Wendtas (Wendt) Endrikis (1819 III 22 Maž. Lietuvoje–1896 VII 5 Traksėdžiuose, Šilutės aps.), mokytojas, šviečiamosios ir religinės literatūros rengėjas, periodinės spaudos bendradarbis.
Baigęs Karalienės mokytojų seminariją mokytojavo, paskutinė darbovietė – Bitėnuose. 1887 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno Traksėdžiuose. Didaktinio turinio apsakymų paskelbė O. Mauderodės Lietuviškose kalendrose (Tilžėje). Parengė laiškų ir reikalų raštų rašymo pavyzdžių knygą Gromatų Skarbnyczia (1890 m., 112 p., Heidekrug [Šilokarčiama], A. Štalio leidykla, o išspausdino H. Posto spaustuvė Tilžėje), kurioje pateikiami laiškų pavyzdžiai, kurių tematika įvairi – nuo meilės laiškų iki prašymų kaizeriui bei skundų valdžios įstaigoms. Joje taip pat paskelbė 45 lietuviškus priežodžius. Iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą išvertė ir Naujos lietuviškos ceitungos priede paskelbė tris pamokslų rinkinius Trumpos Mišios (1893, 300 p.; 1894 m. 320 p.; 1895 m. 184 p.). Dalis jo kūrinių liko rankraščiuose. Tai – Pirmųjų krikszionių persekiojimai… (1927 m., 80 p., apie ankstyvosios krikščionybės laikų įvykius ir personažus) [leidėjas šį rankraštį aptiko popieriaus makulatūroje] ir Danguna mes einame! (1929 m., 63 p., 6 versti vokiečių kunigų laidotuvių pamokslai, daugiausiai paplitę pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje). Atskiromis knygomis juos išleido Enzys Jagomastas Tilžėje. Visos knygos, kaip tuo metu įprasta Mažojoje Lietuvoje, buvo išspausdintos gotišku šriftu.
Tokį straipsnį apie mokytoją Endrikį Wendtą pateikiau Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) redakcijai, remdamasis įvairiais šaltiniais. Rašydamas atkreipiau dėmesį, kad jo vardas įvairuoja. Oficialiuose leidiniuose paprastai rašoma Ventas Endrikis.
Savo bibliotekoje turiu minėtąją knygą Gromatų Skarbnyczia (1890 m.), kurios bibliografai yra užfiksavę tik 2 egzempliorius – VU bibliotekoje ir Lietuvos knygų rūmuose, tad mano būtų 3–iasis. Joje pavardės forma – Wendt, o vardas nenurodytas.
Viename iš pirmųjų paminėjimų rašoma E. Wendts ir Wendtas (Mokytojis E. Wendts. „Saulėteka“, 1900, apr. 1 (Nr. 4), p. 126–127). Straipsnio autorius, manyčiau, kad tai laikraščio (faktiškai mėnraščio) atsakingasis redaktorius A. Bruožis (1876–1928), M. Jankaus spaustuvėje išmokęs raidžių rinkėjo amato, arba, labiau tikėtina, pats leidėjas Martynas Jankus (1858–1946), kuris kaip bitėniškis galėjo ir asmeniškai jį pažinoti, rubrikoje Mūsų raštininkai pateikia tokią E. Wendto biografiją.
Tarpe raßtißkai dirbanczių užima lietuwißkoj` raßliavoj` ir E. Wendts garbingą wietą. Jis buvo Jurgaicziuose Ragainės walßcziuje apie 1828 mete, kaipo sunus brangwyninyczios užžiurėtojo užgimęs. Paaugęs mokinosi butkėrystės, bet toliaus tai pametęs, stojo į seminariją ir pastojo mokįtoju. Iš seminarijos kaip rodosi, tapė atkeltas į Bitėnus prie Nemuno per mokįtojį, kur jis mokintojawo iki 1887 metų ir tada stojo į senatwės stoną. Paskiaus gyveno jis Traksėdžiuose prie Szilokarcziamos kur jis 1898 mete ir mirė. Jis išleido kaip rodos sawo kaßtais, suraßęs „Lietuwißką grometų skarbinyczelę“, tai ėsti grometu pawyzdys, arba kaip jį Wokieczei wadina „Briefsteller“, kuriame randas apie 200 grometų pavyzdžių, visokiems czėsams ir wisokiems dalykams pritinkanczių. Daug procios jam reikėjo pridėti, paeiliui ßitas grometas surankioti ir dar sawo kaßtais į lietuwißkajį swietą ißplatinti. <…>
Tepjau suteikė Wendtas iki buwo gywas ir raßtus p. Mauderodės kalendroms, kuriose patilpo gana geresni ir žmonėms mielesni skaitymai, negu kitose draug kalendrose, kurios wienų wienat užmierį turėjo idant Lietuwininkus nuo sawęs atbaidyti. <…>
Tepjau Wendtas buwo suraßęs ir lietuwißkas lawonmißes, kuręs atspausdinti buk negalėjęs, kartą sakės, kad buk dwasißka wyriausybė jam tai nepawelyjanti, kiek czion teisybės buwo to nežinomi. <…>
Už wisus Wendto weikalus, kuriuos jis dėl musu lietuvininkų atliko, welyjam jam saldų atisį. [nėra raidės l, tekste kai kurios raidės pateiktos dabartine rašyba – A. Ž.].
Straipsnio autorius aukštai vertina E. Wendto raštus, ragina naudotis jo laiškų pavyzdžių knygele, liautis juos rašyti vokiškai, užsimena apie lawonmißes, kurios nebuvo išspausdintos. Bet pateikti kai kurie netikslūs biografijos faktai (gimimo ir mirimo datos), verčia suabejoti ir kitais (po seminarijos mokytojavo, kaip rodosi, tik Bitėnuose, gimimo vieta ir pan.).
Pirmasis E. Wendto biografas Ansas Bruožis (Probočių Anūkas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai. Tilžėje, 1920, p. 73) pateikė tikslias gimimo ir mirimo datas bei pamini, kad buvo mokytojis Bitėnuose, dėl senatvės atsisakęs darbo ir persikėlęs į Traksėdžius, kuriuose ir mirė. Taip pat išvardija parašytus darbus, bet apie mokymąsi Karalienės mokytojų seminarijoje ir gimimo vietą neužsimena. Vartoja pavardės formą E. Vendt`as. Įdomu, kodėl neparašė jo vardo, nors visų kitų 75 raštijos veikėjų pateikė pilnus (kai kurių net po tris) vardus.
Mažojoje Lietuvoje pavardės (ar vardai) labai įvairavo, dažnai būdavo oficialūs vokiškos formos asmenvardžiai, tačiau lietuvininkai juos sulietuvindavo. Panašiai buvo elgiamasi beveik ir iki šiol Lietuvoje, tik gal prof. habil. dr. Domas Kaunas, žymiausias to krašto periodinės spaudos ir knygotyros tyrinėtojas, pirmasis ėmė skelbti oficialias vokiškas pavardes, pridėdamas galūnę. Šiuo atveju jis rašo Wendtas Endrikis (Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. Vilnius, 1996).
Literatūros tyrinėtojas Vytautas Vanagas rašo visiškai lietuviškai kaip buvo įprasta – Ventas Endrikis (Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 86).
Enciklopedinio žodyno Šilutės kraštas (Šilutė, 2000, p. 455–456) sudarytojai nurodo, kad Ventas (Wendtas) Endrikis gimė Šilutės raj. (gal rasti gimimo vietos dokumentai?). Gal rėmėsi prof. Vaclovu Biržiška, kad gimė Šilutės aps., bet šis naudojosi A. Bruožio parašyta biografija, kurioje gimimo vieta nenurodyta. Jei sudarytojai tą faktą paėmė iš V. Biržiškos Aleksandryno, tai kodėl savo straipsnyje nenurodė visų E. Wendto verstų ar parengtų knygų, nepaminėjo net Gromatų skarbnyčios?
Bibliografai (Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. T. 2: 1862–1904. Kn. 2: R–Ž. Vilnius, 1988, p. 281–283) mini, kad Endrikis Ventas (Wendt) mokytojavo Bitėnuose; 1887 m. išėjęs į pensiją, apsigyveno Traksėdžiuose (prie Šilutės).
Doc. dr. Albertas Juška savo knygoje Mažosios Lietuvos mokykla (Klaipėda, 2003, p. 492) apie Bitėnų pradinę mokyklą (Ragainės aps.) rašo, kad 1864 m. joje mokytojavo šulmistras Šimanskis. Iki 1887 m. čia mokytoju dirbo Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, kurį laiką mokęsis Karalienės mokytojų seminarijoje, Heinrichas Wendtas. 1890 m. Tilžėje išėjo jo Gromatu Skarbnycze, o 1893 m. – Trumpos Miszios ant Nedeldieniu bey Swencziu wiso isztiso Meto. Išėjęs į pensiją, išsikėlė į Šilokarčemos aps. Traksėdžių kaimą, ten ir mirė 1896 m. Išnašoje pastebi, jog prof. Vaclovas Biržiška (Aleksandrynas, III. Vilnius, 1990, p. 287) nurodo, kad Endrikis Ventas (Wendtas) buvo „išėjęs Karalienės mokytojų seminariją“, tačiau absolventų sąrašuose Heinricho Wendto pavardės nėra (nurodyti tik Friedrichas Wendtas ir Georgas Friedrichas Wendtas). Galimas dalykas, kad mūsų minimas H. Wendtas baigė kitą (ne Karalienės) seminariją arba sumaišyti, kaip Johanno Ferdinando Kelkio (Kelch) vyresniojo atveju (ilgą laiką buvo vadinamas Friedrichu, Fridriku, Pridrikiu), vardai. Lietuviškas Endrikis atitinka vokiškąjį Heinrich.
Pagal amžių labiau tiktų Friedrich Wendtas (Georg Friedrich Wendtas per jaunas, gimęs 1859 03 19), priimtas į seminariją 1838 m, ją baigęs 1841 m. gegužės 14 d. ir paskirtas į Molynę, Ragainės aps.(p. 736).
Net ir nekrologe parašyta Friedrikis (*„Mokįtojis Friedrikis Wendtas †: [nekrologas, Traksėdžiai] / rėdystė ir išleistuvė „N…“. – (Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų) // Lietuvos paslas. – 1896, jul. 17, (Nr. 57), p. [2]). Paties nekrologo neturėjau galimybės perskaityti.
Tad vis dėlto koks tikrasis Endrikio Wendto vardas – Endrikis ar Friedrichas?
Nuotraukose:
1. Knygos Gromatų skarbnyčia viršelis
2. Vienas iš meilės laiškų pavyzdžių
3. Atsakas į šį laišką
