Pagrindinis puslapis Sena Voruta Kun. Jurgio Danio dvasinis palikimas

Kun. Jurgio Danio dvasinis palikimas

Kanauninkas Jurgis Danys (1898–1977) vienaip ar kitaip su Linkuvos parapija išbuvo 50 metų (oficialiai – 39 metus, ir tai daugiausiai iš visų kunigų). Vien per Škapliernos atlaidus priimdavo 12 000 išpažinčių, ir jau iš to matyti, kokia buvo įtaka šios ir kitų parapijų dvasiniam gyvenimui, bet jo vardu nėra gatvės, o garbės piliečiu irgi niekas nesiūlė.
 
Pradėjęs kunigauti 1927 m. – Lietuvos kilimo laikotarpiu – jis ištvėrė ir sunkiausius Tėvynės istorijos išmėginimus. Todėl labai reikšminga Stasio Tumėno knyga „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“ (Šiauliai, 2010, 96 p.), pavadinta biografine apybraiža, ir straipsnis „Žiemgaloje“ (2010, Nr. 1, p. 22–27). Šie veikalai svarbūs ne tik Linkuvai ir jos žmonėms, kuriems knygą skiria autorius, bet ir gretimoms parapijoms, Lietuvos, jos tikybos raidos, rezistencijos istorijai. O ta istorija labai keičiasi: vien kunigų mūsų gimnazija prieškariu per 13 metų davė 11, o pokariu per ilgesnį laiką – vieną.
 
Kaip parapijietis su kunigu buvau gerai pažįstamas, likimas vedė ir per kai kuriuos jo gyvenimo lūžius. Kai mane reikėjo krikštyti, jį kankino Mordovijoje, kai jį palaidojo – tyriau Subačiaus (latviškai Subate) lietuvių šnektą, kur būsimasis kanauninkas lankė pradinę mokyklą. Kunigas ištremtas Vasario 16-osios, o mirė – Šventojo Kazimiero  išvakarėse, stotelėje laukdamas autobuso. Liucytės Navarauskaitės namuose jo nebeatgaivino.
 
Bendresni istorijos dalykai minimi knygos įvadinėse dalyse, skyrelis „Įsimintinos ir svarbios Lietuvos bažnyčios istorijos datos“. Daugiausiai vietos užima pirmą kartą skelbiamos ir komentuojamos J. Daniui užvestos KGB bylos ištraukos, išverstos į taisyklingą lietuvių kalbą ir sklandžiai suredaguotos. Turėdamas šia tema patirties, pasakysiu svarbių istorijai ir mūsų kraštui dalykų.
 
Skaitantys KGB tardymo protokolus turėtų žinoti, kad tai yra ne tardomojo, o tardytojo žodžiai ir formuluotės. Neteisinga čekistų informacija, kad 1941 m. sukilėlių būrys sušaudė siuvėją Ilgakojį ir Dambrauską (p. 52). Juos kunigas tik laidojo, o mano krikštamotė Felicija Ilgakojienė, gyvenusi viename name su jos vyro broliu (tarp bažnyčios ir buvusios pieninės senas raudonų plytų namas) matė, kaip iš tikro buvo. Tada komunistų veikėja Liolė Nistelytė atsivedė 4 uniformuotus rusus, kurie Juozą Ilgakojį iškratė, atėmė dokumentus, pinigus ir įsakė bėgti, dar patys jį pastumdami. Tada visi 4 į J. Ilgakojį šovė ir visi pataikė. Matyt, norėdami nekaltą žmogų nužudyti ir tai pridengti, jie ir įsakė jam bėgti (esą pilietis „nepaklusęs pareigūnams“). Dambrauskas, išgirdęs šūvius, taip pat šoko bėgti ir raudonarmiečių buvo nušautas. Sukilėliams į J. Ilgakojį kėsintis nebuvo jokio pagrindo – jis buvo Lietuvos šaulys ir žmonių netrėmė, nepersekiojo.
 
Dabar galima tik spėlioti, kodėl tokia žinia tardymo protokole atsirado. 1) Kunigas naktį buvo kankinamas. Po 8 metų ir gal kai ką buvo pamiršęs, gal sąmoningai nenorėjo apsunkinti savo padėties ir nepabrėžė, kad laidojo komunistų aukas. 2) Gal šią dezinformaciją paskleidė patys komunistai, slėpdami savo nusikaltimus ir kompromituodami savo priešininkus. Pavyzdžiui, 1945 m. Mikalajūnuose Vlado Vilimo tėvą nušovė stribokai (ir žinoma kokie), o paskelbta, kad tą padarė partizanai. 3) Kunigo bylos fabrikuotojas Trubočistovas gal taip užrašė sąmoningai ar nesąmoningai (jis painiojo, kraipė pavardes, vardus, faktus). Tardytojas ir vietoj Obelių rašė Obolės (Rusijoje yra tokia upė, prie kurios prieš 2 000 metų gyveno baltai).
 
Komunistai gyvenimą sugadino klierikams J. Jurevičiui, J. Klausai, esą jie 1945 m. įstoję į LLA ir jų vadas galėjęs būti J. Danys, kuris „duodavo skaityti antisovietinės literatūros ir su mumis kalbėdavosi antitarybinėmis temomis“ (p. 58). Kariuomenėje būna tikri, o ne menami vadai. Tų vargšų ryšio su partizanais neužfiksuota, bet čekistai LLA priklausomybę prirašydavo daugeliui tardomųjų, kad apsunkintų jų padėtį ir galėtų nuteisti. Lietuvis Klausà tardytojo perkrikštytas į vokietį (fašistą?) Kláusą, nors tokios pavardės Lietuvoje nebuvo.
 
Pagal panašius kriterijus ir aš būčiau LLA narys, nes 1960 m. Karolio Požėlos vidurinėje mokykloje dar sakiau, kad Lietuvą gali išvaduoti Amerika ir buvau vadinamas amerikonu.
 
Kunigui neleido paneigti etatinio KGB liudininko (striboko) Bitino ir Emilijos Zalunskytės šmeižto (p. 70). Zalunskienė skundė ir partizanus, Zalunskas pasikorė.
 
1948 m. vyko didžiausi trėmimai ir visai normalu, kad kunigas užjautė nukentėjusius gerai pažįstamus parapijiečius. Jis ir mano mamos bažnyčioje klausė tremtinių adresų, po to juos sužinojęs iš tremtinio jos tėvo, patvirtino siuntęs jiems siuntinių (plg. p. 44, 46–47). Byloje ši labdara laikyta dideliu nusikaltimu.
 
Kunigas kaltintas ir už tai, kam klausęs jo vadovo – vyskupo K. Paltaroko – ir skaitęs Jo raštus, bet paties vyskupo KGB tiesiogiai neapkaltino. Gal budrioji akis ir ausis nugirdo, kad vyskupas kanauninką rengia į savo vietą, o gal tik darbo čekistams pritrūko, susidorojus su partizanais, kad jie ėmė kunigą kankinti? Bet kokiu atveju padaryta nepataisoma žala.
 
Nuotraukoje: S. Tumėno knygos „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“ viršelis
 
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 8.

Naujienos iš interneto