Mūsų lietuviškojo kampelio protėvių senkapiai liko kaimų kapinaitėse bei Berznyke ir Kučiūnuose, kuriuose dirbo kun. Juozapas Galeckas (mirė prieš 90 metų, palaidotas Šlavantų kapinėse).
Kun. J. Galeckas vikaravo Berznyke. Jis gerbiamas ir dabar dar minimas mūsų krašto kaimo žmonių, ne vienam suteikęs Krikšto, Santuokos sakramentą, palydėjęs į amžinojo poilsio vietą ar tapęs krikštatėviu. Kilus riaušėms ir uždarius Berznyko bažnyčią, jis ant rankų nuneštas į Lietuvą.
Juozapas Galeckas (gimęs 1871 m. kovo 2 d. Rūdos kaime, Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, miręs 1922 m. birželio 10 d. Šlavantų kaime, Veisiejų valsčiuje, Lazdijų apskrityje) – kunigas, švietėjas, visuomenininkas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1894 m. rugsėjo 10 d. Tais pačiais metais paskirtas vikaru į Aukštąją Panemunę, nuo 1896 m. vikaravo Lazdijuose, 1898 m. – Sniadave, 1899 m. – Raigarde, 1900 m. – Zambravėje, 1903 m. – Zavaduose, 1905 m. – Jeleniave, 1907 m. – Berznyke.
Po 1905 m. įvykusių muštynių Berznyko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje Seinų vyskupija paskyrė kun. Galecką steigti atskirą parapiją Kučiūnuose. Jis 1907 metais per kelis mėnesius įrengė ir pašventino medinę Šv. Kazimiero bažnyčią Kučiūnuose. Naujasis klebonas dar 1910 metais įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių ir buvo jo pirmininkas. Draugija įsteigė knygyną, platino laikraščius, rengė vakarėlius su vaidinimais. Kunigas apylinkėje įkūrė šešias mokyklas, kurias pats išlaikė. Aplink bažnyčią ir kleboniją užveisė sodą, laikė bites, augino gėles, organizavo bitininkų bei sodininkų kursus.
Taip pat skaitykite
Ne visiems patiko tokia aktyvi klebono veikla. Jis buvo užpultas. J. Galeckas nusprendė išsikelti. 1919 m. pirko Šlavantų dvarą, kuriame įrengė kleboniją, o iš kluono 1921 m. pastatė medinę Šlavantų Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčią, netoli jos – mokyklą. Besirūpindamas naująja bažnyčia klebonas susirgo ir mirė būdamas vos 51 metų.
2007 m. gegužės 19-20 dienomis Kučiūnuose atšvęstos parapijos šimtosios metinės. Vyko konferencija „Kučiūnų parapijos istorijos apžvalga“, kurioje pranešimus skaitė kun. kan. Kęstutis Žemaitis ir kun. dr. Vitoldas Jemielity (Witold Jemielity). Štai V. Jemielity pranešimo ištrauka: „1898 m. Berznyko parapijoje gyveno 2824 lenkai ir 2616 lietuvių, (…) giedojimui ir maldoms, be lotynų, buvo vartojama lenkų kalba, ir tik retkarčiais rožančius kalbamas lietuviškai. Pamokslai tik pirmą mėnesio sekmadienį buvo sakomi ir lietuvių, ir lenkų kalba (šiaip per visus metus – lenkų kalba). Pirmajai išpažinčiai kunigas ruošdavo lenkų ir lietuvių kalbomis. (…) 1903 m. lapkritį apie 400 žmonių raštu kreipėsi į vyskupijos administratorių kun. J. Antanavičių dėl lietuvių kalbos įvedimo į bažnyčią, atsižvelgiant į parapijiečių skaičių. (…) lietuviai, matydami, kad Bažnyčios valdžia nepriima jokio sprendimo, kreipėsi į Varšuvos gubernatorių, o šis į Suvalkų gubernatorių ir į kunigą J. Antanavičių. Vyskupijos administratorius sutiko leisti skirti vieną sekmadienį lietuviams, kitą lenkams. Suvalkų gubernatorius tam pritarė.
Tokį sprendimą kun. J. Antanavičius paskelbė 1904 m. kovo 31 d. trimis kalbomis: lotynų, lenkų ir lietuvių. Taisykles išdėstė 22 punktuose. Daug rašė apie būtinybę mylėti to paties tikėjimo artimąjį, o pavyzdį tegul duodą kunigai. (…) Kai lenkai giedojo, lietuviai tylėjo. Kitą sekmadienį lenkai neleido giedoti lietuviams ir sukėlė muštynes, liejosi kraujas.
(…) 1907 m. įkurtai Kučiūnų parapijai priklausė devyni Lenkijos ir trys Lietuvos kaimai. (…) lenkai iš Berznyko bažnyčios nenorėjo perduoti jokių liturginių daiktų į Kučiūnus, tai Seinų konsistorija kreipėsi į „tik Lietuvos apskričių dekanus“, kad atsiųstų naujai parapijai būtinus liturginius da iktus.“
Kučiūniškio visuomenininko gerb. Benono Launikonio pastangomis viena iš Kučiūnų miestelio gatvių pavadinta kunigo Juozapo Galecko vardu. Jis pasakoja: „Gyvendamas Kučiūnuose nusprendžiau įamžinti Kučiūnų parapijos įkūrėjo kunigo Juozapo Galecko (1871–1922) vardą – pavadinti jo vardu vieną gatvę. (1907 m. administratorius prelatas J. Antanavičius atkėlė kunigą Juozapą Galecką iš Berznyko ir pavedė jam sukurti Kučiūnų parapiją.) Tuo tikslu, remiamas keliolikos parapijiečių, 2005-10-04 kreipiausi į Lazdijų rajono vicemerą Artūrą Margelį. Įrodžiau įamžinimo būtinumą, priminęs, kad artėja Kučiūnų parapijos šimtmetis, o kunigas Juozapas Galeckas yra šios parapijos įkūrėjas ir 14 metų joje kunigavęs bei daug nusipelnęs.
2006 m. rugsėjo 12 d. Lazdijų rajono savivaldybės taryba savo sprendimu suteikė vienai iš gatvių, kuria kunigas Juozapas Galeckas buvo nešamas žmonių ant rankų nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos iki bažnyčios, apie 1,8 km.“
Benonas Launikonis, prisiminęs savo tėvų, ano meto visuomenininkų: buvusio Kučiūnų parapijos vargonininko, Šaulių choro vadovo Vinco Launikonio ir aktyvios saviveiklininkės Antaninos Launikonienės, bei ano meto Kučiūnų valsčiaus viršaičio senelio Juliaus Launikonio pasakojimus apie minėto laikmečio įvykius ir gyvenimą, 2006 m. gruodžio 23 d. parašė į Lazdijų rajono laikraštį „Dzūkų žinios“ straipsnį „Kas žinotina apie kunigą Juozapą Galecką“. Pažymėjo, kad 2007 m. sukanka 100 metų, kai įkurta Kučiūnų parapija.
Albino Jarmalos straipsnyje „Dzūkijos patriotas” rašoma: „Lazdijų raj. Šlavantų parapijos kapinaitėse dėmesį atkreipia kuklus antkapinis paminklas, kuriame įrašyti žodžiai: „Kun. Juozapas Galeckas, Šlavantų klebonas, Dzūkijos darbuotojas. Gimė 1971 kovo 2, mirė 1922 birželio 10”.
(…) Dzūkijos žmonėms kun. J. Galeckas įkūrė dvi parapijas Kučiūnuose ir Šlavantuose. Jis ryžto mylėti Lietuvą ir jos žmones įgijo besimokydamas Seinų kunigų seminarijoje kartu su Antanu Staniukynu, Jonu Krikščiukaičiu, Justinu Staugaičiu, Motiejumi Gustaičiu. Jis didelį dėmesį skyrė jaunimui, aiškino žmonėms mokslo reikšmę, po I pas. karo net 6 Kučiūnų parapijos kaimuose pradėjo veikti pradžios mokyklos: Akmeniuose, Miškiniuose, Aradnykuose, Pazapsiuose, Sapiegiškėse, Kučiūnuose. O 1918 m. Seinuose įkūrus „Žiburio“ gimnaziją, kunigas J. Galeckas materialiai rėmė čia besimokančius savo krašto vaikus. Žinios, įgytos mokyklos suole, kėlė kaimo žmonių tautinę savimonę. Kunigas Galeckas aktyviai dalyvavo kuriant savisaugos dalinius – valsčiaus komitetą, lietuviškos milicijos postą, jis 1918 m. pabaigoje suorganizavo apie 60 vyrų partizanų būrį. Po metų lenkams puolant Lietuvos gyvenvietes, tarp jų ir Kučiūnus, kučiūniečiai sudarė daugumą Seinų komendantūros savanorių ir kurį laiką vienui vieni saugojo šį ruožą. Lenkai, matydami kun. J. Galecko didelę meilę savo Tėvynei ir jo įtaką parapijos žmonėms, buvo labai nepatenkinti. Netgi buvo sumanę su juo susidoroti. 1920 m. rudenį vieno užpuolimo metu civilių apranga apsirengę lenkų kareiviai įsiveržė į kleboniją, sumušė kunigą J. Galecką, atėmė jo turtą, o jį patį išvarė į Seinus. Po keleto kankinimo ir tyčiojimosi dienų plėšikai paleido kunigą. Netgi nedraudė vykti į neutralią zoną. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo eilinė klasta. Kunigą sekė budeliai, turėję jį nužudyti. Vis dėlto piktadariams nepavyko, nes gerų žmonių įspėtas ir saugomas kun. J. Galeckas išvengė žūties.
Nors paskutinius savo gyvenimo metus kun. J. Galeckas praleido Šlavantuose, bet Kučiūnų parapijiečiai jį minėjo tik geru žodžiu.
(…) Košmariškos buvo mišios Berznyko bažnyčioje, kur atvykdavo tikintieji ir iš Kučiūnų, dar neturėdami savo bažnyčios Kučiūnuose, sulenkėję vietiniai gyventojai nebuvo svetingi, nes pačioje Berznyko bažnyčioje išprovokuodavo muštynes.
Kučiūnuose veikė choras, vyko koncertai ir vaidinimai, pagarsėjo lietuviški vakarai. Atsidarė čia kunigo dėka pirmoji Lietuvoje salė, skirta teatrui, buvo mokykla, knygynas, įdomios dalykiškos paskaitos. Kun. J. Galeckui dėkingi Šlavantų žmonės už įkurtą parapiją, pastatytą bažnyčią, įsteigtą mokyklą. Jis negailėjo gero žodžio, skatino sodinti sodus, auginti bites. Netikėta klastinga mirtis nutraukė jo gyvenimą, kai jam buvo 51 metai.”
Kunigas Juozapas Galeckas atvažiuodavęs pas ūkininkus į Žagarius ir Aradnykus, – mena senelio Petro Dapkevičiaus pasakojimus Ona (Dapkevičiūtė) Tumelienė. Jai apie kunigą Galecką senelis pasakojęs tik gerai: kad švietėjas, skatinęs mokytis bei veisti sodus ir laikyti biteles. Kučiūnų bažnyčioje klebonaudamas šis kunigas pakrikštijo ne vieną iš Aradnykų, Rakelijos, Dusnyčios, Žagarių. Krikšto metrikai liudija, kad Kazimieras Dapkevičius (Petro ir Elžbietos) krikštytas kun. Juozapo Galecko Kučiūnų šv. Kazimiero bažnyčioje 1918 m. kovo 4 d.
G. Pakutkienė, punskas.pl
Nuotraukoje: J. Galeckas
