Gedimino kalnas ir ant jo stovintis Gedimino bokštas yra Lietuvos valstybės simbolis, kuriam išsaugoti valstybė turėtų skirti ypatingą dėmesį. Bet ar skiria? Kodėl savo paskutinėje viešoje kalboje A. A. poetas Justinas Marcinkevičius skambino pavojaus varpais, ragindamas išsaugoti Gedimino kalną? Kas gresia valstybės simboliui? Ar šios bėdos yra unikalios Europoje ir ką reikia daryti Lietuvoje?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susėdo pakalbėti Vilniaus pilių valstybinio kultūros rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė, Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Gediminas Vaitkevičius, architektūros istorikas dr. Napaleonas Kitkauskas, inžinierius geologas Vilniaus universiteto prof. Kastytis Dundulis, fizikas Vytautas Vitkauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Unikalus kalnas

A. Medalinskas. Gedimino kalnas mums Lietuvoje yra unikalus. Nors turime daug gražių garbingą istoriją menančių piliakalnių, kalnas, ant kurio stovi Gedimino bokštas, yra mūsų valstybės simbolis. Bet šis kalnas ima griūti. Ar Gedimino kalno bėdos yra unikalios, žvelgiant į analogus kitose valstybėse ir ką galima padaryti jį išsaugant?

K. Dundulis. Daugelyje Vakarų Europos šalių pilys buvo statomos ant uolienų, t. y. ant kieto, tvirto pagrindo, o pas mus – ant smėlio. Visose kalvose vyksta geologiniai pokyčiai. Kas nors nugriūva ar nubyra, bet tai lėtas procesas. Pilys ant tokių kalnų gali stovėti amžių amžius. Mūsų situacija kitokia. Lietuvoje kalvas suformavo ledynai, o upės išgraužė slėnius. Šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje buvo pragręžtas gręžinys, siekiant patikrinti, kiek pagrindo turi legenda, kuri byloja, neva visas šis kalnas kepurėmis supiltas. Pasirodė, kad tai tik legenda. Gedimino kalno branduolys susidarė natūraliai. Tokio kalno šlaitai ima byrėti per daugelį šimtmečių susiklosčius prasto grunto sluoksniui ir kalno viršuje susikaupus vadinamajam kultūriniam sluoksniui. Šis Gedimino kalno viršuje yra gana storas ir jame susikaupia daugiau vandens.

G. Vaitkevičius. Pati kunigaikščio pilies statyba ir kalno pritaikymas gynybai suaktyvino šlaitų slinkimo procesą. Veikiausiai pagrindiniai statybos darbai buvo baigti 1297 metais. Tada, aišku, dar buvo medinė pilis. Tačiau pilies funkcionavimo laikotarpiu šlaitai buvo prižiūrimi ir šlaitiniai procesai sustabdyti.

A. Medalinskas. Ar yra panašios geologinės sandaros kalnų kitur Europoje, pasaulyje?

K. Dundulis. Galima kalbėti apie Naugarduko pilį Baltarusijoje, kuri, žinoma, jau yra sugriuvusi. Ji yra panaši, gal ten tik masteliai skiriasi, aukščiai. Sunku kalbėti apie kalnus, kur stovi pilys. Bet su kalnų nuošliaužomis ne viena valstybė susiduria. Tokių problemų turi, pavyzdžiui, kaimynė Lenkija, bet ji tvarkosi, o štai Moldovos upių slėniuose yra visiškas siaubas su pilių kalvomis.

A. Medalinskas. Bet mes kalbame apie kalną, kuris yra valstybės simbolis.

N. Kitkauskas. Toje pačioje Graikijoje Akropolis taip pat stūkso ant kalno.

A. Medalinskas. Bet atrodo, kad jis yra ant uolos.

N. Kitkauskas. Krokuvos Vavelis taip pat stovi ant panašios kalvos kaip Gedimino bokštas. Prahoje visas kompleksas pilių. Jos, tiesa, paskutinis ledynas nesiekė.

A. Kasperavičienė. Todėl ten yra tvirtesni gruntai. Mums tinkamesnis ir, deja, liūdnas pavyzdys – Naugarduko pilies kalva, kuri buvo dvigubai žemesnė už Gedimino pilies kalną (šio aukštis beveik 50 m.). Šiandien Naugarduko kalnas primena nedidelę kalvelę, nors istoriniai XIX amžiaus vaizdai rodo jį buvus kur kas įspūdingesnį.

A. Medalinskas. Ar žinote dar kur nors pasaulyje pilių, stovinčių ant kalvų, kur gruntas netvirtas. Tokių kaip mūsų Gedimino kalnas. Ir kad būtų valstybės simbolis.

N. Kitkauskas. Bratislavoje šalia Dunojaus ant kalvos pilis iškilusi. Bet slovakai tvarkosi. Tačiau Prahoje XIV amžiuje dalis gynybinių sienų irgi nuvirto. Gynybines sienas stato kalvos aikštelės pakraščiuose, ir jei kokia liūtis ar kas, kyla problemų.

G. Vaitkevičius. Akropolis Atėnuose ir Osakos pilis Japonijoje taip pat yra panašūs simboliai, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros. Ten ši priežiūura yra skiriama.

K. Dundulis. Odesos miestas Ukrainoje, nors ir nėra valstybės simbolis, bet įdomus mums tuo, kad stovi ant šlaito ir ten viena didžiausių problemų taip pat yra šlaito pastovumas. Nuo caro laikų į šio šlaito sutvirtinimą buvo sukišti milijonai. Padarytos galerijos vandeniui surinkti, o iš jų į visas puses buvo išgręžti gręžiniai, sustatyti tvirtinimai. Jie turi labai informatyvų grafiką nuo 1930 metų iki dabar, kuris rodo, kad tvirtinimas padeda tik 15-20 metų. O paskui vėl reikia ką nors tame kalne tvarkyti.

Vanduo, tunelis, medžiai ir patrankos

A. Medalinskas. Kokių yra dar kitų su Gedimino kalnu susijusių problemų, be to, kad jo geologinė sandara neprisideda prie kalno stabilumo? Ar šis istorinis kalnas gali griūti, kaip tai jau atsitiko su kaimynystėje esančiu Bekešo kalnu?

A. Kasperavičienė. Iš Bekešo kalno tik trečdalis beliko.

G. Vaitkevičius. Bet Gedimino kalno aikštelė nuo XIV amžiaus pradžios beveik nesumažėjo. Yra išlikęs visas aikštelės gynybinių įtvirtinimų perimetras. Problema kita. Gedimino kalno pašlaitės daug kur yra pakitusios. Dideli grunto kiekiai buvo nukasti rytinėje ir vakarinėje papėdėse, dėl to susilpnėjo nukasto kalno pagrindas.

K. Dundulis. Jei yra šlaitas, o mes jį apatinėje dalyje šiek tiek prapjauname, tai aišku, kad kalno stabilumas sumažėja. Kodėl prie Valdovų rūmų inkarai yra įleisti į kalną? Tam, kad palaikytų jo stabilumą. Yra dar viena priežastis, kodėl per sovietinį periodą tokių nuošliaužų nebuvo, nors pasitaikė žemių nuplovimo nuo kalno. Medžiai, krūmai savo šaknimis palaiko paviršinį sluoksnį, kur kyla didžiausios problemos. Bet medžiai buvo iškirsti, todėl 2004 ir 2008 metais nuslinko žemė prie Valdovų rūmų sienos.

A. Medalinskas. O kada Valdovų rūmai pradėti statyti?

A. Kasperavičienė. 2002 metais.

N. Kitkauskas. Visą laiką Gedimino kalnas ir tie piliakalniai buvo be medžių. Juos grįsdavo akmenimis. Žiemą net apipildavo vandeniu, kad būtų slidžiau ir priešas negalėtų įlipti. Kai caro laikais čia buvo padaryta tvirtovė, po pirmojo XIX amžiaus sukilimo, ant kalno taip pat dar nebuvo medžių. 1880 metais tvirtovė panaikinta ir kalno papėdėje leista įveisti parką, padaryti ją turistų lankoma vieta. Ir šlaitus tada apsodino.

A. Medalinskas. Vadinasi, medžiai nėra problema?

N. Kitkauskas. Yra. Kai tie medžiai dideli ir kai kyla vėtra, jie siūbuoja ir judina kalną. Bet yra ir kitas dalykas: Lietuvos piliakalnių niekas neprižiūri. Net garsus Punios piliakalnis nesulaukia dėmesio. Kai jų neprižiūri, jie apauga ne tik medžiais, bet ir krūmais, o šie sunaikina velėną. Per liūtis šlaitai yra smarkiai plaunami žemyn, atsiveria griovos. Mūsų paveldosaugininkai ir parkotyrininkai priėjo prie išvados, kad reikia atkurti velėną, o krūmus panaikinti ir palikti šiek tiek medžių. Prieš 20-30 metų tai padaryta. Istoriškai reikia valyti, kad nebūtų tokių medžių, o būtų tik velėna.

A. Medalinskas. O tunelis po Gedimino kalnu nėra problema?

A. Kasperavičienė. Antrojo pasaulinio karo metais Gedimino kalne iškasti karinės paskirties įrenginiai – bunkeriai, kurie 1945-1948 metais priklausė LSSR NKVD vietinės priešlėktuvinės gynybos skyriui (MPVO) ir buvo naudojami kaip mokomoji-parodomoji slėptuvė. Šiame požeminiame 1-os kategorijos tunelių tipo įrenginyje su mediniais įtvirtinimais 1948 metų kovo mėnesį kilo gaisras. Gaisro tyrimo dokumentuose rašoma, kad įrenginius sudarė du 80 metrų ilgio, 1,8 metro pločio ir 2 metrų aukščio tuneliai ir su jais sujungta šulinio pavidalo šachta. 1960 metais tunelius buvo nuspręsta užpilti, prieš tai atlikus fotofiksaciją. Tuomet architektas Sigitas Lasavickas ragino prieš užpilant požemius parengti detalų jų būklės aprašymą, vykdyti techninę priežiūrą, kad vėliau nebūtų skaudžių pasekmių. Bet atrodo, kad tai nebuvo atlikta.

N. Kitkauskas. Nuo Arsenalo eina tunelis kalno viduryje ir sukasi į tą pusę, kur dabar yra skveras prie Barboros Radvilaitės gatvės. Toje vietoje buvo vertikali šachta ir tunelis bei kokios šešios patalpos. Iki 1960 metų ten žmogus galėjo vaikščioti, bet tik su valdžios žinia. Tunelį saugojo sargyba. O paskui viską užpylė, bet atrodo, kad tik iš vieno krašto. Kad skylės nebūtų. O per kalno vidurį šachta ar tunelis liko, kaip buvo.

Mes siūlėme visą tunelį išbetonuoti ir jį atkurti. Vertikalią šachtą panaudoti turistų pakėlimui liftu į Gedimino kalną. Betonas sutvirtintų, užblokuotų skyles ir nebūtų problemų dėl tunelio, kuris greičiausiai dabar byra ir daro neigiamą poveikį kalnui.

K. Dundulis. Apie šį tunelį yra daug gandų. Neva yra liudininkų, mačiusių, kad buvo vežami maišai, kuriais tas tunelis buvo užkimštas. Bet realių faktų tai nėra.

V. Vitkauskas. Be viso to, dar reikėtų nustatyti, kurioje vietoje kyla ar nekyla kalne gruntinis vanduo. Mes gyvename kritinių pokyčių laikotarpiu. Klimato sąlygos keičiasi, judame žemyninio klimato su šaltesnėmis žiemomis ir karštesnėmis vasaromis link. Skaičiau tokius pasiūlymus, kad greičiau reikia sutvarkyti lietaus vandenį. Viršuje viską aptverti, surinkti lietaus vandenį ir nuleisti jį į kanalizaciją. Tada viskas bus gerai. O kaip nuo kalno kraštų? Lietus nebelis ant šlaitų?

K. Dundulis. Vandens lygį būtina matuoti. Iš tikrųjų mes nežinome, kur tas šaltinėlis po Gedimino kalnu išeina, todėl ta sistema tikrai yra labai reikalinga.

N. Kitkauskas. Jeigu karo metais padarė kalno papėdėje tuos tunelius, tai juose neturėjo būti vandens – jie buvo sausi.

V. Vitkauskas. Bet didėjant gruntinio vandens kiekiui, didėja ir kalno erozija.

N. Kitkauskas. Yra kitas dalykas, susijęs su vandens problema Gedimino kalne. Tas pats buvo ir su Plikuoju kalnu. XIV amžiuje Gedimino kalnas buvo tinkama vieta tvirtovei, nes jo viršūnėje natūraliai iš molio buvo susidaręs dubuo, kur kaupėsi lietaus vanduo ir jo niekada netrūkdavo. O negruntinis vanduo iš to dubens liejasi ir plauna šlaitą.

A. Medalinskas. Ir kalnas tada griūva. Dar ir saliutus nuo jo patrankos šaudė. Tai irgi, matyt, negalėjo neatsiliepti Gedimino kalno stabilumui.

N. Kitkauskas. Įdomu tai, kad patrankomis nuo kalno šaudė ir carinės Rusijos laikais, nes šūviais skelbdavo vidurdienį. Šaudė ir švenčių dienomis, bet 1842 metais nustota tai daryti. Suvokta, kad šie šaudymai kenkia kalnui. Vėliau patrankos nuo Gedimino kalno šaudė saliutus sovietmečiu, bet jie irgi buvo uždrausti, suvokiant daromą žalą.

Kaip anksčiau rūpintasi Gedimino kalnu?

A. Medalinskas. Keista, kad nebuvo įvertinta carinių laikų patirtis. Sakykite, jeigu šis kalnas turi tokių didelių problemų, juo, matyt, buvo rūpintasi, ręsti sutvirtinimai nuo pat pilies pastatymo laikų? Kada pirmą kartą buvo pastebėtos šio kalno bėdos? Ar kalnas buvo prižiūrimas cariniais ir lenkų laikais, o vėliau ir per sovietų okupaciją?

G. Vaitkevičius. Dėmesio tikrai buvo skiriama. Gedimino kalnas nuo pat viduramžių buvo prižiūrimas. Kitaip būtų buvę labai blogai. Tik pastačius pilį, buvo vykdomi kalno priežiūros darbai, o prieš tai kalną stengtasi pritaikyti piliai. Nukasta vakarinė pašlaitė, kuri buvo gana pavojinga gynybiniu požiūriu. Tai padaryta dar XIV amžiaus viduryje ties ta vieta, kur dabar stovi mūrai ant pilies kalno. Bet pagrindinė mūro siena pastatyta XVI amžiuje. Visi šie darbai darė poveikį kalnui. Atlikti ir prakasimo darbai tarp buvusios ir dabartinės Vilnelės vagos. Gedimino kalnas, kaip Sapieginės kalnų tąsa, be šių prakasimo darbų būtų prastai apsaugotas gynybiniu požiūriu. Bet tie darbai neigiamai paveikė kalną. 1396 metais griūtis įvyko ties pastatu, vadinamu Manvydo namais. Tik neaišku: griuvo Gedimino kalnas ar šalia esantis Kreivasis kalnas.

N. Kitkauskas. Yra dokumentas, kuris teigia, kad 1396 metais būtent Gedimino kalnas nuslinko. O kalbant apie prakasimus, tai daug darbų ant šio kalno buvo padaryta Gedimino laikais. Juo labiau kad nuo pat pradžių buvo suvokiama, jog šis kalnas yra nestabilus, o jo šlaitai labai statūs. Jeigu kalnas būtų ant smėlio supiltas, tai būtų didesni šlaitai, o dabar jie yra net 41 laipsnio statumo. 1547 metais, statant Radvilų rūmus, nuslinko kalno šlaitas ir užgriuvo mūrinę sieną, pastatą vakarinėje pašlaitėje.

A. Medalinskas. O vėlesniais laikais?

N. Kitkauskas. 1930 metų balandį, po žiemos, t. y. pavojingiausiu kalnui laiku Kunigaikščių rūmams grėsmę sukėlė kalno šlaito iš upės pusės griūtis, kuri apnuogino mūrus. Tais pačiais metais į šlaitą nuo Vilniaus pusės atitrūkusi nuvirto rytinės sienos apdailos sluoksnio dalis. Griuvėsių būklė buvo prasta. Šiaurės vakarų kampas atplyšo nuo mūrų. Kampe žiojėjo platus plyšys. Paskui keletą metų viską remontavo ir taisė, ką galėjo. Bet yra taip pat žinoma, jog pilies kalno vakarinis bokštas 1846 metais buvo suremontuotas: sustiprintas pamatas, užmūryti įtrūkimai sienoje. 1905 metais konservuotos rūmų liekanos. Sutvirtinti rytinės sienos pamatai, užtaisyti plyšiai.

G. Vaitkevičius. Kaip matome, dabar yra dar palyginti ramu. Bet kalno priežiūra turi vykti nuolat ir šių darbų užleisti jokiu būdu negalima. Negalima laukti, kol ims griūti.

A. Medalinskas. 1846 ir 1905 metai – carinės Rusijos valdymo laikai, o 1930-ieji – lenkų valdymo laikotarpis. Ar buvo atlikti kokie nors kalno sutvirtinimo, priežiūros darbai Nepriklausomybės metais iki praėjusių metų rudens, kai staiga susigriebta ir kalnas kiek paremontuotas?

N. Kitkauskas. Buvo sustiprintas kalno kampas nuo Arsenalo pusės.

A. Kasperavičienė. Didelė grėsmė buvo iškilusi ir Gedimino kalnui, ir Arkikatedrai. Dėl gamtinių priežasčių ir dėl žmogaus veiklos. Kalno reljefas kinta, ant jo stovi sunkūs statiniai. Kalnas tvirtintas apie 1985-uosius, taip pat ir 1995-1996 metais. Pagal projektą jis buvo tvirtinamas gręžtiniais poliais. Tik gal šie buvo per trumpi, nes daug kur nepasiekė tvirtojo grunto. Reikia pripažinti, kad kalnu rūpintasi ir carinės Rusijos laikais, kai 1831 metais jis pateko į karinės tvirtovės sudėtį. Tais laikais niekam nerūpėjo Gedimino kalnas kaip Lietuvos simbolis, bet suvokta aukšto kalno svarba, buvo tvirtinami jo šlaitai, Gedimino bokšte įrengtas optinis telegrafas. Sovietmečiu nuo kalno leista net šaudyti saliutus ir to atsisakyta tik 1975 metais, kai buvo įrodyta, kad šie šūviai sukelia kalno vibraciją. Nepriklausomybės metais sumontuotas liftas, o jo poveikį dar reikia išsiaiškinti, pasitelkiant šiuolaikines priemones.

A. Medalinskas. O kai premjeras A. A. Algirdas Brazauskas užsidegė mintimi pastatyti į šį kalną keliantį liftą, ar buvo atlikta kokia nors galimo poveikio studija?

G. Vaitkevičius. Man atrodo, kad ne.

A. Kasperavičienė. Bet tikrai žinoma, kad šis liftas daro poveikį kalnui.

A. Medalinskas. Tie remonto darbai, apie kuriuos buvo garsiai skelbiama, yra efektyvūs ar tik atlikti dėl paukščiuko, kad visuomenę nuramintų? Jūs minėjote, kad dar prieš tai kalnui sustiprinti buvo įkalti galbūt per trumpi poliai. Ar tas kalno tvirtinimas, atliktas jau Nepriklausomybės metais, buvo efektyvus?

V. Vitkauskas. Nepriklausomybės metais mėginta į šį kalną kažkokius kuoliukus sugręžti. Yra pranešimų, kad sugręžta net iki 20 metrų, bet visi atlikti darbai labai aptakiai aprašyti, todėl neaišku, kaip ten viskas pavyko.

Iš visų darbų ataskaitų nematau jokios bendros koncepcijos. O reikia tik vieno: remiantis naujomis technologijomis nuolat stebėti, ką galima Gedimino kalnui padaryti, kad jis negriūtų.

K. Dundulis. Kai kas žinoma. Pavyzdžiui, kad ilgieji poliai yra įkasti Gedimino kalno vakarinėje sienoje. Tai gal ir rizikingas variantas, bet taip jau padaryta. Pasaulinė praktika rodo, jog reikia nuolat stebėti kalną, kad nebūtų nuošliaužų. Buvo ir pas mus taip daroma. Dabar reikia vėl grįžti prie to, tik pasitelkus į pagalbą modernius metodus. Ir reikia tiksliai išnagrinėti, koks yra šlaito stabilumas.

Ką mes turėtume padaryti?

A. Medalinskas. Susidaro įspūdis, kad bent jau kol kas Lietuvos valstybės simbolio likimas rūpi tik mažai grupei entuziastų ir tokiems tautos šviesuliams kaip poetas Just. Marcinkevičius, kuriam turime padėkoti, kad atkreipė mūsų visų dėmesį į šią problemą. Jeigu Gedimino kalnas suirtų, neliktų svarbiausio mūsų valstybės simbolio, o šiandien blogiausia, kad, atrodo, nė nežinome, kas ten vyksta. Kiek kainuotų kalno pokyčių stebėjimo sistema?

K. Dundulis. Yra pačių įvairiausių sistemų. Japonai matuoja beveik milimetrais ir tam naudoja palydovinę sistemą. Bet yra ir pigesnių sistemų. Yra ir vadinamieji reperiai. Geodeziniai metodai. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek visa tai kainuotų.

V. Vitkauskas. Galima padaryti apie 30 gręžinukų po 30 metrų su davikliais, kurie stebėtų, kokie yra grunto pokyčiai per visą 30 metrų gylį pasirinktuose taškuose. Tada gautume atsakymą, kokiame gylyje gruntas nebejuda. Turėtume bent ką nors, už ko galima užsikabinti, ir daugiau nebereikėtų gręžti, jeigu nebevyks tie grunto poslinkiai. Vidutinio brangumo kalno stebėjimo sistema kainuotų ne daugiau kaip milijoną litų.

A. Medalinskas. Ir mes negalime tos sistemos nupirkti Gedimino kalnui?

A. Kasperavičienė. Kol kas bent jos nėra.

A. Medalinskas. Kalbėjote ir apie tunelį po Gedimino kalnu, apie kurį mažai ką žinome. Gal ten įmanoma įleisti kokį nors zondą ir viską sužinoti? Kiek tai kainuotų?

V. Vitkauskas. Reikia investuoti truputį pinigų, nupirkti robotuką ir įleisti jį su vaizdo kamera į tą tunelį. Šis robotukas galėtų suteikti visą reikiamą informaciją. O jei mūsų policininkai pasiskolintų iš Afganistano robotuką, gal pavyktų jį gauti ir kaip labdarą.

A. Medalinskas. Ką reikia padaryti technologiškai, išsaugant Gedimino kalną?

V. Vitkauskas. Turi būti visas kompleksas priemonių, o nuolatinis stebėjimas parodytų, kur yra pavojingiausia vieta, tada turėtume ją sutvirtinti. Padarome vieną darbą ir vėl stebime, kas vyksta. Ir dabar buvo kažkas daroma, kažkokie sustiprinimo darbai, bet kyla klausimas, ar jie sustabdė kalno slinkimą.

N. Kitkauskas. Prieš 12 metų buvo sudaryta 17 narių komisija dėl pilių teritorijos ateities. Daugiausia architektų, bet komisijos vadovu paskirtas istorikas Alfredas Bumblauskas. Surašėme du aktus. Vienas jų buvo, kad reikia statyti Valdovų rūmus. O kitas – dėl viso pilių komplekso atkūrimo, įskaitant ir Aukštutinę pilį, Kunigaikščių rūmus. Ten buvo nurodyta, kad kalno apkrovą reikia apskaičiuoti.

A. Medalinskas. Ir apskaičiavote? Ar gali ten atsirasti dar viena pilis?

N. Kitkauskas. Brėžinių buvo daug. Padarytas ir kalno skerspjūvis. Sluoksniai žinomi. Jų struktūra ir šlaitų nuolydžiai taip pat. Tačiau stebėti būtina, nes esama tendencijų, kad gali griūti ir mūras, ir bokštas.

A. Medalinskas. Na matote, net ir Gedimino bokštas jau yra pasviręs, o mes trypčiojame vietoje.

N. Kitkauskas. Laimei, bokštas yra pasviręs į kalno vidų. Rudenį kultūros ministras milijoną ar du išleido papudravimo darbams, o reikėtų solidžią gerų inžinierių ir konstruktorių komandą suburti, kuri kartu su geologais surinktų visą reikiamą medžiagą.

V. Vitkauskas. Nesu nei archeologas, nei istorikas. Esu fizikas ir siūlyčiau prisiminti, kad visiems kalno procesams labai tinka klasikinė deformacijos teorija. Ji sako štai ką: jei turite strypą ir pakabinate ant jo kilogramą svorio, strypas nutrūks po milijono metų. Jei ant to strypo pakabinsite penkis šimtus arba šimtą kilogramų, jis nurūks po 10 tūkst. metų. O jei pakabinsite dešimt tonų, nutrūks po trijų minučių.

A. Medalinskas. Jeigu suvokiame, kad Gedimino kalnas kartu su Gedimino bokštu yra Lietuvos simbolis, akivaizdu, kad jį išsaugoti turėtų būti ne tik Vyriausybės uždavinys, bet ir tautos bei piliečių atsakomybės reikalas. Gal būtų prasminga suburti visuomeninę Gedimino kalno išsaugojimo tarybą, kuri neleistų valdžiai su šiuo kalnu dirbti tik dėl paukščiuko. Įdomu, ar per šiuos 20 metų parengta nors viena Gedimino kalno tyrimo ir išsaugojimo programa, kad būtų galima įvertinti ankstesnę patirtį ir ateities perspektyvas.

A. Kasperavičienė. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija renka dokumentus, kas buvo padaryta, bet skaitydami įvairias ataskaitas matome daug netikslumų, nutylėjimų ir kyla daug klaustukų dėl atliktų darbų. O tokiam objektui reikalinga didelė kontrolė ir finansiniu, ir profesiniu požiūriu. Viskas turi būti dokumentuota, nes objekto apsauga nesant tikslios dokumentacijos neįmanoma. Pinigai jau yra išleisti ir mes nebežinome, nuo ko pradėti planuoti tolesnius darbus.

V. Vitkauskas. Iš tikrųjų monitoringas reikalingas ne tik kalno stebėsenai, bet ir atliktiems darbams. Labai svarbu, kad jį atliktų institucija, nesusijusi su ta, kuri daro darbus. Ataskaitose rašoma, kad 1995 metais viena UAB atliko ten kažkokius darbus, bet nerandama pusės dokumentacijos ir nežinoma, ar ten tie poliai sugręžti, ar ne. Tai juokingai skamba, tačiau neturėdami šitos informacijos negalime modeliuoti padėties.

K. Dundulis. Tame kalne nemažai visko pridaryta. Bet šimtu procentų gamtos neatkursi. Yra radiografija, radarai, ultragarsas. Bet tą informaciją reikia interpretuoti.

A. Kasperavičienė. Mes neturime daug šios srities specialistų, nes nėra rinkos. Jeigu tokie darbai Lietuvoje būtų atliekami, atsirastų ir tyrėjų, kurių dabar trūksta. Kadangi specialistų nedaug, dažnai tas pats žmogus ir kontroliuoja, ir vykdo darbus, nors tai iš tikrųjų yra labai blogai. Ir tyrimai dažnai dubliuojasi.

A. Medalinskas. Bet ar mėginta suburti tuos ekspertus, kuriuos turime, į vieną grupę, kad jie pateiktų siūlymus, kaip užtikrinti nuolatinį Gedimino kalno stebėjimą?

A. Kasperavičienė. Tai būtina padaryti. Juo labiau kad Vilnius yra pasaulinio paveldo paminklas. Tarptautinės konvencijos mus įpareigoja jį saugoti. Kiekvienam pasaulio paveldo paminklui būtinas monitoringas. Katedra ir Gedimino kalnas yra pati seniausia senamiesčio dalis, jo širdis. Tai yra valstybės ir miesto simbolis.

A. Medalinskas. Man atrodo, tai būtina saugoti ne todėl, kad to reikalauja Europos Sąjunga ar UNESCO, o dėl to, kad tai svarbu Lietuvai.

G. Vaitkevičius. Kalnas išstovėjo 700 metų. Suvokime vieną dalyką: visų gamtos procesų nesustabdysime. Dauguma stabilumo problemų kyla dėl pačios kalno sandaros. Jos mes nepakeisime, galime tik sulėtinti procesus, o padarinius pašalinti.

V. Vitkauskas. Kai tik šis kalnas iškilo, nuo priešistorinių laikų gamta nori jį sulyginti su žemės paviršiumi. O mes turime dėti pastangas, kad taip neatsitiktų. Kiek jų įdedame, tokį ir rezultatą turime.

N. Kitkauskas. Pripažinkime, nuošliaužos nuo Gedimino kalno nebuvo didelės. Ir vis dėlto norėdami jį išsaugoti kaip mūsų valstybės simbolį turime ką nors daryti. Šiandien yra daug gerų, tobulų priemonių, tad paviršinio remonto tikrai per maža.

A. Kasperavičienė. Aišku viena, jei Gedimino kalno neprižiūrėsime, jį gali ištikti kitų garsių kalnų likimas. Gedimino kalnas yra Lietuvos simbolis ir jis turi būti apsaugotas. Nedestruktyvios stebėsenos sistemos įdiegtos daug kur pasaulyje, kur yra toms valstybėms svarbūs kultūros, istorijos paminklai, ir tikrai kyla klausimas, kodėl to vis dar nepadaryta Lietuvoje.

Parengė Alvydas Medalinskas

www.lzinios.lt

Petro Malūko nuotr.