Pagrindinis puslapis Istorija Legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio – Žaibo 100-osioms gimimo metinėms

Legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio – Žaibo 100-osioms gimimo metinėms

Legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio – Žaibo 100-osioms gimimo metinėms

Vaclovas Voveris-Žaibas

Stasys Ignatavičius, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt

„O Žaibe, didvyri Dzūkijos

Nuo žiaurių čekistų žuvai,

Tu gyvybę Tėvynei aukojai,

Našlaičiais draugus palikai.“

(Žodžiai iš Dzūkijos partizanų dainos, skirtos Žaibui atminti)

Legendinis Dzūkijos laisvės kovotojas Vaclovas Voveris – Žaibas gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime daugiavaikėje ūkininkų Andriaus ir Viktorijos Voverių šeimoje. Šeimoje augo devyni vaikai (penkios dukros ir keturi sūnūs) ir Vaclovas buvo jauniausias. Šeima nebuvo labai pasiturinti, turėjo tik 15 hektarų smėlingos Dzūkijoe žemės, bet buvo labai darbšti ir prie žemės duodamų gėrybių prisidėdavo aplinkui žuvingi ežerai ir uogingi bei grybingi miškai.

Kaip jauniausias, Vaclovas buvo mylimiausias šeimos vaikas. Nuo mažens mėgo kurti grožį. Jo jaunesnioji sesuo Vanda vėliau pasakos: „ Nuo mažens jis buvo energingas, linkęs į meną, gražiai išmargindavo lazdas, verpstes, išdroždavo įvairias figūrėles, žaisliukus. Turėjo gražų balsą, dažnai dainuodavo. Labai gerai mokėsi. Kai baigė 6 pradžios mokyklos klases, mokytojas aplankė tėvus ir prašė Vaciuką leisti mokytis, nes jis esąs nepaprastai gabus ir galėsiantis moksle daug pasiekti.“ Deja, mokytis jam daugiau neteko, nes sunkiai susirgo tėvas ir Vaclovui teko jį pavaduoti ūkyje.  Tuo metu jis buvo likęs vienintelis darbingas vyras ūkyje: brolis Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemės ūkio darbai, ir būti statybininku, nes Voveriai tuo metu statėsi naują namą. Tėvui susirgus, statybos darbai sustojo ir tik keturiolikmečio Vaclovo darbštumo dėka 1936 m. namas buvo užbaigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatyti tvartas, tvartai ir kiti trobesiai.

Dar iki sovietinės okupacijos Onuškio valsčiuje ėmė reikštis raudonieji veikėjai. 1937 metais netoli Bakalorškių esančiame Dusmenų kaime įsikūrė nelegali komunistų kuopelė, 1940-aisiais, jau sovietams okupavus Lietuvą, bolševikų aktyvistai ėmė terorizuoti vietos girininkijos eigulius, reikalaudami iš valdžios kuo skubiau juos atleisti iš darbo, o prasidėjus 1941 metų birželio trėmimams, kuriuose aktyviai dalyvavo vietos komunistai, Onuškio valsčius labiausiai nukentėjo visoje Trakų apskrityje.

Pirmosios sovietinės okupacijos represijos Voverių šeimos tiesiogiai nepalietė, tačiau valsčiaus žmonės komunistų ir jų pakalikų vykdomų skriaudų neužmiršo. Tik prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, Bakaloriškų ir aplinkinių kaimų vyrai persekiojo ne tik nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius, bet ir sovietinius aktyvistus. Karo metu jie savo neapykantą ir pagiežą nukreipė į kraštą atsibasčiusiems sovietiniams partizanams, kuriems vadovavo pogrindžio Pietų srities kompartijos pirmasis sekretorius Genrikas Zimanas. Iš tikrųjų sovietiniai partizanai elgėsi kaip tikrų tikriausi banditai, nerodydami jokios kovos prieš vokiečius, bet buvo labai „drąsūs“ prieš vietos gyventojus – plėšikavo, kankino, prievartavo, girtuokliavo, žudė…

Negalėdami daugiau pakęsti raudonųjų partizanų banditiškų išpuolių, 1943 metais Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojai ėmė burtis į ginkluotus vietinės savisaugos būrius. Raudoniesiems banditams Smalių kaime nužudžius V.Voverio giminaitį Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų, tokį savisaugos būrį drauge su kaimynais Jonu Kazlausku, Stasiu Kukliu, Jonu dambrausku ir kitais Bakaloriškėse subūrė ir Vaclovas. Ginklai naujajam būriui nebuvo problema, nes dar 1941 m. birželio pabaigoje, besitraukdami nuo veržlaus vokiečių puolimo, rusai pamiškėje netoli kaimo buvo palikę ginklų pilną sunkvežimį. Raudonieji partizanai pamatę, kad kaimą gina ginkluotas savisaugos būrys, nustojo čia lankytis…

Iš įvairių to meto išlikusių archyvinių dokumentų galima spręsti, kad V.Voverio savisaugos būrys organizuotai veikė ne tik kaimo ribose, bet visame Onuškio valsčiuje, o kartais ir už jo ribų. Viename išlikusiame radonųjų diversantų pranešime vyriausybei rašoma, kad 1944 m. sausio 2-4 dienomis jie susirėmė su V.Voverio ir jo bendražygių būriu prie Ramoškų kaimo, esančio už 15 kilometrų nuo Bakaloriškių.

Bakaloriškų savigynos būrys buvo labai kietas riešutėlis ir neįkandamas raudoniesiems partizanams, todėl raudonųjų diversantų vadas G.Zimanas į Maskvą Lietuvos komunistų partijos sekretoriui Antanui Sniečkui savo pranešimuose skundėsi, kad Bakaloriškės yra ne tik Trakų apskrities, bet visos Lietuvos „kontrrevoliucijos židinys“. Šios į Maskvą siunčiamos radiogramos neliko be atsako. Naktį iš 1944 m. balandžio iš 5 į 6 dieną G.Zimano būrys sulaukė pastiprinimo – Rūdininkų miškus lėktuvais buvo atskraidinti nauji gerai apginkluoti ir apmokyti diversantai, daug ginklų ir sprogmenų. Kaimo sunaikinimui buvo mesta per pusantro šimto gerai parengtų ir iki dantų ginkluotų raudonųjų smogikų, kurių pagrindą sudarė buvę frontininkai.

Iškarto po Velykų, nesant savisaugininkams, puolę kaimą, raudonieji baudėjai paliko kruviną pėdsaką visame šešiasdešimties kilometrų kelyje. Diversantų ataskaitoje buvo rašoma, kad buvo sudegintas buržuazinių nacionalistų kaimas su 38 sodybomis, pakeliui sunaikintos 4 priešo pasalos ir sušaudyta 16 „banditų“. Vokiečių okupuotame Vilniuje leistas laikraštis „Naujoji Lietuva“ apie šį raudonųjų smogikų išpuolį rašė, kad buvo sudegintas 71 gyvenamasis namas ir apie 300 įvairių ūkio trobesių, visi nužudytieji buvo ne savigynos būrio nariai, o taikūs kaimo gyventojai nušauti savo sodybų kiemuose. Besitraukiančius raudonuosius partizanus, pasivijo V.Voverio vyrai ir gerokai jiems įkrėtė, persekiojo iki pat miško.

Raudonajai armijai antrą kartą okupavus Lietuvą, raudonieji partizanai tapo sovietų valdžios atstovais ir savo kerštą nukreipė į tėviškę ginančius žmones. Okupantai neužmiršo ir Voverių šeimos. Vieną 1944 m. rugpjūčio dieną enkavedistai apsupo Voverių sodybą. Vaclovas tuo metu netoli sodybos pjovė avižas. Pamatęs prie sodybos didelį būrį ginkluotų enkavedistų, pasileido bėgti miško link, tačiau pastebėtas ir pašautas. Nors sužeidimas buvo sunkus, jam pavyko pasiekti mišką ir pasislėpti krūmynuose. Naktį, netekęs daug kraujo, Vaclovas parsigavo iki namų. Sutvarstę sužeistąjį, artimieji jį nuvežė į Varėnos ligoninę pas pažįstamą gydytoją.

V.Voveris suprato, kad sovietų valdžia ir enkavedistai nepaliks jo ir savisaugos būrio vyrų ramybėje. Išsigydęs žaizdą, jis 1944 m. rugsėjo 1 d. su grupe kaimynų išėjo į mišką. Taip Bakaloriškių kaimo apylinkėse atsirado 20 kovotojų būrys, pasivadinęs „Geležinio Vilko“ vardu.

Enkavedistai matydami, kad V.Voverio nepavyks lengvai sučiupti, tai skaudžiai atkeršijo jo šeimai. 1944 m. lapkričio 25 d. jie įsiveržė į Voverių sodybą ir suėmė tėvą Andrių ir seseris Eleonorą ir Vandą. Suėmimo pavyko išvengti tik motinai Viktorijai, kuri tuo metu nebuvo namuose. Išvykdami, enkavedistai sudegino sodybą, iškirto sodo vaismedžius,… Seserys po kelių mėnesių praleistų Trakų ir Lukiškių kalėjimuose buvo paleistos. Tėvas Andrius, neatlaikęs kankinimų ir neišdavęs kur slapstosi sūnūs Vaclovas ir Vladas,  tardymo metu mirė. Kur ilsisi Andriaus Voverio palaikai iki šiol nenustatyta.

Tuo metu V.Voverio – Žaibo būrys buvo jau gerokai išaugęs ir įsiliejęs į naujai sukurtą Dzūkų rinktinę, nuo 1946 m. sausio mėn. priklausė Merkio (vėliau – Kazimieraičio) rinktinei. Būrys veikė Alytaus apskrities Alovės ir Daugų valsčių miškuose ir buvo surengęs ne vieną sėkmingą operaciją prieš okupantus ir jų pakalikus. 1945 m. vasario 7 d. jungtinis V.Voverio ir Jono Dambrausko – Siaubo būrys, vadovaujamas apygardos vado Juozo Matukevičiaus – Vilko prie Migučionių kaimo (Onuškio vlsč.) kelias valandas kovėsi su NKVD 25-ojo šaulių pulko kariais ir nukovė 15 (kituose šaltiniuose – 12) enkavedistų. 1945 m. vasario 23 d. Vaclovo Voverio – Žaibo vadovaujami partizanai prie Kančėnų kaimo (Daugų vlsč.) surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams ir 9 jų nušovė. 1945 m. birželio 14 d. V.Voverio būrio partizanai su kitų būrių apsuptais partizanais sėkmingai kovojo su NKVD kariuomenės pasienio 220 pulko kariais Varčios mūšyje, iš kurio jiems pavyko sėkmingai pasitraukti su nedideliais nuostoliais (priešas neteko 176 karius ir karininkus).

1946 m.  lapkričio 15 d. prie Purvelių Rakatanskių kaimo (Daugų vlsč.) V.Voverio partizanai sunaikino visą 18 karių ir karininkų Daugų sovietinę įgulą, tarp jų ir MVD viršininką. 1948 m. gegužės 8 d. Staniuliškių kaime (Alytaus vlsč.) kautynėse nugalėjo ir privertė bėgti jungtines kelių miestelių stribų pajėgas. Tų pačių metų spalio 27 d. netoli Onuškio surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su 19 Onuškio sovietinės įgulos kareivių. Tai tik keli epizodai iš Vaclovo Voverio – Žaibo kovos kelio prieš okupantus. Veiklus, sumanus ir drąsus vadas Vaclovas Voveris – Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta per 300 sovietų įgulos kareivių, 40 karininkų ir stribų.   1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko – Vanago įsakymu Nr. 15 Vaclovas Voveris – Žaibas buvo paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas.

LYA nuotr./Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Vaclovas Voveris-Žaibas, 2. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antroje eilėje iš kairės: 1. Viktoras Kazlauskas-Vanagas, 2. Feliksas Daugirdas-Šarūnas, 3. Jonas Jakubavičius-Rugys. [1947–1948 m.] 

Daugelis pokario ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo tyrinėtojų pripažįsta, kad V.Voveris – Žaibas buvo puikus partizaninės kovos strategas ir efektyviausiai veikęs karo lauko vadas. Čekistai dėjo visas pastangas, kad sugautų ar sunaikintų jiems siaubą variusį partizanų vadą. Jo vadovaujamo „Geležinio vilko“ būrio partizanus sekė mažiausiai 6 į kovotojų gretas infiltruoti MGB agentai. Tris kartus mėginta jį nužudyti, tačiau visi šie bandymai žlugo. Agentams smogikams pavykdavo nukauti kai kuriuos V.Voverio – Žaibo bendražygius, suimti remėjus, tačiau pats vadas čekistams likdavo nepasiekiams. Genialus partizaninės kovos strategas prieš čekistų klastą ir išdavystę tapo bejėgis ….

1949 m. kovo 7 d. MGB agentams poetui Kostui Kubilinskui – Varnui ( man įdomu, kodėl iki šiol Lietuvoje išleidžiamos jo knygelės, spaudoje publikuojami jo eilėraščiai be prierašo prie jo pavardės – Judas, Išdavikas ar Žmogžudys? – aut. pastaba) ir  Adolfui Skinkiui – Rytui išdavus apygardos vadavietę Kalesninkų miške (Alytaus apskr. Daugų vlsč.), ją apsupo MGB vidaus kariuomenės 34 šaulių pulkas. Čekistų operacijos metu buvo sunaikinti du Lietuvos partizanų bunkeriai – prie Žemaitėlių ir Jotiškių kaimų. Viename – Dainavos apygardos štabo bunkeryje MGB agentai K.Kubilinskas – Varnas ir A. Skinkis – Rytas nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. lapkričio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labenską – Kariūną. Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo bunkeryje žuvo Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas Jonas Kazlauskas – Šermukšnis, Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos  štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas – Vanagas, Petras Šilanskas – Labutis ir Dainavos apygardos vado pavaduotojas, Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris – Žaibas. Po operacijos žuvusiųjų palaikai buvo niekinami Alytaus MGB skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta neišaiškinta iki šiol.

Sužinojęs apie kovos bendražygių žūtį ir apsilankęs žūties vietoje, Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas savo dienoraštyje parašė: „ Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai! Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi?“                             1950 m. Vaclovas Voveris – Žaibas buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. 1997 m. gruodžio 22 d. Vaclovui Voveriui – Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus 1-mo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius), 1998 m. gegužės 13 d. krašto apsaugos ministro įsakymu jam buvo suteiktas (po mirties) kapitono laipsnis.