Arėjant 700-osioms metinėms datos kuomet Gedimino laiške pirmą sykį paminėtas Vilnius, siūloma ant sostinėje, Katedros aikštėje esančio Gedimino paminklo iškalti tikrąjį valdovo titulą. Didžiuoju kunigaikščiu jį (kaip ir kitus Lietuvos valdovus) vadino tik rusai ir dar keli slavai, o Vakarų valdovai ir popiežiai Gediminą oficialiai vadindavo lietuvių ir rusų karaliumi.
Dvejojantiems dėl Gedimino karališkojo titulo verta susipažinti su Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkiniu, kurį rengė Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell pateikęs 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos? Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolat tituluojamas Lietuvos karaliumi…“.
Puiki to iliustracija yra garsieji Gedimino laiškai. Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323.V.26) saksoniečiams nuorašą. Laiškų nuorašuose, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams etc. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus).
Beje, tas pats imperatoriškasis notaras aprašė karališkąjį Gedimino antspaudą ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG. (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Taip pat skaitykite
Visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos (iki XV a.) valdovų titulus aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi kunigaikščių titulai, tai yra žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Karaliaus titulas yra savarankiškos nuo nieko nepriklausomos (suverenios) ir Vakarų civilizacijai priklausančios, valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties.
