą. „Vieną kartą jau buvo atsiuntęs pakvietimą atvykti pas jį, bet tada man nepavyko išvažiuoti, – prisimena monsinjoras. – Antrą kartą jis mane pakvietė 1989 metais. Sužinojau, kad jau leidžiama dvasininkams laisvai vykti į užsienį, ir sutikau. Kartu pasiėmiau sūnėną Rimą.“

Apie viešnagę Kanadoje kalbinau monsinjorą ir išsaugojau 2015 m. balandžio 21 d. monsinjoro namelyje (Birutės g. 6, Trakai) įrašytą pokalbį, tad pateikiu dar niekur neskelbtą jo transkripciją:

Papasakokite apie savo viešnagę? Ką veikėte svečiuose, kur buvote, su kuo susipažinote?

Pirmiausia, sekmadienį važiavome į brolio Antano parapiją. Tada susipažinau su klebonu Augustinu, parapijiečiais, kurie manęs paprašė, kad aukočiau šv. Mišias ir pasakyčiau pamokslą. Brolis akcentavo, kad mano pamokslas turi būti susijęs su Lietuva. Po šv. Mišių nuvažiavome į lietuvių namus, kuriuose vyksta koncertai, įvairūs lietuvių bendruomenės renginiai. Ten buvome labai šiltai sutikti, mums paruošė lietuviškų patiekalų stalą, kuris, žinoma, neapsiėjo be cepelinų. Mus pristatė lietuvių bendruomenei, o ši palinkėjo gražiai praleisti laiką.

Džiaugiuosi, kad klebono padėjėjas davė man intencijas, kurias galėjau laikyti namuose. Brolio namuose buvo rūsys, ten ir laikydavau. Kartais brolienė ateidavo patarnauti.

Kitą sekmadienį važiavome į kitą parapiją, kurioje spausdinamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“. Susipažinau su klebonu Jonu. Su juo iki šiol palaikome ryšį. Jis paprašė, kad nuvažiuočiau ir į naująją parapiją – Misentauną. Taip  vieną sekmadienį važiuodavau pas pranciškonus, o kitą  – į Misentauną.

Kanadoje svečiavausi visą mėnesį, nes išvažiavau birželį, o grįžau liepą. Buvau ir Šaulių sąjungos jubiliejuje, atvažiavo svečių iš kitų miestų. Buvo stovinčių su Kanados ir lietuviška vėliavomis. Pasveikinau juos visus.

Taip pat lankiausi senelių globos namuose. Jie gražiai gyvena, kiekvienas kambarys turi balkoną. Pasirodo, buvo net mano kraštiečių, iš Garliavos Rimkūnų kaimo. Vienas sakė, kad su mano mama kažkada šokiuose kartu šoko, ir perdavė jai dovanų.

Kaip kilo idėja nusipirkti vaizdo kamerą?

Mes neturėjome vaizdo kamerų. Nusprendžiau nusipirkti vieną Kanadoje ir parsivežiau į Lietuvą. Pradėjau po truputį filmuoti. Gyvenimas susiklostė taip, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d. žmonės susibūrė į Baltijos kelią. Viskas vyko minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines, panaikinusias Baltijos šalių nepriklausomybę. Žmonės susikibo rankomis ir taip sujungė trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai buvo vienas svarbiausių mano filmuotų įvykių, kuris daugeliui trakiečių liko gražiu prisiminimu.

Kaip nuvažiavote, kad prisijungtumėte prie Baltijos kelio?

Albertas Lukoševičius mane nuvežė. Viską filmavau. Pradėjau nuo pačios pradžios – kryžiaus šventimo ir mitingo. Nufotografavau visus mūsiškius, kurie irgi stovėjo susikibę rankomis.

Kai parapijiečiai sužinojo, kad turiu vaizdo kamerą, vis prašydavo nufilmuoti įvairius įvykius: šventes, vestuves, krikštynas ir kitus. Buvau pasiėmęs kamerą ir į Vokietiją, viską filmavau. Paskui nusipirkau geresnę, mažesnę, o pirmąją atidaviau Rimui.

Kokius turėjote fotoaparatus?

Per savo gyvenimą turėjau ne vieną fotoaparatą. Stengdavausi viską užfiksuoti, todėl turiu daugybę nuotraukų albumų.[2]

Emerito kaimynystė

Tapęs emeritu, monsinjoras senąją sovietų laikų kleboniją Sodų gatvėje, kurią iš naujo perstatė, turėjo užleisti naujajam klebonui Valdui Girdžiušui, o pats 2000 m. išsikėlė į Birutės gatvėje buvusį vikariatą, labai seną dar XIX a. statytą pastatą, kuriame  buvusi net parapinė mokykla ir kuriame buvo du kambariai, virtuvė ir įrengta pastogė-mansarda. Metai bėgo ir bičiulių, draugų pagalbos neužteko, nes ligos kai kada irgi sugriebdavo. Kai atkurtos mūsų valstybės valdžia grąžino parapijai buvusius parapijos namus, ten įsikūrė Trakų globos ir socialinių paslaugų centras. Štai jo darbuotojai ir rūpinosi monsinjoro buitimi jau nuo 2012 metų. Prisimename Tatjaną ir Žilviną Ulbinus: Tatjana medicinos sesuo (slaugytoja), o Žilvinas auksinių rankų meistras. Vikariato (Birutės g. 6) svečiai matydavo kartu su žmona dirbantį Žilviną, o vėliau ir vieną rūpestingai triūsiantį monsinjoro valdose. Vasaros mėnesiais atvažiuodavo giminės iš Palemono ir Garliavos, o sūnėno gydytojo iš Norvegijos ir jo žmonos Almos apsilankymas būdavo šventė ne tik monsinjorui, bet ir visiems bičiuliams ir parapijai.

 O tų bičiulių susidarė nemažai: ir seni, nuo atvykimo į Trakus, bei nauji ir jauni: gimtadieniai, vardadieniai ir dar įvairūs jubiliejai. Jų nuotraukos yra šioje knygoje.

Šv. Roko ligoninė

Trakiškė Ania Jakonis-Liachovič, Trakų globos ir socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos padėjėja pas mons. Rūką pradėjo dirbti 2018 m. lapkritį, dirbo visus 2019 metus ir 2020-uosius. Jau artėjo kovido pandemija Lietuvoje, o 2020 m. kovo 16 d. valstybėje paskelbtas karantinas. 2020 m. spalio ir lapkričio mėn. monsinjoras gulėjo Trakų ligoninėje, sugrįžo namo, o lapkritį išvežė į Vilnių, į Santaros klinikas. Iš ten gyvenimo kelias tęsėsi į Vilniaus šv. Roko ligoninę, kurioje gruodžio 17 d.  ir baigėsi jo žemiškoji kelionė. Beje, šv. Roko ligoninėje monsinjoras yra gydęsis ir anksčiau. Todėl šiai ligoninei padovanojo šv. Roko paveikslo kopiją su įrašu 2019 m., kurią nutapė Lietuvos dailės akademijos molbertinės tapybos restauratorius ekspertas doc. Linas Lukoševičius.

*   *   *

Monsinjoras amžinojo poilsio atgulė 2020 m. gruodžio 19 d., šeštadienį, Trakų bazilikos šventoriuje, prie prof. Antano Kmieliausko „Gerojo Ganytojo“ skulptūros. Esant karantinui, laidotuvėse dalyvavo parapijiečiai, kurie stovėjo bazilikos šventoriuje, o šv. Mišias bazilikoje aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jo sekretorius Robertas Moisevič, vyskupai Arūnas Poniškaitis, Darius Trijonis ir kunigai, Trakų kleb. dek. Jonas Varaneckas, kun. vikaras Rimas Kalmatavičius. Per 600 bazilikos veiklos metų šventoriuje palaidotas trečias kunigas: Juozapas Karvovskis, Justinas Saulius ir mons. Vytautas Pranciškus Rūkas. Tebūnie Jiems lengva ir šventa Trakų žemė.

Juozas Vercinkevičius

2021 m. birželio mėn.

Šaltinis – Juozas Vercinkevičius, „Lietuvybės apaštalas Trakų žemėje“, in: Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, kn. 2, sud. Irma Stadalnykaitė, Jolanta Zakarevičiūtė, Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2021, p. 126–136.

[1] Iš rusų kalbos vertė Stanislava Žuravska. Versta iš: „LSSR KGB Trakų rajono poskyrio 1980 metų veiklos ataskaita“, Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. K-11, ap. 1, b. 3859, l. 12–21. Prieiga per internetą – <http://www.kgbveikla.lt/docs/show/1290/from:735>

[2] Šį pokalbį Juozas Vercinkevičius įrašė į diktofoną 2015 m. balandžio 21 d. monsinjoro namelyje (Birutės g. 6, Trakai).