Popiežius Jonas Paulius II, besilankydamas 1993 m. Lietuvoje, Vilniuje Lietuvos lenkus pavadino lenkiškos kilmės lietuviais. Kai kam iš tos tautybės, žinoma, toks „nutautinimas“ nepatiko. Tačiau popiežius buvo teisus.
Valstybėje, kurioje greta kamieninės tautos gyvena ir kitokių tautybių piliečiai, įgyja kamieninės tautos pilietinę tautybę, nors jų kilmė gali būti kitokia. Antai, nors šveicarų net tautybės nėra, tačiau ten gyvenantys Šveicarijos piliečiai vokiečiai, prancūzai, italai ir reto–romanai vadinami šveicarais, JAV piliečiai indėnai, anglai, ispanai ir kt. vadinami amerikiečiais, priklauso pilietinei tautai.
Netenka abejoti, kad teisinę Lietuvos lenkų padėtį Lietuvoje suvokia vadinami lenkiškos kilmės lietuviai ir kaimynės Lenkijos vadovai, tačiau vis dar su nostalgija žvilgčioja į Juzefo Pilsuckio ir Liuciano Želigovskio anuomet okupuotą Vilniaus kraštą. Žinant lenkiškąjį nacionalizmą (iš esmės gerą reiškinį), tačiau peraugantį į šovinizmą ir mesianizmą, kitaip iki šiol turėjo elgtis mūsų valstybės vadovai, nes žodis „žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“).
Nuotraukoje: A. Zolubas