Artėjant 1943 metų rugsėjo 23-iosios vidudieniui, Vilniaus senamiesčio prieigos atrodė tarsi būsimo mūšio laukas – tiek iki dantų apsiginklavusių vokiečių kareivių miestas nematė nuo pat karo pradžios. Automatais ir rankinėmis granatomis ginkluoti ir šalmus užsimaukšlinę esesininkai glaudžiu žiedu supo ne tik Vilniaus geto teritoriją bet ir aplinkines gatves – tankios jų gretos buvo išrikiuotos nuo geto vartų išilgai Etmonų ir Subačiaus gatvių iki pat Rasų gatvėje esančios geležinkelio atšakos.

 

Ką visa tai reiškia, 10 tūkst. išlikusių geto gyventojų puikiai suprato. Dar išvakarėse į getą atvykęs jo viršininkas gestapininkas Bruno Kitelis pranešė: getas likviduojamas, tad rytojaus vidudienį visi turi būti pasirengę evakuacijai. Tie, kurie mėgins pasislėpti, bus sušaudyti vietoje, be to, slapstytis pastatuose nėra prasmės, nes namai būsią sprogdinami. Nors B. Kitelis ir aiškino, kad evakuojamieji bus vežami į Šiaulių getą arba Estijoje esančią Vaivaros darbo stovyklą, tuo niekas nebetikėjo: visi gerai žinojo, koks likimas ištiko balandžio mėnesį „evakuotus“ keturis tūkstančius Vilniaus ir jo apskrities žydų: visų jų kelionė į Kauno getą baigėsi Panerių duobėse. Ten pat beveik visada baigdavosi ir kitos nacių rengtos „akcijos“, „valymai“ ir „perkėlimai“.

 

Taigi geto gyventojai gerai suvokė, kad rugsėjo 23-ioji taps paskutine jų gyvenimo diena. Tačiau daugelis šią žinią sutiko abejingai – tebūnie, kas bus, šiaip ar taip, tai padarys galą nebepakeliamoms kančioms. Žmonės buvo tiek išsekinti, kad prarado ne tik bet kokią valią priešintis, bet ir valią gyventi. Palaužti nuolatinėje baimėje gyvenusius žmones nebuvo sunku, juo labiau kai tai daroma metodiškai: nuolat suteikiant viltį, o paskui ją atimant. Štai ir dabar, po kelis mėnesius trukusios santykinės ramybės ir šiokio tokio palengvėjimo, Vilniaus žydų gyvenimas vėl buvo tapęs nepakeliamu košmaru: menkas maisto davinys – keli šimtai gramų duonos ir kokios nors smulkmės, kurį buvo galima įsigyti už korteles, panaikintas. Parsinešti ką nors iš miesto taip pat neįmanoma – jau kurį laiką getas aklinai uždarytas, visi leidimai išeiti už jo teritorijos ribų atšaukti.

 

Pasipriešinti taip pat nebėra nei kaip, nei kam: prieš savaitę gestapininkai nužudė geto žydų tarybos vadovą Jakovą Gensą, o į jo vietą paskirtas savivaldos vadovas paspruko. Aktyvesni pasipriešinimo organizatoriai ir dalyviai arba sunaikinti, arba pasitraukę į Vilnijos miškus. Tiesa, jaunesni pasmerktieji vis dėlto mėgino rasti būdą ištrūkti – paskutiniąją naktį jie bandė išgriauti aklinai užmūrytas tarpuvartes, vedančias į gretimas gatves, ar leidosi į kanalizacijos šulinius, ieškodami išėjimo į laisvę.

 

Visa tai buvo įmanoma padaryti tik iki vienuoliktos valandos, kol mirtinu žiedu apsupę getą ir aplinkinius kvartalus esesininkai pradėjo vyti žmones pro vartus. Tiesą sakant, vyti jų net nereikėjo. Žmonės iš pragaru tapusio geto ėjo patys. Pavieniui ir nedidelėmis grupelėmis, nešini menkais ryšulėliais su paskutiniais daiktais ar maisto likučiais, kiaurai merkiami įkyraus lietaus, jie lėtai slinko tarp kareivių Rasų gatvės link.

 

Pakeliui, Subačiaus gatvėje, pasmerktuosius sustabdo kareiviai. Atėmę iš jų paskutinę neįmantrią mantą, jie atskiria jaunesnius ir stipresnius vyrus ir siunčia juos toliau, į geležinkelio atšakoje stovinčius prekinius vagonus. Moterys, seniai ir vaikai suvaromi į Darbo biržos bei Misionierių bažnyčios kiemus. Čia jų laukia dar dvi nežinios paros – išsekę, kiaurai lietaus permerkti žmonės guli ant drėgnos balotos žemės be maisto ir be gurkšnelio vandens. Paskutinės nakties tyloje toli sklinda dejonės, vaikų verksmas ir nelaimingųjų maldos.

 

Išaušus rugsėjo 25-osios rytui, visi bažnyčios ir biržos kieme esantys žydai rūšiuojami dar kartą – vieniši ir neturintys vaikų žmonės (daugiausia moterys, nes vyrai buvo išvežti jau anksčiau), siunčiami į dešinę, o likusieji – į kairę gatvės pusę. Ką reiškia atsidurti kairėje, geto gyventojai puikiai žinojo iš savo šiurpios patirties. Tačiau atsidūrusiems dešinėje vėl sužibo paskutinė viltis: galbūt mirtis ateis dar ne šiandien? Daugelis mėgino žūtbūt patekti į dešinę, pas „laiminguosius“. Kadangi vaikų turinčių moterų ten nepriėmė, kai kurios jų kišo kūdikius į maišus, mėgindamos persinešti juos kaip mantą. Tačiau buvo ir priešingai. Kai kurios pasmerktosios tiesiog palikdavo savo vaikus kairėje ir veržėsi į kitą gatvės pusę šaukdamos, kad yra bevaikės: siaubas, neviltis ir noras gyventi pasirodė esą stipresni net už motiniškus jausmus. Tačiau visų – tiek buvusių dešinėje, tiek kairėje – laukė tas pats likimas. Visi nukeliavo į Rasų gatvėje stovinčius vagonus, o iš ten jų kelias vedė į Panerius, į mirtį.

 

Tuo metu ištuštėjusiuose geto kvartaluose jau šeimininkauja kareiviai, daugiausia vokiškomis uniformomis vilkintys ukrainiečiai. Jie ieško pasislėpusių pasmerktųjų, velka į gatvę užsilikusius daiktus. Vėjas klebena išplėštas namų duris, o už išdaužytų langų vidury baltos dienos lygią pamėklišką šviesą skleidžia elektros lemputės, kurias paskutinę naktį įžiebė „evakuacijai“ besiruošiantys šeimininkai. Dabar jų užgesinti nebėra kam. Visame šiame makabriškame fone šlitinėjantys ukrainiečių kareiviai išsitemptais iš geto teatro instrumentais groja linksmas daineles. Taip baigėsi šiurpi Vilniaus žydų geto istorija. Per dvejus geto gyvavimo metus pro jo vartus mirti išėjo daugiau nei 70 tūkst. Lietuvos Jeruzale vadinto miesto gyventojų.

 

Iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios Vilniuje gyveno apie 80 tūkst. žydų, jie sudarė trečdalį visos Lietuvoje gyvavusios šios tautos bendruomenės. Būdami gerai informuoti apie tai, kaip naciai elgiasi okupuotoje Lenkijoje, Lietuvos žydai iš vokiečių nieko gero nelaukė. Dalis Vilniaus žydų pirmomis karo dienomis spėjo pasitraukti kartu su Raudonąja armija, dar kiti glaudėsi Vilnijos miškuose. Vis dėlto dauguma liko mieste, paprasčiausiai nežinodami, kur eiti. Dauguma tikėjo ar bent guodėsi kalbomis, kad katastrofa neįvyks – taip, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, būsią įkurti getai, tačiau galų gale visi žydai gyvensią kartu. Tuomet niekas dar nenujautė, kad kartu teks ne gyventi, o mirti.

 

Vos vokiečiams užėmus Vilnių, visi miesto žydai iš karto atsidūrė už įstatymo ribų. Jiems nurodoma prisisiūti prie drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes, uždraudžiama vaikščioti šaligatviais, taikomi griežti ekonominiai apribojimai, konfiskuojama nuosavybė. Tiesa, Vilniuje nėra spontaniškų pogromų ir žudynių, kokie pirmosiomis karo dienomis vyko kitose Lietuvos vietose – Kaune, Balninkuose, Užpaliuose ar Zarasuose, kur sukilėliai ar vietos aktyvistai keršijo komunistams ir sovietų kolaborantams, daugelį jų tapatindami su žydais. Tokie pogromai, be abejo, buvo naudingi nacių propagandai, mėginusiai pademonstruoti, jog žydų esą nekenčia ne tik vokiečiai, bet ir kitos Europos tautos.

 

Tačiau tokių, kad ir labai žiaurių, pogromų mastas naciams buvo per menkas ir neatitiko jų tikslų. Tad liepos mėnesį iš esesininkų buvo sudaryti specialūs naikinimo daliniai (Einsatzkommando), susidėję iš keturių grupių. Viena jų, SS brigadenfiurerio Franzo Stahleckerio vadovaujama Einsatzgruppe A pradėjo veikti ir Lietuvoje. Jau liepos 13 dieną Vilniuje pasirodė automobiliai ir į juos buvo grūdami visi po ranka pakliuvę žydų vyrai nuo 12 iki 80 metų. Tokios „akcijos“ vyko kasdien ir truko maždaug dvi savaites. Nors pagautiesiems buvo aiškinama, kad jie reikalingi darbams, dauguma jų buvo sušaudyti Paneriuose. Šią vietą naciai pasirinko neatsitiktinai – netoli Panerių stoties esančiame miške jau buvo iškastos milžiniškos duobės, kuriose sovietų kariuomenė planavo įrengti požemines kuro talpyklas. Vokiečiams beliko aptverti šią teritoriją spygliuota viela, pastatyti sargybą ir iškabinti grėsmingus įspėjimus, jog kiekvienas, išdrįsęs prisiartinti prie užtvaro, bus nušautas vietoje. Iki vasaros pabaigos Panerių miškas jau spėjo tapti masine kapviete – čia gyvenimas baigėsi maždaug 12 tūkst. žmonių, daugiausia jauniems, sveikiems vyrams. Iš viso iki geto įkūrimo Vilniuje nužudyta apie 32 tūkst. žydų – tiek vietinių, tiek suvežtų iš mažesnių apskrities miestų ir miestelių.

 

Visi likusieji miesto žydai rugsėjo 6 dieną suvaryti į getą. Iš tikrųjų pradžioje tai buvo du atskiri ir vienas nuo kito izoliuoti rajonai, vadinti Didžiuoju ir Mažuoju getais. Didžiajame gete, įvairiais duomenimis, buvo apgyvendinta nuo 29 iki 32 tūkst., mažajame – nuo 9 iki 14 tūkst. žmonių. Patekusių į pastarąjį rajoną laukė greita mirtis.

 

Sąlygos abiejuose getuose buvo klaikios – vienam žmogui teko apie vieną kvadratinį metrą gyvenamojo ploto, taigi į vieną kambarį kartais susigrūsdavo po keliolika žmonių. Miegoti tekdavo pakaitomis – ne tik ant grindų, bet ir ant kėdžių ar laiptų. Maisto davinio vos užtekdavo šiaip taip palaikyti gyvybę – vienam asmeniui dienai buvo skiriama po 100 gramų duonos, keletas gramų kruopų, šiek tiek arklienos. Dirbantys žydai papildomai gaudavo kortelę dar šimtui gramų duonos. Gelbėtis nuo bado buvo vienas būdas – išmainyti ką nors į maistą už geto ribų. Tačiau grįžtantieji būdavo kruopščiai tikrinami, o tie, kuriuos pagaudavo įsinešant maistą, – žiauriai baudžiami. Taip, pasitelkdami badą ir ligas, naciai galėjo spręsti „žydų klausimą“ nenaudodami kulkų.

 

Tuo pat metu gete prasideda ir pirmosios „akcijos“. Rugsėjo 15 dieną 1,5 tūkst. Mažojo geto gyventojų sužino, kad yra perkeliami į Didįjį getą. Tačiau iš tikrųjų jų kelias veda į Panerius. Spalio mėnesį po dar kelių panašių „akcijų“ Mažasis getas likviduojamas galutinai.

 

Tuo metu Didžiajame gete pradėta dalyti darbo pažymėjimus – vadinamuosius „šainus“. Tuomet niekas dar neįtarė, kad šie geltoni popierėliai netrukus taps neįkainojama brangenybe – jie garantuos gyvenimą. Tiesa, neilgam. Iš 38 tūkst. gete dar likusių žydų tokius darbo leidimus turėjo gauti maždaug 12 tūkst. žmonių, įskaitant dirbančiųjų sutuoktinius ir vaikus. Beje, iš pat pradžių „šainą“ buvo galima įsigyti už pinigus – gyvybės kaina tuomet svyravo nuo 15 iki 80 tūkst. rublių. Tačiau greitai geltonųjų lapelių nebebuvo galima gauti už jokius turtus. „Šainus“ išduodavo vokiečių darbo birža, tačiau jų kiekis kiekvienoje vokiečių įstaigoje buvo ribotas. Tam tikra dalis darbo leidimų būdavo perduodama tiesiogiai geto savivaldos funkcijas atliekančiai Žydų tarybai – Judenratui. Šis skirstydavo juos atsižvelgdamas arba į diplomus, arba į dviejų liudytojų parodymus, jog tas ar kitas žmogus tikrai turi atitinkamą išsilavinimą ar specialybę. Štai čia atsirasdavo puiki dirva piktnaudžiavimams – geri specialistai neretai likdavo nuošalėje, o darbo leidimus gaudavo apsukresni apsišaukėliai. Savaime suprantama, ne už „ačiū“.

 

Šiaip ar taip, įvedus darbo pažymėjimus, gete turėjo likti apie 12 tūkst. legaliai gyvenančių žydų. Daugelis iš jų vylėsi, kad didžiausios baisybės jau praeityje. Tačiau tikrasis košmaras dar tik laukė. Po kelių itin žiaurių „akcijų“ spalio ir lapkričio mėnesiais, per kurias buvo sušaudyta dar daugiau nei 8 tūkst. žmonių, Panerių duobėse atgulusių nužudytųjų jau buvo dvigubai daugiau nei gete likusių gyvųjų.

 

Ir štai po didžiųjų 1941 metų „valymų“ ateina santykinės ramybės laikotarpis. Masiniai geto „valymai“ nebevyksta, ir 20 tūkst. išlikusių jo gyventojų vėl nušvinta viltis, kuriai lemta išgyventi tik iki pavasario. 1942 metų balandžio 5 dieną maždaug 4 tūkst. Vilniaus geto ir mažesnių apskrities miestų žydų jau minėtoje Rasų gatvėje suvaromi į 83 prekinius vagonus. Tačiau šį kartą visi nusiteikę džiaugsmingai. Kurgi ne – jie keliaus į erdvesnį, gerai įrengtą Kauno getą. Štai ten tikrai pavyks išgyventi, sulaukti karo pabaigos… Abejonių nėra – drauge važiuoja ir žydų policininkai, ir pats J. Gensas. Tiesa, Judenrato vadovas niūrus, tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio. O nerimauti J. Gensui buvo dėl ko. Ką tik prie jo buvo priėjęs geležinkelininkas. „Žydai, gelbėkitės. Traukinys eina ne į Kauną, o tik iki Panerių“, – šnipštelėjo jis ir pridūrė, kad tik tokiai kelionei pakaks garvežiui skirtų malkų ir tepalų. Priblokštas J. Gensas skuba pas budintį vokiečių karininką. Šis dar kartą patikina – traukinys važiuoja į Kauną. Juk jam, Judenrato vadovui, buvo parodytas Kauno gestapo viršininko raštas, kuriame juodu ant balto parašyta, jog miestui reikalingi 5 tūkst. žydų darbininkų.

 

Tačiau traukinys vis dėlto sustoja Paneriuose. Sukrėsti žydų policininkai drauge su J. Gensu įsodinami į sunkvežimius ir vežami atgal į getą. Jie spėja pamatyti, kaip stumdomi, mušami iš vagonų išvaryti žmonės. Surikiuoti į kolonas jie tuoj patrauks ten, kur kapą jau rado dešimtys tūkstančių jų tautiečių.

 

Kaip matome, masinis žydų naikinimas tiek Vilniaus gete, tiek kitur, buvo apgalvotas ir gudrus. Naciai retai kada veikė atvirai, o pačios žudynės buvo organizuojamos ne nuolat, o bangomis. Pirmiausiai būdavo atrenkami senukai, moterys, vaikai, paliekant gyventi stipresniuosius ar turinčiuosius okupantams naudingą profesiją. Prie tokios atrankos prisidėjo ir Judenratai, turėję tvarkyti getų vidaus gyvenimą, tačiau nejučiomis tapę nacių politikos įrankiais. Būtent jie drauge su geto policija skirstė žydus į privilegijuotuosius ir nenaudingus. Po vienos žudynių bangos atėjus ramesniam laikotarpiui, kone kiekvienas geto kalinys vylėsi, kad asmeniškai jo katastrofa nepalies. „Aš reikalingas, be manęs neapsieis, aš išgyvensiu“, – tokios viltys ir troškimas išgyventi bet kokia kaina visiškai paralyžiuodavo valią ir ryžtą priešintis.

 

Tačiau pasipriešinimo vis dėlto būta. Jis turėjo įvairias formas – nuo ginkluotos kovos, sabotažo ir diversijų iki tylios dvasinės rezistencijos. Pirmuoju atveju žydai toli gražu nebuvo vieningi, o dėl dvasinio pasipriešinimo sutarė beveik visi. Būtent todėl iki paskutinės geto egzistavimo minutės čia veikė ligoninė, bendrojo lavinimo ir profesinė mokykla, biblioteka, archyvas, vyko teatro spektakliai, koncertai, net sporto varžybos.

 

Kita vertus, jau 1942 metais tiek Vilniaus, tiek Kauno getuose veikė gerai organizuotas ir ginkluotas pogrindis. Jo nariai apmokydavo savanorius, vykdė diversijas, rengė kovotojus išeiti į mišką. Tiesa, skirtingos pasipriešinimo organizacijos ilgai nesutarė dėl kovos taktikos ir metodų. Didžiausi debatai kildavo dėl to, ar reikėtų trauktis į miškus, ar kovoti pačiame gete. Vilniuje, kur didžiausią įtaką turėjo kairieji sionistai ir komunistai, viršų paėmė antrojo varianto šalininkai. Toks sprendimas buvo priimtas 1942-aisiais Naujųjų metų naktį įvykusiame sionistinio jaunimo aktyvo pasitarime. Kaip tik tuomet buvo įkurta Jungtinė partizanų organizacija (Fareinigte partizaner organizacije, FPO), suvienijusi visas gete veikusias organizuotas jėgas. FPO ketino imtis sabotažo ir diversijų, o geto likvidavimo atveju stoti į atvirą ginkluotą kovą. Iš tiesų FPO kovotojai, dirbantys vokiečių kariniuose sandėliuose ir geležinkelio stotyje, sugadino daug parengtų siųsti į frontą automobilių, pabūklų, tankų, kulkosvaidžių, šaudmenų, maisto produktų.

 

Tačiau pasipriešinti geto likvidavimui pogrindininkams nepavyko. Liepos viduryje, grasindami tuoj pat sunaikinti visą getą, gestapininkai privertė pasiduoti FPO vadovą Iciką Vitenbergą. Tačiau šis žingsnis geto likvidavimą nukėlė tik porai mėnesių. Supratusi, kad likvidavimo išvengti nepavyks, FPO vadovybė rugsėjo 1 paskelbė atsišaukimą, raginantį pradėti ginkluotą sukilimą. Gete buvo statomos barikados, tačiau įsiveržę baudėjai pasipriešinimą nuslopino jau tą pačią dieną. Tuomet maždaug 400 FPO kovotojų išėjo iš geto ir pasitraukė į aplinkinius miškus. Nemažai daliai jų pavyko išgyventi.

 

Vis dėlto FPO nepavyko įtraukti į ginkluotą pasipriešinimą platesnių geto gyventojų sluoksnių. Svarbiausia kliūtimi tapo jau minėtas įsitikinimas, jog paklusnumas ir darbas padės išvengti sunaikinimo. Prie tokios nuostatos formavimo prisidėjo ne tik nacių klasta, bet ir daugumos Judenrato veikėjų principas: pasipriešinimas reiškia visų žūtį, todėl galima aukoti vienus, kad išgyventų kiti. Tačiau tokia pozicija nieko nedavė. Visi mėginimai išgelbėti pasmerktuosius nuo mirties žlugdavo, šiandien palikti gyvi būdavo nužudomi rytoj. Galiausiai likus porai savaičių iki geto likvidavimo gestapo rūsyje buvo nušautas ir pats prisitaikymo poziciją atkakliausiai gynęs Judenrato vadovas J. Gensas.

 

Tačiau leiskime savo požiūrį į dilemą tarp pasipriešinimo ir nuolankumo išsakyti patiems šių kraupių įvykių liudytojams.

 

„Kol mes guodžiamės sėkme … kad pavyko susitarti su tais, kurie rytoj žudys mus, kol įtikinėjame patys save, jog esam reikalingi rytdienos budeliams, ir, negana to, – puikuojamės savo parankumu – mes esam bejėgiai prieš naują Katastrofą“, – paskutinėmis gyvenimo dienomis savo dienoraštyje rašė Paneriuose sušaudytas Vilniaus geto kalinys Hiršas Šuras.

 

Aktyvaus pasipriešinimo kelią pasirinkęs partizanų vadas Arba Kovneris išliko gyvas. Pokario metais Izraelyje išleistoje prisiminimų knygoje jis rašo: „Buvo žydų, šviesių ir kilnių asmenybių, kurie tebetikėjo žmoniškumu, net vokiečių nacių… Mes, kovotojai, pasirodėme svetimi tokiems savo tautiečiams, kurie vis tikėjo… Bet dvasiniu požiūriu mes, kovotojai, vieni įsisąmoninę, o kiti neįsisąmoninę, priklausėme naujajai žydų kartai – kartai, kuri jau niekuomet nesileis varoma į skerdynes.“

 

 

LCVA nuotr. (1944 m.)