Kartais įvairiom progom per mūsų žiniasklaidą tenka nugirsti keliančius abejonių teiginius iš kai kurių Lietuvos istorijos momentų. Visų panašių atvejų aš neminėsiu, pasitenkinsiu tik pora iš jų.
Štai kalbant apie žinomą Borodino mūšį vis dėstoma, neva Napoleonas tą mūšį pralaimėjo. Aš su tokiu aiškinimu nenorėčiau sutikti vien dėl tos priežasties, kad jei tikrai Napoleonas tą mūšį būtų pralaimėjęs, tai jis nebūtų po jo žingsniavęs toliau Maskvos link, o su kariuomenės likučiais būtų skubėjęs kuo greičiau pasitraukti iš Rusijos. Jei prancūzai gal ryškios pergalės čia ir nepasiekė, tai blogiausiu atveju jiems tas mūšis baigėsi lygiosiomis, bet tikrai ne pralaimėjimu. Vėlgi kalbama apie Napoleono kariuomenės traukimąsi iš Rusijos, tas pasitraukimas vadinamas kaip sumuštos prancūzų kariuomenės bėgimas iš Rusijos. Bet prancūzai buvo sumušti ne mūšiuose, kurių buvo vėliau po Borodino, kai prancūzai, išbuvę visą mėnesį Maskvoje, traukėsi iš jos vėlyvą rudenį, kai tą kariuomenę užgriuvo didžiulės bėdos – baisus badas, šalčiai, nuovargis, ligos ir įvairūs nepritekliai. O tais laikais nebuvo nei mašinų, nei traukinių, nebuvo nei asfalto, nei pažvyruotų kelių, kaip dar daug ko nebuvo, juo labiau Rusijos platybėse.
Taigi manau girtis labai abejotinom rusų ginklo pergalėm prieš leisgyvius prancūzus nėra labai garbinga. Aišku, kad Napoleonas padarė daugybę skaudžių klaidų būdamas Rusijoje, o ypač didžiausia jo klaida buvo sėdėti visą mėnesį su kariuomene Maskvoje iki vėlyvo rudens, tikintis, kad rusų caras atsiųs kapituliacijos aktą ir pan.
Keista būna klausytis ar skaityti kai kurių mūsų istorikų išvedžiojimų, kad štai prancūzai 1812 m. paliko Lietuvoje apie šimtą tūkstančių žuvusių ir mirusių prancūzų. Na, čia tai tikrai neįtikėtini skaičiai, visiškai fantastiniai. Iš kur čia Lietuvoje galėjo nugulti tiek tų prancūzų, jei laikoma, kad iš viso Napoleono kariuomenėje buvo nuo 200 iki 400 tūkstančių žmonių. Lietuvoje jokių didesnių mūšių nebuvo, be to, sovietmečiu iš vis buvo dėstoma, kad Lietuvą tepasiekė tik apie 15–20 tūkstančių prancūzų. Matyt tai per daug sumažinti skaičiai. Aišku jų buvo daugiau, bet visai nerealu tikėtis, kad Lietuvos žemėje guli apie 100 tūkstančių prancūzų palaikų. Jei Vilniuje buvo rasti keli tūkstančiai prancūzų palaikų, tai nereiškia, kad tais tūkstančiais palaikų nukloti visi Lietuvos pakrūmiai bei pagrioviai. Nes jei tikėtume kai kurių istorikų aiškinimais, prancūzai skubėjo į Lietuvą iš Maskvos, kad čia numarintų pusę ar trečdalį savo didžiosios buv. kariuomenės. Juk tikrai keista, kaip tie prancūzai traukdamiesi 1812 m. iš Rusijos 15–20 tūkstančių skaičiumi, sugebėjo Lietuvoje palikti 6–5 kartus didesnį skaičių savo žuvusių ir mirusių žmonių negu iš vis bebuvo tų gyvųjų.
Kitas Lietuvos istorijos klausimas apie žydų tragediją Lietuvoje 2–ojo pasaulinio karo metu.
Dažniausiai aiškinama, kad Lietuvoje to karo metu buvo sunaikinta 90–95 procentai Lietuvos žydų ir kad prie to jų naikinimo daugiausiai prisidėjo patys lietuviai. Vaizdas pateikiamas taip, kad jei ne tie žydšaudžiai lietuviai, tie vargšai žydai būtų laimingai gyvenę ir šiandien. O aš manau, kad netgi jei nebūtų Lietuvoje atsiradę nei vieno žydšaudžio lietuvio, žydų tragedija nebūtų sumažėjusi, nes vienaip ar kitaip tuos žydus būtų naikinę patys vokiečiai, ką jie sėkmingai ir darė vokiečių vermachto užimtuose kraštuose. Dabar dažnai besiklausant žiniasklaidos atrodo, kad dėl žydų tragedijos 2–ojo pasaulinio karo metais kalti ne vokiečių naciai, o vis tie nesusipratę tamsūs lietuviai.
Su pagarba
Nuotraukoje: Borodino mūšis
