Šventos Mišios namie „Katalikų akademijos“ leidykla išleido retą knygą „Objektas Intrigantas“ (Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla).

Monografiją sudaro trys dalys: „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“, „Rašytinis palikimas“ ir „Atsiminimai“ apie jį. „Intrigantas“ – taip kunigą B. Laurinavičių savo „byloje“ vadinę čekistai, sovietmečiu šėtono priemonėm įnirtingai kovoję su Lietuvos veikiančia Romos katalikų Bažnyčia, kai buvo galima viskas, bet neleidžiama elgtis žmoniškai. Patriotai kunigai buvo pridengti tik Jėzaus Kristaus Kryžiaus, prigludusio ant krūtinės, kurį galima paimti tik švariomis rankomis. Dėl tikėjimo tvirtybės …

„Prisiekęs ginti motiną bažnyčią ir jos vaikus…“
Knygos įvadą parašė tremtinys arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. It laimindamas naują Lietuvos kunigų kartą jis taria: „Bažnyčiai visuomet labai reikia uolių, veiklių ir šventų kunigų. Persekiojimų metais jie dar turi pasižymėti ir drąsa“. Kunigas tais laikais (1940–1990) drąsos turėjo turėti maždaug triskart daugiau negu paprastas tikintysis! Toks kunigas tapdavo tautos dalies vadovu, ginančiu mūsų nemirtingą lietuvišką jausmą (toks buvote ir esate Jūs), nes mūsų Tėvynė ir Dievas nukryžiuoti. Kunigas B. Laurinavičius „Dievo buvo apdovanotas daugybę talentų ir dorybių“, o asmeniniame gyvenime – „be galo jautrus kitų vargams ir kančioms.“
„Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis?“ – klausia arkivyskupas bei tremtinys S. Tamkevičius ir atsako: „Dievas“. Kunigą B. Laurinavičių saugojo Angelas Sargas, atsiųstas paties Dangaus, iki 1981 metų lapkričio 25 dienos, kai Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, pakirto nelietuvio Lazukino vairuojamas MAZ-503.

Vaikystė ir jaunystė
„Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 metų liepos 17 dieną Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Lietuvos saloje Baltarusijoje)“. Taikliai pasakyta, kad būtent saloje, nes aplink – kito tautos okeanas, o dar skaudžiau – mūsų istorinių pusbrolių baltarusių asimiliacija! Nemeilė lietuviams. Nuobodulys katalikų bažnyčiai. Svetima moralė. Bukas kosmopolitizmas: nei Dievo, nei Tėvynės.
Gimimo vieta – nedidukė trobelė. Piemenavimas. Pirmasis kunigo mokytojas pasakė: „Iš jo bus žmogus“. 1929 metais Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1937–1938 tarnavo lenkų kariuomenėje. Kunigas vėliau mena: „Kai tarnavau (…), mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę“. „Būsi ponas“, – sakė kuopos vadas Griževskis, bet įsikišo pulkininkas ir nutarė, kad Bronius netinka kenkti savo tautai.
B. Laurinavičius poniškumą ir išdavystę iškeičia į kunigo kelią…

Laiškas draugui Brežnevui
Tai kunigo drąsos ir tikėjimo olimpas. Nepasakosime apie jo totalinę dvikovą dėl naujos bažnyčios statybos Švenčionėliuose. Tai žinoma tiems, kurie siekė tautos išlikimo. Tarp jų buvo ir arkvyskupas S. Tamkevičius, ir prieštaringasis A.Terleckas, mons. A. Svarinskas ir kiti.
Jis buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir „Helsinkio grupės“ beveik nesislapstęs veikėjas. Apie tai sužinosite perskaitę „Intrigantą“, kuris, pasak mons. Alfonso Svarinsko, neleido „bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę“.
Bet grįžkime prie kun. B. Laurinavičiaus laiško tuometiniam TSRS vadovui draugui Brežnevui. Rašinys politiniu, loginiu bei drąsos požiūriu dar ilgai neturės analogo.
Laiške generaliniam „raudonajam carui“, kopijose – „draugui Griškevičiui“, „draugui Jeliutinui“ ir kitiems Lietuvos kolaborantams kunigas rašo: „Mes, lietuviai, turime didžiuotis savo istorija. (…) Buvome nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros“. Viešpatie, kokia kunigo drąsa! Juk tai buvo 1979-ųjų liepos 25-oji, tada parašytas šis memorandumas. „1795 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nuo 1864 iki 1904 m. mūsų tėvų tėvai neturėjo teisės spausdinti knygų ir laikraščių lietuvių kalba“, – imasi tautos istorijos kunigas. „Leninas pasmerkė Rusijos carus“, – apeliuoja kun. B.Laurinavičius į Brežnevo partinę sąžinę. „Mes, lietuviai, tikėjome Tarybų sąjunga.“ Čia kunigas kalba apie tautų draugystę. Jis „raudonajam carui“ primena „mūsų Sibirus“. „Lietuvoje vyksta toliau paprasčiausia rusifikacija“, – drąsiai teigia kunigas.
Iš tiesų, buvo Taškento konferencija (1979 05 22–23), kur „Sąjungos tautos sutinka kalbėti beveik jau rusiškai“. O patsai Leninas, teigia autorius, nenorėjo prievartos.
„Naujoji TSRS konstitucija, – primena kunigas, – garantuoja piliečiams mokyklas vietinių gyventojų dėstomąja kalba“…
Marksas ir Engelsas mokė: „Negali būti laisva tauta, kuri engia kitas tautas“. Autorius krikščioniškai prašo Brežnevą „duoti nurodymą atitinkamiems TSRS organams uždrausti Taškento konferencijos rekomendacijų įgyvendinimą, nutraukti lietuvių tautos rusifikaciją“.
„Tai buvo vienas didžiausių narsuolių“, – apibūdino žymus dvasininkas Vaclovas Aliulis kunigą B. Laurinavičių.