Pagrindinis puslapis Sena Voruta Lietuvos lenkų tautinės sąmonės vystymasis

Lietuvos lenkų tautinės sąmonės vystymasis

Prof. Valerijus Čekmonas

Lenkų kalbos ir lenkų tautinės sąmonės plitimas skirtingose Vilniaus krašto  teritorijose vyko skirtingais būdais ir skirtingomis visuomeninėmis politinėmis sąlygomis. Kiekvieno lenkinimo etapo rezultatai žymūs iki šiol. To pasekmė – pirmiausia aiškūs kalbiniai ir etnopsichologiniai Vilnijos skirtumai, be kurių būtų sunku suprasti lenkų gyvenimo Lietuvoje socialinius, kultūrinius bei politinius pasireiškimus, prognozuoti ateitį ir lenkiškumo išsaugojimo būdus.

I. KAIP žinia, viena iš svarbiausių politinio Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo, o po to ir sujungimo pasekmių buvo didesnės dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėktos katalikų ir stačiatikių kalbinis lenkinimas. Ilgainiui lenkų kalba žemesniųjų gyventojų sluoksnių imta laikyti „ponų“ kalba, o kalbantieji lenkiškai ją laikė pagrindiniu šlėktos požymiu.

„Kaimiečių lenkinimas prasidėjo tik XIX a.“ (H. Turska, „Apie lenkų teritorijų susidarymą Vilnijoje“, 21 psl.) Ekspansija čia buvo kaip lenkų kaimiečių tautinės savimonės augimo rezultatas, o taip pat jų vystymosi stimulas.

Rusinimo politika po padalijimo daug lėmė kaimiečių lenkinimą Vilniaus krašte. Primestas rusinimas jiems buvo svetimas, o tradiciškai „savomis“ laikė lenkiškai kalbančią šlėktą, lenkišką bažnyčią, kurios saugojo Lenkijos istorinę atmintį.

Po padalijimo lenkų kalba tapo labiau prieinama kaimiečiams, kadangi nuskurdusi šlėkta labiau linko į kaimą (ypač ta „tradicinė“, kurios šlėktiškumas nebuvo patvirtintas dokumentais). Šlėktiškos apylinkės, kilusios iš buvusių dvarų, palivarkų, o taip pat vienkiemių, buvo svarbūs lenkų kalbos plitimo centrai, ne mažesni kaip minimi dvarai ir Bažnyčia.

Tautinės lenkų sąmonės augimas paprastai buvo ryškesnis už kaimiečių kalbinį lenkinimą (tas santykis kai kuriose teritorijose išliko iki šiol). Čia pažymėkime, kad sąmonės lenkinimas dažniausiai buvo gaivališkas, tuo tarpu kalbinis lenkinimas buvo ekspansyvaus charakterio ir susikūrė kaip tam tikros Bažnyčios ir jau sulenkėjusių visuomenės sluoksnių spaudimo rezultatas. Tuo jis skyrėsi nuo savaiminio ar kitaip motyvuoto šlėktos kalbinio lenkinimo.

II. KALBINIS lenkinimas etninėje Lietuvoje ir baltarusiškai šnekančioje aplinkoje, kaimiečių dvikalbiame baltarusių – lietuvių paribyje, buvo nevienodas.

1. Lenkų kalba niekada neišstūmė baltarusių kalbos, kaip sau artimos. Todėl teritorijose, kuriose daugiausia buvo šnekama baltarusiškai, nesusidarė lenkiškai šnekančios teritorijos ar salelės

Augant lenkų tautinei savimonei, kalbinis lenkinimas buvo labai savitas. Naujoji kalba imta vadinti „kaimietiška“, „nekultūringa“, „neapdorota“ – apskritai prastų lenkų kalbos pakaitalu.

2.           Lietuvių kalba ant lenkų, baltarusių ir lietuvių ribos iš anksto buvo pasmerkta kaip „tamsuolių“, „kaimiečių“, „nekatalikiška“, „pagonių“ kalba. Aukštesniųjų visuomenės sluoksnių spaudimo „prastai kalbai“ stoka, jos prieinamumas ir artimumas lenkų kalbai sudarė prielaidas lietuvių baltarusinimui.

Teisi buvo H. Turska, rašydama, kad sąmoningas lietuvių nutautinimas XIX amžiuje nebuvo galimas (25 psl.), taip pat, pridurkime, pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Tačiau gausūs niekieno neinspiruoti faktai liudija apie sąmoningą lietuviškai šnekančių gyventojų, iš dalies dvasininkų, sulenkintos šlėktos ir inteligentų lenkomanų spaudimą. Tuo remdamiesi galime tvirtinti, kad su lietuvių tautinio atgimimo pradžia kaimo lenkinimas iš ekspansyvaus perėjo į sąmoningą.

To sąmoningo lenkinimo rezultatas buvo masiško lietuviškai šnekančių gyventojų perėjimo prie baltarusių kalbos pradžia. Šis procesas vertintas kaip natūralus žingsnis pakeliui į lenkų kalbą.

Tačiau, nors ir panaši į lenkų , baltarusių kalba buvo didelis kliuvinys galutiniam perėjimui į lenkų kalbą (žr.1). Todėl baltų – slavų zonos paribyje, taip pat baltarusių kalbos plitimo teritorijoje nesusidarė nė viena lenkų teritorija.

3.           Sąmoningo lenkinimo laikotarpiu į šiaurę nuo baltų – slavų paribio prasidėjo Lietuvos gyventojų etninės dalies perėjimo į lenkų kalbą procesas. Lenkų kalbos plitimo mechanizmai čia buvo daugiausiai tokie patys, kaip ir teritorijoje toliau į pietus. Mums prieinamais duomenimis, lenkomanų spaudimas buvo juntamas visoje etninėje Lietuvoje; kuo toliau į šiaurę, tuo mažiau jis buvo pastebimas.

XV amžiaus pradžioje į šiaurės rytus nuo Kauno pradėjo formuotis pirma lenkiška teritorija Lietuvoje. Jos kilimo mechanizmą aprašė Jakubovskis, kurio straipsnis yra žinomas tik iš citatų. H. Turskos knygoje. Ta teritorija iškilo smulkiosios šlėktos susibūrimo vietoje, taigi jos atsiradimas yra tiesioginė ankstesnio šlėktos lenkinimo ir vėlesnio jos sukaimėjimo pasekmė.

XX amžiaus pradžioje daugiausia susiformavo lenkakalbės teritorijos: Nemenčinės – Buivydiškių (Vilniaus šlėktos susibūrimas, arba „Buivydiškių šlėktos“), Smolensko („Smolensko šlėktos“ susibūrimas), o kiek vėliau – Giedraičių ir Kernavės.

III. PO VILNIAUS KRAŠTO inkorporacijos į Lenkiją prasidėjo prievartinis baltarusiškai ir lietuviškai šnekančių gyventojų lenkinimas. Ikikariniais metais pastebima ir etninio Vilnijos lenkinimo elementų – sėslumas, grynai lenkiška administracija, policija. Tame etape labai paspartėjo lietuvių lenkinimo procesas: į šiaurę nuo Vilniaus, Neries vingyje (net iki Maišiagalos) lenkų kalba pradėjo išstumti ir „prastą kalbą“.

IV. POKARIO metais iš Vilniaus ir Vilnijos išvažiavo arba buvo deportuota beveik visa lenkų inteligentija, Lietuvą paliko ne mažiau kaip 180 tūkst. kaimo gyventojų.

Nustojo egzistuoti Turmanto – Smalvų šlėktos lenkakalbis centras, dauguma šlėktos šeimų iš Baltarusijos – Lietuvos paribio išsikėlė į Lenkiją, iki dviejų trečdalių sumažėjo gyventojų apylinkėse ir „šviesiuose“ (labiau sulenkintų kalbine prasme) Šalčininkų rajono kaimuose.

Vilnius, kaip augantis kultūros, pramonės centras, traukė kaimyninių rajonų gyventojus. Visame Vilniaus krašte nubluko arba galutinai sunyko lenkiškos tradicijos. Teritorijose, kuriose gyveno baltarusiškai šnekantys lenkai, nuo septintojo dešimtmečio prasidėjo jaunimo perėjimas į rusų kalbą. Rusų kalba praktiškai įsitvirtino visame baltarusių – lietuvių paribio vietovėse. Lenkų kalba neblogai išsilaikė iki dabartinių laikų Vilniaus krašto dalyje už Vilnios, atskirtose salelėse, Trakų rajono teritorijoje, prie Gaidės, Ignalinos rajone, atskirose šeimose prie Jezioros iki Drūkšių ežero. Nežymi Lietuvos lenkų dalis, daugiausia vidutinioji ir jaunesnioji karta, moka lietuvių kalbą. Lietuvos lenkams lituanizacija negresia.

V. SU KRAŠTO kalbine istorija glaudžiai susiję lenkų tautinės sąmonės, vietos gyventojų reikalai. Laikotarpis, kai LDK Šiaurės Rytų Žemėse atsirado tautinė sąmonė, prasidėjo po Lenkijos padalijimo.

Lenkų šlėktos savimonė rėmėsi kompleksu supratimų: katalikų tikėjimu, šlėktiškumo pojūčiu, vietine kilme (tuteiše). Lemiamą religijos vaidmenį tautiniam išlikimui galima pailiustruoti Lietuvos totorių pavyzdžiu. Jie išsilaikė kaip etninė grupė, nors jau XVI a. pradėjo kalbėti lenkiškai arba baltarusiškai.

Šlėktos tautinė savimonė priklausė nuo kalbos, kurią vartojo. Tautybės atžvilgiu sąmoningiausia buvo lenkiškai kalbanti šlėkta. Tuo tarpu aktyviausi lenkomanai (XIX a. pab. – XX a. pr.), kilę iš lietuviškų šeimų, savęs nesutapatino su etniniais lenkais. O Žemaitijoje dar XX a. viduryje daugeliui smulkiosios šlėktos atstovų „būti lenku“, be lenkų kalbos mokėjimo, visų pirma dar reiškė „būti šlėktiškos kilmės“, „būti kultūringu“, „ne kaimiečiu“.

XIX a. pabaigoje lenkiškai šnekančios šlėktos tautinė sąmonė ne tik susiformavo, bet ir rado vietą kraštiečių ideologijoje. Bendrai ją galima charakterizuoti žodžiais „Lietuva! Tėvynė mano!“

„Kraštiečių“ sąvoka susideda iš didžiavimosi savo kilme, dažniausiai lietuviška, krašto patriotizmo, pagarbos lenkų literatūrinei ir šnekamajai kalbai (dar Janas Sniadeckis ją apibūdino kaip „mūsų lietuvių kalba“). Žodis „lietuvis“ krašto ideologijoje buvo vartojamas dvejomis reikšmėmis: Mickevičiaus, t. y. autochtoninė „tuteišy“; „lietuvis“ tikrasis.

Krašto ideologijos elementai buvo charakteringi Lietuvos lenkakalbei šlėktai, atsispindėjo pagarboje Unijai, lenkų kalboje ir kultūroje, suprantant lenkų elemento svarbą lietuviškoms tradicijoms.

Krašto ideologija liko praeityje, pravedus demarkacinę liniją tarp „Kauno Lietuvos“ ir „Šiaurės Rytų Lenkijos“. Atrodė, kad trumpam, o tapo ilgam.

1. Pietinėje baltų – slavų paribio dalyje, Baltarusijos teritorijoje, mūsų duomenimis, liko reliktai kaimiško sąmoningumo, neturinčio liaudiško elemento – „My tuteišyje, polskaj viery“; „my tuteišyje, ruskaj viery“.

Tikybos, kaip pagrindinio tautybės pažymio, reikšmę galima apibūdinti savimonės pavyzdžiui: „my tuteišyje, ale poliaki“ (Voronovo kaimas Baltarusijoje, Šalčininkų rajonas Lietuvoje). Šis apibrėžimas visiškai galėjo vėliau evoliucionuoti iki apibrėžimo „My tuteišyje poliaki“.

Baltarusiškai šnekančios Lietuvos pietuose tautinė sąmonė ryškiausia vadinamųjų „šviesių“ (šlėktos ir „prie“ šlėktos) apylinkėse, kurių gyventojai neblogai kalba lenkiškai. Remdamiesi tuo, galime daryti išvadą, kad visoje šioje teritorijoje lenkų tautinio sąmoningumo lygis lieka kareliacijoje su lenkų kalbos mokėjimo lygiu, o tai reiškia, kad katalikų tikyba matyt nustojo būti vienintelis lenkų tautinės sąmonės požymis.

   Apibrėžimas „tuteišyje poliaki“, „tuteišyje“ suprantamas labai apibendrintai, skirtingai negu „etniniai lenkai“, „lenkai iš Lenkijos“. Pačių apibrėžimas „My paliaki, ale havarim pa prostu“ savyje slepia „tuteišio“ žymę. „Tuteišio“ jausmas padeda turtingas baltarusių folkloras. Kartu vietos gyventojai „prastos“ kalbos netapatina su baltarusių kalba.

Lenkų kalba lenkams, kalbantiems baltarusiškai, rodo išprusimą, kultūringumą, „turtingumą“. Savo lenkų kalbą laiko sugadintą, netaisyklingą; daugelis iš jų „prastą“ kalbą laiko liaudiška ir gaivališka lenkų kalbos atmaina, nors struktūriniai skirtumai visuomet jų įsisąmoninami.

Paprastai „šviesių“ kaimų gyventojai ryžtingai atmeta savo lietuvišką praeitį. Noriai pasakoja, kad lietuviškai kalbėjo seneliai iš kaimų, bet ne iš jų. Lietuvių kalbos mokėjimas praeityje paprastai aiškinamas remiantis bendromis istorinėmis tradicijomis („Lietuva su Lenkija visuomet buvo viena“).

Be to, baltarusiškai kalbančių lenkų savimonę galima apibūdinti kaip „gaivališkai kraštietišką“.

2. Viena iš Lietuvos tautinio atgimimo savybių buvo tai, kad daugeliui lietuvių kalba tapo prielaida tautybei apibūdinti. Ypač tai padėjo sąmoningo lenkinimo pradžiai, kadangi lenkomanai visus baltų – slavų paribio katalikus laikė tiesiog lenkais. Jų laikymas lietuviais kalbiniu pagrindu jiems buvo nepriimtinas dėl šių priežasčių: daugeliui kalba iš viso nebuvo tautiškumo požymis, kiti gi lietuvių kalbą traukdavo kaip nekatalikišką kalbą. Tuo tarpu patys „lenkų“ tikybos lietuviai irgi ne visuomet lietuvių kalbą laikė tautybės požymiu. Tai iš dalies aiškinama sąlyginiu lengvumu, kokiu jie ėjo į baltarusių kalbą.

Kaip pasakoja vietos gyventojai, sąmoningo ir ypač prievartinio lenkinimo laikotarpiu lietuvių gyvenamo baltų – slavų paribio dalyje įsitvirtino tautinė savimonė. To dėka lietuvių kalbos vartojimo tradicija daugelyje šio regiono vietovių išsilaikė iki šiol.

Gyventojai, šnekantys tik lietuviškai, mūsų tyrimais, savo autochtoniškumą laiko grynai lenkišku. Tai rodo dažnai šiuose regionuose išgirstamas posakis: „Mes nuo amžių, nuo tėvų ir prosenelių esame lenkai; čia visuomet buvo Lenkija, nuo neatmenamų laikų, nuo Jogailos; čia visuomet buvo lenkai“ (turimos galvoje ikikarinės sienos).

Tas liudija, jog lietuviškai kalbančių lenkų dauguma save tapatina su etniniais lenkais. Savo lenkų kalbą jie traktuoja kaip „prastą lenkų kalbą“, neliteratūrinę lenkų kalbą, be abejo, ją apibrėžia kaip baltarusių kalbą.

Čia ryžtingai atmetama lietuviakalbė praeitis, kaip ir prastakalbė. Galime tvirtinti, kad apskritai lenkiškai šnekančių lenkų krašto ideologijos Lietuvoje elementas yra labai silpnas arba ir visiškai nejaučiamas.

4. Tvirtas Lietuvos lenkų lenkiškumo elementas yra lietuvių kalbos laikymas žemo prestižo kalba. Asmeniniai motyvai gali būti įvairūs (priekaištai, kad nemalonus skambesys, sunkus, „tamsus“ ir „niekam nereikalingas“). Tačiau nesunku įsivaizduoti, kad tokia buvo III – V dešimtmečių vyresniosios kartos nuomonė, tačiau kitos kartos tai paveldėjo kaip tradicinio lenkiškumo elementą.

Abejingiausi lietuvių kalbai lieka žemo tautinio sąmoningumo vidutiniosios ir jaunesniosios kartos atstovai. Tie žmonės iš esmės ėmė kalbėti rusiškai ir save tapatina veikiau su rusais nei su lenkais.  VI POKARIO laikotarpiu krašto ideologija beveik išnyko. Lenkiškai šnekančios tautybės inteligentijos ideologija nieko bendro neturėjo su krašto ideologija, netgi su tradicine kaimo ideologija. „Tuteišo“ tautinius jausmus užgoždavo mokykloje. Lenkų inteligentijos  Lietuvoje atstovai apibrėžimą „tuteišy“ supranta kaip žeminantį ir griaunantį jų tautinį tapatumą. Formulę „Lietuva! Tėvynė mano!“ jie supranta kaip lenkiško elemento patvirtinimą etninėje Lietuvoje.

Moksliniai lietuviškos lenkų kilmės įrodymai esą teorinis lituanizacijos pagrindas.

* * * 

Tai , kas anksčiau pasakyta, būtų galima apibūdinti formule „Lenkija! Tėvynė mano!“, kurioje slypi tapatumo su etniniais lenkais idėja/

Šis supratimų rinkinys tapo teoriniu ir idėjiniu Lietuvos lenkų atgimimo pagrindu. Per masines informacijos priemones, diskusijas ir ginčus daro didelę įtaką daugeliui Lietuvos lenkų.

„Voruta“  Nr. 15 (18) 1990 m. gruodis, p. 7

Naujienos iš interneto