Dabar čia tuščia, tylu. Laukai, apstoti tolimų miškų, dar dirbami – derlingos čia Aukštaitijos žemės. Bet dirba šią žemę nebe senieji šeimininkai. Gedminai, Šnapščiai, Navardauskai, Stančiai, du broliai Bruniai… Stiprūs kadaise gyveno čia ūkininkai, dideles šeimas augino. Liko tik vienas kitas medis laukų platybėse, kur sodybos, ąžuolų apstotos, kadaise dunksojo, liko toli pamiškėje kuklus paminklas čia žuvusiems Lietuvos partizanams, primenantis, kaip skausmingai artojėliams teko atsisveikinti su savo žeme, su laisve.

 

 

Kažkodėl būtent šioje vietoje vis grįžta į atmintį šie poeto A. Bernoto žodžiai… Galulaukėj tekėjo Ežerka, ir dabar tebeteka, o žmonės išnyko. Vienus išvežė, kiti patys išlakstė į miestus, nelaukė, kol išbuožins, kai kurie mirė, kai kuriuos nukankino Sibire, vienas kitas grįžo, bet nieko neberado, – šios eilutės iš šiame kaime gimusios ir augusios Marijonos Brunytės-Čelutkienės prisiminimų. Kokia laimė, kad ji, jau būdama garbaus amželio, juos užrašė! Liko jos užrašuose Margių kaimo istorijos (iš to kaimo kilęs ir poetas kunigas Šnapštys-Margalis), aprašyta plati Brunių giminė, Aukštelkų kaimo Ivanauskai, iš kurių buvo kilusi Marijonos mama, to kaimo šventės, talkos, pasakos ir dainos – Brunių giminėje visi buvo dainininkai, šokėjai. Nemaža medžiagos šiuose prisiminimuose ir apie dramatiškąjį Lietuvos pokarį, to krašto tremtinius ir partizanus – Marijona ir jos vyras Vladas buvo partizanų rėmėjai, bet apie tai gal kita proga.

 

Šiame rašinyje norisi papasakoti apie kitą Brunių – Feliksą, Marijonos pusbrolį, gerokai vyresnės kartos žmogų, gimusį augusį tuose pačiuose Margiuose, mačiusį didžiuosius XX a. pradžios įvykius, dalyvavusį Lietuvos Nepriklausomybės kovose, vėliau patyrusį kalinio ir tremtinio dalią. 1989 m. devyniasdešimtmečio ranka jo rašytuose prisiminimuose radau ir žinių apie Margių kaimo gimimą.

 

Felikso senelis Martynas, gyvenęs Žardelių kaime, darbavosi Radvilonių dvare pas dvarininką Ropą. Numalšinus 1863 metų sukilimą jo vadai, kurių dauguma buvo bajorai, smarkiai nukentėjo. Suimtas buvo ir gretimo Raubų dvaro savininkas Jagminas. Kad išgelbėtų vyrą, dvarininko žmona turėjo surinkti didelę pinigų sumą. Ji ėmė pardavinėti žemę su mišku po 130 rub. už hektarą. Po keliasdešimt hektarų miško nusipirko Gedminas, Nemeikštis, Šnapštys, Kanišauskas, po 20 ha įsigijo ir Martyno Bruniaus sūnūs Petras ir Vincas. Visi kirto mišką, statė trobas, rovė kelmus ir įdirbo žemę. Šitaip gimė naujas kaimas, pavadintas Margiais. Įsikūrę broliai Bruniai suskato ieškotis žmonų. Petras parsivedė į žmonas Pranytę iš Alksnupių. Pirmasis jų sūnus ir buvo Feliksas, gimęs 1898 m. Šeimoje užaugo keturi broliai ir šešios seserys. Lietuvoje žinomas inžinierius Klemensas Brunius, talkinęs Kauno sporto halės statybai, 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės darbo ir socialinės apsaugos ministras, vokiečių suimtas ir išvežtas į Vokietijos lagerius. Amerikiečių išvaduotas, priklausė VLIK‘ui, slapta grįžo į Lietuvą, čia 1946 m. buvo suimtas, kalėjo Sibiro lageriuose iki 1956 m. Ne lengvesnė buvo ir vyriausiojo brolio Felikso dalia – kaip ir visų, kuriems žodis Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus savo tėvų ir protėvių žemei.

 

Feliksas anksti pažino sunkaus darbo skonį. Sulaukęs dešimto gimtadienio, jau daug darbavausi ūkyje, buvau artojas, nes tėvelis turėjo nesveiką koją ir laukė, kada aš galėsiu jį pavaduoti, – rašoma prisiminimuose. Jaunąjį artoją labai traukė ir muzika. Būdamas 12 metų išprašė tėvelio nupirkti armoniką, po pusmečio jau grojo šokiams. O sulaukęs 15-os, su trim draugais suorganizavo orkestrą, mokėjo groti keliais instrumentais. Muzika taip viliojo, kad vaikinas dėl jos nepabijojo jokio vargo: priešokiais, atitrūkdamas nuo ūkio darbų pas Šeduvos vargonininką mokėsi privačiai, nusipirko seną fortepijoną. Sekmadienį vargonininkas patikrindavo ir užduodavo naujas užduotis. O laikai buvo neramūs – vyko Pirmasis pasaulinis karas.

 

1917 m. vokiečiams pralaimėjus prancūzų fronte, jų armijoj drausmė pakriko, – rašoma prisiminimuose. – Lietuvoje vokiečių  kariuomenė tvarkos nebežiūrėjo, pradėjo vogti, plėšti gyventojus. Tai buvo pats baisiausias laikas. Dieną vokiečių saugokis, o naktį – vietinių plėšikų. Nei valdžios, nei policijos. Žmonės pradėjo organizuoti savigyną, ir mums teko padėti muzikos instrumentus ir imtis ginklų. Kitos išeities nebuvo. Mes, trys ginkluoti vyrai, naktimis po kaimą vaikščiodavome. Kaimo gyventojai žinojo, kad yra apsauga. Jei kas įtartina, buvo pasakyta šaukti: ,,Karaūl!“ Mūsų vadovybė buvo Stačiūnuose, iš viso apsaugos buvo apie 400 vyrų. Pradėjome areštuoti išaiškintus plėšikus. Mūsų dėka Stačiūnų valsčiuje sumažėjo plėšikavimų. Kaune pradėjo organizuotis Lietuvos vyriausybė, sava valdžia ėmėsi priemonių tvarkai įvesti. Bet ramybės nebuvo. Kartą, tai buvo 1918 m. vasarį, važiavau į Šeduvą. Pažįstami perspėjo nevažiuoti, nes mieste pilna bolševikų. Palikęs arklį užmiestyje, nuėjau pažiūrėti. Atrodo, jiems mažai rūpėjo vietos reikalai, buvo kalbama, kad jie nori pasiekti Vokietiją ir susijungti su vokiečių revoliucionieriais. Bolševikai į Lietuvą ėjo dviem ruožais, o Lietuvos vyriausybė buvo dar silpna tokiai gaujai sulaikyti. Vyriausybė kreipėsi pagalbos į vokiečių vadovybę. Prie Alytaus Lietuvos savanorių kariuomenė sulaikė bolševikus. Savanorių ėjo vis daugiau, mūsų kariuomenė labai sustiprėjo, pradėjo vadovauti frontui. Vokiečiams tai nepatiko, jie ėmė trukdyti. Lietuviai bolševikus išstūmė, o vokiečiai užnugaryje vagiliaudavo iš gyventojų. 1919 m. gegužės mėn. ir aš tapau Lietuvos kariu, buvau paskirtas į Vilkaviškį. Vokiečių ten buvo dauguma. Apie rugsėjo mėn. atvažiavo tarptautinė komisija, vokiečiams buvo nurodyta išvažiuoti į Vokietiją. Radviliškio apylinkėse susidarė Kolčako-Bermonto armija… Mums teko kovoti trim frontais: su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Bet įvyko stebuklas: su rusais buvo pasirašytos paliaubos. Bermontininkai rengėsi žygiuoti į Dvinską. Miškai jau buvo pilni Lietuvos kariuomenės. Bermontininkai pradėjo mūšį, bet gavo stiprų mūsų vyrų atkirtį ir turėjo sugrįžti į Radviliškį. Lietuvos kariuomenės vadas leido kariams pailsėti, o spalio 19 d. per vieną parą bermontininkai buvo sumušti. Kova buvo žaibiška ir griežta, priešas to nesitikėjo.

 

Iš kariuomenės Feliksas grįžo 1920 metų pavasarį. Pasitobulinęs Panevėžyje vargonininko padėjėju, ėmė dirbti savarankiškai. Pirmoji darbovietė – Kėdainių apskrities Vosyliškio parapija. 1924 m. sukūręs šeimą, persikėlė vargoninkauti į Pašušvį. Gimė dukrelė, vėliau – sūnus. Jauna, darbšti šeima netruko prasigyventi. Žmona dirbo pašte, vėliau ėmėsi prekybos. Ūkininkų vaikus traukė žemė – iš pradžių nusipirko ūkį Kėdainių apskrityje, vėliau pasitaikė proga grįžti arčiau tėviškės – į Vismantus Radviliškio valsčiuje. Bet be muzikos gyvenimas F. Bruniui buvo neįsivaizduojamas. Išnuomojęs žemę ūkininkui iš Latvijos, jis dirbo vargonininku Stačiūnų bažnyčioje.

 

Bet atėjo 1940-ųjų tvanas, gyvenimas suiro. Po to – karas. 1945 m., vėl grįžus raudonajam pragarui, grįžau į ūkį dirbti. Kovo mėnesio 4 d. mane areštavo Vismantuose, išvežė į Šiaulius ir porą savaičių tardė. Šiauliuose iš nekaltų žmonių sudarė gyvulinį ešeloną, 1100 vyrų ir 48 moteris, ir išvežė už Leningrado, prie Ladogos ežero, į vietovę, vadinamą Neudubstroj. Ten reikėjo suremontuoti vokiečių susprogdintą elektrinę. Žmonės badavo, sąlygos buvo baisios. Per 6 mėnesius mirė badu 367 žmonės. Aš prieš suėmimą svėriau 96 kg, o lageryje pragyvenęs 5 mėn. besvėriau 54 kg. Labai sunkiai vaikščiojau, jau buvau kandidatas į smiltyną. Gegužės 9 d. baigėsi karas, ir mes ta proga gavome 3 dienas poilsio. Po tų dienų vėl visus išrikiavo varyti į darbą ir paskelbė: kas nusimano apie muziką, išeiti iš rikiuotės. Išėjome 4 lietuviai, 4 latviai ir 2 rusai. Palikę mus nuo darbo, davė nurodymą – sudaryti ansamblį. Man teko vadovauti oktetui (8 vyrai), o iš viso ansamblyje buvo 60 žmonių. Taip gyvenome nuo gegužės iki rugsėjo: dienomis dainavome, naktimis tardė ir laidojome mirusius badu. Gali būti, kad muzika tąkart išgelbėjo F. Brunių nuo mirties. Rugsėjį ėmė išdavinėti pasus, bet jie galiojo tik Leningrado rajone. Maisto korteles gaudavo tik tie, kurie galėjo dirbti. Su namiškiais susirašinėti negalima. Lietuvoje Felikso sūnus Algimantas, mokęsis Šeduvos gimnazijoje, iš tolimos giminaitės sužinojo, kad yra galimybė padėti tėvui, perdavė jai sunkiai

uždirbtus červoncus.(A. Brunienė tada taip pat jau buvo suimta ir uždaryta Šiaulių kalėjime.) F. Brunių pavyko išgelbėti. Sugrįžimo detalės, matyt, buvo giliai įsispaudusios jo atmintyje: Su manim dirbo Tadas Šaulys ir dar du žemaičiai, girininkas ir mokytojas, abu ligoti, tai ir juos iki Vilniaus lydėjau, turėjau šiek tiek pinigų, taigi gelbėjau ir kitus nuo mirties. Ligi Dvinsko šiaip taip atvažiavome, Dvinske mus sulaikė. Naktį suradome šiokį tokį prekinį traukinį į Vilnių. Atvažiavome 8 valandą, čia radome visokio pigaus maisto, bet buvome nenormaliai išbadėję, tai bijojom daug valgyti. Vilniuje gyveno Šaulio teta, pas ją pernakvojom. Rytą ji surado sunkvežimio vairuotoją, kuris pavežė mus iki Kauno, tiesiai pas brolį Klemą. Kitą dieną jau buvom Radvilišky, pas seserį Eleną. Sesuo norėjo mus sočiai pamaitinti, bet bijojom valgyti mėsos, tai ji užmaišė didelį bliūdą tešlos ir kepė blynus, bet mums vis jų neužteko, ji dar kartą maišė, o mes vėl visus suvalgėm. Švogeris dirbo geležinkelyje, rytą važiavo į Telšių pusę, su juo išvažiavo ir mano draugas Šaulys. Atsitiktinai atvažiavęs tėvas rado mane ir parsivežė į Margius. Į savo Vismantus bijojau grįžti. Po kiek laiko verkdama atbėgo dukra Valiutė. Grįžome su ja į namus.

 

Grįžęs Feliksas sužinojo, kad žmona taip pat lageryje. Tai buvo 1946 m. kovą. Gyventi reikėjo. Ėmėsi tvarkyti ūkį. Dukra ištekėjo ir išvažiavo į Šilutę, sūnus Algimantas – drauge su seserimi. A. Brunienė grįžo iš lagerio 1948 m. vasarį, o gegužės 22 d. juos abu su vyru ištrėmė i Sibirą.

 

Sibire Bruniai buvo nuvežti į Irkutsko srities Zimos rajoną, Zulmajaus gyvenvietę. Kirto mišką, dirbo kitus sunkius darbus. Apgyvendino barakuose, jų buvo 15, o kiekviename barake – po 12 šeimų. Barakų kambariuose nebuvo krosnių, nebuvo ir plytų joms pastatyti. Imta ieškoti, kas iš tremtinių moka gaminti plytas. Tremtiniai ne tik plytas mokėjo gaminti – jie išmokė vietinius ir daugelio kitų darbų… Ilgainiui po truputį priprato, susikūrė įmanomas gyvenimo sąlygas. Bet Tėvynės ilgesys dėl to nė kiek nesumažėjo… Šviesiausios dienos Sibire buvo, kai, atitarnavęs armijoje, tėvų aplankyti atvažiavo sūnus Algimantas. Jis pasakojo, kad gyvenvietės komendantas niekaip negalėjo atsistebėti, už ką tokius puikius žmones trėmė į Sibirą…

 

Grįžę 1956 m. į Lietuvą, Feliksas ir Anelė Bruniai įsikūrė Tytuvėnuose. Jis čia dirbo vargonininku klebonaujant šviesaus atminimo kunigui R. Mikutavičiui. Mirus žmonai, atsikėlė pas sūnų į Varnius. Čia sulaukė Atgimimo, iki paskutiniųjų gyvenimo metų buvo šviesaus proto, guvus, linksmas. Dažnai sėsdavo prie fortepijono ir komponuodavo dainas. Ypač mėgo kurti pagal poetų tremtinių eiles. Ir dabar jo dainas tebedainuoja Varnių dainininkai senjorai. O jų kūrėjas amžino poilsio sugrįžo į gimtuosius kraštus – į Vismantus, į savo svajonių ir skausmo žemę.

 

 

 

Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 14.