Kalbėdami apie Lietuvos partizanų sričių įkūrimo bei veiklos aplinkybes nutarėme daugiausia dėmesio skirti atskiroms partizaninio karo asmenybėms, kurios buvo mažiau ar tik epizodiškai minimos kitose „Laisvės kryžkelių“ publikacijose.

 

Vakarų (Jūros) partizanų srities veiklos bei įkūrimo ištakų neįmanoma įsivaizduoti ir be Juozo Kasperavičiaus-Visvydo, nors jis tiesiogiai ir nedalyvavo įkuriant sritį ar formuojant štabą. Tačiau jis, tapęs Jungtinės Kęstučio apygardos vadu, kartu su štabo pareigūnais dėjo daug pastangų dėl Žemaitijos ir visos Lietuvos partizanų susivienijimo.

 

Juozas Kasperavičius gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją, 1933–1935 m. mokėsi Karo mokykloje (baigė XVII laidą). Už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą dar 1934 m. rugsėjo 7 d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu. Baigęs karo mokslus jaun. leitenantas Juozas Kasperavičius buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, tačiau jame neilgai tarnavo. 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938 m. vasario 16-ąją jam suteiktas leitenanto laipsnis.

 

Pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje, Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau – į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius ragino tarnybos draugus įsakymų nevykdyti, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24 d. buvo vokiečių internuoti. Trylika lakūnų, su jais ir J. Kasperavičius, daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose.

 

Grįžęs į Lietuvą, J. Kasperavičius įsidarbino kooperatyvo vedėju Subačiuje (Panevėžio aps.), įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Artėjant antrajai sovietų okupacijai su žmona ir dukrele išvyko į tėviškę – Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaimą. Kelis kartus visa šeima rengėsi trauktis į Vakarus, bet taip ir nepasiryžo palikti gimtinės.

 

1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą Kasperavičių ir dar vieną sužeistąjį išvadavo. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J. Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. Pasveikęs prisidėjo prie partizanų.

 

1946 m. rugsėjo 25 d. J. Kasperavičius-Šilas, Angis, Visvydas tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu.

 

1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos), prieš Kęstučio apygardos partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo netoli Batakių (Tauragės aps.), miške, ant Agluonos upelio kranto, įsikūrusioje J. Juknos sodyboje. Apygardos vadas Visvydas jau rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J. Kasperavičius ir A. Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno; galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino. Partizanų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti Šubertinės kieme.

 

Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991 m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993-iaisiais – paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995 m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

 

Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo Vytautas Gužas-Mindaugas, suvaidinęs labai svarbų vaidmenį, įsteigiant Vakarų Leituvos partizanų sritį. 1947 m. balandžio 6 d. Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupti žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. V. Gužas labai išgyveno dėl jo būrį ištikusios nelaimės. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Trūkstant karininkų naują apygardos štabą teko formuoti iš buvusių mokytojų bei kitų civilinį išsilavinimą turėjusių partizanų.

 

Yra žinoma, kad Kęstučio apygardai pradėjus vadovauti Jonui Žemaičiui-Vytautui, apygardos štabas įsikūrė Skaudvilės valsčiaus Kušleikos kaime, ūkininko Mėlynausko negyvenamoje troboje. Slėptuvė buvo pavadinta Aušros slapyvardžiu. Kartu su apygardos vadu J. Žemaičiu, informacinio ir žvalgybos skyriaus viršininku Antanu Liesiu-Tvanu, štabo ir organizacinio skyriaus viršininku Petru Bartkumi-Dargiu bei štabo adjutantu Mečiu Orlingiu-Ričardu 1947–1948 m. žiemą šioje slėptuvėje praleido ir V. Gužas-Kardas, tuo metu ėjęs apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas.

 

1947 m. rugsėjo 8 d. netoli Kryžkalnio susirinko visa Kęstučio apygardos ir Savanorio rinktinės vadovybė – iš viso apie 20 partizanų. Susitikime dalyvavo ir V. Gužas. Buvo nutarta įkurti naują Prisikėlimo apygardą. 1948 m. gegužės 5 d. du Kęstučio apygardos štabo nariai P. Bartkus ir Bronius Liesys-Kaukas buvo deleguoti į naująją apygardą. Tad V. Gužui ir A. Liesiui teko papildomas krūvis dirbant Kęstučio apygardos štabe.

 

Kęstučio apygardos vadovybė aktyviai veikė vienydama visos Lietuvos pogrindžio jėgas. Kol vyko aktyvus susirašinėjimas su Suvalkijoje veikiančia Tauro apygarda, V. Gužas gavo naują užduotį. Per ryšininkę Maziliauskaitę-Gegutę jis susisiekė su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu ir buvo pradėtos derybos dėl susijungimo bendrai kovai.

 

1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške įvyko dviejų Žemaitijos apygardų vadovybės susitikimas. Kęstučio apygardai atstovavo V. Gužas, A. Liesys, V. Ivanauskas, M. Orlingis, Žemaičių apygardai – Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Taip buvo įkurta Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, kurios vadu V. Gužo pasiūlymu tapo J. Žemaitis, o pačiam V. Gužui teko srities štabo viršininko pareigos.

 

Įkuriant Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį Prisikėlimo apygardai atstovavo Leonardas Grigonis-Užpalis ir jo adjutantas, apygardos štabo sekretorius Viktoras Šniuolis-Vitvytis. Jis vienintelis sulaukė šių dienų. Todėl yra unikali galimybė išgirsti jo prisiminimus apie srities įkūrimą.

 

Netrukus po srities įkūrimo buvo pradėta ruoštis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. 1949 m. pradžioje, pakeliui į suvažiavimą, Jūros srities vadovybę aplankė Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. Po ilgų patikrinimų svečius nutarta palydėti pas aukštesnę vadovybę. Lydimi Jūros srities štabo viršininko V. Gužo ir Kęstučio apygardos štabo viršininko Roberto Gedvilo, Pietų Lietuvos partizanų vadai atvyko į Radviliškio apskritį, kur netrukus įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Už atvykusius svečius savo gyvybe garantavo V. Gužas.

 

Pasibaigus suvažiavimui toliau tęsėsi įprastas darbas, lydimas pavojų ir neišvengiamų netekčių. 1949 m. vasaros pradžia buvo ypač sunki visos Žemaitijos partizanams. Birželio 7 d. dėl saugumo provokacijos žuvo visa tuometinė Kęstučio apygardos vadovybė – Aleksas Miliulis-Neptūnas, Albertas Norkus-Starkus ir Steponas Venckaitis, o sužeistas R. Gedvilas pateko į priešo rankas. Kitą dieną Viduklės valsčiuje išduotas ryšininko žuvo Gintaro rinktinės vadas Edmundas Kurtinaitis-Kalnius, per kautynes netrukus žuvo dar septyni apygardos štabo apsaugos kovotojai.

 

Tuo metu MGB agentas Radzevičius nustatė, kad A. Milaševičius-Ruonis kartu su Jūros srities štabo nariais atvyks pas Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką V. Gužą-Kardą. Birželio 11 d. saugumiečiai susekė V. Gužo slapstimosi vietą. Kautynių metu sužeistasis gyvas nepasidavė…

 

1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu V. Gužas-Kardas apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V. Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu V. Gužui-Kardui suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas.

 

Nepaisant netekčių, organizacinis darbas tęsėsi. Kadangi J. Žemaitis suvažiavime buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat ėjo Gynybos pajėgų vado pareigas, teko ieškoti naujo tinkamo žmogaus užimti Jūros srities vado pareigas. Juo patvirtintas Aleksandras Milaševičius-Ruonis, faktiškai jau ėjęs šias pareigas nuo 1948 m. birželio 8 d., kai Jonas Žemaitis išvyko organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo.

 

Naujasis srities vadas gimė 1906 m. Seinuose. Baigė Kauno karo mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenės 2-ajame kavalerijos pulke. Lietuvos kariuomenės kapitonas. 1943-1944 m. buvo 2-ojo lietuvių statybos bataliono vadas.

 

1944-1945 m. kartu su šeima traukėsi į Vakarus. Drezdeno bombordavimo metu (1945 m. vasario mėn.) žuvus žmonai ir sūnui, grįžo į Lietuvą. Slapstėsi Žemaitijoje, o nuo 1948 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą. Buvo aktyvios partizaninės kovos šalininkas.

 

Jau 1948 m. vasario pradžioje A. Milaševičius Jono Žemaičio-Vytauto pavedimu atkūrė MGB organų 1947 m. spalį sunaikintą Žemaičių apygardos štabą ir 1948 m. vasario–birželio mėn. ėjo Žemaičių apygardos vado pareigas.

 

1948 m. gegužės 5 d. susikūrus Vakarų Lietuvos sričiai, A. Milaševičius tapo jos vado pavaduotoju (dalyvavo parengiant norminius srities dokumentus), o tų metų birželio 8 d. – Vakarų Lietuvos srities vadu (nuo 1949 m. pradžios kartu buvo ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado pavaduotojas).

 

Jį nuolat sekė MGB agentai Mėta, Oriolas, Snieguolė, Radzevičius. Per juos gautą pasiūlymą pasiduoti ir bendradarbiauti su MGB A. Milaševičius atmetė. 1949 m. rugsėjo 9 d. MGB agentas Radzevičius čekistams pranešė, kad Kaltinėnų valsčiaus Karoblio kaime, J. Martinkaus sodyboje vieši Vakarų Lietuvos srities vadas Ruonis. Netrukus sodybą apsupo 25 MGB kariškių dalinys. Po atkaklių kautynių partizanų vadas žuvo. 1999 m. A. Milaševičiaus žūties vietoje pastatytas tipinis atminimo ženklas.

 

Po Ruonio žūties srities vadu paskirtas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas – dar viena retai teprisimenama partizaninio karo asmenybė.

 

Jis gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės apskrities Batakių miestelyje. Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai. Vaclovas pasižymėjo nepaprastais gabumais mokslui, ypač kalboms. Jau būdamas penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius.

 

Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Vaclovas šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Užėjus vokiečiams, V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.

 

Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe trauktis – liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje, Openiškių kaime (Eržvilko vlsč.). Netrukus per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos norminiai dokumentai.

 

Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstinių užpuolimuose. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo, nesant svarių įrodymų, neleido.

 

1947 m. pabaigoje V. Ivanauską, tuomet jau pasivadinusį Gintautu, J. Žemaitis pasiuntė į MGB beveik sunaikintą Žemaičių apygardą, kur labai trūko patyrusių pareigūnų. Apygardą atkūrus, V. Ivanauskas grįžo į gimtąsias vietas, kurį laiką vadovavo Aukuro (buvusiai Lydžio) rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, tų pačių metų vasarą – Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11–13 d. žuvus Vytautui Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o tų pačių metų rugsėjo mėn., po Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio žūties – srities vadu.

 

V. Ivanauskas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais: ne visiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio VLIK’o ir krašto rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas nei Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, J. Žemaitis. Srities vadas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, partizanams nurodė nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o tam pasipriešinusius aktyvius kolūkių kūrėjus perduoti karo lauko teismui. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Daugiausia dėl jo reiklumo ir atsargumo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis net 1950 m. turėjo patikimą nuolatinį ryšį su Pietų Lietuvos apygardomis.

 

Saugumiečiai aktyviai ieškojo Jūros srities štabo. MGB informatoriams buvo lengva apibūdinti V. Ivanauską ir srities štabo viršininką Antaną Liesį-Tonį: abu aukšti, akiniuoti. 1950–1951 m. žiemą pranešimai darėsi vis konkretesni… 1951 m. vasario mėn. iš informatorių ir agentės Birutės saugumiečiai sužinojo, kad štabo pareigūnai gali slėptis Rietavo rajono Vaitkaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje, netoli Čepaičių kaimo mokyklos. 1951 m. vasario 10 d. 14 val. buvo surengta vadinamoji karinė čekistinė operacija ir minėtoje kolūkio daržinėje aptikta partizanų slėptuvė. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė šūviais. Vėliau, padegę daržinę, po dūmų priedanga bandė pasitraukti, tačiau nesėkmingai. Per operaciją žuvo Jūros srities partizanų štabo nariai, o srities vadas V. Ivanauskas buvo sunkiai sužeistas ir po 10 valandų, nedavęs jokių parodymų, mirė.

 

V. Ivanausko nuopelnus Laisvės kovų sąjūdžiui dar 1950 m. sausio 20 d. objektyviausi vertintojai – bendražygiai įvertino Laisvės kovos kryžiumi, jam suteiktas majoro laipsnis. Atkūrus Lietuvos valstybę, LR Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu V. Ivanauskui suteiktas pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

 

Žuvus V. Ivanauskui-Gintautui buvo rasta paskutinė pamaina jam srities vado pareigose – srities vadu paskirtas Antanas Bakšys-Klajūnas.

 

Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. 1944 m. pavasarį A. Bakšys įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę.

 

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau – Minionyse. 1945 m. kovo mėn. buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą – Tulos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su pogrindžiu.

 

1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama, ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Kęstučio apygardos partizanu.

 

Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužę – Jūros srities vadu. Visos šios pareigos A. Bakšiui teko žuvus kovos draugams. Partizaninis pasipriešinimas okupantams silpo – kolektyvizacija ir trėmimai mažino rėmėjų skaičių, bendražygių žūtys, MGB agentų infiltravimai, išdavystės retino partizanų gretas, sėjo nepasitikėjimą vienų kitais.

 

Gana dideli pasikeitimai srities vadovybėje įvyko 1951 m. birželio pabaigoje, kai Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko Vakarų Lietuvos srities partizanų vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo srities vadas Antanas Bakšys, „Prisikėlimo“ apygardos vadas Povilas Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas ir kt. J. Žemaitis kai ką pakeitė: A. Bakšį paskyrė prezidiumo sekretoriumi, P. Morkūną – „Jūros“ srities vadu (1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu, o sričiai vėl ėmėsi vadovauti A. Bakšys), o Juozą Paliūną, buvusį Maironio rinktinės vadą – „Prisikėlimo“ apygardos vadu. J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš „Prisikėlimo“ į Kęstučio apygardos rajoną. Žiemą J. Žemaitis nutarė praleisti Pietų Lietuvos srityje, su kuria nuo 1951 m. sausio mėn. neturėjo ryšio.

 

J.Žemaitis ir toliau žūtbūt stengėsi išlaikyti organizacines struktūras. Jam pavyko pasiekti, kad į Aukštaitiją persikeltų J. Šibaila, kuris 1952 m. balandžio mėn. jau buvo Vyčio apygardoje. Karsakiškio miške jis susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu. J. Žemaičiui pavyko susisiekti su „Tauro“ apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės vado pareigas einančiu desantininku Klemensu Širviu. 1951 m. rugsėjo mėn. Labgirinės miške įvyko K. Širvio susitikimas su J. Žemaičiu, A. Bakšiu ir kitais Jūros srities pareigūnais.

 

A. Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlygų ir reikalinga kita – dvasinio-intelektinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, vienijančia ir legaliai gyvenančius asmenis, ir partizanus, turėjo tapti Vyčių sąjunga. A. Bakšys buvo Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam tebeveikiančiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tai padaryti buvo sunku – trukdė nuolatiniai čekistų siautimai, gausybė saugumo agentų, be to, ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti aktyvią veiklą.

 

Šis darbas visiškai nutrūko 1953 m. sausio 17 d., kai sekdami ryšininką Antaną Jankauską-Tonį čekistai apsupo Kazio Ruko sodybą, kurioje buvo įrengtas Jūros srities štabo bunkeris. Ankstyvą sausio 17-osios rytą sodyba buvo apsupta gausių čekistų ir stribų pajėgų. Tuo metu bunkeryje buvo visi keturi nuolatiniai jo gyventojai – A. Bakšys-Klajūnas, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Balanda ir A. Jankauskas-Tonis. Prasiveržti vilčių nebuvo…

 

1953 m. visoje Kęstučio apygardoje veikė tik 23 partizanai. Tais metais vienas po kito žuvo ar buvo suimti aukščiausi partizanų pareigūnai ir vadai: srities vadas A. Bakšys, LLKS tarybos prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas Jonas Šibaila, suimtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis… Apygardos štabe faktiškai dirbo dviese – P. Morkūnas-Rimantas ir štabo viršininkas Jonas Vilčinskas-Algirdas (jam žuvus – Stasys Zinkevičius-Algimantas). Nepaisant netekčių iki pat 1953 m. balandžio mėn. buvo spausdinamas „Laisvės varpas“, atsišaukimai, kreipimaisi.

 

1953 m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P. Morkūnu-Rimantu. Birželio 19 d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės aps.) ir surengtoje pasaloje žuvo.

 

Kartu žuvo Kęstučio apygardos štabo narys S. Zinkevičius-Algimantas. Faktiškai apygarda liovėsi egzistuoti, nors pavieniai partizanai dar veikė iki pat 1957–1958 m.

 

1999 m. gegužės 12 d. P. Morkūnui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gegužės 27 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis.

 

Po A. Bakšio-Klajūno ir P. Morkūno-Rimanto žūčių srities vadovybės veikla nebuvo atkurta.