Pagrindinis puslapis Kultūra Etninė kultūra Kraštotyrininko T.Užos meilė gimtinei ir knygose, ir fotografijose

Kraštotyrininko T.Užos meilė gimtinei ir knygose, ir fotografijose

Kraštotyrininko T.Užos meilė gimtinei ir knygose, ir fotografijose

T. Uža fotografuoja kraštotyrininkų sambūrį, 2020. Violetos Matelienės nuotr.

Audronė Berezauskienė, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, www.voruta.lt

Kiekvienas lietuvis savo meilę gimtinei išreiškia savaip. Kraštotyrininkas, fotomenininkas Tautvilis Uža savo meilę gimtajam kraštui perteikia per savo paties išleistas knygas ir fotografijose įamžindamas tėviškės gamtą ir žmones.  Nors T. Uža išvykęs iš savo gimtųjų Viešintų (Anykščių r.) ir šiuo metu gyvena Panevėžyje, tačiau ilgesys bei prisiminimai jį nuolat grąžina ten, kur prabėgo vaikystės metai, kur jo tėvelio ir senelių šaknys.

Meilė gimtinei atsispindi visose kraštotyrininko knygose – ar tai būtų tekstai, ar tai būtų nuotraukos – visa tai skleidžia pagarbą gimtojo krašto praeičiai, jo grožiui.  Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas, aktyvus Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyrininkų draugijos narys T. Uža per daugiau kaip dešimt metų savo lėšomis išleido šešias knygas, kuriose aprašoma gimtojo krašto praeitis. 2008 m. jis išleido pirmąją savo fotografijų knygą „Viešintiškių pražydinta žemė“, 2010 m. pasirodė knyga „Iš širdies – viešintiškiai“, dar po poros metų – „Talentingieji viešintiškiai“ (2012 m.). T. Uža tyrinėjo Viešintų mokyklos praeitį ir surinktą medžiagą sudėjo į knygą „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ (2014 m.). Surinkęs nemažai istorinių faktų ir kraštotyros medžiagos  T. Uža 2017 metais išleido  knygą „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės“, 2019 m. jis išleido fotoalbumą  „Viešintiškių sodybos“.  Ir taip, kas dveji metai – po knygą.

Ne pasirinkta profesija, o iš prigimties potraukis į grožį, į meną, į savo krašto praeities tyrinėjimą, tikriausiai ir paskatino kraštotyrininką aktyviai veiklai. „Meilė grožiui – natūraliam ir sukurtam – šviečia T. Užos fotografijų knygoje – albume „Viešintiškių pražydinta žemė“. Kiekviena nuotrauka liudija fotografo išmonę, sugebėjimą pažvelgti į paprasčiausią gėlytę taip, kad ji atsiskleistų visa savo prigimties grožybe. Knygoje „Iš širdies – viešintiškiai“ atidus skaitytojas irgi pastebės autoriaus sąžiningą ir dorą požiūrį į viešintiškių gyvenimą, jų darbus, poelgius, įvykius, datas. T. Užą domina viskas: kas ir kaip gyveno, kada ir kodėl taip atsitiko. Jo surinkti pasakojimai teka lėtai, ramiai – lyg plati gyvenimo upė, dėl to jie dar išsamesni, aiškesni ir patikimesni,“ – taip apie pirmąsias dvi jo knygas rašė mokytoja Eugenija Sokienė.

Didelio dėmesio verta T. Užos knyga „Talentingieji viešintiškiai“ (2012 m.). Paklaustas, kas paskatino tokią knygą išleisti, T. Uža sako: „Iš dabartinių tautodailininkų tik vienas kitas dalyvauja parodose. Man labai liūdna ir gaila, kad kuklesni savo nuostabius rankdarbius laiko spintose ar senovinėse kraičių skryniose. Nusprendžiau medžiagą apie talentinguosius viešintiškius surinkti į knygą, kad jų darbus pamatytų ir pasidžiaugtų platesnis visuomenės ratas.“ Knygos sudarytojas džiaugiasi, kad tarp viešintiškių surado nemažą būrelį tautodailės meistrų – kūrėjų, audėjų, mezgėjų, drožėjų iš medžio ar teptuku sukūrusių puikius kūrinius. Knygoje išspausdinta net 980 nuotraukų, aprašytos 43 personalijos, atskleista ir brandaus amžiaus, ir jaunųjų talentingų Viešintų krašto žmonių kūryba. 2014 metais T. Užos išleista daugiau kaip 500 puslapių knyga „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ yra mokyklos praeities liudijimas. Leidinyje spausdinamos Viešintų vidurinės mokyklos abiturientų ir mokytojų nuotraukos, prisiminimai apie mokyklos direktorius, mokinių atsiminimai apie metus, praleistus mokykloje. Čia skaitytojai ras ir Viešintų mokyklos himną, Viešintų miestelio 1952 metų žemėlapį, šio žemėlapio paaiškinimus. Kraštotyrininkas rašydamas savo mokyklinius prisiminimus, labai vaizdžiai nupiešė to meto mokyklos vaizdą: „Mokėmės senose patalpose be jokių patogumų. Nebuvo vandentiekio. Žiemą klases šildydavo malkomis kūrenamos stačiamalkės koklinės krosnys. Tualetai buvo lauke iš lentų sukaltose patalpose, saugomose nuo vėjo. Visi džiaugėmės, kad turime nors tokias patalpas, nes labai norėjome mokytis. Mokyklą laikėme lyg šventove. Labai gerbėme mokytojus ir mokyklos personalą. Kiek darbo įdėdavo darbininkės, valytojos. Ryte, atėję į mokyklą, jau rasdavome krosnis iškūrentas, išplautas klasių grindis, žiemą prie mokyklos nuvalytą sniegą. Per pamokas į mokytoją kreipdavomės „Tamsta mokytojau“. Visi buvome jauni, pilni energijos, mėgome pažaisti, o kartais nelabai tinkamai paišdykauti…“. Šių dienų jaunasis skaitytojas, žvelgdamas į tokią mokyklos praeitį, tikriausiai, pagalvos, kad tai buvo taip seniai… O autoriui tokia mokykla yra lyg vakar palikta.

Tautvilis Uža. Nuotrauka iš autoriaus albumo, 2018 m.

Penktoje savo knygoje „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės“ (2017 m.) T. Uža pabandė  atkreipti dėmesį į tas vietoves, pradines mokyklas ar talentinguosius viešintiškius, kurie buvo kiek atokiau Viešintų. Autorius stengėsi atiduoti duoklę viešintiškiams, kurių dar nebuvo kalbinęs, nebuvo pastebėjęs ir aprašęs ankstesnėse savo knygose.  Knygoje atsiveria Viešintų apylinkių kaimai, juose gyvenę žmonės pasakoja savo istorijas – linksmas ir liūdnas, o kartais net tragiškas. Atsiminimuose prisimenamos ir Viešintų krašte veikusios pradžios bei pradinės mokyklos. Visi pasakojimai iliustruoti nuotraukomis su išsamiais aprašymais, kas ir kada jose užfiksuota, nurodyta, kur saugomas nuotraukos originalas ir kas jos autorius. T. Uža į klausimą, kokiu būdu išsirinko žmones, kurie pasidalino mintimis  apie savo vietovę, mokyklą ar savo išgyventus įvykius, tarsi juokaudamas atsakė, kad tai jis padarė burtų keliu. Nors neabejotina, kad kraštotyrininkas kalbino ir užrašė tų žmonių pasakojimus, kurie buvo verti ir atspindi aprašomo laikmečio istorinę dvasią.

2019 metais  pasirodžiusi šeštoji T. Užos knyga „Viešintiškių sodybos“ tarsi pirmosios autoriaus knygos „Viešintiškių pražydinta žemė“ tęsinys. Džiugina kraštotyrininko T. Užos titaniškas darbas, kurį atlikti, tikriausiai, galėtų ne kiekvienas. Knygos autoriui darbštumo, užsispyrimo, atkaklumo tikrai netrūksta. Aplankyti ir nufotografuoti beveik visas Viešintų krašto žmonių, tiek gyvenančių Viešintose, tiek išvykusių kitur, sodybas reikėjo nemažai laiko ir didelio užsidegimo. Knygoje teksto yra nedaug, tačiau fotoobjektyvu užfiksuoti vaizdai traukia akį ir tikime, kad praėjus keliems dešimtmečiams knygose esančios viešintiškių namų, jų kiemų ir gėlynų nuotraukos daugeliui sukels gerus prisiminimus, leis palyginti, ar tie vaizdai išliko ar pasikeitė. Knygos autoriaus sodyba taip pat labai išpuoselėta, prižiūrėta. Kadangi T. Uža yra fotografas, tai nieko nestebina, kad šį kartą daugiau kaip 500 puslapių knygoje Viešintų kraštą kraštotyrininkas įamžino fotoaparatu.

Fotomenininkas  surengė jau 16 fotografijos parodų.  Neseniai Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos lankytojai atsisveikino su Bibliotekos salėje visą mėnesį veikusia paroda „Gimtojo krašto gamta Tautvilio Užos fotografijose“. Parodos lankytojai atsiliepimų apie parodą knygoje įrašė gražiausius žodžius. Keletą jų pacituosime. „Gal nerasi žmogaus, kuris nesigrožėtų nuostabiais gamtos vaizdais, kurie įamžinti šiose nuotraukose – tai gerb. Tautvilio dėka. Tik iš kur tiek noro, meilės, kantrybės, kad tą nuostabų grožį galėtų matyti dauguma lankytojų. Tad nuoširdus ačiū už tai ir didžiulės sėkmės tą grožį tęsti toliau“,– rašo dėkingos ir linkėdamos didelės sėkmės  Palmira ir Danutė iš Kupiškio.  Regina J. paliko tokį įrašą: „Gerb. parodos Autoriau, tik kurdamas žmogus gražus. Nuoširdus ačiū Jums už nuostabų gamtos grožį, už puikias nuotraukas. Kaip gerai, kad nepamirštate savo krašto. Linkiu Jums stiprios sveikatos ir kūrybinės ugnelės“.

„Gerb. Tautvili, stebiuosi ir džiaugiuosi Jūsų sugebėjimu sugauti nepakartojamas akimirkas, jas įamžinti ir pateikti jomis žavėtis kiekvienam prie jų prisiliečiančiam šioje parodoje ir visoje Jūsų kūryboje. Stiprios sveikatos Jums ir Jūsų artimiesiems. Didžiausios sėkmės Jūsų tolimesniuose sumanymuose. Su pagarba. – įrašė Aldona Ilčiukaitė. Stanislovas V. ne tik susipažino su paroda, bet ir išrinko jam labiausiai patikusią fotografiją: „Pirmąją vietą skirčiau nuotraukai, kurioje bažnytėlė matoma iš viršaus. Ačiū už galimybę pažvelgti kitaip.  O mano senelei reikėtų aiškinti ilgai, kas tie balti bumbulai lauke. Todėl Jums dvigubas ačiū nuo mudviejų su senele“. Bibliotekos direktorius Romas Kutka taip pat nepagailėjo gražių žodžių parodos autoriui: „Gerbiamas Bibliotekos bičiuli Tautvili, ne pirmą kartą stebinate mus savo kūrybiškumu, pasireiškiančiu ne tik gimtojo krašto tyrinėjimu, įvykių fiksavimu, bet ir nuostabiais gamtos momentais užfiksuotais Jūsų fotografijose. Sėkmės Jums“.

 Daugiau kaip pusantro šimto parodos lankytojų susipažino su kraštotyrininko, fotomenininko T. Užos fotografijomis, o iš jų trys dešimtys paliko savo įrašus atsiliepimų knygoje. Visi sužavėti, nustebę ir susidomėję. O lankytojų parodoje būta ne tik iš Anykščių, bet ir iš Panevėžio, Kupiškio, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos ir įvairių Anykščių rajono miestelių. Kraštotyrininkas, atsargos pulkininkas Gediminas Grina paliko tokį įrašą: „Gerb. p. Tautvili, labai džiugiu, kad Viešintos turi savo Metraštininką. Ir mūsų  karta, ir ateities kartos bus Jums dėkingos“. Kraštotyrininkė, literatė, teisininkė dr. Irma Randakevičienė parašė: „Gerb. p. Tautvili, žmonės, kurie gyvena šviesoje, yra palaiminti. Būkite Saulėje, pažinimo džiaugsme. Ir daug Jums kūrybos bei sveikatos. Ačiū, kad esate.“ Džiugu, kai paroda sulaukia lankytojų dėmesio, tada supranti, kad parodos autorius darbavosi ne veltui.

T. Uža kaupia, užrašo visus – ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, stengiasi, kad visa ta informacija išliktų ir pasitarnautų ateities kartoms. Nuo 2012 metų Anykščiuose du kartus per metus vyksta kraštotyrininkų sambūriai „Draugaukime – bendraukime– bendradarbiaukime“. Sugrįždami į praeitį ir prisimindami, kas tuose sambūriuose vyko, mes pirmiausia galime tai padaryti pažvelgę į nuotraukas. Nuo pirmųjų sambūrio dienų visus renginius fotoaparatu įamžino T. Uža. Fotografas stebėdamas renginių eigą, nufotografavo svarbiausias kraštotyrininkų sambūrio akimirkas, atkreipdamas dėmesį į tai, kas kalbėjo, kas skaitė pranešimus, kas ką sveikino, kas su kuo diskutavo, kas su kuo bendravo.  Pastaraisiais metais po kiekvieno renginio fotografas susodina, sustato kraštotyrininkus ir padaro bendrą nuotrauką. Jei renginio metu liko kuris nors dalyvis nepastebėtas, tai bendroje nuotraukoje matyti, kas dalyvavo, o kas ne. Kaip tikras profesionalas, Tautvilis sustato dalyvius taip, kad nuotraukose visi būtų gerai matomi.  Ir nėra ko stebėtis, kad nuotraukos išeina visada puikios kokybės, nes fotografuoja  T. Uža  nuo 1962 m.  Priminsime, kad T. Uža  yra ne tik kraštotyrininkų sambūrio foto metraštininkas,  jis įamžino įvairias Anykščių krašto šventes, gimtojo krašto gamtos bei vietovių vaizdus, yra daugelio  nuotraukų apie kultūrinį gyvenimą Anykščių krašte autorius. Jo nuotraukos spausdintos periodiniuose leidiniuose: žurnale „Gimtasai kraštas“, laikraščiuose „Valstiečių laikraštis“, „Panevėžio tiesa“, Anykščių krašto laikraščiuose „Šilelis“ ir „Anykšta“, Raimondo Guobio ir Algimanto Bekenio knygoje „Viešintos“ (2006 m.). Taip pat T. Užos nuotrauka panaudota  knygos „Panevėžys. Senamiesčio gatvė XX a.“ (2014 m.) viršelio iliustracijai. Šio kraštotyrininko nuotraukos publikuojamos Lionės Lapinskienės, Rimantos Pagirienės ir Vilijos Raubienės knygoje „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ (2016 m.).

                      Kraštotyrininko knygos ir fotografijos nuolat eksponuojamos Anykščių viešojoje bei filialų bibliotekose.  Kraštietis vyksta į susitikimus su skaitytojais, pristato jiems savo knygų bei fotografijų parodas, dalinasi kraštotyros darbo patirtimi.  Gimtojo krašto patriotas T. Uža sako: „Mes dažnai mintimis grįžtame į praeitį, kuri, be abejo, susijusi su laiku, vieta, žmonėmis. Troškimas nepamiršti liudija mūsų pastovumą, pagarbą istorijai. Nors jau nemažai laiko gyvenu toli nuo gimtųjų Viešintų, bet šis miestelis, jį supantys kaimai iki šiol artimi ir brangūs. Mintimis aš visada su šiuo kraštu, gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, atsiminimuose“.

Kraštotyrininko T. Užos pasaulis prasidėjo Viešintų krašte. Gyvendamas ir dirbdamas Panevėžyje jis nuolat jaučia gimtojo krašto žemės balsą ir savo darbais tą kraštą garsina.