Pagrindinis puslapis Sena Voruta Kun. Ignas Šoparas

Kun. Ignas Šoparas

Bekompromisinis kovotojas už lietuvybę Vilnijoje

Dr. Juozas Liebionka

„Vilniaus vyskupijoje kun. I. Šoparo amžiuje prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas, prasidėjo gyvas judėjimas, ir šiam pastarajam teko jame aktyviai dalyvauti. O už tai visu smarkumu užgulė jį, lenkiškoji Vilniaus hierarchija ir kiekviename jo gyvenimo žingsny, kiekvienoj kunigiškoj darbuotėj, kiekvienoj parapijoj sekė jį, slėgė ir baudė“.

Milžinas („Rytas“, 1932 m. Nr. 2).

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykstant lietuvių tautos atgimimui, didelį vaidmenį atliko lietuviai kunigai, buvę arčiausia liaudies masių – valstietijos. Mūsų tautos sąmonėjimas negalėjo išvengti kovos ir su lenkų bei jų kalbos įtaka Lietuvoje, ypač jos centriniame regione – Vilniaus krašte. Kadangi lietuvių lenkinimas Vilnijoje šimtmečiais vyko per katalikų bažnyčias, nuo jų ir buvo pradėta kova už gimtosios kalbos teises, ją vykdė naujos generacijos lietuviai kunigai, kuriems talkino pasauliečiai inteligentai. Šioje kovoje ypač aktyvūs buvo dvasininkai žemaičiai, dirbę Vilniaus krašte,kur net penkis šimtus metų tikinčiųjų lenkinimui vadovavo bažnytinė vyresnybė. Vienas tokių labai kovingų, bekompromisinių Vilnijos kunigų žemaičių buvo Ignotas Šoparas, kuris už lietuvybę Vilniaus vyskupų ir šios diecezijos valdytojų buvo nuolat „vėtomas ir mėtomas“, caro valdžios bei lenkų okupantų kalinamas, tačiau niekuomet nepalūžo.

Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus vyskupijos ir Teismo Rūmų fonduose, išlikusios kun. I. Šoparo bylos 1, kurios išsamiai nušviečia šio dvasininko nueitą pastoracijos ir kovos už lietuvybę Vilniaus krašte kelią.

I.            Šoparas, valstiečių Juozapo ir Konstancijos Liaudinskaitės sūnus, gimė 1864 m. balandžio 10 (kovo 29 d.) d. Martynaičių k., Kartenos parapijoje, Telšių apskrityje (dab. Kretingos r.) 2. privačiai pasimokęs, 1888 m. įstojo į Mogiliovo arkivyskupijos dvasinę seminariją Peterburge ir baigė keturis kursus. Po to dėl nežinomų priežasčių nutraukė mokslą. Po metų įstojo į Vilniaus kunigų seminarijos paskutinį, penktąjį, kursą. Patriotiškai nusiteikusio ir energingo žemaičio atvykimas į Lietuvos sostinę labai sustiprino seminarijoje susitelkusią tautiškai apsisprendusių lietuvių klierikų grupę, kuriai priklausė būsimasis Kaišiadorių vysk. J. Kukta, P. Raštutis (lenkų nužudytas Marcinkonių klebonas), D. Buivys, A. Slabšys, J. Stragas ir kt. Seminariją I. Šoparas baigė 1894 m. birželio mėn. ir buvo įšventintas į kunigus 3. tų pačių metų rugpjūčio mėn. buvo paskirtas Švenčionių bažnyčios vikaru. Čia dirbo iki 1897 m., kuomet jį perkėlė į Kalvių parapiją (Kaišiadorių r.) klebonu, tačiau ten užtruko vos 3 mėn.

Nors dauguma Kalvių parapijos gyventojų buvo lietuviai, tačiau lenkai ir lenkuojantieji stengėsi pašalinti lietuvių kalbą iš bažnyčios. Pradėjęs čia dirbti, kun. I. Šoparas, be lenkiškų pamokslų, ėmė sakyti ir lietuviškus. Tačiau už šią naujovę jaunasis klebonas brangiai mokėjo: parapijos lenkomanai ir dekanatas tuojau apskundė jį Vilniaus vyskupijos administratoriui prelatui F. Franckevičiui, kuris už lietuviškus pamokslus ir lietuvių kalbos vartojimą bendraujant su tikinčiaisiais šį kunigą skaudžiai nubaudė – 1897 m. birželio pabaigoje jį nubloškė į sugudėjusią Drujos parapiją ir, be to, pažemino pareigas, t.y. paskyrė vikaru. Čia išbuvęs truputį ilgiau negu vienerius metus, 1898 m. rugsėjo mėn. I. Šoparas buvo perkeltas į Dysną irgi vikaru, o po dviejų mėnesių pagaliau paskirtas Graužiškių (buv. Ašmenos aps., dab. Gudijos r.) bažnyčios klebonu. Ten būtent pašlijo jo santykiai su parapijos „šlėktomis“. Laiške, parašytame 1900 m. balandžio mėn. „Kunigui Jonui“, jis taip nušvietė priežastis, vertusias jį keltis iš Graužiškių į kitą parapiją: „Mano pastangų pakeisti vietą svarbiausia priežastis yra ta, kad susipykau su savo gerbiamais ponais dvarininkais, su kuriais ištisus metus ir 3 mėnesius gyvenau kuo geriausiai, (…) maniau ir net buvau tikras, kad jie man duos rąstų naujai klebonijai pastatyti, visiškai sutrūnijusiam kluonui perdėti ir padės įrengti mūrinę tvorą aplink bažnyčią. Tačiau kai jie atsisakinėjo duoti man miško medžiagos ne tik veltui, bet nesiteikė net už pinigus parduoti ir, kas blogiausia, kad niekas iš jų neatliko velykinės išpažinties, tai turėjau visiškai nutraukti su jais bet kokius santykius ir net įsakiau per Velykas uždaryti vartus, kad nesuvažiuotų į klebonijos kiemą. (…) Tokie energingi klebono poelgiai jų atžvilgių labai papiktino jų (per daug „šlėktišką“ ir jautrią) garbę. Dabar esu tikras, jog visu būriu atbėgo čia į Vilnių ir tikriausiai verčia ant klebono kalnus ir mūrus. Taigi, siekdamas išvengti tokio jų entuziazmo, norėčiau gauti Vyskupo sutikimą susikeisti vietomis arba persikelti į kurią nors kitą parapiją, kur arba visiškai nėra jokio dvarininko, kaip, pavyzdžiui, Linkmenyse, Adutiškyje, Jiezne, Darsūniškyje, Onuškyje, Lazdūnuose ir t.t (…). Tik man nemalonu tai, kad nei mano tėvas, nei sesuo negali su parapijiečiais susikalbėti kitaip, kaip tik lietuviškai“. 4

pagaliau kun. I. Šoparo troškimas išsipildė: 1900 m. liepos mėn. jis buvo perkeltas į grynai lietuvišką Labanoro parapiją. Devyni graužiškiečiai, sužinoję, kad perkeliamas jų klebonas, raštu kreipėsi į vyskupą, I. Šoparą charakterizavo šitaip: „Tai buvo pavyzdingiausias kunigas, kuris rūpinosi jam patikėto Dievo namo ir visos jo parapijos gerove, tačiau atsirado žmonių, kuriems jis negalėjo įtikti ir todėl buvo persekiojamas. Savo ir parapijos lėšomis kun. Šopara pradėjo fundamentalų bažnyčios restauravimą, tačiau šiuo metu yra priverstas palikti parapiją; mes liekame be kunigo, o bažnyčia – be šeimininko“ 5

Labanore kun. I. Šoparas klebonavo tik apie dvejus metus: už lietuviškų pamokslų sakymą vysk. S. Zverovičius 1902 m. kovo mėn. jį perkėlė į Lydą ir pažemino pareigas – paskyrė vikaru.

 

Lydoje

Matydamas visuotinį lietuvių kunigų bei lietuvių kalbos persekiojimą Vilniaus vyskupijoje ir pats net du kartus skaudžiai nubaustas už tikėjimo tiesų skalbimą gimtąją kalba, 1902 m. rudenį kun. I. Šoparas žengė labai drąsų žingsnį – visų lietuvių vardu pasiuntė Vilniaus vyskupijos Dvasinei konsistorijai memorandumą, susilaukusį plataus atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kitais metais „Varpas“ paskelbė šitokį to memorandumo vertimą iš rusų kalbos:

„Apskelbimas“

Konsistorijai Rymo-Katalikų Dvasininkijai Konsistorijai Lidos vikarijaus kunigo Šoparo nuo visų lietuvių.

Mano didžiai lenkiamoji (gerbiamoji, – J.L.) aukštesnioji dvasiškoji valdžia antrą kartą atstatė mane lietuviškųjų parapijų klebonystės: Kalvių (Trakų pav. ir dekanato) ir Labanoro (Švenčionių pav. ir dekanato) ir paskyrė baltarusiškųjų parapijų vikariju, nors aš nesu nieko prasikaltęs. (…)

Dvasiškoji valdžia atkakliai atmetė Vilniaus lietuvių prašymą, spalio 4 d. 1898 metais rašytą. Nuo to laiko aršiai ėmė persekioti lietuvius kunigus, spausti visus lietuvius, nuolat niekinti jų rituališkąją (vartojamą meldžiantis, – J. L.) kalbą. Pritrūko lietuviams kantrybės. Pati dvasiškoji vyresnybė privertė juos atvirai, stačiu keliu, ieškoti visuose atvejuose teisybės. Taigi ir aš pasiryžau nuolankiai atsikreipti į ją ir, maldaudamas ją teisybės, apreikšti savo nuoskaudas ir kančias.

Pirmą kartą, atstatytas nuo klebinystės iš Kalvių, buvau pas mūsų vyskupystės p. Administratorių, norėdamas ypatiškai (asmeniškai – J.L.) pasiteirauti ir su juo pasikalbėti dėl mano atstatymo. Tada kunigas Administratorius prie manęs ir prie kunigo Šekero, keturiems valstiečiams su ašaromis prašant jo paskirti jiems kunigą lietuvį ir leisti melstis Dievui Kalvių bažnyčioj prigimta kalba, t.y. lietuviška, taip atsiliepė (lenkiškai): „Mano mieli, jei nemokate lenkiškai, tai nedidelis daiktas; neikite bažnyčion, neikite išpažinties; bažnyčią aš uždarysiu, o parapiją priskirsiu prie kitos, tai ir bus galas“, o į mane atsisukęs tarė: „Jei tu drįsti dar lietuviškai kalbėti su žmonėmis, tai aš atimsiu kunigystę“. Tai atsitiko liepos mėn. 1897 m. Verkiuose.

Toks Administratoriaus – tuomet kandidato į vyskupus – pasielgimas ir atsakymas didžiai pažeidė mus, kaip stabu ištiko, o man, tada dar jaunam kunigui, visai nepratusiam ir niekuo neprasikaltusiam, ypač giliai į galvą įsidėjo. Tas atsitikimas buvo didžiausia priežastis, kodėl paskutiniu laiku aš, baltarusiškųjų parapijų kunigas, pirma Drujos vikarijus, paskui Graužiškių klebonas, patapau nebetikusiu silpnu žmogumi, kaip jūs sakytumėte, tai yra litvomanu, nors aš nustojau buvęs lietuviškųjų parapijų kunigu. (…)

Lidos vikarijus kun. Ignasius Šaparas.

Nr  606

12 spalių 1902 m. Lidos miestas“ 6

Netrukus kun. I. Šoparo memorandumą dvasinei vyresnybei persispaudimo JAV leidžia „Vienybė lietuvininkų“7. Tačiau apie prel. F. Frankevičiaus elgesį su Kalvių parapijos delegatais ir jų klebonu Lietuvos visuomenė sužinojo dar iki minėto memorandumo paskelbimo8. Vėliau apie šį įvykį Vilniaus vyskupų rezidencijoje Verkiuose lietuvių visuomenės atstovai pranešė popiežiui Pijui X, visiems Romos Katalikų Bažnyčios kardinolams ir pasaulio tikintiesiems9.

Lydoje I. Šoparas tegalėjo išbūti tik apie 10 mėnesių. To priežastimi buvo du jo turėti konfliktai: vienas su stačiatikiu, kuriam kunigas, vykdydamas bažnyčios kanonus, neleido būti katalikų tėvų vaiko krikštatėviu, kitas – su „šlėkta“ A. Vismontu dėl nesusipratimo, kilusio jo motinos laidotuvių metu. Dėl pirmo konflikto kun. I. Šoparas buvo apskųstas net Vilniaus gubernatoriui, tačiau jam pasisekė pasiteisinti. Antras konfliktas, kilęs dėl bajoro tuščios garbės ir kunigo tam tikro netakto, sukėlė didelį triukšmą. Vismonto skundą kelias dienas Lydoje tyrė vyskupijos Dvasinės konsistorijos viceoficiolas (bažnytinio teisėjo pavaduotojas) prel. J. Kurčevskis,apklausęs net 28 liudininkus; savo arogantiškais veiksmais Vismontas žmonių akivaizdoje net kelis kartus įžeidė kunigo garbę bei orumą, be to, dar apšmeižė jį spaudoje10. Po viso to kun. I. Šoparo tolesnis buvimas Lydos parapijoje nebeįmanomas. Reikia turėti omenyje taip pat ir tai, kad būdamas Lydoje dvasininkas parašė savo memorandumą dvasinei vyresnybei, sukėlusį didelį jos pyktį.

Pasiuntęs memorandumą, kun. I. Šoparas ėmėsi energingų žygių, siekdamas, kad jį perkeltų į lietuvišką parapiją. Tuo tikslu 1902 m. gruodžio 11 (lapkričio 28) d. jis parašė raportą vyskupui, prašydamas perkelti į „pageidaujamą“ parapiją11. Kitų (1903) metų sausio 9 (1902 m. gruodžio 27) d. laiške neįvardintam asmeniui, tačiau, matyt, įtakingam vyskupijos administracijos kanauninkui, kun. Šoparas prašė jo neužmiršti ir duoti jam Giedraičiuose ar Širvintose „kokį nors ramų lietuvišką kampelį“. Savo prašymą pagrindė tokiais motyvais: „Kadangi jau baigėsi mūsų buvusio Garbingiausiojo Vyskupo kun. Zver…(Zverovičiaus, neseniai mirusio, – J.L.) Dievo išmėginimų ir išbandymų laikas, todėl tebūnie ir mano išbandymų, išmėginimo, atgailos, bausmės, Lydos kalėjimo galas“12. Tačiau kunigo maldavimai dėl perkilimo į lietuvišką parapiją nebuvo išklausyti: vyskupijos administratorius F. Franckevičius, įpykęs dėl šio kunigo memorandumo, 1903 m. sausio mėn. perkėlė jį, kaip „nenuoramą“, į kitą gudišką parapiją – Yviją taip pat vikaru.

Kun. I. Šoparo darbas naujojoje parapijoje, matyt, įskundus klebonui, prasidėjo tuo, kad jis vyskupijos valdytojo įsakymu buvo suspenduotas 3 dienoms nuo dvasininko pareigų13. Lietuvis kunigas, protestuodamas dėl to, kad jo neperkėlė į lietuvišką parapiją, pradėjo reikšti atvirą nepasitenkinimą ne tik konservatyviu savo Yvijos klebonu, bet ir vyskupijos valdžia. Tai matyti iš klebono laiško neįvardintam vyskupijos konsistorijos kanauninkui, rašyto 1903 m. liepos 14 (1) d., kuriame prašoma iškelti vikarą Šoparą iš Yvijos, kadangi jis „tiesiog nepakenčiamas, kritikuoja bei išjuokia savo valdžią ir visą kapitulą, skaldo man parapiją, o mane pradeda šmeižti“14. Tą pačią dieną Yvijos klebonas dar parašė laišką Vilniaus vyskupijos valdytojui, irgi prašydamas iškelti vikarą iš Yvijos. Klebonas skundėsi: „jau iki gyvo kaulo man įgriso, tiesiog yra nepakenčiamas, ir dėl jo galiu netekti sveikatos. Kuo aš kaltas, kad jis be reikalo ilgisi savo Lietuvos ir jog aš nesutinku su jo pažiūromis? Negaliu nutylėti to, kad jis netinkamiausiu būdu ir net prieš pasauliečius asmenis kritikuoja savo diecezijos valdžią, prilygindamas savo Viršininkus neronams, kritikuodamas Vyskupo nutarimus ir pan.“15

Norėdama patenkinti kunigo reikalavimo skirti jį į lietuvišką parapiją, vyskupijos administracija nutarė nublokšti jį į kitą, Gardino, guberniją ir paprašė jos gubernatoriaus sutikimo paskirti šį kunigą į Balstogės apskritį, tačiau gubernatorius pranešė, jog tam prieštarauja generalgubernatorius16. O atmosfera vis labiau kaito, nes kun. Šoparas turėjo didelės įtakos ir aplinkinių parapijų jauniems kunigams bei tikintiesiems. Todėl Vyšniavo dekanas 1904 m. kovo 25(12) d. raštu skundė vyskupijos administracijai kun. Šoparą, teigdamas, jog „dėl visų aplinkinių parapijų žmonių gerovės ir ramybės būtų pageidautina kuo greičiausiai pašalinti iš šių kraštų kun. Šoparą“17. (Faksimilė nr. 1).

Varenave

Savo energingais protestais kun. Šoparas pagaliau lyg ir laimėjo: pačioje 1905 m. pabaigoje jis vysk. E. Ropo buvo paskirtas pusiau lietuviškos Varenavo parapijos klebonu, čia dirbusiu tik apie pusantrų metų (iki 1907 m. pavasario). Būdamas Varenave, jis parengė ir išleido „Trumputį lietuviškai – rusišką kalbomokslėlį“, skirtą kaimo vaikams18.

Varenave kun. I. Šoparas turėjo daug nemalonumų su vietos dvarininku – bažnyčios koliatoriumi, kuris pagal inventorinį įsipareigojimą turėjo duoti miško medžiagos bažnyčios remontui ir naujos statybai, taip pat malkų klebonijos pastatų apšildynimui, tačiau šių įsipareigojimų nevykdė. Dar blogiau: jis apskundė kleboną, kad šis, sakydamas pamokslą, neva raginęs parapijiečius savavališkai kirsti pono mišką.

Tais laikais Varenavo parapija jau buvo lenkų kunigų nemažai nutautinta, tačiau vyresnio amžiaus žmonės, kurie sudarė apie trečdalį visų gyventojų, namie dar tebekalbėjo lietuviškai, o tą kalbą suprato daugiau negu pusė parapijiečių. Turėdamas tai galvoje, kun. Šoparas sugalvojo veiksmingą bei efektyvią lietuvybės atgaivinimo šioje parapijoje metodiką. Tam tikslui jis pirmiausia panaudodavo išpažinčių klausimą. Štai prieina prie klausyklos lietuvis, nuo mažens lenkų kunigų išmokytas atlikinėti šią dvasinę prievolę tik lenkiškai, ir, „laužydamas liežuvį“, pradeda išpažintį. Kunigas jį paklausia, kuria kalba jis šneka namuose, ir, gavęs atsakymą, jog lietuviškai, paragina kalbėti savo gimtąja kalba. Panašiai lietuvių kalbą klebonas propaguodavo krikšto ir sutuoktuvių apeigų metu. Tokia kun. Šoparo taktika labai kėlė lietuvių valstiečių tautinę sąmonę, kleboną jie ėmė laikyti savo, o ne „šlėktų“ (t.y. lenkų) kunigu.

Daug dėmesio kun. Šoparas skyrė ir lietuviškų knygų platinimui tarp parapijiečių. Jis turėjo parinkęs specialų „knygininką“, kuris švenčių dienomis laikydavo, išdėstęs prie bažnyčios, lietuviškąją ir lenkiškąją spaudą, kurios egzempliorių kiekis visuomet būdavo maždaug proporcingas parapijoje esančių lietuvių ir „šlėktų“ skaičiui (10:1). Čia atpasakota kun. Šoparo taktika, praktikuota jam siekiant atlietuvinti Varenavo parapiją, yra paremta Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus vyskupijos konsistorijos fonde, laikoma „Varenavo byla“ (F. 604. Ap. l. B. 7079).

Suprantama, jog labai aktyvi kun. Šoparo lietuviškoji veikla Varenavo parapijoje negalėjo patikti jos lenkuojantiems „šlėktoms“ ir ypač dideliam lietuvių kunigų ėdikui Rodūnios dekanui Eišiškių klebonui Nikozijui Juozapui Gintautui, kurie pradėjo rašyti melagingus skundus, nukreiptus prieš šį kleboną, vyskupui. Iš pradžių skundikai, norėdami savęs neišduoti, susitarė su nutautusiu ir jiems parsidavusiu lietuviu Motiejumi Gaiduliu, beveik visai beraščiu žmogumi, jo vardu parašė skundą ir už jį pasirašė. Skunde buvo teigiama, kad klebonas Šoparas prieš Kalėdas vertęs visus parapijiečius atlikti išpažintį rusų kalba ir neleidęs tai padaryti lenkiškai. Dar įžūliau užpuolė šį kleboną jau minėtas dekanas Gintautas. Iš anksto žinodamas, kad kun. Šoparas keliomis dienomis išvyko į Vilnių, jis turgaus dieną atvyko į Varenavą, įsibrovė į kleboniją, sukvietė „šlėktas“ bei jų pakalikus, atliko jų „apklausą“ ir, remdamasis jos „duomenimis“, parašė raportą vyskupui. Šis, gavęs dek. Gintautoskundą, uždėjo rezoliuciją, kad, patvirtinus jame išdėstytiems faktams, reikia patraukti kun. Šoparą bažnytinėn atsakomybėn.

Matydami, kaip šmeižiamas bei persekiojamas jų klebonas, Varenavo parapijos lietuvių atstovai parašė Vilniaus vyskupui šitokį prašymą (pateikiamas vertimas iš rusų kalbos):

„Jo Šventenybei Vilniaus R. kat. Vyskupui

Varenavos Romos kat. parapijinės bažnyčios parapijiečių

Prašymas

Mes, pasirašę čia išvardintos bažnyčios parapijiečiai, turime garbę nuolankiausiai prašyti Jūsų Šventenybę teiktis leisti melstis mūsų bažnyčioje ligšioline tvarka ir nekreipti jokio dėmesio į skundą tų asmenų, kuriuos sukurstė maištauti ir bylinėtis Rodūnios dekanas  kun. Nikozijus Juozapas Gintautas, kuris šių 1906 m. vasario 21 d., išvykus klebonui kun. I. Šoparui, atvažiavo nežinia kodėl ir kuriuo tikslu į Varenavą, įsiveržė į mūsų kleboniją ir, sukvietęs pas save kai kuriuos asmenis iš Varenavo miestelio, būtent:Motiejų, Kazimero s., Gaidulį, Vladislovą Liumberą, Albiną Novokonską ir Joną Vasilevskį; iš Tausginių bajorkaimio: Antaną Mackevičių, Steponą Dorniaką ir iš užusienio Mukliaudiškių nuomininką Juozapą Linkevičių, juos kažko apklausė ir po to nuvažiavo į turgų. Čia, kaip sakė mūsų zakristijono žmona Marijona Andriušaitė, kunigą dekaną vėl apsupo tokie asmenys, kurie labai sugeba girtuokliauti, kurstyti ir maištauti. Ką darė ir apie ką kalbėjo su jais turguje kun. Gintautas, mes gerai nežinome. Tačiau bet kuriuo atveju galima manyti, kad jis asmeniškai kurstė bei įkalbinėjo juos įteikti Jūsų Šventenybei skundą prieš mūsų mylimą kleboną, ką jie, paskatinti bei pakurstyti kunigo Gintauto, ir padarė, kaip mums yra žinoma iš vast. Karolio Valiukevičiaus, gyvenančio Tausginių bajorkaimyje, pasakojimo. Neturėdami kuo iš tikrųjų apkaltinti mūsų klebono dėl bažnytinės tarnybos, kuri dabar mūsų bažnyčioje atliekama puikiausiai, be mažiausių nuo seno pas mus esančių papročių ankstesnės tvarkos pakeitimų, čia jau minėti asmenys apšmeižė mūsų kleboną dekanui ir, liepsnodami neapykanta mums, lietuviams, trukdo mums melstis Dievui ir klausyti pamokslų mums miela gimtąją lietuvių kalba. Tačiau mes visi parapijiečiai vienbalsiai prašome Jūsų Šventenybę nekreipti jokio dėmesio į čia išvardintų asmenų įteiktą melagingą skundą. Pagaliau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad asmenys, kuriuos kun. dekanas kvotė, daugiausia yra kilę ne iš mūsų parapijos ir kad jie kėlė intrigas taip pat prieš kitus klebonus, pavyzdžiui, prieš kun. Zimkų.

(25 parašai).

1906 m. kovo 12 d.

Varenavo m.“

Varenavo parapijos „šlėktų“ ir dekano Gintauto skundams prieš kun. Šoparą ištirti vyskupas paskyrė vienuolynų vizitatorių prel. Ganusovočoių ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios kapelioną Juozapą Kuktą. Ten nuvykę, jie apklausė net 64 parapijiečius, kurių absoliuti dauguma palaikė savo kleboną. Tik vienas kitas „šlėkta“ patvirtino, jog klebonas jam siūlęs atlikti išpažintį lietuviškai, tačiau pastarajam atsisakius išklausė ir tą dvasinę prievolę, atliekamą lenkiškai. Įvykdę vyskupo ipareigotą skundų prieš kun. I. Šoparą tyrimą, minėti dvasininkai raporte vysk. E. Ropui rašė: „Atvykę balandžio 2 dieną į Varenavo miestelį, mes tą pačią dieną nuvykome į Bajorų kaimą, esantį už 2 varstų nuo Varenavo, norėdami asmeniškai įsitikinti, kaip kalba kaimo gyventojai. Kalbėdami su jais, mes praleidome apie dvi valandas ir akivaizdžiai įsitikinome, kad beveik visi kalba lietuviškai, o meldžiasi su mažomis išimtimis lenkiškai. Tuomet mes pradėjome jų klausinėti, kodėl jie nesimeldžia lietuviškai, vienbalsiai mums atsakė, jog anksčiau juos taip kunigai mokė. Į mūsų pateiktą klausimą, kaip juos moko melstis dabar, mes gavome tokį atsakymą, kad „pradedant kunigu Zimkumi, vietos klebonai ėmė mus mokyti melstis ir skaityti lietuviškai“. /…/. Iš liudytojų kvotos ir privačių pasikalbėjimų su parapijiečiais  paaiškėjo, kad Varenavo bažnyčios gyventojai yra pasiskirstę į „šlėktas“, prie kurių priskiria save tai pat miestelėnai, ir valstiečius. „Šlėktos“ ir miestelėnai kalba lenkiškai, valstiečiai – lietuviškai bei lenkiškai gudiškai; beveik visi valstiečiai pageidauja mokytis melstis lietuviškai bei vartoti lietuvių kalbą. /…/ asmenys, kurie pageidautų kun. Šoparos perkėlimo, turi gana blogą vardą tarp geresnių parapijiečių dalies, prie kurios prisijungia ir vienintelis dvarininkas su savo žmona“. Raportas užbaigtas šiais žodžiais: „Kvota parodė, jog būta atviejų, kai kun. Šopara vertė vartoti lietuvių kalbą atliekant dvasines pareigas. Nelygus ir labai netaktiškas kun. Šoparos traktavimas parapijiečių dalies, nekalbančios lietuviškai, būna priežastimi nepasitenkinimo juo bei nesimpatijos jam, priežastimi prieštaravimo ir nesantaikos tarp „šlėktų“ ir valstiečių. Visais kitais atžvilgiais visi be išimties parapijiečiai reiškia visišką pritarimą už jo uolų ir nepriekaištingą dvasininko pareigų vykdymą, ir daugelis jų prašė mus daryti žygių pas Jūsų Šventenybę dėl jo, Šoparos, palikimo toje pačioje vietoje, prie ko ir mes esame linkę todėl, kad nesantaika būtų baigta ir toliau nedidėtų, nes parapijiečių dauguma, ištikima klebonui, laikytų (jo perkėlimą, – J.L.) savo skriauda /…/.

Baigdami savo raportą, išdrįstame prašyti Jūsų Šventenybę, kad, palikę jį dabartinėje vietoje, pareikalautumėte iš jo kartą visam laikui atsisakyti panašios rūšies taktikos“ 19.

Vysk. E. Ropas visiškai sutiko su dvasininkų Ganusovičiaus ir Kuktos išvadomis bei pasiūlymu palikti kun. I. Šoparą Varenave. Taip nieko nepešęs su savo pirmuoju skundu, tų pačių 1906 m. rugpjūčio mėn. varenaviečiai „šlėktos“ pasiuntė vyskupui pakartotinį skundą, pasirašytą 30 asmenų. Šį kartą jie pirmiausia apskundė minėtus dvasininkus tariamu neobjektyvumu, tiriant jų skundą, ir kleboną I. Šoparą – lenkų kalbos persekiojimu. Skunde yra ir toks aiškiai melagingas bei absurdiškas šmeižtas prieš kleboną: „…klebonas mums grasina, kad jeigu nenustosime kalbėję lenkiškai, tai ateis kažkokie žmonės, kurie degins mūsų turtą, o mus žudys ir pagaliau tokiu būdu bus įvesta bažnyčion rusų kalba“. Šiam skundui vyskupas parašė tokią rezoliuciją: „Komisija pavaizdavo reikalą teisingoje šviesoje. Pasitaikius progai, Šoparai pakartosiu tai, ką jau daug kartų jam sakiau, o šį prašymą prijungti prie bylos“. (F. 604. Ap. 1. B. 7079. L.29).

Nieko nepasiekę pas vyskupą ir su antru skundu, Varenavo „šlėktos“ pradėjo tiesiog terorizuoti savo kleboną: trukdydavo jam sakyti lietuviškus pamokslus ir atlikinėti pridėtines pamaldas lietuvių kalba vyskupo nustatyta tvarka. Visa tai buvo daroma su Rodūnios dekano J. Gintauto palaiminimu ir jam kurstant. Netekęs kantrybės, 1907 m. vasario 27 (14) d. kun. Šoparas parašė vyskupui raportą nr. 38, kuriame demaskavo dek. Gintauto ir dviejų kunigų – B. Sperskio ir N. Aborovičiaus – antilietuvišką veiklą. Kadangi minimas raportas turi išliekamos istorinės reikšmės,jis čia pateikiamas ištisai (vertimas iš rusų kalbos):

„Jo Šventenybei Ponui Vilniaus R.K. Vyskupui

Varenavo klebono kunigo Ignoto Šoparos

Raportas

Šiuo turiu garbės nuolankiausiai pranešti Jūsų Šventenybei štai ką:

1)           Šių metų vasario 4 dieną, man mokant katechizacijos iš sakyklos, lenkiškai giedojo ir trukdė pamaldas nustatyta tvarka šie asmenys-provokatoriai: batsiuvys Vladislovas Lombergas, kalvis Adomas, Aleksandro s., Jarmakovičius, pakinktų dirbėjas Juozapas Beliavskis ir Vincentas Kovza – visi iš Varenavo miestelio; Juozapas Lunkevičius iš Muklediškių vnk., Leonardas Kušelevičius ir Antanas Novokunskis iš Tausginėnų bajorkaimio, Vincas Jakulis iš Lazariškių k. ir VladislovasOlševskis iš Pažižmos, netoli Žirmūnų, Germaniškių parapijos.

2)           Svarbiausias kaltininkas ir pirmaisiais iniciatoriais pradedančių pas mus reikštis betvarkės bei trukdymų teisingai, protingai ir ramiai, reikiama tvarka įvesti lietuvių kalbą į pridėtines pamaldas ne tik man patikėtoje Varenavo bažnyčioje, bet ir visose kitose mišrių tautybių parapijose Rodūnios dekanate sąžiningai pripažįstu Rodūnios dekaną kun. J. Gintautą, kun. Boleslavą Sperskį ir kun. Nikodemą Aborovičių. Su tuo mano įsitikinimu visiškai sutinka šie klebonai: Rodūnios, Asavo, Germaniškių, Butrimonių, Benekainių, Kalesninkų, Valkininkų ir net Nočios. Štai faktai, kuriais paremti tie įsitikinimai:

1)           1906 metų lapkričio 7 d. Rodūnios dekanas kun. Juozapas Gintautas, atvažiavęs į mano parapijos Drabišiūnų k., pasakė tokią kalbą: „Turbūt jūs norite pasirašyti prie Butrimonių bažnyčios todėl, kad jūsų klebonas kun. Šopara negeras, norite – mes jį pašalinsime tuo lengviau ir greičiau, kadangi šiuo metu kun. Vyskupas yra Romoje. Juk jums ne geriau bus ir Butrimonyse, ten ir laidotis nepatogu, nes tenykščias kapines pašventino paprastas kunigas, bet ne dekanas ir ne kanauninkas; vis dėlto tai niekis: jūs galite ten nesilaidoti, savo numirėlius jūs galite atvežti į Paleckiškius ir paprašyti mane, aš atvažiuosiu, palaidosiu“. Šią kalbą lapkričio 30 d., kai mes kartu su kun. Budra atvažiavome į minėtą kaimą, paliudijo to kaimo žmonės: Kazimieras ir Jonas Kvietiniai, Motiejus Dziugas ir Andrius Vaiciukevičius.

Be to, kun. J. Gintautas įkalbinėjo Adomą Šimką iš Galmantiškių k., Asavo parapijos, agituoti, kad išeitų iš Asavo bažnyčios ten lietuviškai sakomo pamokslo metu. Šį faktą man padiktavo kun. Stašys. Pagaliau kai šių metų vasario 8 d. kalėdodamas aš apvažinėjau savo parapiją ir patekau į Dutiškių vnk., tuomet Adomas, Augustinas, Andrius, Motiejus ir Stanislovas Benkevičiai, Mykolas ir Juzefa Žaludkevičiai pasakojo, kaip kun. J. Gintautas neperstodamas intriguoja ir agituoja mano parapijiečius bei kitus žmones neapkęsti lietuvių kalbos ir daryti visiems lietuviams klebonams visokių nemalonumų bei kliūčių įvesti lietuvių kalbą į pridėtines pamaldas.

2)           Kunigas B. Sperskis, eidamas pavasarį su procesija į kalvarijas ir grįždamas iš ten, apsistodavo pas mane ir visada agituodavo mano parapijiečius sukilti prieš mane, kurstydavo bei skatindavo šlėktas ir jau apgudėjusius lietuvius prieš savo brolius lietuvius, dar kalbančius lietuviškai ir norinčius mokyti savo vaikus melstis Dievui gimtąja lietuvių kalba. Vykdydami tokį nekrikščionišką kurstytojo kun. B. Sperskio patarimą, Antanas Mickevičius iš Tausginėnų bajorkaimio kartu su savo broliu Vladislovu tuoj pat kitą dieną, t.y. 1906 m. gegužės 14 d., lietuviško pamokslo Varenavo bažnyčioje metu užgiedojo lenkiškai. Šį įvykį gali paliudyti visa parapija. Po to kun. B. Sperskis labai agitavo daugelį Asavo parapijiečių, susirinkusių Bastūnų stotyje, laukti ir sutikti Jūsų Šventenybės, pravažiuojančio Palėsės keliu, įteigdamas ir kalbėdamas juos kas bebūtų nesutikti su įvedimu į jų bažnyčią lietuvių kalbos nors ir į pridėtines pamaldas, be to, nurodydamas kun. Stašį, kad jie neturės iš jo, kaip iš lietuvio, jokio džiaugsmo. Šį faktą, anot kun. Stašio, gali paliudyti Švenčionių dekanas kun. Burba ir kun. J. Gubonis. Be to, kun. B. Sperskis, būdamas iškviestas į Daugėlų bajorkaimį Asavo parapijoje suteikti ligoniui paskutinį patepimą, agitavo ir kurstė tenykščius šlėktas prieš kun. Stašį. Tokio kurstymo rezultatas buvo tas, kad kai kurie šio bajorkaimio žmonės kitą dieną atėjo į kleboniją ir iškoliojo vietinį kleboną kun. Stašį už tai, kad jis moko lietuvius poterių ir katekizmo jų gimtąja lietuvių kalba. Šį faktą man pateikė pats kun. Stašys.

Pagaliau tas pats kun. B. Sperskis 1906 m. rugsėjo mėn. atvažiavo kartu su kunigu Franckevičiumi iš Benekainių pas dvarininką Huvaltą į Butrimonis, iš kur kitos dienos rytą, išvykus vietiniam klebonui kun. Budrai, nuvažiavęs į Stavidonių kaimą lankyti ligonio ir suteikęs jam paskutinį patepimą, pradėjo kurstyti ir įkalbinėti ten dalyvaujančius žmones daryti kun. Budrai įvairias intrigas, nemalonumus ir kliūtis mokyti juos poterių lietuvių kalba, be to, vadino mane „geležiniu vilku“. To fakto liudytojai – Pranas Pažereckas, Ona ir Ieva Važemytės, visi iš Stavidonių.

3)           1906 m. spalio mėn. Eišiškių vikaras kun. Nikodemas Aborovočois kurstė ir įkalbinėjo, aišku, kun. J. Gintauto įtakotas, Kotryną Gabrilavičiūtę iš Germaniškių parapijos Lošakų kaimo, giminių pakviestą į egzekvijas Eišiškėse, kad ji agituotų visus jai pažįstamus išeiti iš Varenavo bažnyčios ten sakomo lietuviško pamokslo metu. Visa tai ji prisipažino kun. Čelkiui, kuris čia yra to fakto liudytoju. Nušviečiant čia pateiktas nekrikščioniškas agitacijas ir panašios rūšies kurstymus, reikia pridurti dar ir tai, kad tuoj pat po kvotos Asave šių metų sausio 30 ir 31 d. Nenartavičius iš Povilonių ir Striukelis iš Tatarkos nuvažiavo agituoti į Butrimonis tikriausiai pas dvarininką Huvaltą. Pastarasis kitos dienos rytą nušuoliavo į Eišiškes pas kun. Dekaną. Dvarininkas Huvaltas šių metų vasario 1 d. aplankė kun. Gintautą. Rezultatas buvo tas, kad Rakniškių dvaro, priklausančio p. Huvaltui, valdytojas J. Jankovskis vasario 2 d. Butrimonių bažnyčioje užgiedojo lenkiškai, o mano varžovai padarė tą patį vasario 4 d. Varenave. Iš čia pateiktų faktų akivaizdžiai matyti, kas yra kaltas, ir kas teisus.

Varenavo klebonas kun. I. Šopara“

Suprantama, jog po šio raporto kun. I. Šoparo tolesnis buvimas Varenave ir Rodūnios dekanate apskritai tapo nebeįmanomas juo labiau kad vysk. E. Ropo dienos Vilniuje buvo beveik suskaičiuotos (rusų valdžia rengėsi jį iš čia pašalinti) ir vyskupijos administracijoje vis labiau stiprėjo lietuvių kunigų ėdiko K. Michalkevičiaus įtaka. Pagaliau 1907 m. gegužės 7 d. (IV. 24) kun. Šoparas perdavė Varenavo parapiją naujai paskirtam klebonui kun. Petrui Čelkui, o pats tapo nublokštas į lenkų mozūrų kraštą, Gelčino bažnytkaimį, buvusį Gardino gubernijos Balstogės apskrityje.

Sunkiai sekėsi po kun. Šoparo Varenave ir naujam klebonui, nors pastarasis šioje parapijoje buvo dirbęs ir anksčiau. 1908 m. rudenį „parapijiečių išrinktas Motiejus Gaidulis“ (o iš tikrųjų „šlėktos“, prisidengę šio lietuvių kunigų skundiko pavarde) parašė naują skundą prieš buv. Kleboną Šoparą ir kun. Čelkį, apkaltindamas abu Varenavo bažnyčios pinigų pasisavinimu. Būdinga tai, kad skundo autoriai prašė vyskupą nepavesti jo ištyrimo juos gerai pažįstantiems prel. Ganusovičiui ir kun. Kuktai. Skundo pabaigoje prašoma neskirti į Varenavo parapiją kunigų žemaičių, kurie esą blogi ir ūkinių bažnyčios reikalų tvarkytojai. Kaip ir buvo galima laukti, skundo ištyrimą vyskupas liepė atlikti „objektyviajam“ Rodūnios dekanui Gintautui, kuris priklausė politinei lenkų tautininkų partijai ir garsėjo kaip atviras lietuvių priešas. Nepaisant to, ir šis lietuvių kunigų savo dekanate ėdikas nesugebėjo įrodyti, kad abu minėti kunigai būtų pasisavinę bažnyčiai priklausančius pinigus.

 

Gelčine

Mozūrų kraštas ir Gelčino bažnytkaimis, kur po Varenavo atsidūrė kun. Šoparas, jam buvo tikra ištrėmimo vieta: jis atsidūrė toli nuo Tėvynės, jos gyvėjančio visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo, toli nuo vienminčių lietuvių kunigų, atkakliai kovojančių dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. Be to, Gelčinas buvo drėgna vietovė, kenkianti jo sveikatai ir ypač akims, prasidėjus jų trachomai. Tačiau labiausiai jį slėgė tai, kad tarp parapijiečių jis nesutikdavo turbūt nė vieno lietuvio. Todėl, praėjus vos trims mėnesiams nuo jo paskyrimo į šią parapiją, raporte vyskupui jis skundėsi drėgnu Gelčino oru, akių liga, prašė perkelti jį arčiau Vilniaus arba bent arčiau geležinkelio, nes turi dažnai lankytis pas akių gydytojus. „Be to, Gelčine aš labai kenčiu morališkai dėl nuobodulio ir vienatvės, nesant tautiečių“. Ir dar kartą raporte skundėsi: „Tautiečių (…) Gelčine nėra“20. Praėjus dar trims mėnesiams jis vėl, šį kartą pridėdamas ir akių gydytojo išduotą pažymėjimą, prašė vyskupą perkelti jį į „grynai lietuvišką parapiją“. Anot jo, tokių parapijų nemažai yra Švenčionių, Giedraičių, Trakų ir Merkinės dekanatuose. Gydytojo išduotame dokumente pažymėta, kad jis serga abiejų akių trachoma, todėl jam reikalingas grynas oras, sausa ir aukštesnė gyvenamoji vietovė bei akių gydytojo priežiūra21.

Gelčine I. Šoparui buvo sunkios materialinės sąlygos. Mat vienintelis šioje parapijoje buvęs Šelengovkos dvaras nuo senų laikų duodavo bažnyčios klebonui kasmet po 200 rub. grynais, be to, dar lėšų kurui įsigyti ir skirdavo nemažai pievų. Jam, kaip lietuviui, viso to neduodavo, todėl ir dėl šios priežasties prašė vyskupą perkelti jį į kitą (suprantama, lietuvišką) parapiją22.

Nepaisant tokios prislėgtos dvasinės būklės, sunkių materialinių sąlygų bei susilpnėjusio regėjimo, kun. I. Šoparas ir klebonaudamas Gelčino kaime gyvai domėjosi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu ir, kiek galėdamas, remdavo jį savo lėšomis. Tai ypač ryškiai matyti iš jo laiško „Vilties“ laikraščio redakcijai, kurį čia pateikiame ištisai:

„Atsiprašau, kad taip ilgai neatsiliepiau!

Man nepalanku buvo: kresta (paštas, – J.L.) už keturių mylių (apie 30 km, – J.L.).

Tiesa, rašiau laišką į „Vilniaus žinių“ redaktorių, bet nuo dalyvavimo „Vilties“ išleidime aš tenai visai neatsisakiau. Aš ten išsitariau, kad p. P. Vileišiui sutikus ant paduotųjų sąlygų, nebebūtų reikalo leisti naujas laikraštis ir mėtyti pinigai. Bet p. Vileišiui griežtai atsisakant, noromis nenoromis reiks skaldyti ir taip dar menkutės mūsų tautos spėkos. (jėga – red. past.) Indėlio dalį aš jums jau seniai nusiunčiau; antrąją dalį nusiųsiu prieš Kalėdas, o paskutinę po Naujųjų Metų. Aš viską laiku išmokėsiu.

Išsikėtė akys, nudžiugo širdis, paskaičius laikraščiuose apie sumanymą įsteigti Vilniuje „Tautos Namus…“ ir t. t.

Su didžia pagarba

Kun. I. Šopara

Gelčino sodžiuje,

28 lapkričio 1907 m. „23

Gyvendamas Gelčine, kun. I. Šoparas ėmė aktyviai dalyvauti ir lietuviškoje spaudoje, kviesdamas lietuvius kunigus ugdyti savo parapijiečių tautinį sąmoningumą, o Lietuvos žmones – būti pavyzdingais lietuviais ir katalikais. Pavyzdžiui, „Korespondencijoje iš Gelčino“ jis rašė: „Taigi, broliai kunigai lietuviai, kuriems lemta apsigyventi Gardino gubernijoje ir kitose, beveik jau visiškai ištautintose mūsų pirmtakūnų – pranokėjų parapijose plačios, garbios ir garsios Vilniaus vyskupijos, nemurmėkime ir neburnokime ant mūsų likimo, bet, nenupuldami dvasioje ir nenuleisdami rankų, dirbkime visomis jėgomis tautiškoje pakraipoje, keldami ir žadindami visur mūsų brolius, tebeglūdančius dar tautos ir katalikybės sustingime, apžvarbime. Tam tikslui greičiau pasiekti pradėkime visiems sodiečiams aiškinti lietuviškąją, vietoje „polskos“, istoriją visokiuose su žmonėmis susidūrimuose, laikykime visus bažnyčios ir klebonijos tarnus veiklius ir garbius lietuvius, šnekėdami patys su jais visada lietuviškai; giedokime giesmes ir dainuokime tautiškas lietuviškas dainas; dalinkime žmonėms lietuviškos tautiškos pakraipos knygeles, paveikslėlius su lietuviškais parašais, patys išsirašykime ir paturėkime lietuviškus laikraščius, žodžiu, atsinaujinkime pirma patys dvasiškai ir tautiškai, o nei matyti nepamatysime, kaip Vilniaus dvasiškoji vyriausybė, būdama dar ligšiol taip neprielanki, anaiptol, visiškai atšiauri mūsų tautiškajam tikro katalikiškojo judėjimo darbui – pati prisidės prie greitesnio visų ištautintų parapijų atgimdymo. Taigi į darbą, visi kas gyvas! (…).

Visi Lietuvos žmonės, mokykitės su didžiu noru lietuviškai skaityti ir rašyti. Kur eidami, kur būdami, visur pasirodykite esą tikri lietuviai, nesidrovėkite lietuviškai kalbėti, giedoti ir melstis, meskite gėrę degtinę, siurbę alutį, meskite rūkę pypkes, užmirškite vaidus, kerštus ir visokius tarp savęs nesutikimus. Vietoje skatiką pragėrus, laikykite – taupykite jį, sutaupę noriai aukokite lietuviškiems reikalams: dvasiškų, morališkų ir kitų geros pakraipos knygų ir laikraščių platinimui. Neatsisakykite taipogi skatiko uždėjimui ir paturėjimui visokių gerų dvasiškojo apšvietimo platinimui įstaigų, kaip štai: užlaikymui mokyklų, prieglaudos namų, ūkiškųjų kuopelių, parodų atidengimui, vaidinimams ir t.t. Eidami tarnautų į miestus ir plaukdami per jūres marias Amerikon, nesigėdinkite lietuviškosios kilmės. Tegu lietuvis visur būna lietuviu. Taip darydami, pasirodykite viešai esą tikri Lietuvos vaikai.

Gelčino klebonas kun. I. Šoparas“24.

Kitas kun. I. Šoparo laiškas „Vilties“ redakcijai byloja, kad jo autorius buvo susirūpinęs lietuviškomis, ypač kaimo vaikų švietimu. Jis rašė: „Paklausęs „Vilties“ paraginimo „Mokykimės tėvų kalbos“ (Nr. 14), aš pasiryžau visoms lietuvių apšvietimo draugijų, parapijų ir valščių įsteigtoms mokykloms dovanoti po 20 egzempliorių savo išleistojo „Lietuviškai – rusiško trumpučio kalbomokslėlio“. Taip pat ir visiems lietuvių knygynėliams, kame ir kokie jie būtų. Todėl gerbiamieji tautiečiai teiksis parsigabenti jas iš knygyno „Lietuva“ (Vilnius, Aušros Vartų gatvė Nr. 29)“25. Reikia pažymėti, kad laiške minima kun. I. Šoparo parengta ir jo lėšomis išleista knygelė (89 p.) yra vienas pirmųjų mėginimų parašyti dabartinės lietuvių kalbos gramatiką, todėl dar ir šiandien ji turi tam tikros mokslinės istorinės vertės.

Kalbant apie pakankamai platų kun. I. Šoparo interesų ratą, būtina priminti ir tai, kad jis, dirbdamas įvairiose parapijose, dar domėjosi etnografija, rinko jos medžiagą. Tai matyti iš šio E. Volterio laiško, išlikusio I. Šoparo byloje: „Gerbiamasis, būdamas Labanoruose ir kitur, Jūs suteikėt man prisiųst medžiagos dėl lietuvių etnografijos, todėl ne pro šalį tikėt, kad ir iš Perlojos galima bus gauti žinios apie liet. būdą ir papročius. Su gilia pagarba E. Volteris.

1911 14/27. VI.“26

Ceikiniuose

1909 m. gruodžio mėn. pagaliau kun. I. Šoparui buvo leista grįžti į Lietuvą. Buvo paskirtas Ceikinių (Ignalinos r.) klebonų, bet čia jis išbuvo tik pusę metų. Mat surusėjęs vietinis dvarininkas Golovnia, kurio žemėje, paveldėtoje po dėdės, stovėjo ir to dėdės pastatyta bažnyčia, visaip varžė jos kleboną, matyt, siekdamas bažnyčią paversti cerkve. Golovnios duktė, rusė, buvo vietos valdiškos mokyklos mokytoja. Jos mokykloje ir dar keliose parapijoje buvusiose mokyklose klebonas dėstė tikybą ir per savo pamokas skiepijo lietuviams vaikams tautinį susipratimą. Tai, suprantama, labai nepatiko Golovniai, rusiškų mokyklų mokytojams ir ypač valdžiai. 1910 m. Golovnia su vienu rusu mokytoju parašė skundą Vilniaus gubernatoriui, pranešdami, kad kun. I. Šoparas kurstąs žmones prieš rusus, įkalbinėjąs stačiatikius pereiti į katalikybę, atitraukiąs vaikus nuo rusiškųjų mokyklų lankymo. Gubernatorius aštriai reagavo į šį skundą, kelis sykius prašė vyskupą perkelti Ceikinių kleboną į kitą parapiją ir, šiam kiek uždelsus, pranešė Vidaus reikalų ministerijai, kuri irgi pareikalavo, kad vyskupijos administracija kun. I. Šoparą nedelsiant perkeltų.

Tokiai situacijai susiklosčius, Švenčionių aps. Užpelkių vls. Gorkų, Ceikinių, saupių, Mėšlių, Čižiškių ir kitų kaimų valstiečiai parašė Vilniaus mokslo apygardos direktoriui pareiškimą, kuriame nurodė, jog dvarininkas Golovnia verčia jų vaikus dirbti įvairius darbus (važinėti į mišką malkų, vežioti vandenį, skaldyti malkas, juokinti jo nėščią jauną merginą, eiti į parduotuvę parnešti jam degtinės). Jo duktė, Ceikinių mokyklos mokytoja, dažnai važinėjanti į Švenčionis ir praleidinėjanti pamokas, o ją tuomet pavaduojantis brolis visaip tyčiojasi iš vaikų. Pareiškėjai prašė Mokslo apygardos direkciją skirti į jų mokyklą gerus mokytojus ir priversti dvarininką Golovnia nenaudoti vaikų įvairiems jam atliekamiems darbams, nes, priešingu atveju, jie nesiųsią savo vaikų į Ceikinių mokyklą27.

Areštas

Vykdydamas valdžios reikalavimus, vyskupas perkėlė kun. I. Šoparą iš Ceikinių į Perloją (Varėnos r.) filijalistu nuo 1910 m. liepos 25 (12) d., tačiau, negalėdamas perduoti bažnyčios naujam klebonui, jis čia ilgiau užtruko ir tuo metu įtūžusi parapijiečių minia primušė dvarininką Golovnią. Po to įvykio Vilniaus gubernatorius slaptu ir terminuotu 1910 m. rugpjūčio 8 (liepos 26) d. raštu Nr. 16839 vyskupui pareikalavo, kad Šoparas tuoj pat išvyktų iš Ceikinių, ir kartu pranešė, jog prokuratūra tardo dėl kunigo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nes, miniai primušus Golovnią, kun. Šoparas paniekinęs stačiatikių tikėjimą28. (Faksimilė Nr. 2). 1910 m. rugsėjo 2 (08 20)jis buvo areštuotas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Tos pačios dienos raštu Nr. 1043 Vilniaus apygardos teismo tardytojas pranešė Vilniaus vyskupijos kosistorijai apie kun. I. Šoparo įkalinimą iki 5 000 rb. užstato pateikimo29.

Kadangi pats Šoparas tokios pinigų sumos neturėjo, tuo susirūpino žinomi lietuvių visuomenės veikėjai kunigai J. Kukta ir A. Petrulis30.

Pagrindinę piniginio užstato dalį sudėjo Perlojos parapijiečiai, 1910 rugsėjo 10 (08 28) d. užstatą įnešė Perlojos valstietis Petras Ciunis, Juozapo sūnus, taip išvadavęs kleboną iš kalėjimo ir savo atsakomybe garantavęs, kad jis nesislėps nuo teismo31.

Kadangi Kun. I. Šoparo bylai didelę politinę reikšmę skyrė Vilniaus gubernatorius ir vidaus reikalų ministras, parengtiniame tardyme dalyvavo ministerijos valdininkas ypatingiems pavedimams grafas Jurijus Tatiščevas, komandiruotas pas gubernatorių. Šis aukštas pareigūnas taip charakterizavo kunigą ir dvarininką: „Tai žmogus (Šoparas – J.L.), matyt, stiprios valios ir turįs įtakos valstiečiams, kurie beveik visi lietuviai ir katalikai. Pats Golovnia tarnauja viename Maskvos bankų ir į minėtą savo dvarą atvyksta tik vasarą. Šis dvarininkas – karšto charakterio žmogus. Vietos gyventojai net tvirtai nežino, kokį tikėjimą Golovnia išpažįsta32.

Švenčionių apskrities „ispravnikas“ (žandarų viršininkas) stačiatikis Piotras Ignatjevičius Končevskis Vilniaus teismo rūmų tardytojui, be kitko, parodė:

„…kunigas Šopara – energingas ir stiprios valios žmogus; Golovniai jis parodė, kr yra pastarojo valdžios bažnyčios ir jos turto atžvilgiu riba, be to, pradėjo kenkti Golovniai: ėmė įtikinėti parapijiečius nepirkti alaus parduotuvėje, esančioje Golovnios name(…). Kunigas Šopara lietuvis, tačiau ypatingo religinio fanatizmo jo veikloje aš nepastebėdavau (…). Galėčiau manyti ir taip, kad Golovnia buvo linksmai nusiteikęs (suprask: išgėręs, – J.L.) ir, sutikęs kunigą Šoparą, nesusilaikė kalboje, iššaukdamas pastarąjį į vaidus (…). Šioje byloje aš ir mano padėjėjas apklausėme daug liudininkų, tačiau nė vienas nepatvirtino to fakto, kad kunigas būtų pavadinęs Golovnią šuniu ir stačiatikių tikėjimą šunišku. Jeigu tokius žodžius kunigas būtų ištaręs, aš įsitikinęs, kad liudininkai sentikiai, žmonės pašaliečiai (suprask: neutralūs stačiatikių ir katalikų tikėjimų atžvilgiu, – J. L.), jokiu atveju to nenuslėptų. Golovnios pareiškimas tuo klausimu liko tuščiažodiškas“33.

Reikia pažymėti, jog ir tardymo metu, ir teisme šis žandarų viršininkas aiškiai gynė kun. Šoparą. Antai būdingas faktas: prie savo parodymų, rašytų tardytojui, jis, siekdamas paneigti kunigui iškeltą kaltinimą, kad šis buvęs nusistatęs prieš rusus ir stačiatikių tikėjimą, pridėjo kun. I. Šoparo vizitinę kortelę, atsiųstą jam stačiatikių Velykų proga, su sveikinimu „Christos voskrese!“34.

Parengtinis tardymas kun. I. Šoparo byloje buvo baigtas 1910 m. rugsėjo 16(3) d. Jis buvo „kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo tų metų sausio 28(15) iki liepos 31(18) d. Švenčionių apskrities Užpelkių valsčiaus ribose, būdamas Ceikinių Romos katalikų klebonu ir tuo pačiu metu dėstydamas tikybą Ceikinių, Užpelkių ir Budrių pradinėse liaudies mokyklose, viešai bažnyčioje ir klasėse, tikybos pamokose, taip pat neviešai pokalbiuose su mokiniais savo bute reikšdavo nuomones, kurstančias vietinius valstiečius priešintis vyriausybės potvarkiams, skirtiems rusiškųjų pradinių liaudies mokyklų steigimui krašte, vietos gyventojų, kurių daugumą sudaro lietuviai, vaikų jose mokymui, įteigdamas klausytojams , kad jų gyvenamoje vietoje mokykla privalo būti katalikybės ir lietuvybės diegėja ir todėl jiems visai nereikia rusiškų mokyklų ir rusų mokytojų, reikia mokyti lietuvybės dvasia, steigiant lietuviškas mokyklas bei viską nukreipiant lietuviškumo linkme, taip pat įtikinėjo tėvus nesiųsti savo vaikų į rusiškas mokyklas, kur dėsto rusai mokytojai bei mokytojos, ir mokinius – nelankyti šių mokyklų, grasindamas už neklausymą tokių jo priesakų nepriiminėti neklaužadų išpažinties ir neprileisti jų prie šv. Komunijos, tokiomis kalbomis, pridėdamas dar prie jų faktus iš istorinės praeities Lietuvos, kadaise buvusios nepriklausoma kunigaikštyste, kurios sudėtin įėjo sritys, vėliau Rusijos užgrobtos, kurstė lietuvių valstiečių neapykantą vietiniams stačiatikiams rusams, t.y. nusikalstamais veiksmais, numatytais Baudž. Kod. 129 str. I. d. 3 ir 6 p., taip pat 130 str. I. d. 3 p.“35.

Remdamasis 12 metų vaiko Gavrilovo parodymu, esą kun. I. Šoparas skelbęs valstiečiams, jog ateityje atsikursianti Lietuvos Kunigaikštystė, tardytojas dar buvo jį apkaltinęs antivalstybinio sąmokslo kurstymu, tačiau Vilniaus Teismo rūmų prokuratūra šį kaltinimą palaikė nerimtai pagrįstu ir todėl jo atsisakė.

Teismas

Pirmą kartą Vilniaus Teismo rūmai svarstė kun. I. Šoparo bylą 1911 m. lapkričio 11 d. (spalio 29) ir jį išteisino. Buvęs tame teisme gynybos liudininku Karolis Šukis korespondencijoje iš Ceikinių taip atpasakojo šios bylos eigą: „Atvažiavus kun. Šoparai Ceikinėn klebonauti 13 sausio 1910 m., tuoj jis liko paskirtas visų trijų Ceikinės parapijos pradinių mokyklų kapelionu. Likęs religijos mokytoju ir nors po kartą dar teaplankės tas mokyklas, kunigas Šopara tuoj pamatė netvarką p. Golovnios ir Užpelkių mokyklose. Kad pakėlus mokyklų garbę, jis ėmė duoti vaikams visokius įsakymus.

Bet kun. Šoparo veikimas nepatiko p. Golovniai ir vyresniajam Užpelkių mokytojui p. Cabai. Todėl juodu susitarusiu paskundė kun. Šoparą pirmiau vietinei policijai, paskui prokurorui. Iš čia prasidėjo byla, teismas. Kun. Šopara buvo įskųstas, kad, girdi, keliąs ir šiaušiąs žmones prieš rusus, kitatikius ir svetimtaučius; būk kurstąs prieš valdiškas rusų mokyklas ir t. t.

Byla buvo nagrinėjama Teismo Rūmuose P. Golovnia pastatė 10 liudytojų, tarp kurių buvo p. sprauninkas, jo padėjėjas, 3 mokytojai, 3 mokiniai. Kunigas Šopara pastatė 20 liudytojų: 16 katalikų ir 4 rusus, būtent: vietinį antstolį, urėdninką, mokytoją ir vieną p. rusę. Teismas buvo 29 spalių; prasidėjo 11 1/2 val. ir tęsėsi iki 8 val. vakaro. Kunigą Šoparą gynė labai uoliai, sumaniai ir sąžiningai advokatas ponas L. Povolockis. Kun. Šopara liko išteisintas.

Garbė ir padėka visiems tiesą sakiusiems liudininkams, ypač: p. p. sprauninkui, antstoliui ir vietiniam urėdninkui su Budrių mokyklos mokytoju“36.

Kadangi teismo sprendimas buvo priimtas tik vieno teisėjo balso persvara (iš 7 teismo narių už išteisinimą balsavo keturi), prokuroras apskundė jį Valdančiajam Senatui, kuris Teismo Rūmų nuosprendį panaikino, įsakydamas bylą svarstyti pakartotinai ir naujiems teismo nariams.

Vilniaus Teismo Rūmams gavus šį Senato įsaką, kun. Šoparas 1912 m. balandžio 22(9) d. vėl buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą iki 5000 rb. Užstato įnešimo į valstybės iždą. Tų pačių metų gegužės 10 (04 27) d. užstato pinigus, sudėtus, matyt, Merkinės dekanato lietuvių dvasininkų, įnešė Nedzingės bažnyčios klebonas Kazys Steberiokas, ir kun. Šoparas buvo paleistas iš kalėjimo bei atiduotas jo asmeninėn priežiūron. Byla labai užsitęsė, nes numatyti teismo posėdžiai 1912 m. spalio 10 (09 27) d. ir 1914 m. birželio 5 (05 23) d., neatvykus kai kuriems liudininkams, buvo vis atidėti. Po to kaltinamojo advokatas pareikalavo bylą grąžinti prokurorui, kad šis, kaip tai numatyta Procesualiniame kodekse, supažindintų su ja dvasinę vyresnybę ir paklaustų jos nuomonės. Tai įvykdžius, Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius atsiuntė Teismo Rūmų prokurorui tokio turinio 1914 m. rugpjūčio 27 (14) d. raštą Nr. 2957:

„Susipažinęs su byla kunigo Ignoto Šoparos, kalt. pagal Baudž. Kodekso 129 str. 3 ir 6 p., aš konstatuoju, kad kunigo Šoparos kaltinimas pagal Baudž. Kodekso 129 str. 1 d. 6 p., turi būti nutrauktas, remiantis 1913 m. vasario 21 d. Maloningiausiuoju Manifestu. Kalbant apie kaltinimą pagal Baudž. Kod. 129 str. 3 p., tai vieninteliai liudininkai, kurie patvirtina, kad jie patys girdėjo kun. Šoparą sakant neleisti vaikų į mokyklą, yra berniukai Gavrilovas ir Adamovičius.

Jau nekalbant apie tai, kad į vaiko parodymus žiūrėti atsargiai, į liudininko Gavrilovo parodymus reikia žiūrėti su ypatingu atsargumu, kadangi šis liudininkas yra sentikis ir galėjo nesuprasti to, ką sakė kunigas Šopara lietuviškai. O berniukas Adamovičius (b. 1 70) duoda labai neapibrėžtus parodymus, nepateikdamas nei vietos, nei laiko, kuomet kunigas Šopara sakė jam priskiriamus žodžius; jis irgi ne lietuvis, o lenkas, ir iš bylos nematyti, kiek jis supranta lietuvių kalbą.

Ta aplinkybė, kad vaikų dalis nustojo lankyti mokyklą, yra normalus reiškinys, nes, prasidedant lauko darbams, kaimo mokyklų mokinių labai mažėja.

Be to, iš parodymų kelių liudininkų: Kraujelio (75), Šukio (74), Garlos (71 atv.), Miklaševičiaus (74 atv.) ir kt. matyti, kad mokymo būklė šioje mokykloje buvo labai nepatenkinama, ir šie liudininkai bei Gimžauskas (74 atv.) paliudijo, kad kunigas Šopara patarė mokytis mokykloje. Beje, kunigas Šopara yra autorius rusų ir lietuvių k. gramatikos, kurios tikslas palengvinti rusų kalbos mokymąsi.

Dėl išdėstytų samprotavimų aš manau, kad kunigo Šoparos byla turi būti nutraukta“37.

Antras kun. Šoparo bylos Teismo Rūmuose svarstymas pagaliau įvyko 1915 m. gegužės 20(7) d. Kaltinamasis liko išteisintas, „neįrodžius, kad jis įvykdę jam priskiriamus nusikaltimus“38. Tačiau ir šį kartą prokuroras apskundė teismo nuosprendį Valdančiajam Senatui, remdamasis tuo, kad į teismą nebuvo atvykęs jau čia minėtas liudininkas – 12 m. vaikas Gavrilovas. Bet Senatas savo 1915 m. spalio 28(15) d. įsaku prokuroro skundą atmetė ir teismo nutarimas įsigaliojo jau tuo metu, kai visa Lietuvos teritorija buvo vokiečių okupuota.

Perlojoje

Nepaisant to, jog dirbant Perlojoje, kun. Šoparui daugiau negu ketverius metus nuolat grėsė kalėjimas ar tremtis, jis niekad nenustojo rūpintis lietuvybės Vilniaus krašte gaivinimo reikalais. Tai bene ryškiausiai matyti iš jo laiško knygnešiui Mečislovui Stankevičiui gyv. Onuškio parap. Pakojės vnk. (Trakų r.). Kun. Šoparas rašė: „… siunčiu sveikam šį laišką, prašydamas Tamstos, kad nuvyktumei savam laike į Verenavą, Armoniškį, Benekonis, Geranionius, Lazdūnus, Surveliškius, Radūnę, Nočią, Asavą ir sukeltumei tenykščius lig šiol dar tebemiegančius lietuvius, kad jie diuntinėtų nepaliaudami prašymus į Valdytoją duoti jiems veiklius lietuvius kunigus, reikalaujant įvedimo visose bažnyčiose lietuvių pamaldų. Ir kad iš visų parapijų rašytų Vilniun protestus prieš kun. Černiauskį39. Prašymų formą galite nustatyti Jūs patys. Važiuodamas Lazdūnuosna, gali užvažiuoti Trobosna pas vietinį kleboną Čaglį, jis geras lietuvis, apsakys Tams. apie Lazdūnus; ten esti vienas lesničius Žemaitis, geras lietuvis; sektųsi apsilankyti pas jį. Traukdamas Nočion, užeik pas kun. Burbą, bet ypač sukelk Verenavą ir Armoniškį, ko jie miega; aš jiems tiek gero padariau, tiek vaikelių mokiau Verenave bebūdamas, o jie dabar visa tai užmiršo. (Toliau pateikti vardai ir pavardės vaikų, kurie mokėsi pas kun. Šoparą. – J.L.). Taigi sektųsi pavaikščioti po tuos kaimus ir atieškoti visus tuos mano mokinius ir juos pakratyti, kad jie nemiegotų. Todėl nepagailėk savo triūso ir pavažiuok tenai.

1911 m. 6 d. vasario m. Perloja“40.

Ir gyvendamas Perlojoje, kun. Šoparas bendradarbiavo spaudoje (daugiausia rašė „Vilčiai“ ir „Šaltiniui“), kur galėdamas gynė lietuvių tautos ir kalbos teises. Antai A. Jakšto redaguotoje „Draugijoje“ jis rašė apie tai, jog reikia naujame brevijoriuje šventuosius Lietuvos globėjus atskirti nuo Lenkijos globėjų41. Merkinės dekano V. Mirono įgaliotas, kun. Šoparas 1914 m. kovo 13(02 28) d. raštu paklausė konsistoriją, ar galima metrikos vartojamus lenkiškus žodžius „ksiondz“ ir „kostiol“ pakeisti grynai rusiškais žodžiais – „sviaščennik“ ir „R. kat. Cerkov“. Šiame rašte savo pavardės jis bene pirmą kartą pavartojo lietuviškąjį priedėlį „kunigas“42. 1915 m. (iki vokiečių okupacijos) rašydamas vyskupijos konsistorijai raštus valstybine (rusų) kalba, jis taip pat titulavosi tuo pačiu priedėliu43, dėl to jį pašiepė valdytojas K. Michalkevičius44.

1913 m. balandžio 12(03 30) d. „už pavartojimą oficialiame rašte netinkamų, įžūlių ir šmeižikiškų žodžių, skirtų lenkų tautybei“, vyskupijos valdytojui pasiūlius, konsistorija paskelbė kun. Šoparai griežčiausią papeikimą, reikšdama įspėjamąją pastabą45.

Dirbdamas Perlojos filijoje, kun. Šoparas nuveikė daug: baigė statyti ir įrengė klebonijos namą, pastatė didelę prieglaudą, svirną, kluoną šienui krauti ir gerą ledainę, be to, užveisė vaismedžių sodą; surinko pusę pinigų sumos, reikalingos gauti leidimui naują bažnyčią statyti, ir paruošė nemažai miško medžiagos šiai statybai, išsirūpino naujos mūrinės bažnyčios plano patvirtinimą bei leidimą ją statyti. „Tačiau šie darbai, ilgametis bylinėjimasis ir nemaži asmeniški nuostoliai, patirti dėl dabartinio karo, privedė mane prie didelio skurdo bei pastatė į kritišką padėtį“, skundėsi jis vyskupijos valdytojui savo 1915 m. kovo 25(12) d. raporte Nr. 19 ir kartu prašė perkelti jį į geresnę parapiją, kad senatvėje nereikėtų elgetauti. Rezoliucijoje, parašytoje ant to raporto, valdytojas įpareigojo Merkinės dekaną V. Mironą vietoje ištirti padėtį ir pareikšti savo nuomonę46.

Tų pačių metų balandžio 30(17) d. Daugų klebonas ir Merkinės dekanas V. Mironas atsakė vyskupijos valdytojui šitaip: „Teismo byla iš tikrųjų pastatė kun. Šaporą į nepatogią padėtį. Teisminį užstatą pirmą kartą daugiausia surinko parapijiečiai. Nors pinigai jau grąžinti, tačiau dvasinius procentus tokiais atvejais išmokėti yra sunku, todėl, mano nuomone, kun. Šoparai geriau persikelti į kitą parapiją. Merkinės dekanate yra dvi tokios parapijos – Nemajūnų ir Nemunaičio, kurių klebonai nusipelno būti perkelti su pakėlimu“. Ant dekano raporto vyskupijos valdytojas užrašė rezoliuciją: „Turėti omeny“47. Tačiau valdytojas užmiršo savo pažadą, ir kun. Šoparui dar apie ketvertą metų teko vargti mažoje ir varganoje Perlojos filijoje.

Dusmenyse

1918 m. gruodžio 10 d. jis kreipėsi jau lietuviškai parašytu į lietuvį vyskupą J. Matulaitį, prašydamas perkelti „į geresnę parapiją“48. Po pusės metų (1919 06 16)vyskupas patenkino šį kun. Šoparo prašymą, paskirdamas klebonu į Dusmenis. Deja, ji ten netrukus užklupo nauji priešai ir nauji vargai. Tais pačiais metais Lenkijos kariuomenei okupavus Dusmenis, jį pradėjo persekioti vietos lenkomanai bei okupantų kariniai organai. Tų pačių metų lapkričio 23 d. vietos seniūnas J. Kantakevičius įskundė kleboną lenkų lauko žandarmerijos postui, kad tas iš sakyklos raginęs žmones kirsti valstybinį mišką, o jo sesuo išvadinusi lenkus „gyvatėmis“. Kiti lenkomanai kun. Šoparą skundė, kad jis agituojąs parapijiečius nepripažinti lenkų valdžios, nes čia esanti Lietuva. Trakų aps. Lenkų lauko žandarmerijos skyrius įsakė suimti Dusmenų kleboną ir jo seserį Barborą Timinskienę bei pristatyti juos į „Lietuvos ir Baltarusijos fronto“ vadovybės II (kontržvalgybos) skyrių Vilniuje49. Žandarai padarė kunigo buto ir jo asmens kratas, paskui jį ir seserį išvežė į Vilnių. Neturėdama įtikinamos medžiagos, kad galėtų kunigą įkalinti ir iškelti jam bylą, lenkų kontržvalgyba pasitenkino1919 m. gruodžio pradžioje persiuntusi vyskupui kunigo kovos medžiagą50. Nors okupaciniai Trakų apskrities lenkų organai primygtinai reikalavo, kad kun. I. Šoparas būtų iškeltas iš Dusmenų parapijos, vysk. J. Matulaitis jų reikalavimo nepatenkino ir klebonas po suėmimo grįžo iš Vilniaus į savo vietą. (Faksimilė nr. 3).

Būdamas Dusmenyse ir tardomas lenkų okupacinių karinių organų, klebonas vietos žmonių būdavo vadinamas bei pats pasirašinėdavo tik pavarde „Šoparas“. Šia pavarde jis taip pat pasirašinėdavo raportus, siunčiamus vysk. J. Matulaičiui. Tik Šoparu vėliau jis buvo vadinamas iki mirties Kaišiadorių vyskupijoje.

Svarbiausia kun. I. Šoparo išsikėlimo iš Dusmenų priežastis buvo parapijos lenkomanų vykdoma prieš jį akcija bei nuolatinės pastangos pakenkti jam kaip lietuviui. Pagaliau į senatvę išsipildė jo ilgametė svajonė – 1920 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus vysk. J. Matulaičio jis buvo perkeltas į grynai lietuvišką Nemaniūnų parapiją (Prienų r.), kur sėkmingai dirbo pastoracijos ir visuomeninį darbą ištisus septynerius metus51.

1927 m. I. Šoparas buvo perkeltas į istoriškai garsią Kernavę klebonauti. Čia radęs didelį ir vertingą bažnyčios archyvą, spaudoje atkreipė į jį istorikų dėmesį. Deja, čia ir užklupo kleboną, jau senyvo amžiaus žmogų, didelė nelaimė: bevažiuojant vežimu, arklys pradėjo nesulaikomai bėgti, jis iškrito iš ratų ir ilgoką nuotolį buvo velkamas žeme, todėl labai nukentėjo ir fiziškai, ir psichiškai. Dėl šios nelaimės nuo 1929 m. kunigo darbo tęsti jis jau nebegalėjo.

1929-1930 m. kun. I. Šoparas gyveno Akmens bažnytkaimyje (Varėnos r.), o 1930 m. antrą kartą apsigyveno Perlojoje. Už didelius nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei tais metais Vyriausybė paskyrė jam valstybinę pensiją (200 Lt per mėnesį).

Kun. I. Šoparas mirė 1931 m. gruodžio 15 d. Perlojoje ir palaidotas jos bažnyčios šventoriuje. Simboliškai tai, kad po ketverių metų toje pačioje vietoje rado amžiną poilsį ir buvęs „Perlojos Respublikos“ prezidentas, Vyties kryžiaus kavalierius kun. Leonas Petkelis.

Vilniuje plačiai žinomas kunigas, ugningas pamokslininkas ir publicistas Nikodemas Švogžlys-Milžinas taip vaizdingai ir taikliai apibūdino kun. I. Šoparo nueitą gyvenimo kelią: „Ilgas, sunkus ir neramus buvo kun. I. Šoparo gyvenimas. Visą amžių jisai kovojo, troško ir kažkur veržėsi. Buvo, matyt, savo prigimtimi garbus, turėjo veiklią dvasią ir nesulaikomus, nepatenkinamus siekius – o visa tai jo gyvenimą slėgė ir kankino. Ir visą laiką jisai buvo prislėgtas ir nelaimingas“52.

Kun. Ignoto Šoparo, bekompromisinio ir bebaimio kovotojo už lietuvybę, gyvenimas ir veikla visada bus savo tautos ir Tėvynės meilės pavyzdys mūsų augančioms kartoms.

Šaltiniai

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA). F.694. Ap. 3. B. 1204; F.445. Ap. 3. B. 923 ir 938.

2 T.p. F. 669. Ap. 1. B. 1456. L. 118 atv. Metr. Nr. 44.

Kadangi iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šis kunigas lenkiškosios bažnytinės vyresnybės būdavo vadinamas ir pats dažniausiai pasirašydavo pavarde „Šopara“, o vėliau ir lietuviškosios dvasinės administracijos vadintas, ir pats rašėsi tik pavarde „Šoparas“, kilo natūralus klausimas, kuri iš tų pavardės formų yra tikra, paveldėta iš tėvo. Jo krikšto metrikuose, surašytuose rusiškai, tėvų pavardė nurodyta dg. Kilmininko, todėl vien tik pagal šį dokumentą negalima nustatyti vns. Vardininko galūnės. Tačiau kun. Ignoto tikrą pavardę padeda nustatyti kiti tais pačiais metais Kartenos bažnyčioje surašyti metrikai, kai jos tėvas Juozapas buvo savo sesers Magdalenos Lubienės vaiko krikštatėviu ir, surašant metrikus, pateikė savo pavardę vns. Vardininke su galūne „-as“. (T. p. L. 126. Metr. Nr. 107) vadinasi, jo sūnaus tikra pavardė irgi buvo ne „Šopara“, o „Šoparas“. Todėl pastarąją pavardės formą ir tevartoja šio darbo autorius.

3 T. p. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 113.

4 T. p. L. 3.

5 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 9.

6 „Varpas“, 1903. Nr. 6 ir 7. P. 161-162. Kalba netaisyta, pabraukimai tekste.

7 „Vienybė lietuvininkų“, 1903. Nr. 36. P. 425-426.

8 „Tėvynės sargas“, 1898. Nr. 7. P. 25.

9 Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. Kaunas, 1906. P. 20.

10 „Биржевые Ведомости”, 1902. Nr. 310.

11 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 49.

12 T. p. L. 48.

13 T. p. L. 52.

14 T. p. L. 53.

15 T. p. L. 54.

16 T. p. L. 56 ir 57.

17 T. p. L. 58

18 Kun. Ignacas Šopara. Trumputis lietuviškai – rusiškas kalbomokslėlis sodiečiams vaikams. V., 1906.

19 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 74.

20

21 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 76.

22 T. p. L. 84.

23 „Viltis“, 1907. Nr. 13. Kalba netaisyta, pabr. tekste.

24 „Šaltinis“, 1907. Nr. 48. P. 763-764. Kalba netaisyta.

25 „Viltis“, 1908. Nr. 31. Kalba netaisyta.

26 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 149. Kalba netaisyta.

27 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 90.

28 T. p. L. 97.

29 T. p. L. 100.

30 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 150-151. J. Lebionka. Kun. A. Petrulio laiškas kun. V. Mironui. – „Voruta“, 1997. Nr. 30.

31 T. p. F. 445. Ap. 3. B. 923. L. 65.

32 T. p. L. 14.

33 T. p. L. 18.

34 T. p. L. 19.

35 T. p. B. 938. L. 11. (visas kaltinamasis aktas – L. 9-11).

36 „Šaltinis“, 1911. Nr. 49. P. 584-585. Kalba netaisyta.

37 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. B. 110.

38 T. p. F. 445. Ap. 3. B. 923. L. lc.

39 Kun. Antanas Černiavskis, Vilniaus dekanatas, 1910 12 08(21) paskelbęs laikrščiuose „Kurier Wilenski“ (Nr. 56) ir „Goniec Codzienny“ (Nr. 226) straipsnį „Z powodu artykulow ks. Tumasa“ („Dėl kun. Tumo straipsnių“), dėl kurio dvasinės vyresnybės uždrausta J. Tumui dirbti „Vilties“ redakcijoje.

40 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (LMAB RS). F. 96. B. 278. L. 2-3. Kalba netaisyta.

41 „Draugija“, 1911. Nr. 60. P. 426. Laišką redakcijai pasirašė „Šoparas“.

42 LMAB RS. F. 255. B. 397. L. 4.

43 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L. 111 ir 115.

44 T. p. L. 112.

45 T. p. L. 113.

46 T. p. L. 115.

47 T. p. L. 114.

48 LVIA. F. 694. Ap. 3. B. 1204. L/ 116.

49 T. p. L. 122.

50 T. p. L. 118-138.

51 Prelato Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašauktieji“ (P. 44) nurodoma, jog 1920-1924 m. kun. I. Šoparas buvo be pareigų ir gydėsi. Tačiau šį tvirtinimą paneigia Vilniaus vyskupijos tų metų rubricėlės, kuriose nurodyta, kad visą tą laikotarpį jis buvo Nemaniūnų bažnyčios klebonas.

52 „Rytas“, 1932. Nr. 2.

Publikuota

„Voruta“ 1998 m. Nr. 42 (372), lapkričio 14 d.; Nr. 43(373), lapkričio 21 d.; Nr. 44(374),  lapkričio 28 d.; Nr. 45(375), gruodžio 5 d.; Nr. 46(376) gruodžio 12 d.; Nr. 47(377) gruodžio 19 d.; Nr. 48(378) gruodžio 29 d.

1999 m. Nr. 1(379) sausio 9 d.; Nr. 2(380) sausio 16 d.; Nr.3(381) sausio 23 d.; Nr. 4(382) sausio 30 d.; Nr. 5(383) vasario 6 d.; Nr. 6(384) vasario 13 d.

Naujienos iš interneto