Pagrindinis puslapis Sena Voruta Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Liudvikas Stanišauskas (1890-1920)

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Liudvikas Stanišauskas (1890-1920)

Lietuvos kariuomenės 90-ečiui

Mano prosenelio Liudviko tėvai Ona Butėnaitė, Motiejaus (1850 07 27-1929 03 21) ir Simonas Stašauskas, Prano (~1860-1913 09 14) susituokė 1881 m. sausio 18 d. Alytaus apskr. Alovės parapijos bažnyčioje. Santuokos akte nurodyta, kad Simonas Stašauskas yra iš Geiščiūnų palivarko, Nemunaičio parapijos. Jam 21-eri metai (taigi turėtų būti gimęs apie 1860 m.). Jo tėvai kilę iš valstiečių – Pranas Stašauskas ir Petronėlė Danevičiūtė. Geisčiūnų palivarkas (daugiau kaip 30 ha žemės) tuo metu priklausė Nemunaičio parapijos klebonui, ir ten Simonas Stašauskas galėjo tarnauti už berną, arba jo tėvai galėjo būti išsinuomavę dalį žemės iš klebono tame palivarke. Kad S. Stašauskas buvo neturtingas, rodo faktas, jog po santuokos apsigyveno Butrimiškių kaime, kur žmona turėjo tik 1,5 dešimtinės žemės, be to buvo apie 10 metų už jį vyresnė. Galima manyti, kad S. Stašauskas, Prano, buvo atvykęs iš Užnemunės, juolab, kad Stašauskų pavardė dešinėje Nemuno pusėje užtinkama tik prie Trakų, o Užnemunėje – Seirijų ir Miroslavo valsčiuose, taigi visai netoli Nemunaičio ir Alovės parapijų.
Liudvikas Stašauskas gimė 1890 m. birželio 5 d. (sen. st. – aut. past.) Alytaus apskrityje, Alovės valsčiuje, Butrimiškių kaime, neturtingų ūkininkų šeimoje. Turėjo 3 seseris:
Ieva Stašauskaitė (1882 m. kovo 6 d. – ?). Kada ji ištekėjo ar mirė, duomenų nepavyko rasti.
Anelė Stašauskaitė (1887-1901 m. rugpjūčio 3 d.).
Marija Stašauskaitė (1894 m. spalio 2 d. – 1910 m. rugpjūčio 16 d.).
Iki 1913 m. pavardė visur buvo rašoma Stašauskai (net ir S. Stašausko, mirusio 1913 m. rugsėjo 14 d., mirimo akto įraše nurodyta pavardė – Stašauskas , tačiau viename 1913 m. lapkričio 21 d. dokumente, susijusiame su žemės nuosavybe, pavardė nurodoma dviguba: Ona Stašauskienė-Stanišauskienė. O 1916 m. Liudviko santuokos liudijime ir visuose kituose vėlesniuose dokumentuose jau rašoma – Stanišauskas. Šiandien galima tik spėlioti, kokios buvo pavardės pakeitimo priežastys: rašiusių valdininkų aplaidumas, neatidumas, neišmanymas ar pan. Kaip žinoma, sąlygos tam buvo palankios: asmens ir kiti dokumentai tuo metu buvo rašomi ne lietuvių kalba dažniausiai lietuvių kalbos nemokančių ar mažai ją mokančių asmenų. Yra žinoma, kad dėl panašių priežasčių buvo iškreipta nemažai lietuvių pavardžių. Abu pavardės variantai – Stašauskas ir Stanišauskas – vertinant juos kalbiniu požiūriu yra tos pačios kilmės: jie kilę iš krikščioniško vardo Stanislovas.
Pagal žmonių pasakojimus, Liudvikas Stanišauskas buvo neraštingas, eidavo dirbti pas turtingesnius parapijos ūkininkus ir į Butrimiškių dvarą, nes tėvai turėjo tik 3 dešimtines žemės ir gyveno neturtingai. Troba buvo dūminė, kartu su tvarteliu, kluonas nemažas, bet jo sienos – iš plonų rąstelių. Sulaukęs šaukiamojo amžiaus Liudvikas į carinę kariuomenę nepaimtas, nes po tėvo mirties buvo šeimos maitintojas: rūpinosi mama ir seserimi, o nepriklausomos Lietuvos laikais į kariuomenę išėjo savanoriu – matyt, tikėjosi gauti žemės.
1916 m. liepos 26 d. Liudvikas Stanišauskas susituokė su Ieva Sabaityte, Andriaus (1893 06 15-1974 04 24), kilusia iš Butrimonių valsčiaus, Pivašiūnų parapijos, Klydžionių kaimo.
1918 m. spalio 25 d. jiems gimė sūnus Vincas Stanišauskas, o jo gimimo vieta taip pat nurodyta Klydžionių kaimas.
1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvą, jaunai valstybei karo pavojus grėsė iš visų pusių, nes kaimyninės šalys – Sovietų Rusija, Vokietija, Lenkija – turėjo grobikiškų siekių. Reikėjo skubiai kurti kariuomenę. Gruodžio mėn. Sovietų Rusijos Raudonosios armijos karinės pajėgos ėmė artėti prie Lietuvos. Gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė atsišaukimą į tautą, kviečiantį Lietuvos piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti Lietuvos laisvę:
„Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.
Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant: Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!
Lietuva pavojuje!
Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.
Tat ginkim Lietuvą! Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.
Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą.
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“
Buvo pažadėta, kad Lietuvos vyriausybė duos kiekvienam savanoriui išlaikymą ir 100 markių algos mėnesiui. Be to, kiekvieno savanorio šeimynai, jų išlaikomai, mokės kas mėnesį po 50 markių.
1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine.
1918 m. gruodžio 18 d. iš Vilniaus į Alytų atsikėlė 1-asis pėstininkų pulkas. Pulkui vadovavo karininkas Jonas Galvydis-Bykauskas. Jame buvo 25 karininkai, 3 karo valdininkai, 1 karo gydytojas ir 32 kareiviai. Alytuje pulkas užėmė medines kareivines dešiniajame Nemuno krante. Nuo gruodžio 21 d. pulko karininkai buvo siuntinėjami į Dainavos krašto parapijas, kad paragintų jaunimą stoti į Lietuvos krašto apsaugą. Pulkas pradėjo sparčiai augti, nes savanoriai į Alytų pradėjo eiti dideliais būriais: gruodžio 27 d. atvyko 51 savanoris, 28 d. – 29 savanoriai, 29 d. – 55 savanoriai, 30 d. – 50 savanorių, 31 d. – 73 savanoriai, 1919 m. sausio 1 d. – 46 savanoriai; ir toliau kasdien atvykdavo nemažomis grupelėmis. Į kariuomenę stojantieji savanoriai turėjo pasirašyti tokį pasižadėjimą: „Aš …, čia pasirašęs …, kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo …, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaipo pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos „…“ pulką ir pasižadu nesigailėdamas savo sveikatos nė gyvasties ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę“.
1918 m. gruodžio 31 d. krn. J. Galvydis-Bykauskas buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku ir išvykęs į Kauną. Jį pakeitė krn. Kazimieras Ladyga, o nuo 1919 m. vasario 4 d. pulkui vadovavo krn. Antanas Juozapavičius, iki tol buvęs pulko vado padėjėjas.
Liudvikas Stanišauskas 1919 m. sausio 6 d. Alytuje savanoriu įstojo į 1-ąjį pėstininkų pulką ir buvo paskirtas į 5-ąją kuopą. Tą dieną dar 13 dzūkų vyrų pasiryžo ginti Tėvynę ir tapo savanoriais. Savanoriai buvo skubiai mokomi karinių dalykų. Trūko aprangos ir maisto, ginklai buvo rusiški, 1891 metų sistemos šautuvai, be durtuvų, kuriems trūko šovinių. Dauguma kareivių dėvėjo ne batus, o klumpes ir nagines. Tik vasario mėn. pradžioje buvo gauta kareiviškų batų, o vietos kepurininkas pasiuvo kariams apie 800 kepurių su geltonais lankeliais. Savanoriai nešiojo ant kairės rankovės virš alkūnės tautiškų spalvų trikampius.
Alytuje buvo ir vokiečių įgula: 169 apsaugos brigados 14-asis savanorių pėstininkų batalionas, husarų eskadronas ir artilerijos brigada – 4 baterijos, po 4 pabūklus kiekvienoje. Vokiečių kareiviai buvo užėmę kareivines kairiajame Nemuno krante. Abi jų dalys buvo mažos ir nedrausmingos. Santykiai tarp lietuvių ir vokiečių buvo įtempti, nes vokiečių kareiviai savivaliavo, plėšikavo ir skriaudė gyventojus.
Vasario pradžioje 1-ajame pėstininkų pulke jau buvo apie 600 savanorių. I batalione buvo 1-oji ir 2-oji kuopos bei kulkosvaidžių kuopa. Batalionui vadovavo krn. Ignas Musteikis. Kulkosvaidžių kuopa turėjo du sunkiuosius kulkosvaidžius. II batalione buvo 5-oji, 6-oji ir 7-oji kuopos. Kulkosvaidžių neturėjo. Batalionui vadovavo krn. Pranas Tamašauskas; 5-osios kuopos vadas – krn. Vladas Skorupskis. 1-oji, 2-oji, 5-oji, ir 6-oji kuopos buvo maždaug vienodo pajėgumo – apie 80-90 kareivių kiekvienoje. 7-oji kuopa buvo dar tik steigiama, teturėjo apie 30 neapmokytų ir neginkluotų savanorių. Dar buvo apie 30 savanorių mokomoji kuopa, ryšių būrys ir ūkio kuopa. Pulko dešiniajame sparne sargybą ėjo vokiečių kareiviai. Krn. Petro Genio vadovaujama 1-oji kuopa saugojo barą Švobiškės-Domantonys-Venciūnai. Krn. Antano Žemaičio vadovaujamai 2-ajai kuopai vasario 9 d. išėjus į Prienų-Jiezno barą, pulke beliko tinkamos kautynėms tik 1-oji, 5-oji ir 6-oji kuopos.
Vasario pradžioje su vokiečių įgulos vadovybe buvo sutarta bendromis jėgomis saugoti Alytų nuo galimo Rusijos kariuomenės puolimo, tačiau santykiai su vokiečiais buvo nedraugiški, kartais grėsdavo net ginkluotais susirėmimais. 1-asis pulkas turėjo saugoti ir ginti barą į šiaurę nuo geležinkelio linijos Alytus-Varėna, o vokiečiai – į pietus nuo tos geležinkelio linijos. 1-ojo pulko sargybos stovėjo ruože: Švobiškės-Domantonys-Venciūnai-Ulyškiai; visos buvo nukreiptos į rytus. Kiti sargybos būriai Padvariškėse ir Norgeliškėse buvo nukreipti į šiaurės rytus. Vokiečių užtvaros buvo Poteronyse, Alovėje, Butrimiškėse ir toliau į pietus. Taip pat vokiečiai turėjo saugoti geležinkelio ir Kaniūkų tiltus per Nemuną. Alytaus vokiečių karių įgula saugojo ir Merkinės-Perlojos kryptį (žr. schemą Nr. 1).
Vasario pradžioje buvo gauta žinių apie Raudonosios armijos (RA) pajėgas, kad Alytaus kryptimi žygiuojanti 700 kareivių vora, turinti 15 kulkosvaidžių ir 4 lengvas patrankas. Raudonarmiečių žygio tikslas buvo pulti Alytų, nes jie tikėjo, kad jiems padėsią vokiečių spartakininkų (spartakininkais Lietuvoje buvo vadinami vokiečių kariai, pasinešę į komunizmą, bolševikų simpatikai – aut. past.) sukilimai Alytuje ir Kaune. Be to, jie buvo numatę panaudoti Suvalkijos mažažemius valstiečius ir darbininkus ir sukelti neramumus užnugaryje. Vasario 10 d. Alytuje vyko 1-ojo pulko vadovybės ir vokiečių brigados štabo pasitarimas dėl bendrų veiksmų prieš įsibrovėlius priešus. Pasitarimas vyko nesklandžiai. Iškilus bendros vadovybės klausimui, pasitarimas buvo atidėtas, vėliau jis visai neįvyko. Lietuviai ir vokiečiai nepasitikėjo vieni kitais. 1-asis pulkas ruošėsi miestą ginti savo jėgomis. Sprendžiant gynybos klausimą, daug rūpesčių kėlė ir šaudmenų trūkumas. Pulkas turėjo rusiškus šautuvus, bet labai mažai rusiškų šovinių. Vokiškų šovinių turėjo daugiau, bet neturėjo vokiškų šautuvų. Atgabenti šautuvų iš Kauno buvo pasiųstas krn. Pranas Gladutis. II bataliono apginklavimas ir kitų perginklavimas turėjo vykti vasario 12 d. Gynimosi planas buvo paremtas tuo, kad ligi vasario 13 d. suskubs kuopų kareivius apginkluoti ir vasario 13 d. jie galės išsidėstyti bare. Pirmasis krn. A. Juozapavičiaus sprendimas buvo toks: „12 vasario 1919 m. Alytus. 2 bataliono vadui. Paliepimas. Rytoj vasario 13 d. 8 val. ryto 5 kuopa turi išeiti užėmimui fronto nuo kaimo Takniškiai ligi kaimo Vaidaugai; šie kaimai į šiaurės rytų pusę nuo Alytaus. 5 kuopa turi būti 10 val. kaime Vaidaugai; 10 val. ryto kaime Vaidaugai būsiu ir aš ir smulkiau nurodysiu, kaip užimti frontą. Vienas būrys 6 kuopos 10 val. turi užimti kaimą Ulyškiai, kuris yra į rytus nuo Alytaus; šiam būriui į kaimą Vaidaugai eiti nereik. 5 ir 6 kuopų vadams iš ryto 6 val. išsiųsti nuo būrio po 4 butininkus. 5 kuopa išsiunčia butininkus į kaimą Medukštą, Vaidaugai ir Takniškiai, 6 kuopos būrys išsiunčia butininkus į kaimą Ulyškiai. Būrys 6 kuopos turi laikyti ryšį su vokiečiais, stovinčiais kaime Poteronys. E. 1 pėst. pulko vado pareigas karininkas A. Juozapavičius“. Šio sprendimo esmė buvo tokia: sustiprinti 5-ąja ir 6-ąja kuopomis saugomą liniją ir gintis, paliekant rezerve 7-ąją kuopą ir mokomąją komandą. Tačiau šio plano vykdyti neteko. Buvo atsisakyta ir numatyto gynimosi plano. Šautuvus pulkas gavo vasario 12 d. labai vėlai, apie 20 val. Tuo laiku, apie 20 val., raudonarmiečiai ir pradėjo pulti lietuvių ir vokiečių sargybinius. Alytų puolė RA Pskovo divizijos II brigados 3-iasis ir 4-asis šaulių pulkai, kuriuose buvo maždaug po 1000 karių. 3-čiasis šaulių pulkas puolė pagal plentą Varėna-Alytus. Į šiaurę nuo RA 3-iojo šaulių pulko puolė 4-asis šaulių pulkas. Puolančiųjų jėgų daugumą raudonarmiečiai nukreipė prieš lietuvių karius. 1-ojo pulko kuopos buvo paskubomis perginkluojamos. Atvežti iš Kauno vokiški šautuvai buvo 1888 m. modelio, kitaip užtaisomi negu rusiški. Jais naudotis kareiviai visai nebuvo įpratę, ir kautynių metu vadams teko ne vienam kareiviui užtaisyti šautuvą ir mokyti šaudyti. Tai labai silpnino kareivių kovingumą, gadino jų nuotaiką. Perginkluotos ir naujai apginkluotos kuopos tuoj išvyko į paskyrimo vietas. 1-asis pulkas telefono ryšio su fronto linijos daliniais neturėjo, turėjo tik vokiečiai, tad ir žinių buvo galima gauti tik iš vokiečių štabo. Apie užpuolimą sužinota iš vokiečių husarų pulko štabo. Gauta žinių, kad lietuvių karių užtvaros iš Ulyškių kaimo pasitraukė, vokiečiai skundėsi, kad jų kairiajam sparnui gresia apėjimas. Vasario 13 d. 1 val. 55 min. iš vokiečių brigados viršininko buvo gauta žinių, kad jų kariai iš Poteronių kaimo atsitraukė į Kaniūkų kaimą, lietuvių kariai gynėsi Švobiškėse kiek galėjo, bet turėjo pasitraukti prieš puolančių raudonarmiečių didesnę jėgą. 2 val. 7 min. iš raitelio gauta žinia, kad 1-ojo pulko 1-oji ir 6-oji kuopos užima frontą prieš Venciūnus ant plento, vyksta susirėmimai su rusais, yra sužeistų kareivių, kad Kaniūkų kaimą vokiečiai apleido ir šį kaimą užima rusai. Ryšys su vokiečiais nutrūko. Kiek vėliau kareivinių rajone pasirodė lauko postų sargybiniai, kurie papasakojo, kad raudonarmiečiai puolė didelėmis grupėmis, o vokiečiai yra apleidę savo pozicijas ir pasitraukę. Pavojus grėsė iš dešinės pusės. Pulko vadas krn. A. Juozapavičius pasiuntė 5-ąją ir 6-ąją kuopas plentu į rytus, kad pridengtų Alytų nuo raudonarmiečių puolimo, o pats išskubėjo į barą. Išvykdamas į barą, operacijos vadovavimą pavedė 1-ojo pulko štabo viršininkui krn. Juliui Čaplikui, o su savimi pasiėmė tik keletą mokomosios komandos kareivių ir vieną kulkosvaidį be stovo. Drauge su pulko vadu vyko karininkai Ignas Musteikis, Aleksandras Svilas ir Antanas Povilaitis. Ryšiams palaikyti su pulko štabu paėmė dar kelis karius raitelius. Krn. A. Juozapavičius ryžosi pats vietoje išsiaiškinti susidariusią padėtį, jei galima apeiti puolančių priešininkų sparną, suduoti jiems smūgį ir užkirsti plentu puolantiems raudonarmiečiams kelią. Rogėmis jis nuvyko į Venciūnų kaimą, kur susitiko su 1-osios kuopos vadu krn. P. Geniu. Iš Švobiškių kaimo lietuvių užtvara jau buvo pasitraukusi. Netrukus užtvara pasitraukė ir iš Domantonių kaimo. Naktis buvusi labai tamsi, snigo. Sutelkę tik apie 40 karių, jie pradėjo žygį iš Venciūnų kaimo į priešo užnugarį, per laukus išėjo į plentą Alytus-Varėna. RA kariai jau buvo praėję pro tą vietą, tad atsidurta jų užnugaryje. Krn. A. Juozapavičiui įsakius, būrys pradėjo žygiuoti plentu Alytaus link. Nepriėjus plento kryžkelės, prie Poteronių kaimo buvo pastebėta ant plento daug rusų kareivių. Suguldę savo kareivius aukštumėlėje ant plento, mūsiškiai apšaudė priešus. Jų pusėje kilo sąmyšis ir triukšmas. Paskui pasigirdo komandos, ir raudonarmiečiai pradėjo pulti. Lietuvių kariai turėjo nedaug šovinių, o be stovo kulkosvaidis sugedo, mūsiškių ugnies smūgis buvo per silpnas, kad sukeltų paniką tarp priešo kareivių. Teko trauktis atgal į Alytų (žr. schemą Nr. 2). Padalinys grįžo į Alytų auštant vasario 13 d. Mieste jau tratėjo šūviai.
Tuomet, kai 1-ojo pulko vadas su karininkais išvyko, krn. J. Čaplikas pasiuntė žvalgybą į Takniškių kaimą. 6-oji kuopa, krn. Vinco Šaudzio vadovaujama, buvo pasiųsta remti priešakinius dalinius dešiniajame sparne, plento kryptimi. 5-oji kuopa, krn. V. Skorupskio vadovaujama, užėmė kalnagūbrius į rytus nuo kareivinių ir miško. Su 5-ąja kuopa vyko drauge ir II bataliono vadas krn. Pr. Tamašauskas. Pulko adjutantas krn. Vaclovas Žadeika su vienu raiteliu buvo pasiųstas į dešinįjį sparną ištirti, kur yra ir ką veikia vokiečių daliniai. 5-oji ir 6-oji kuopos buvo atžygiavusios netoli Venciūnų kaimo. Krn. V. Šaudzis buvo išjojęs į Venciūnų kaimą, kur rado pulko vadą krn. A. Juozapavičių. Kai RA kariai pradėjo pulti Venciūnus, krn. A. Juozapavičius įsakė krn. V. Šaudziui užkirsti kelią plentu puolantiems raudonarmiečiams ir nurodė, kurią vietą užkirsti. Kai krn. V. Šaudzis sugrįžo prie kuopos ir pradėjo vykdyti gautąjį uždavinį, pasirodė, kad raudonarmiečiai jau pirmiau yra pasiekę kalnagūbrį, kurį jis su kareiviais turėjo užimti. 5-oji ir 6-oji kuopos gynėsi vietoje prie miškelio. Betgi raudonarmiečiai apėjo 5-osios ir 6-osios kuopų dešinįjį sparną ir privertė jas trauktis; kuopos traukėsi į Alytų, paskui į Nemuno kairįjį krantą (žr. schemą Nr. 3).
Krn. V. Žadeikai pavyko išsiaiškinti, kad Kaniūkų kaime vokiečių nebėra ir kad vokiečiai Kaniūkų kaimo nesistengė ginti, o tik trumpam čia buvo sustoję, paskui pasitraukė iš Alytaus kareivinių Seirijų link. Traukiantis vokiečiams, tarp jų buvo nukautų ir sužeistų. Dalies sužeistųjų net nesuskubo evakuoti, juos paliko Alytaus ligoninėje. Kodėl vokiečiai pasitraukė, neaišku.
Tuomet krn. J. Čaplikas pasiuntė krn. Zenono Gerulaičio vadovaujamą mokomąją kuopą (apie 30 kareivių) užimti Kaniūkų plento tiltą per Nemuną ir neleisti RA karių į kairįjį Nemuno krantą. Kuopa iki tilto nepriėjo, nes tiltą jau buvo užėmę raudonarmiečiai ir, perėję į kairįjį Nemuno krantą, veržėsi į Alytų. Krn. Z. Gerulaičiui sustiprinti buvo pasiųsta 30 kareivių iš 7-osios kuopos ir įsakyta laikytis kiek galima ilgiau prie kapinių kairiajame Nemuno krante. Tačiau greitai ir iš ten reikėjo trauktis.
Padėtis fronte darėsi įtempta. Nuo Takniškių kaimo, kur pirmiau buvo ramu, pradėjo pulti raudonarmiečiai. Kai jau visai prašvito, buvo panaudotas visas 1-ojo pulko rezervas, o raudonarmiečiai be perstojo vis puolė. Buvo susigriebta vežti pulko turtą į Likiškių kaimą. Anksčiau pulkas turto neevakavo, nenorint sukelti panikos tarp žmonių, esą jis apleidžia Alytų. Transporto priemonių buvo mažai, ir viską išvežti iš karto nebuvo galima. Kareivinėse liko nemažai šautuvų, tik pulko ligoninė suskubo išgabenti vertingesnį turtą ir visus sužeistuosius bei ligonius. Mieste prasidėjo šaudymas.
Tuo metu su karininkais ir kareiviais grįžo 1-ojo pulko vadas krn. A. Juozapavičius. Kareivinės jau buvo raudonarmiečių apšaudomos, taip pat ir tiltas per Nemuną. Matydamas beviltišką padėtį, krn. A. Juozapavičius ryžosi gelbėti ginklus, kurie buvo gauti išvakarėse. Tie ginklai buvo neįkainojamas turtas. Bandant prasiveržti per tiltą su dviem ginklų prikrautais vežimais, krn. A. Juozapavičius buvo priešų nukautas. Tai nutiko vasario 13 d., apie 8 val. ryto. Antanas Juozapavičius buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka.
1-asis pėstininkų pulkas pradėjo trauktis. Tie, kurie perėjo tiltą, pasitraukė Simno link, o vėliau į Marijampolę. Vadovaujant krn. J. Čaplikui, į Marijampolę atžygiavo 10 karininkų ir 150 kareivių. Kairiojo sparno daliniai, kurie perėjo per užšalusį Nemuną, pasitraukė pro Balbieriškį Prienų link ir vasario 13 d. Jiezne prisijungė prie krn. Stasio Zaskevičiaus vadovaujamo husarų dalinio. Į Jiezną pasitraukė 12 karininkų ir 245 kareiviai. Jiems vadovavo II bataliono vadas krn. Pr. Tamašauskas. Kautynėse žuvo 1 karininkas ir keletas kareivių, apie 20 kareivių pateko į raudonarmiečių nelaisvę, kai kurie vėliau iš jos pabėgo.
Naktį iš vasario 14 į 15 d. prie Alytaus atvažiavo šarvuotas vokiečių traukinys su pėstininkais ir daugiau naujų vokiečių dalinių. Atvyko čia ir viena 1-ojo pulko kuopa. Drauge su vokiečiais ji puolė ir atsiėmė Alytų, vėl pastatė sargybas Domantonių-Venciūnų-Ulyškių riboje. Bolševikų pastangos užimti Kauną ir nuversti vyriausybę žlugo. RA Pskovo divizijos daliniai užėmė barą Lyda-Varėna-Perloja-Daugai-Stakliškės-Jieznas-Žąsliai-Pagelažiai-Bugonys. 1-ojo pulko sargybiniai šio fronto ruože buvo į rytus nuo Alytaus: Poteronyse, Švobiškėse, Domantonyse, Venciūnuose, Ulyškiuose. Pulko kareiviai ėjo sargybą, gynė miestą nuo įsiveržimų, rengėsi didesnėms kovoms.
1919 m. kovo 4 d. 1-ojo pulko 5-osios kuopos 25 kareiviai, tarp jų ir Liudvikas Stanišauskas, buvo nusiųsti į tarnybą Kalvarijos miesto komendanto žinion.
Nuo 1919 m. kovo 4 d. iki liepos 23 d. Liudvikas Stanišauskas tarnavo Kalvarijos komendantūroje (intendantūroje), o nuo liepos 24 d. iki gruodžio 7 d. tarnavo Marijampolės karo komendantūros kuopoje. Tarnaudamas šioje komendantūroje dirbo valdiškus darbus, ėjo sargybą palaikant tvarką mieste, gaudė plėšikus, saugojo valdišką turtą ir sandėlius, rugpjūčio 15-18 dienomis lydėjo areštuotus nusikaltėlius į Kauno kalėjimą, spalio 20-23 dienomis vyko į Veiverius kareivių mobilizacijos reikalais. 1919 m. rugpjūčio 27 d., vadovaujami krn. Juozo Kalėdos, 19 komendantūros kareivių, tarp jų ir L. Stanišauskas, kartu su I atsargos batalionu, kuriam vadovavo krn. Antanas Kemėžis, išvyko į frontą ties Seinais su lenkais. Rugpjūčio 28 d. L. Stanišauskas dalyvavo mūšyje užimant Seinus. Kautynėse su lenkais buvo sužeisti 32 kareiviai, 17 dingo be žinios. Į Marijampolę grįžo rugsėjo 7 d. 1919 m. lapkričio 1 d. 40 Marijampolės komendantūros kareivių, tarp jų ir Liudvikas Stanišauskas, vadovaujamų krn. J. Kalėdos, išvyko į Lazdijus Seinų komendanto žinion saugoti demarkacinę Lietuvos – Lenkijos liniją. Iš Kapčiamiesčio gruodžio 5 d. sugrįžo į Marijampolę. Gruodžio 7 d. L. Stanišauską kartu su dar 21 kareiviu iš Marijampolės komendantūros išsiuntė Kauno Etapo komendanto žinion, kur jis tarnavo iki 1920 m. vasario 9 d.
Nuo 1920 m. vasario 10 d. L. Stanišauskas tarnavo 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulke, 2-ojoje kuopoje. Vasario 21-23 d. 6-ojo pulko 2-ojoje kuopoje jis dalyvavo malšinant bolševikų agitatorių suorganizuotą Kauno įgulos Panemunėje stovinčių Artilerijos pulko ir II atsargos bataliono ginkluotą kareivių sukilimą, kurio tikslai buvo pasinaudojus sunkia ekonomine ir politine Lietuvos padėtimi nuversti vyriausybę ir sugriauti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Kad L. Stanišauskas tikrai buvo neraštingas galima spręsti iš 6-ojo pėstininkų pulko 2-osios kuopos kareivų algų išmokėjimo už 1920 m. vasario mėn. antrą pusę vardinio sąrašo, kuriame paimant 50 auksinų už eilinį Liudą Stanišauską, kaip nemokantį rašyti, pasirašė kitas asmuo. Beje, iš 145 2-osios kuopos kareivių net 28 buvo neraštingi.
1920 m. vasarą Lenkijos kariuomenei puolant Lietuvą, pirmiausia su jais susidūrė 6-ojo pėstininkų pulko I batalionas, vadovaujamas kpt. Kazio Mackevičiaus; II ir III batalionai dar pasiliko Dauguvos fronte su Raudonąja armija. 1920 m. liepos 30 d. I batalionas iš Kauno išvyko į Marijampolę I atsargos bataliono vado mjr. Jono Motiejūno-Valevičiaus žinion, o iš ten rugpjūčio 1 d. – į Lazdijus. Rugpjūčio 5 d. buvo perkeltas į Seinų rajoną, kur užėmęs Kleivų dvarą ir jo apylinkes, išbuvo rezerve iki rugpjūčio 24 d. Tą dieną I batalionas, perėjęs Marijampolės grupės vado žinion ir gavęs įsakymą užimti sieną Sidra-Indura linijoje, išvyko per Kapčiamiestį į Sapockinę, kur užėmęs barą nuo Lipsko iki Nemuno išbuvo iki rugsėjo 2 d. Nuo rugpjūčio 28 d. 6-ojo pėstininkų pulko I batalionas buvo Gardino grupės vado žinioje. Rugsėjo 2 d. I batalionas perėjo 8-ojo pėstininkų pulko vado žinion. Tą dieną gautame įsakyme užduotis buvo tokia: Marijampolės grupės kairiosios voros sudėtyje apeiti Augustavą iš pietų ir vakarų pusės. 6-ojo pėstininkų pulko I bataliono paskirtis buvo judant kartu su 8-uoju pėstininkų pulku užimti perėjimus per Bebros (lenk. Biebrza) upę Jastrzębnoje ir Štabine (lenk. Sztabin). Rugsėjo 2 d. 5 val. visos I bataliono kuopos išžygiavo iš Kurjankos kaimo, kur buvo apsistoję nakvynei. I bataliono vadas vienai kuopai įsakė pulti ir užimti Lipską. Kuopa puolė dviem būriais keliu Kurjanka-Lipskas ir vienu būriu nuo plento Augustavas-Gardinas, apeidama Lipską iš šiaurės. Šiek tiek pasipriešinusi, Lipske stovėjusi lenkų karių užtvara pasitraukė per Bebros upės tiltą Dambravos kaimo link. Į Lipską įėjo visas I batalionas ir pasiruošė pulti kaimą Jastrzębna II. Netrukus atvyko 2-ojo pėstininkų pulko I bataliono dalinys, skirtas likti Lipske ir saugoti voros sparną nuo Dambravos pusės. 6-ojo pėstininkų pulko I batalionas be pasipriešinimo užėmė Jastrzębna I ir Jastrzębna II kaimus. I bataliono 2-oji kuopa buvo palikta Jastrzębna I kaime saugoti perėjimo per geležinkelio tiltą, o 1-oji ir 3-ioji kuopos nužygiavo Krasnybor kryptimi (žr. schemą Nr. 4). Rugsėjo 3 d. I bataliono 1-oji ir 3-ioji kuopos žygiavo Jastrzębna-Krasnybor-Štabin kryptimi, kad užimtų Štabiną ir atkirstų į Seinų-Suvalkų rajoną įsiveržusias Lenkijos kariuomenės dalis bei paremtų 8-ojo pėstininkų pulko kairįjį sparną, puolantį Augustavą. Rugsėjo 4 d. 6-ojo pėstininkų pulko I bataliono 1-oji kuopa užiminėjo Bebros upės liniją ir Nowokamienna perėją, o 3-ioji kuopa iš Krasnybor vietovės puolė Lenkijos kariuomenės 41-ojo pėstininkų pulko 10-ąją kuopą ir po sunkių kautynių, lenkų karių kuopai pasitraukus, užėmė Štabiną. Jastrzębna I kaime stovėjusi 2-oji kuopa turėjo saugoti tiltą per Bebros upę. Kuopos vadas jautėsi saugiai ir buvo tikras, kad jo kuopos bare jokių netikėtumų negali įvykti, nes saugomą barą iš trijų pusių saugojo nepereinamos Bebros upės pelkės. Tik vienintelis geležinkelio tiltas jungė barą su kitos pelkėtos upės pusės vietove. Kadangi tokį tiltą lengva ginti, tiltą saugoti pastatė tik sargybinius, visą kuopą išdėstė kaime ir leido jai ilsėtis, nes nuo žygio Seinai-Sapockinė-Jastrzębna ji dar nebuvo visai atsigavusi. Kuopos vadas net nepasirūpino išsiųsti žvalgybos Dambravos kaimo link ir nežinojo, kur yra priešas. Tačiau naktį iš rugsėjo 4 į 5 d., prieš švintant, iš Dambravos pusės prie geležinkelio tilto per Bebros upę priartėjo Lenkijos kariuomenės 6-ojo pėstininkų legionų pulko I batalionas, kurį sudarė 4 pėstininkų kuopos. Lenkų bataliono 2-osios kuopos žvalgai, nepastebėti prislinko per tiltą ligi lietuvių sargybinių, paėmė juos į nelaisvę drauge su vadu karininku ir vienu kulkosvaidžiu. Paskui priešakinį būrį metėsi per tiltą ir visa kuopa. Užėmusi tiltą ir naudodamasi sukeltu sąmyšiu, lenkų karių 2-oji kuopa išsiskleidė ir atakavo Jastrzębna I ir Astravo kaimus iš dešinės, remiama 4 sunkiųjų kulkosvaidžių. Įkandin 2-osios lenkų karių kuopos perėjo tiltą ir kitos trys bataliono kuopos. Netikėtai užklupta lietuvių karių 2-oji kuopa iš Jastrzębnos I kaimo traukėsi į vakarus, plento Augustavas-Gardinas link. Dalis 2-osios kuopos karių, buvusių Jastrzębna I, ir didesnė dalis Astravo kaime stovėjusio būrio pateko į lenkų karių nelaisvę. Kiti lietuvių kareiviai atsitraukė į Gruszki kaimą. Naktį iš rugsėjo 5 į 6 d. 6-ojo pėstininkų pulko I batalionas atsitraukė į Lipską ir perėjo 2-ojo pėstininkų pulko vado žinion. Rugsėjo 6 d. I batalionas kartu su kitomis Lietuvos kariuomenės dalimis per Sapockinę išvyko į Kapčiamiestį.
Ties Jastrzębnos aukštuma naktį iš rugsėjo 4 į 5 d. mūšio su lenkų kareiviais metu 6-ojo pėstininkų pulko 2-osios kuopos 33 kareiviai pateko į nelaisvę. Tarp jų buvo ir L. Stanišauskas.
Lietuvos istorinių šaltinių duomenimis, 1920 m. rugsėjo mėn. per nepavykusią Seinų-Augustavo karinę operaciją Lietuvos kariuomenės nuostoliai buvo tokie: 2 karininkai ir 21 kareivis nukauti, 2 karininkai ir 37 kareiviai sužeisti, 2 karininkai ir 163 kareiviai pateko į priešų nelaisvę.
P. Rusecko knygoje „Savanorių žygiai“ (T. 2, p. 336) yra paminėta, kad: „1920.X.25 lenkai per Kapčiamiestį ir Sopockinę grąžino mums 1000 mūsų karių“. Lazdijų kraštotyrininko A. Pupienio knygoje „Po Dzūkijos dangum“ (p. 162) rašoma: „Kapčiamiesčio kapinėse palaidoti Lietuvos kariuomenės savanoriai. Jie kovose su lenkais pateko į nelaisvę. Buvo laikomi belaisvių stovykloje Karpatų kalnuose, netoli Vadovicų. Paleisti grįžo pėsti namo. Bet ne visi pasiekė Lietuvą. Išbadėję ir sušalę nebepajėgė įveikti keliolikos kilometrų iki Kapčiamiesčio. Kelias į Kapčiamiestį, – rašys vėliau prisiminimuose savanoris belaisvis, – buvo žmonėmis kaip paplentės akmenimis nusodintas“.
Pagal turimas žinias galima manyti, kad tarp tų grąžintų belaisvių buvo ir L. Stanišauskas, nes jis į namus grįžo 1920 m. spalio 28-29 d., tačiau po 2-3 dienų, spalio 31 d., mirė nuo plaučių uždegimo (nors mirties akto įraše mirimo priežastis nenurodyta, tačiau giminių teigimu mirė nuo kūno sumušimo, nuo ilgo badavimo ir peršalimo, nes lenkai Lietuvos kariuomenės savanorių ypač nekentė ir belaisviais nesirūpino, elgėsi nežmoniškai). L. Stanišauskas palaidotas Butrimiškių kaimo kapinėse.
L. Stanišauskas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 5 kartus gydėsi Karo ligoninėje Kaune:
1. 1919 m. gruodžio 31 d. – 1920 m. sausio 20 d.;
2. 1920 m. sausio 23 d. – 1920 m. vasario 4 d. ( nuo 1920 m. vasario 4 d. iki 9 d. buvo Pagyjančiųjų komandoje prie Kauno komendantūros Etapo skirstymo punkto);
3. 1920 m. kovo 5 d. – 1920 m. balandžio 1 d.;
4. 1920 m. gegužės 16 d. – 1920 m. birželio 21 d.;
5. 1920 m. liepos 9 d. – 1920 m. liepos 19 d.
1920 m. lapkričio 23 d. 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko įsakyme, kurį pasirašė pulko vadas pulkininkas leitenantas Jurgis Butkus, Nr. 328, 2-ajame punkte rašoma: „Mirusį kaime Butrimiškių Alovės valsč. Alytaus apskr. kareivį 2-ros kuopos Stanišauską Liudą kuris buvo paliuosuotas pataisymui sveikatos, išbraukti iš sąrašų pulko minėtos kuopos ir algos nuo 31 d. spalio š. m. Pastaba: Raštas Alytaus apskr. I-os nuov. viršininko Nr.1176 ir mirimo metrikai Alovės bažnyčios klebono nuo 10 d. lapkričio š. m.“.
1921 m. birželio 3 d. 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko vado pasirašytame liudijime Nr. 2994 rašoma, kad: „eilinis kareivis savanoris Stanišauskas Liudas tikrai tarnavo 6 pulke 2-oje kuopoje. Laike mūšio su lenkais pakliuvo nelaisvėn, sugrįžus tapo paliuosuotas pataisymui sveikatos, kur ir mirė 31 d. spalio mėn. 1920 m.“
1923 m. rugsėjo 12 d. Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. 861 bežemei Ievai Stanišauskienei, kaip mirusio kario savanorio žmonai, iš parceliuojamo Alovės valsčiuje Bagušiškių dvaro palivarko buvo paskirta 12,12 ha žemės sklypas (sklypo Nr. 5).
1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų sukaktuvėms paminėti Liudviką Stanišauską apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejiniu medaliu (liudijimo Nr. 25652).
1931 m. sausio 27 d. Karių savanorių komisija pripažino Liudviką Stanišauską Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu (po mirties), o vasario 25 d. apdovanojo Kūrėjų-savanorių medaliu (liudijimo Nr. 6282).
KAM Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisijos rūpesčiu, 1939 m. gruodžio mėn. L. Stanišausko palaidojimo vietoje Alovės valsčiaus Butrimiškių kaimo kapinėse buvo pastatytas betoninis kario kryželis.
1995 m. rugpjūčio 26 d., minint L. Stanišausko 105-ąsias gimimo ir 75-ąsias mirimo metines, anūkės vaikaitės Onutės Stanišauskaitės-Vilkienės iniciatyva ir lėšomis Mančiūnų (buv. Butrimiškių k.) kaimo neveikiančiose kapinėse buvo pastatytas ir pašventintas ąžuolinis paminklas – kryžius. Lentelėje iškalti žodžiai: „Šiose kapinėse palaidotas Lietuvos savanoris-kūrėjas Liudvikas Stanišauskas, 1890-1920“. Prie kapo savanorio anūkė vaikaitė gražiai kalbėjo: „Šį rugpjūčio šeštadienį susirinkome pagerbti šviesaus atminimo artimo žmogaus, kurio ramybę jau 75-erius metus saugo šie baltakamieniai beržai. O jeigu jie prabiltų… Tai daug papasakotų, praskleistų mums taip brangios istorijos uždangą. Deja, jie nebylūs, ir mano senelio Liudviko Stanišausko paveikslas iškyla tik vaizduotėje… Matau jį gražų, aukštą, tvirtą, tikrą Lietuvos ąžuolą, nepabūgusį grumtis dėl jos Nepriklausomybės. O jo gyvenimas man panašus į sraunios upės tėkmę. Tos upės pradžia – čia Butrimiškėse, kur stovėjo gimtoji troba, gyveno mažažemiai tėvai. O lygiai prieš 105-erius metus į pasaulį atėjo gyvybė, kuriai tėvai davė Liudviko vardą. Mažasis Liudukas augo trečias vaikas šeimoje, trijų seserų būryje. Čia jo verkta, juoktasi, dainuota, ant šių kalnelių įspaustos jo pėdos, čia brendo jo lietuviškas nusiteikimas, laisvės ir žemės troškimas, žmogiškosios laimės siekimas, kas ir paskatino apsisprendimą eiti savanoriu į kariuomenę. 1919-1920 metais dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Mūšio metu pateko į lenkų nelaisvę, buvo kankinamas, ko pasėkoje, grįžus į namus po dviejų dienų užgeso jo gyvybė. O jam buvo tik trisdešimt… Našlaičiu liko 2-ejų metukų sūnus Vincukas. Jau po mirties paskirta 12 ha žemės, apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu. Taigi mažytis upeliukas čia prasidėjęs išaugo, išgilėjo, išsišakojo, įtekėdamas į upę, kurios vardas – Atgimimas, ir kurioje visa Lietuva buvo pakrikštyta Laisve ir Nepriklausomybe. Mes didžiuojamės, kad toje tėkmėje ir mano senelio Liudviko pėdsakas, apie kurį dabar jau galima kalbėti atvirai. Šiandien Liudviko Stanišausko šviesiam atminimui pašventintas paminklinis kryžius. Tai ne tik pagarbos ir meilės ženklas. Šis paminklas – tai tartum visų mūsų ištikimybės priesaika: laikytis savo žemės, budėti prie savo namų, melstis savo bažnyčioje, verkti prie savo artimųjų kapų ir aukščiau už viską laikyti Dievą ir Tėvynę. Gėlės, kurias dedame prie šio paminklo, virpa rugpjūčio vėjyje, ir mūsų širdys kaip obelys palinksta po nepasakytų žodžių našta… Mirties akivaizdoje nuo mūsų pasitraukia gyvenimo kasdienybė, buities smulkmenos, visa, kas žema ir niekinga. Mūsų mintys sukasi apie vienaip ar kitaip suprantamą amžinybę, ir širdyje ima augti nusiteikimas gyventi dorai ir teisingai. Ir sugrįšime namo jau kažkokie nekasdieniški, nuleistom galvom, bet pakeltom širdim. Ilsėkis, Liudvikai Stanišauskai, ramybėje. Tegul lydi Tave Amžinoji šviesa, tegul būna lengva tėviškės žemelė“.

Šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 604, Ap. 28, B. 13, L. 561.
Ten pat, B. 84, L. 724 ap.
Ten pat, B. 85, L. 447.
Ten pat, F. 1437, Ap. 1. B. 2, L. 41, 102, 105.
Ten pat, B. 4, L. 107, 196.
Ten pat, B. 5, L. 27, 136.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 513, Ap. 1. B. 1, L. 24 ap. 25, 107-107 ap.
Ten pat, F. 519, Ap. 1. B. 12, L. 206 ap., 511 ap., 684, 851.
Ten pat, F. 561, Ap. 18. B. 460, L. 35, 36.
Ten pat, Ap. 19. B. 447, L. 73-73 ap., 94, 95.
Ten pat, F. 745, Ap. 3. B. 9514, L. 1-26.
Ten pat, Ap. 4. B. 216, L. 67-69.
Ten pat, F. 929, Ap. 3. B. 1191, L. 17.
Ten pat, Ap. 6. B. 437, L. 23.
Ten pat, F. 930, Ap. 3. B. 3891, L. 1-6.
Ten pat, Ap. 4. B. 1a, L. 202.
Ten pat, Ap. 7. B. 331, L. 14 ap. 15.
Ten pat, B. 332, L. 19 ap., 55 ap. 56.
Ten pat, B. 745, L. 175-177 ap.
Ten pat, F. 1102, Ap. 1. B. 88, L. 35-36.
Ten pat, B. 110, L. 46-48.
Ten pat, B. 135, L. 22-22 ap.
Ten pat, B. 177, L. 17-17 ap.
Ten pat, B. 206, L. 52.
Ten pat, Ap. 2. B. 1, L. 405.
Ten pat, B. 7, L. 121, 134, 185, 211, 319, 452, 642.
Ten pat, B. 8, L. 1 ap., 53, 78 ap.
Ten pat, F. 1126, Ap. 2. B. 933, L. 129 ap. 130.
Ten pat, B. 943, L. 612-612 ap.
Ten pat, Ap. 4. B. 177, L. 885-885 ap.
Ten pat, F. 1248, Ap. 9, B. 14, L. 2.
Ten pat, Ap. 15. B. 3, L. 106, 108.
Ten pat, F. 1562, Ap. 3. B. 2 , L. 57, 72, 95, 100, 113, 148.
Ten pat, B. 3, L. 51, 60, 92, 161, 163.
Ten pat, B. 4, L. 71-73.
Ten pat, B. 6, L. 23 ap., 43 ap. 44.
Ten pat, F. 1565, Ap. 2. B. 75, L. 120.
Karys, 1929 m. Nr. 48, p. 797-799.
Kun. L. Gronis. Iš 6-to pėst. Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko 1919-1923 m. kovų su Lietuvos priešais // Karys, 1937 m. Nr. 39, p. 1086-1090
Bronius Kašelionis. Seinų apskrities kūrimasis // Mūsų kraštas (Lietuvos kraštotyros draugijos leidinys), 1998 m. Nr. 10, p. 79-80.
Ališauskas Kazys, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918-1920, Chicago, 1972, t. 1, p. 64-66, 99-100, 143-154.
Aničas Jonas, Karininkas Antanas Juozapavičius 1894.II.13-1919.II.13, Vilnius, 1994, p. 24-36.
Ivaškevičius Eugenijus (sudarytojas), Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapų atlasas 1919-1940, Vilnius, 2003, p. 14.
Lesčius Vytautas, Lietuvos kariuomenė 1918-1920, Vilnius, 1998, p. 125, 126, 223-228, 273-274.
Pupienis Antanas, Po Dzūkijos dangum (Lazdijų kraštas ir žmonės), Vilnius, 1994, p. 162.
Rukša Antanas, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės (Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia), Cleveland, 1981, t. 2, p. 278-289, 330-337.
Rukša Antanas, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės (Kovos su lenkais 1920-1923), Cleveland, 1982, t. 3, p. 3-55.
Ruseckas Petras (sudarytojas), Savanorių žygiai (Nepriklausomybės karų atsiminimai), Vilnius, 1991 (2-asis leidimas), t. 1, p. 12-13, 42, 79-81, 107-109, 115-120, 175-179.
Ruseckas Petras (sudarytojas), Savanorių žygiai (Nepriklausomybės karų atsiminimai), Vilnius, 1991 (2-asis leidimas), t. 2, p. 47-49, 335-336.
Tomašauskas Ig. (redaktorius), Lietuvos policija 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 111, 115.
Alytaus r. CMS duomenys.
Rapolo Slavinsko (1909-1998), gyv. Alovės sen., Mančiūnų k., 1995 m. birželio mėn. suteiktos žinios.

Voruta. –  2009, vas. 21, nr. 4 (670), 10, 11.
Voruta. –  2009, kov. 7, nr. 5 (671, 10.
Voruta. –  2009, kov. 21, nr. 6 (672), 10.
Voruta. –  2009, bal. 4, nr. 7 (673), 10.
Voruta. –  2009, bal. 18. nr. 8 (674), 14.

Naujienos iš interneto