JAV prezidentas George-Bush ir Saulius Guzevičius. Asmeninio albumo nuotraukos

Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos oficialiai buvo įkurtos prieš 21 metus – 2001-ųjų gruodžio 17 dieną, tačiau realios SOP veiklos ištakos siekia 1944-uosius, kuomet atėjus sovietiniams okupantams, iš neginkluoto pasipriešinimo nuspręsta pereiti į ginkluotą.

Vienas pagrindinių SOP kūrėjų, pirmasis jų vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius atkreipė dėmesį į ypatingai svarbią šių pajėgų reikšmę – tiek tada, karo po karo laikotarpiu, tiek ir dabar, gerokai paaštrėjus tarptautinei situacijai, kai agresija trykštanti Rusija žvangina ginklais, sėja kraują Ukrainoje, keldama didžiules krizes ir neslėpdama tolesnių savo ekspansinių planų.

SOP yra itin aukštos parengties karinis junginys, atliekantis įvairias operacijas, kovinės užduotis, susidedantis iš kruopščiai atrinktų, motyvuotų, gerai apmokytų profesionalų.

Pradžia. Karas po karo

„Teisinga būtų įvardinti, jog mūsų valstybės Specialiųjų operacijų pajėgos įsikūrė 1944 metų liepą, kai ginkluota kova prieš raudonuosius okupantus. Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas prieš Sovietų Sąjungą“, – pasakojo S. Guzevičius.

Natūralu, kad ši kova buvo asimetrinė. Partizanams nebuvo galimybių atvirai, ilguose mūšiuose priešintis galingesnėms okupantų pajėgoms, todėl jie rengdavo specialiąsias operacijas, staigius puolimus, veikdavo mažesnėmis grupėmis, stipriai smogdami ir greitai atsitraukdami.

„Tačiau apie 30 tūkst. kovotojų su uniformomis, skiriamaisiais ženklais, antsiuvais, netgi Mokymo centru miškuose, kuriame po kursų buvo suteikiami karininkų laipsniai, liudija apie itin stiprų pasipriešinimą ir lietuvių organizacinius sugebėjimus.

Kovinis genas keliauja iš kartos į kartą, nuo viduramžių iki dabartinių laikų“, – atkreipė dėmesį pirmasis SOP vadas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Karo po karo laikmečiu veikęs partizaninis judėjimas, jo kova prieš sovietus buvo nepaprastai gerai organizuoti – su griežta karine struktūra, vadais, padaliniais, aprūpinimu, su puikiai išvystyta žvalgyba, su kruopščiai parengtomis taktika ir strategija, su 1949-ųjų vasario 16-osios deklaracija, informacinėmis priemonėmis. Laisvės kovotojai, jų talkininkai buvo puikiai pasirengę ir informaciniam karui, suvokė jo svarbą. Partizanai leido bei platino pogrindžio spaudą – laikraščius, atsišaukimus, spausdino patriotinius straipsnius, okupantus pašiepiančius pamfletus, karikatūras.

„Tai buvo tikra tų laikų kariuomenė, turėjusi milžinišką visuomenės palaikymą. Gyventojai slėpė partizanus, juos maitino, perspėdavo apie priešo judėjimą, planus – jei ne šis nuoširdus palaikymas, 10 metų prieš sovietų pajėgas atsilaikyti būtų neįmanoma“, – apie pokario laisvės kovas kalbėjo šiuolaikinių Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjas S. Guzevičius.

Vyko Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga

Nūdienos specialiosios operacijų pajėgos yra viena iš keturių Lietuvos kariuomenės pajėgų, kurią sudaro konkrečioms kovinėms užduotims parengti kariai.

SOP treniruojasi, kaip veikti ištikus krizei, atremti priešą kompleksiškoje ir dinamiškoje aplinkoje, aptikti jautriausiais jo vietas, suduodant tikslų ir greitą atkirtį. Svarbus yra ir netikėtumo faktorius.

Neabejotinų panašumų galima aptikti ir pokario laikotarpiu – skirtumas tik tas, kad tuo metu Lietuvoje virė tikros kovos.

Istorikas Dalius Žygelis daro prielaidą, jog realios SOP veiklos pradžia laikytina 1944-ųjų liepos 3-ioji, kuomet atėjus sovietams, buvo duotas įsakymas iš nacių okupacijos laikotarpiu buvusios neginkluotos kovos pereiti į ginkluotą pasipriešinimą.

Partizanai atliko šiuolaikinėms SOP priskirtas užduotis – užsiėmė žvalgyba, tiesioginiais veiksmais, karine parama kitiems kovos padaliniams.

Vienas didžiausių – Kalniškės mūšių (Lazdijų r., Kalniškės miškas, 1945 metų gegužės 16-17 d.) su reguliariąja sovietų kariuomene tapo lūžio momentu, kai nuo konvencinio bandymo kariauti didelėmis pajėgomis, įsitvirtinant apkasuose ir ilgai laikantis vienoje vietoje, pereita prie specialiųjų pajėgų taktikos – greitų išpuolių, pasalų, reidų, sabotažo akcijų.

Laisvės kovotojų taktika buvo išradinga. Viena įsimintiniausių operacijų 1947 metų vasario 19-osios naktį Marijampolėje atliko Vytauto Gavėno-Vampyro vadovaujama Tauro apygardos Vytauto rinktinė, kurios metu buvo likviduoti aukštas pareigas užimantys vietos komunistų, sovietinių jėgos struktūrų veikėjai, įskaitant Marijampolės apskrities komunistų partijos pirmininką Steponą Bakevičių ir MVD Pasų  skyriaus viršininką Borisą Gurevičių. Okupantų statytiniai spąstuose atsidūrė, pakviesti į fiktyvias partizano Kazimierio Pyplio-Mažyčio ir partizanų ryšininkės Anelės Senkutės-Pušelės sužadėtuves – kadangi operacija įvyko per Užgavėnes, ji buvo praminta „blynų baliumi“.

Dar viena žinoma operacija buvo surengta 1947 metų kovo 19-osios naktį Liudvinavo miestelio apylinkėse (Marijampolės sav.), kuomet užėmę Buktos dvare veikusią okupacinės valdžios spirito varyklą, partizanai tyčia atviliojo Liudvinavo stribus ir saugumiečius, prieš tai nutraukdami telefono laidus, kad šie negalėtų iškviesti pastiprinimo. Pasalos metu buvo ne tik likviduoti priešai, bet ir paimti jų ginklai.

Panašių atvejų buvo daugybė – specialiomis operacijomis okupantai būdavo naikinami, alinami, jos padėjo pasipriešinimo judėjimui pasiekti savo tikslus, išsilaikyti ištisą dešimtmetį stabdant rusifikaciją, neleidžiant užgesti laisvės idėjoms. Ši aktyvi veikla tęsėsi iki 1953 metų.

Laisvės kovos, kurių svarbi dalis buvo ir specialiosios operacijos, turėjo milžinišką įtaką vėlesnėms kartoms, jų motyvacijai, valiai, pasišventimui atkuriant nepriklausomybę.

J. Lukšos knygos įtaka – didžiulė

„Kai 1990 metais pirmą kartą perskaičiau legendinio kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knygą „Partizanai“, mane pribloškė pasipriešinimo, jo organizacijos mastai.

Tada imi suvokti, kad galima kovoti su bet kuo – reikia tik teisingai pasirinkti taktiką, turėti visuomenės paramą ir nestokoti motyvacijos. Ne tiktai galima, bet ir privaloma, nes mes esame skolingi savo protėviams, per amžius gynusiems Lietuvos nepriklausomybę“, – pabrėžė S. Guzevičius.

Būtent „Partizanai“ paklojo tvirtus motyvacinius pamatus nepriklausomybės aušroje triūsusiems S. Guzevičiui ir jo bendražygiams. Buvo pradėtos kurti krašto apsaugos pajėgos, struktūros, padaliniai, tarp jų ir tie, kuriuos būtų galima vadinti dabartinių Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų užuomazga.

1990 metais būrėsi savanoriai, buvo įkurtas Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius nuo kurių prasidėjo kelias iki dabartinių SOP.

Nuolatiniai sovietų 1990-91 metų išpuoliai, 1991-ųjų Sausio agresija akivaizdžiai parodė, kad Lietuvai reikia mobilių, profesionalių pajėgų, greitai reaguoti, atlikti žvalgybą, suteikti pagalbą kitiems jėgos struktūrų padaliniams.

Tuo tikslu pradėtas kurti AT Apsaugos skyriaus 4-asis būrys, užsiėmęs specialiąja apsauga – dalis jo narių laikui bėgant pradėjo kurti Specialiųjų operacijų pajėgas.

Užsienio patirtis – neįkainojama

„Įkuriamas 4-asis būrys, kuriame mes jau tarnaujame ir vykdome įvairias operacijas – prieš OMON‘ą, okupacinę kariuomenę, atliekame žvalgybinius veiksmus, užsiimame aukščiausio rango užsienio svečių apsauga“, – prisiminė S. Guzevičius.

1992 metais jis su savo bendražygiais buvo išsiųstas į pusmečio trukmės kursus Prancūzijoje, kurių dalyviai įgijo labai reikalingos patirties, kaip rengti atrankas, parengimą, mokymus – visa tai labai pravertė, grįžus į Lietuvą.

„Mus mokė Prancūzijos legendos, kurios rėmėsi savo gyvenimiška patirtimi, ne iš vadovėlių. Prancūzai mums pasakė, jog jeigu norite sukurti specialiąsias pajėgas, jos pilnai funkcionuoti gali tik kariuomenėje.

SOP turi sudaryti ne vienas dalinys, o veikti ištisas dalinių kompleksas su skirtingomis funkcijomis. Pavyzdžiui, „Aitvaras“ dabar susideda iš specialiosios žvalgybos Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono, Kovinių narų tarnybos ir Ypatingosios paskirties tarnybos kovai su terorizmu“, – tvirtino Lietuvos Specialiųjų pajėgų įkūrėjas.

Prancūzams parodžius, kaip ši apjungta sistema veikia pas juos, lietuviai su konkrečiomis idėjomis grįžo į tėvynę.

„Nuo 1995 metų pas tuometį Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadą, pulkininką leitenantą Arvydą Pocių pradėjome kurti Specialiųjų operacijų pajėgas. Tai vyko visiškai įslaptintai.

Tais pačiais metais mes Vilniuje pradedame lipdyti Ypatingosios paskirties tarnybą, kurios nariai karo po karo laikotarpio kovotojų garbei pavadinti žaliukais, – pasakojo pirmasis SOP vadas.

Tuo pat metu Kaune pulkininkas leitenantas Saulius Veprauskas (1952-2021) pėstininkų batalioną pradeda transformuoti į specialiosios žvalgybos batalioną –taip atsiranda jėgeriai. Iniciatyvos kyla ir Klaipėdoje – uostamiestyje kuriasi kovinių plaukikų būrys, vadovaujamas kapitono leitenanto Valerijaus Krisikaičio.

„Trijose vietose kuriasi trys specialieji vienetai. Visa tai parodo lietuvių patriotizmą, jų norą ginti savo šalį, kovinį geną“, – akcentavo S. Guzevičius.

1997 metais jau įkuriama Ypatingosios paskirties tarnyba, kiti daliniai, vyksta atrankos, mokymai, atliekamos įvairios užduotys, tarp jų – ir pagalba policijai, siekiant sugauti ginkluotus nusikaltėlius, recidyvistus, gaujų narius.

Petys į petį – nuo 1990-ųjų

„Nuo pat pradžių man teko žengti petys į petį su dabartiniu Valstybės saugumo departamento direktoriumi Dariumi Jauniškiu – 1990 metais dirbome Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje, kartu rūpinomės parlamento gynyba lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis, per rugpjūčio pučą, vykusį Sovietų Sąjungoje tais pačiais metais“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.

Abu bendražygiai kartu saugojo tą patį Aukščiausiosios Tarybos postą, kuriame buvo sukrauti smėlio maišai: būsimasis VSD vadovas turėjo pistoletą, o S. Guzevičius – pistoletą-kulkosvaidį.

S. Guzevičius ir D. Jauniškis po Sausio 13-osios žudynių drauge dirbo AT Apsaugos skyriaus 4-jame būryje, kurį galima laikyti Specialiųjų operacijų pajėgų užuomazga.

Vėliau jie dalyvavo Prancūzijoje surengtuose kursuose, kurie ypač pravertė stiprinant Lietuvos kariuomenę, kuriant gyvybiškai svarbias struktūras, padalinius, tarp jų – ir SOP.

Pasibaigus kursams, D. Jauniškis ir S. Guzevičius kurį laiką buvo vieninteliai instruktoriai, kuriant Ypatingosios paskirties tarnybą. Tai vyko 1995-1997 metais, o YPT tapo vienu padalinių, iš kurių susikūrė Specialiųjų operacijų pajėgos.

S. Guzevičius vadovavo SOP nuo 2001 iki 2008 metų, o po to šias pareigas perėmė D. Jauniškis.

Rusija niekada neatsisakė imperinių planų

2001 metais, po rugsėjo teroro atakos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuva reaguoja žaibiškai – tiek karinė, tiek ir politinė vadovybė.

S. Guzevičiui pavedama apjungti atskirus specialiuosius vienetus, suformuojamas „Aitvaro“ eskadronas iš žaliukų, jėgerių ir kovinių narų.

2001 metų gruodžio 17-ąją įkuriamos Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos, kurios taikos metu padeda teisėsaugai, Valstybės saugumo departamentui, dalyvauja tarptautinėse misijose, operacijose. Pirmuoju SOP vadu tampa jų įkūrėjas S. Guzevičius, šias pareigas 7 metus.

Patyręs karininkas visuomet numatė, ko galima laukti iš Rusijos, kuri nuo 1992 metų atplėšinėja svetimas žemes, užsiima kiršinimu, skaldymu, taip siekdama dominuoti, įgyvendinti savo imperines ambicijas. Tai akivaizdžiai liudija šios šovinistinių idėjų apimtos valstybės veiksmai Moldovoje, Sakartvele, Ukrainoje, Sirijoje ir kitose valstybėse, jos teroristiniai išpuoliai, nuodijimai, vykdyti tarptautiniu mastu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios invazijos.

Pasak S. Guzevičiaus, SOP nuo pat įkūrimo pradžios iki šių laikų yra visiškai pasirengusios ginti tėvynę, jei iškiltų reali karinės intervencijos grėsmė, prisidėti prie atkirčio kaimyninėms rytų diktatūroms.

Strateginių iniciatyvų centro inf.