Dėl Vilniaus žygio dienų istorinės pamokos (istorinės reikšmės supratimo) – tiek jaunajai kartai, tiek ir jau pražilusiems piliečiams – šiandien kaip ir nėra nesutarimo. Takoskyra šioje srityje yra tik tarp abejingumo ir meilės savo tautai bei valstybei.

 

Mes be Vilniaus nenurimsim! Tokia tuomet buvo ir valstybės politika, ir gyvas tautos šūkis. Tai mums ir šiandien yra pamoka apie vienybę ir patriotinį švietimą, apie tikrą tiltą tarp tautos ir valstybės, nutiestą ant gyvybiškai svarbių, ilgalaikių nacionalinių interesų. Ir pagaliau – tai pamoka, kad kiekvienai, net ir negausiai tautai verta kovoti dėl istorinio teisingumo, dėl savo teisių, dėl tiesos. Net jei pasaulio galybės pasirenka melo ar priespaudos pusę.

 

Jeigu tokio dvasingumo būtume pristigę Sąjūdžio metu – nebūtų ir nepriklausomybės. Todėl tai yra gyvybiškai svarbi nacionalinio švietimo gairė. Tačiau čia aš norėčiau ypatingai pabrėžti istorinės Vilniaus temos svarbą mūsų šiandieninei vidaus ir užsienio politikoje – tiek, kiek tai susiję su darbais, kurie negalėjo būti padaryti sovietinės okupacijos metais bei kurie, deja, taip ir nebuvo padaryti per du nepriklausomybės dešimtmečius.

 

Turiu omenyje ne vien rytų Lietuvos pilietinės reintegracijos uždavinį, kuris įgyvendinamas šleivai ir nenuosekliai. Ne mažiau svarbu, kad mūsų visų pilietinėje ir kultūrinėje savivokoje žiojėja dideli plyšiai. Mes tebestovime tarsi kryžkelėje tarp dviejų tradicijų. Viena – tai prieškario Lietuva, kuri atspindi lietuvių tautos atgimimą, lietuvių kalbos emancipaciją, modernios nacionalinės kultūros atsiradimą. Kita – tai senoji Lietuvos valstybė, jos išblaškytas paveldas, jos klestėjimo ir išsigimimo palaikai. Pažvelgus į LDK piliečių suslavėjusias ar suslavintas pavardes, į svetimomis kalbomis surašytus dokumentus, mums vis dar sunku įveikti kažkokį svetimumo ar net atstūmimo jausmą.

 

Reikia pripažinti, kad mes iki šiol neatradome pakankamai produktyvaus šiuolaikinio santykio su savo didžiosios valstybės istorija, net ir su istorine sostine Vilniumi. Ir tai yra nemenkesnis nacionalinis klausimas, kaip ir pati prieškarinė kova dėl Vilniaus. Mes nesukūrėme atkurtos valstybės, beje, kartu su sostine Vilniumi, kultūros politikos doktrinos. Viena vertus, tai rodo paviršutiniškos batalijos dėl Valdovų rūmų, o kita vertus, – Europos kultūros sostinės orgija.

 

Atskirai reikėtų paminėti, kad čia mums nei kiek nepadės kai kurių istorikų pradėta propaguoti „lenkakalbių senlietuvių“ ir „jaunalietuvių“ pilietinio ginčo koncepcija. Jau vien dėlto, kad lietuvių kalba nėra koks nors naujas, šimto metų senumo reiškinys, o atvirkščiai – tai indoeuropiečių prokalbės nešėja, pati seniausia gyvoji šios grupės kalba, pagrindinė mūsų dvasinės kultūros versmė. Bandymai įpiršti sampratą, kad kalba nėra taip jau svarbi pilietinei ir netgi tautinei savivokai, mus stumia tiesiai į pražūties kelią, į kelią, kuriuo vieną kartą jau ėjome, tiesa, tai truko kelis šimtmečius, o šiandieniniame pasaulyje toks procesas būtų žymiai greitesnis.

 

Pavojingi mūsų pasimetimo daigai ypač atsispindi provincialaus modernizmo apraiškose, kai ne juokais siūloma griauti lietuvišką rašybą, palaužti valstybinės kalbos statusą. Ir visa tai kartais kišama po LDK tradicijos vėliava.

 

Ne mažesnis Vilniaus valstybės paveldo svoris gula ir ant mūsų užsienio politikos pečių. Ir tai nėra koks nors beprasmis erzinantis klausimas apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, esą siekiant juos pabloginti. Tai yra praktinės šių santykių doktrinos poreikis, praktinė mūsų diplomatijos veikimo sritis, kuri, pripažinkime, yra beveik visai apleista.

 

Sakoma, kad Vilniaus priklausomybės klausimas yra politiškai išspręstas po draugystės sutarties su Lenkija pasirašymo prieš penkiolika metų. Tačiau šia sutartimi šalys neišsprendė istorinio santykio su Vilniumi, abi šalys skirtingai interpretuoja želigovskiadą, todėl skirtingai vertina ir Lietuvos teises į Vilnių. Iš esmės į mus neretai žiūrima tik kaip į sovietinės imperijos atplaišą, neturinčią istorinio tęstinumo (todėl – ir tikrų istorinių teisių į senosios valstybės paveldą). Šį paveldą tarsi jau suvirškino dabartinė Lenkija, ar bent jau taip norėtų viską matyti kaimyninės šalies ekspansionistai.

 

Mes nesame pranašai ir nežinome, kaip klostysis Lietuvos istorija net ir artimiausiais dešimtmečiais, todėl neaiškumas dėl to, kaip suvokiamas mūsų valstybės istorinis bei teisinis statusas, yra nacionalinio saugumo klausimas. Todėl diplomatų uždavinys – spręsti šią dvišalių santykių problemą, ieškoti sutarimo dėl istorijos interpretacijos. Tai yra dvišalio pasitikėjimo didinimo ir tikros draugystės klausimas. Jis neatsiejamas nuo pagarbos mūsų kalbai, mūsų švietimui, mūsų kultūros ir istorijos tradicijai, mūsų tapatybei bei atminčiai.

 

Mūsų neturėtų tenkinti polonizacinis požiūris į mūsų kultūrą, visokios lenkų kortos, kurios iškreipia tikrąjį Lietuvos lenkų santykį su Lietuva, ar mėgina primesti lenkišką hegemonizmą, mėginimai piršti lenkų kalbą, įprotis vadinti kai kurias savivaldybes kažkodėl lenkų savivaldybėmis, politiškai jas siejant su Lenkijos valstybe, kuri tiesiogiai su šiomis žemėmis turėjo tik gėdingą devyniolikos metų okupacinį ryšį.

 

Kita vertus, Vilniaus tema mums padeda suprasti, kad ir pačioje Lenkijoje slypi „Vilniaus valstybės“ paveldas ir net lenkų kalboje – neištirta lituanistika. Tą reikia matyti, kaip reikia matyti ir mūsų naują geopolitinę misiją, mūsų solidarumą ir bendrą savivoką santykiuose su Ukraina ir Gudija.

 

Sugrįžusio Vilniaus tema – tai kartu ir mūsų sugrįžimo į Europos kultūros istoriją tema. Kadangi ilgai buvome ištrinti iš politinio žemėlapio, tai Europos istoriografijoje mus dar užstoja, Lietuvos ten dar nesimato – esame arba Rusijos, arba Lenkijos farvateryje ir nepakankamai stengiamės iš ten išsilaisvinti.

 

Net ir akademiniuose, kapitaliniuose Europos leidiniuose LDK istorijai ir kultūrai būna parašytas tik vienas kitas sakinys, o jei kiek daugiau – tai tik Lenkijos ar Rusijos kontekste. Todėl Vilniaus tema – tai mūsų šalies įvaizdžio tema, tai mūsų istorijos sugrąžinimo į pasaulio kultūros apyvartą tema. Tikiu, kad šia prasme mūsų laukia naujas „Vilniaus žygis“.

Todėl linkiu mums visiems sėkmingai pratęsti savo senelių darbus.

Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 1, 9.