Pastaruoju metu žiniasklaidoje eskaluojama Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus apdovanojimo Vyčio kryžiaus ordinu tema, aktyviai peršama nuomonė, neva generolo nuopelnai yra labai abejotini, o jis pats esą net susitepęs nekaltų civilių gyventojų krauju.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), teikęs P.Plechavičiaus kandidatūrą šiam garbingam apdovanojimui, atsakingai pareiškia, jog P.Plechavičius buvo Lietuvos karininkas, tarnavęs tik savo krašto interesams ir nesulaužęs savo valstybei duotos priesaikos net ir ekstremalioje situacijoje.
Gen. P.Plechavičius 1944 m. vasarį suorganizavo Vietinę rinktinę ir tapo jos vadu. Vietinė rinktinė būrėsi su daugumos lietuviškų antinacinių organizacijų pritarimu ir su viltimi pakartoti 1918 m. Nepriklausomybės atgavimo situaciją. Šioms viltims nepasiteisinus ir naciams pareikalavus Vietinės rinktinės karius siųsti į Rytų frontą ir kitur už Lietuvos ribų, gen. P.Plechavičius kategoriškai atsisakė vykdyti jų reikalavimus ir įsakė rinktinės kariams išsiskirstyti su ginklais. 1944 m. gegužės 15 d. jis su štabo karininkais buvo suimtas bei įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje. Būtent P.Plechavičiaus, bandžiusio sukurti Lietuvos valstybės ginkluotąsias pajėgas, dėka didžioji Vietinės rinktinės karių išvengė nacių smurto ar beprasmės žūties už svetimos valstybės interesus. Vėliau dauguma šių vyrų įsijungė į partizanų eiles kovoje su raudonuoju okupantu. Generolo P.Plechavičiaus pozicija leido Lietuvai kad ir trumpą laiką turėti savo ginkluotąsias pajėgas. Savaitę trukę Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos dalinių lokaliniai susirėmimai pareikalavo ir civilių žmonių aukų, bet teiginiai apie neva Vietinės rinktinės vykdytas civilių žmonių žudynes yra nepagrįsti ir perdėti.
P. Plechavičiaus asmenybę, kaip ir visą Lietuvos istoriją XX amžiuje, galima vertinti įvairiai. Bet negalima jo kaltinti sulaužius savo valstybei duotą priesaiką.