Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Rusija vis labiau grimzta į izoliaciją, nors Kremlius nuduoda, kad jos ekonomika atvirkščiai – atsigauna. Jei įvestos sankcijos ir antikarinės priemonės būtų taikomos tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, ją seniai būtų ištikęs bankrotas. O didžiulė (143 mln. gyventojų, 17,1 mln. kv. km ploto) imperija laikosi dėl savo milžiniškų resursų, regioninių išteklių ir galingos propagandos, nuteikiančios rusus bent jau neprotestuoti ir tikėti, jog viskuo kalti Vakarai.

Šis savaitinės apžvalgos įvadas nebus skirtas ekonomikai. Vakarų izoliacinė politika nesusideda vien tik iš kol kas dalinių sankcijų, bet ir iš vadinamųjų švelniojo arba simbolinio spaudimo. Gegužės pradžioje nustebino Latvija, pareikalavusi, kad latvių kalbą mokėtų ir šalyje gyvenantys Rusijos piliečiai, turintys laikyti egzaminą. Kitaip jie privalės išvykti iš šalies. Tai ir lojalumo valstybei problema. Kad kitataučiai greičiau integruotųsi, Latvijoje priimtas įstatymas, pagal kurį mokyklose bus mokoma tik latvių kalba. Nors Ryga sulaukė Jungtinių Tautų ekspertų kritikos, ji nepalenkiama: įgyvendinti įstatymą pradės nuo 2025-ųjų rugsėjo, iš pradžių – pradinėse klasėse. Dabar gi Rusijos piliečiams iki 75-erių, kurie iki metų pabaigos neišlaikys latvių kalbos egzamino, bus suteikta užtektinai laiko išvykti. Jei neišvyks, gali grėsti „priverstinis išsiuntimas“. 2011 m. surašymo duomenimis Latvijos rusų tautinė mažuma yra didžiausia ir sudaro apie 27 proc. visų gyventojų, o mokytis latvių kalbos kol kas panūdo apie 8000 jų, nors tokie reikalavimai liečia dvigubai daugiau Rusijos pilietybę turinčių žmonių.

Galima tik stebėtis „braliukų“ latvių drąsa, juo labiau, kad rusakalbių diaspora kaimyninėje šalyje nėra tokia rami kaip Lietuvoje. Kažin, ar mes drąsūs tik kurdami visokius „Drąsios šalies“ įvaizdžius (beje, 2009 m. pavasarį šis dešimtmetį kurtas, apie 63 mln. litų kainavęs  projektas patyrė visišką nesėkmę)…

O dabar – apie mūsų istorinių brolių lenkų akibrokštą, kaip naują Varšuvos iniciatyvą vertina Maskva. Nepaisant, kad šiomis dienomis Lenkijos prokuratūra užblokavo apie 1,2 mln. dolerių iš Rusijos ambasados prekybos atstovybės sąskaitos, kad iš patalpų Varšuvoje iškeldina rusų diplomatų vaikų mokyklą prie Rusijos ambasados, vyriausybė nutarė Kaliningradą pervadinti į Karaliaučių (lenkiškai Królewiec). Lenkijos vystymo ir technologijų ministras Waldemaras Buda pareiškė, kad arti Lenkijos sienos esantis miestas ir sritis negali vadintis vardu Michailo Kalinino – „nusikaltėlio, kuris be kita ko turi atsakyti už masines lenkų kareivių ir karininkų žudynes Katynėje 1940 metais“. Kremliaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas teištarė, kad toks sprendimas „ribojasi su beprotybe“, o Karaliaučiaus srities gubernatorius Dmitrijus Peskovas pridūrė, jog „mes taip pat Gdanską galime vadinti Dancigu, o Lenkijos respubliką – karalyste“. Jis paragino laikytis „oficialių toponimų“.

Keista, kad Maskva, pradėjusi nusikalstamą karą prieš Ukrainą, staiga suskato priminti apie tarptautinę teisę. Juk grobdama svetimas žemes, žudydama ukrainiečius, galų gale okupavusi Rytų Europą ir pakeitusi jos, taip pat ir senus Rytų prūsų toponimus ji nesusimąstė apie šiuos nusikaltimus. Dar daugiau: prieš keliolika metų latvių kilmės Rusijos Dūmos deputatas Viktoras Alksnis yra mestelėjęs sakralinę Kremliaus frazę, kad Kaliningrado sritis –„это исконно русские земли“ („tai nuo seno rusų žemės“). Tuomet jis dar tvirtino, kad Klaipėdos kraštas turi tapti „laisvuoju uostu“, kuris užtikrintų Kaliningrado srities interesus, nes esą SSRS išleido 2 mlrd. rublių kelto Klaipėda – Kaliningradas – Mukranas statybai. Kitaip sakant, jis buvo už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos…

Bet pamirškime šio rusofilo iš Latvijos, dar ir šiandien šlovinančio Staliną ir Putiną, šio invaziją į Ukrainą, sapaliojimus. Karaliaučius niekada nebuvo rusiškas. Tai baltų, o vėliau – germanų, prūsų miestas bei žemė. Galbūt Putinas jai turi sentimentų, nes čia, šalia Karaliaučiaus esančioje Pregolsko gyvenvietėje, 30 metų buvo jo uošvija. Joje iki 2001 m. gyveno Liudmilos Putinos motina Jekaterina Škrebniova, bet paskui senutė išsikraustė į Sankt Peterburgą pas žentą ir tikriausiai jau palikusi šį pasaulį. O Putinas su Liudmila išsiskyrė, ši nuėjo į vienuolyną, ir Karaliaučius teliko tolima Rusijos agresoriaus svajone…

Putinas turi dėkoti Stalinui, kuris, nuolaidžiaujant ir delsiant Vakarams, pasisavino šią baltų žemę. Skaitytojams reikia priminti, kad krašto likimas buvo nulemtas dar Potsdamo konferencijoje. Kaip rašė atsargos pulkininkas Jonas Užurka, tuomet buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Trečdalis Rytų Prūsijos šiaurinės dalies buvo perduota SSRS administravimui, kol Taikos konferencija nenuspręs kitaip. Kadangi Maskva buvo suinteresuota, jog ji neįvyktų (Stalinas Vakarams sakydavo, kad iš Karaliaučiaus visi vokiečiai pabėgo, tad nėra kam čia atkurti Prūsijos), prasidėjus Šaltajam karui 50 metų krašto administravimo terminą SSRS pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį. Taip 1946 m. Karaliaučius (Kionigsbergas) tapo Kaliningradu politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei, nors šis veikėjas čia niekada negyveno.

Iš tiesų, Varšuva gražina istorinę tiesą. Pagarba lenkams ir latviams. O lietuviai?