Albinas Januška, dplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras

1. Iš Vokietijos į Lenkiją atvykusios Patriot sistemos dislokuotos Zamosčėje, prie Ukrainos sienos ir yra pasiruošusios Lenkijos oro erdvės gynybai.

2. Vokietijos žiniasklaida praneša, kad papildomos Vokietijos Patriot sistemos bus laikinai dislokuotos ir Lietuvoje, netoli Vilniaus ir Klaipėdos, kaip pirmas ir svarbus žingsnis, kuriant realią Lietuvos priešraketinę gynybą.

Kodėl taip negalėtų būti? Didžiausias paradoksas yra tame, kad mes tiksliai suprantame, kad antroji žinutė šiandien tėra fake news. Mintinis eksperimentas, kuris įrodo ką? Kad mes realistai? Ar kad blogai formuluojame valstybės gynybos prioritetus?

Jei NATO gynyba yra kolektyvinė, tai pirmiausia turi būti apsaugomos tos teritorijos, kurios yra labiausiai pažeidžiamos. Mažai kas ginčytųsi, kad tai Baltijos šalys.

Priešraketinė oro erdvės gynyba yra ypatingos svarbos, nes Baltijos šalių užpuolimo atveju, tikėtina, kad pirmiausia raketomis gali būti apšaudomi strateginiai miestai, kad sukelti paniką. Arba sunaikinti Vokietijos bataliono infrastruktūrą (kurio dar, beje, nėra). Arba tiesiog, kaip provokacija, atsitiktinė raketa iš „Ukrainos teritorijos“ nukrenta Katedros aikštėje.

Jei sutinkame, kad saugi oro erdvė apskritai ir priešraketinė gynyba konkrečiai yra svarbi, tai tada paklauskime, kodėl jos nėra pas mus.

Štai Vokietija nusiuntė Lenkijai papildomas Patriot sistemas, prie jų jau turimų, o mums ne.

Lenkams reikia jų prie Varšuvos, o mums ar nereikia jų prie Vilniaus? Žinoma, ne lenkų sąskaita- mums turėtų rūpėti ne kodėl Patriot sistemos yra Lenkijoje ar Slovakijoje, bet kodėl priešraketinės gynybos nėra Lietuvoje.

Kodėl taip gali atrodyti, kad Vokietijai ar bet kuriai NATO šaliai yra svarbu, kad nuo galimos Rusijos raketų atakos šiandien būtų apsaugota Varšuva, bet ne Vilnius?

O gal problema ne NATO/NATO šalys, bet pats Vilnius nesijaučia nesaugus (skirtingai nuo Varšuvos), per daug pasitiki Ukrainos pergale (kad pakanka remti Ukrainą ir nebereikia rimtai rūpintis savo saugumu), Rusijos žlugimu, ir nebando demonstruoti ir įtikinti, kad priešraketinė Lietuvos miestų apsauga yra prioritetas?

Arba, kad mes maži, neturim pinigų ir tada tai tik mūsų problema? O gal NATO esminė vertybė ir būtų, kad kolektyviai apsaugoti tuos, kurie labiausiai pažeidžiami? O gal mes apie tai net nepagalvojome, kad galime? Arba net nepagalvojome, kad turime teisę prašyti? Neturime argumentų ar valios įtikinti, kad tai bendras NATO interesas? O gal problema yra ta, kad lenkai nori ir gali, o mes gal norim, bet iš anksto žinom, kad negalim.

Patriot yra brangi sistema, gali kainuoti iki pusės milijardo, be raketų. Raketos dar tiek.

Betgi jeigu mes tikrai pasijaustume ne mažiukais, o lygiaverčiais NATO nariais, tai gal bandytume įtikinti NATO šalis, kad be priešraketinės gynybos Baltijos šalys yra sunkiai apginamos. Ir kad mes negalime dabar tiesiog jų nusipirkti (nors jei labai labai mums rūpėtų- nusipirktume). Todėl visos NATO valstybės galėtų pagalvoti, kaip mums ar paskolinti, ar laikinai dislokuoti, ar lizinguotis, ar dar kokie mechanizmai bebūtų, bet Patriot sistemos būtų čia. Gal Lietuva galėtų rimčiau pagalvoti ir įkyriai siūlyti, kad verta bent dalinai ir laikinai įgyvendinti tai (anksčiau R.Kuodžio pasiūlytą schemą), kad NATO/NATO šalių bent dalis ginkluotės būtų bendra ir pagal poreikių judrumo schemą būtų ten, kur jos tuo metu labiausia reikia (kas iš esmės ir iš dalies jau vyksta Leopardų atveju Ukrainai)?

O labiausia šiandien jos reikia Ukrainoje, po to Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

Bet kodėl Lietuvoje tai nevyksta ir vargu ar įvyks?

Todėl, kad mes gyvename su įsitikinimu, kad mūsų tai nepalies, kad karas Ukrainoje niekada neateis iki mūsų. Nesvarbu, ką kalbame viešai, viduje yra nepalaužiamas tikėjimas mūsų nemirtingumu. Todėl ir tenkinamės tik diskusijomis apie vokiečių brigadą, kaip galutinį tikslą, kuris mus išgelbės.

Todėl ir Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas nereikalauja, neprašo daugiau iš NATO šalių, nes mes to neprašome ir nereikalaujame iš mūsų vado.

Todėl, kad nedaug pasikeitėme, nedaug nuėjome nuo to brazauskizmo – „netikiu, kas sudėtingoje politinėje situacijoje TA JŪSŲ kariuomenė ką nors lemtų“.

Jei mes patys abejojame (su nedidelėmis išimtimis) savo tikros gynybos tikslais, bei diplomatijos pajėgumais, kaip mes galime NATO įtikinti, kad mums reikia ne oro policijos, o oro gynybos, kad reikia Patriot ar joms prilygstančių sistemų, kad reikia gynybos iš jūros, ne tik papildomų kelių tūkstančių karių.

Pirmiausia problemos yra ne NATO, bet mumyse. Kaip ir diskusijose apie sankcijas.

Nėra taip, kad niekas apie tai nekalbėtų ar negalvotų, ypač prieš NATO samitą Vilniuje.

Bet viskas atsargiai, su padūsavimais, be tikslų ir įsipareigojimų, su suvaldytais lūkesčiais. Sieksime, bet sunku, gali nepasisekti.

Tai ir nepasiseks.

Suprantu, kad niekas nepasikeis nuo tokių tekstų, just saying.

Trūksta valios jėgos. What does force of will mean? Ability to continue trying despite difficulties.

Na ir žinoma, gal pavyks, ir Ukraina mus išgelbės.

Komentaras skelbtas Albino Januškos FB paskyroje https://www.facebook.com/profile.php?id=100019054236926